- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-01
- Bylos Nr.
- I3-1026-1066/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00063-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinė muitinė
- Pareiškėjas
- "Glassbel Baltic"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Glassbel Baltic“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas UAB „Glassbel Baltic“ (toliau – ir Bendrovė) 2020 m. sausio 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1A-262 „Dėl UAB „Glassbel Baltic“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M (toliau – ir Ataskaita) bei joje apskaičiuotas mokestines prievoles ir skirtą baudą.
2. Skunde Pareiškėjas remiasi šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjo įsitikinimu, jis teisingai nurodė ginčo prekių muitinę vertę, o licenciniai mokesčiai, sumokėti Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ (toliau – ir JAV įmonė), nėra susiję su šiomis prekėmis. Prekių ženklo „Glassbel“ savininkas Europos Sąjungos teritorijoje yra JAV įmonė „Glasstech Industries Ltd. Co“, o prekių ženklo „Glassbel“ savininkas Baltarusijos teritorijoje – individuali verslininkė L. S.. Baltarusijos ir Amerikos įmonė „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ (toliau – ir Baltarusijos įmonė) ir L. S. 2008 m. balandžio 11 d. sudarė Prekių ženklo ir aptarnavimo ženklo licencinę sutartį Nr. 001/01/04.3-08, kuria licenciatas L. S. suteikė įmonei išskirtinę teisę naudotis „Glassbel“ prekių ženklu. Prekių ženklo naudojimo apimtis – Baltarusijos Respublikos teritorijoje licenciato (i) pagaminamų, (ii) įvežamų, (iii) realizuojamų prekių ženklinimui ant jų pakuočių <...>. Be to, pareiškėjas ir įmonė „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ 2014 m. vasario 14 d. sudarė sutartį Nr. 14-02/14, pagal kurią į prekių kainą, be kitų dedamųjų dalių, visais atvejais įskaičiuojamas prekių ženklinimas (2.1.p.). Importuotų prekių muitinė vertė deklaruota sandorio vertės muitinio įvertinimo metodu pagal įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ sąskaitas faktūras.
2.3. Pagrindinis Departamento motyvas, dėl kurio patvirtinta Ataskaