Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Komisijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. S-168(7-118/2016), Inspekcijos 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 68-134 ir Kauno AVMI 2016 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-164.Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno AVMI laikė, jog 2009 metais jis gavo apmokestinamųjų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, nes pardavė nekilnojamąjį turtą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, neišlaikęs šio turto trejus metus. Tiek MGK, tiek mokesčių administratorius, priimdami skundžiamus administracinius sprendimus, išimtinai rėmėsi faktu, kad pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad neteisėtai įgijo žemės sklypus, kuriuos vėliau pardavė jo įgaliotas asmuo, tačiau ignoravo aplinkybę, kad pareiškėjo vardu sudaryti sandoriai yra nuginčyti (pripažinti negaliojančiais), bei neatsižvelgė į sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmes. Taigi, pareiškėjo manymu, mokesčių administratoriaus sprendimai ir juos patvirtinęs MGK sprendimas yra neteisėti ir neteisingi, priimti netinkamai nustačius faktines aplinkybes, neteisingai taikant materialiosios teisės normas.Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2009 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį negavo jokių pajamų, nes sutartį sudarė ne pats, o per atstovą K. J., kurio nurodymu pinigai buvo pervesti į pareiškėjui nepažįstamo asmens, gyvenančio užsienyje, sąskaitą. Dėl šios priežasties pareiškėjas niekada nebuvo įgijęs teisės disponuoti minėtais pinigais. Pajamas nagrinėjamu atveju gavo (įgijo teisę jomis disponuoti) ne pareiškėjas, o K. J..Be to, MGK ir VMI neatsižvelgė į tai, kad sandoriai, kuriais pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypus, yra panaikinti civilinio proceso tvarka. Pasak pareiškėjo, Šiaulių apygardos teismo sprendimas dalyje dėl išvadų panaikinimo yra įsiteisėjęs, o ginčas vyksta tik dėl vindikacijos (restitucijos) būdo, t. y. sprendžiama, ar priteisti iš pareiškėjo valstybės naudai žemės sklypų vertę, ar panaikinti pirkimo–pardavimo sutartis ir taikyti restituciją. Šios civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas iki įsiteisės nuosprendis baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kol nebuvo priimtas Kauno apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-160-246/2015, jo veiksmai buvo teisėti, t. y. turto įgijimo ir pardavimo metu pareiškėjas teisėtai įgijo ir perleido ne individualios veiklos turtą. Iš to akivaizdu, jog pajamos, kurios turėjo būti gautos 2009 m. spalio 21 d. pardavus žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turi būti priskiriamos pajamoms, gautoms iš nekilnojamojo turto, o įsigijimo išlaidoms vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 19 straipsnio 6 dalimi, Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 (toliau – ir Taisyklės), nuostatomis turi būti prilyginama pirmojo pardavimo vertė, t. y. 174 396 Lt (žemės sklypo pardavimo pajamų suma).Panaikinus sandorius, kuriais buvo įgyta ir vėliau perleista nuosavybė (taikius restituciją), šalys yra sugrąžinamos į buvusią padėtį, t. y. sudaryti sandoriai nesukuria jokių teisinių pasekmių – iš jų pareiškėjui negali kilti ir mokestinių pasekmių. Todėl, pareiškėjo nuomone, nepanaikinus skundžiamų sprendimų, būtų pažeistas teisinės valstybės principas, inter alia (be kita ko) teisingumo ir protingumo principai, nes Šiaulių apygardos teismo sprendimu yra panaikinti Šiaulių apskrities viršininko įsakymai ir sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę (restitucijos klausimas dar nėra išspręstas). Taigi nepaisant to, ar iš pareiškėjo bus priteista valstybei žemės sklypų vertė, ar žemės sklypo pirkėjams sumokėta pinigų kaina, galutinis rezultatas liks toks, kad jokios finansinės naudos iš sklypų pardavimo pareiškėjas nebus gavęs, tačiau privalės sumokėti pinigų sumas vienam iš minėtų subjektų, todėl papildomai apskaičiuoti mokesčius (GPM ir PSD įmokas) bei delspinigius už tariamai gautas žemės sklypo pardavimo pajamas yra neprotinga bei nepagrįsta. Už neteisėtus veiksmus įgyjant nuosavybę pareiškėjas jau yra nubaustas, todėl taikyti jam ir mokestinę atsakomybę nėra pagrindo.Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, jog pareiškėjas laiku nedeklaravo gautų pajamų, todėl jam skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjo nuomone, delspinigiai galėtų būti skaičiuojami tik nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo momento, kadangi pareiškėjo gautos (turėtos gauti) pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo mokestinės prievolės nesukuria (iki tol buvo laikoma, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į žemės sklypus atkurtos teisėtai). Be to, delspinigiai turėtų būti sumažinti, atsižvelgiant į sunkią pareiškėjo finansinę padėtį. Šio klausimo MGK nesvarstė ir dėl jo savo sprendime nepasisakė.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas paaiškino, kad 2009 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 3957) 2 punkte pardavėjas (A. P.) pareiškė ir patvirtino, jog sumokėjimas už sutartyje nurodytą žemės sklypą į nurodytą Danijos Karalystės piliečio sąskaitą bus tinkamas atsiskaitymas pagal šią sutartį. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi, 5 ir 8 straipsniais VMI padarė išvadą, kad pajamas gavo pareiškėjas, nes nurodydamas, kur pervesti už parduotą žemės sklypą jam priklausančius pinigus, pareiškėjas įgyvendino savo teisę laisvai disponuoti tomis lėšomis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.133 straipsnio 1 dalį, sandoriai, sudaryti per atstovą, teisines pasekmes sukelia atstovaujamajam. Šiuo atveju 2009 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėjas pats pasirinko sudaryti per įgaliotą asmenį. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo įgaliotas asmuo būtų viršijęs jam suteikto ir notariškai patvirtinto įgaliojimo ribas. Todėl pareiškėjo teiginys, kad apie pinigų pervedimą Danijos Karalystės piliečiui jis nieko nežinojo ir pinigų negavo, yra nepagrįstas.Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl civilinės bylos, kurioje sprendžiamas vindikacijos (restitucijos) taikymo klausimas, įtakos pareiškėjo apmokestinimui, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika VMI nurodė, kad mokesčių administratorius nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Teigė, kad prievolė pareiškėjui sumokėti GPM, vadovaujantis GPMĮ 8 straipsniu, yra siejama su pajamų iš žemės sklypų pardavimo gavimu, o ne su galutinio teismo sprendimo priėmimu civilinėje byloje, kurioje sprendžiami klausimai, kylantys iš civilinių teisinių santykių. Tuo atveju, jeigu po civilinės bylos išnagrinėjimo pasikeistų aplinkybės (pavyzdžiui, valstybės naudai iš pareiškėjo būtų priteista šiam ginčui aktualiais sandoriais pareiškėjo įsigytų ir disponuotų sklypų vertė ir šiuos įpareigojimus pareiškėjas realiai įvykdytų), pareiškėjui atsirastų pagrindas kreipiantis į mokesčių administratorių dėl galbūt susidariusios mokesčių permokos nustatymo ir grąžinimo.Pareiškėjo siekis neteisėtai įgyti nuosavybės teise žemės sklypus yra kriminalizuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 ir 300 straipsniais. Todėl tokie pareiškėjo veiksmai, draudžiami įstatymo, yra neteisėti nuo jų padarymo momento, o ne nuo apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo, ir nėra jokio teisinio pagrindo jų vertinti kitaip. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2009 m. spalio 30 d., gavo 174 396 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurios, vadovaujantis GPMĮ 2, 3, 5, 8, 22, 27 straipsnių nuostatomis, yra pajamų mokesčio objektas. Dėl Taisyklių nuostatų, pagal kurias atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, šio turto pardavimo kaina prilyginama jo įsigijimo kainai, taikymo atsakovas nurodė, jog ši norma taikoma tik tuo atveju, kai mokėtojas turėjo teisę į nuosavybės atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Šiuo atveju pareiškėjui nuosavybės teisės į 28,92 ha ir 12,83 ha žemės sklypus, esančius Radviliškio rajone, atkurtos klastojant dokumentus ir sukčiaujant. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, GPMĮ 27 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi pareiškėjui delspinigiai nuo patikrinimo metu apskaičiuotos mokėtinos GPM ir PSD įmokų sumos skaičiuoti ne nuo Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-160-246/2015 įsiteisėjimo dienos, o nuo kitos dienos, kai pareiškėjas neįvykdė GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje ir Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatytų prievolių. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai nenumato galimybės sumažinti mokesčių mokėtojui patikrinimo metu apskaičiuotų delspinigių, todėl MGK pagrįstai nenagrinėjo minėto pareiškėjo prašymo.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovas iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus, papildomai pažymėdamas, kad GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad prievolė pareiškėjui sumokėti GPM yra siejama su pajamų iš žemės sklypų pardavimo gavimo momentu, o ne su galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje, kurioje sprendžiami klausimai, kylantys iš civilinių teisinių santykių, priėmimu.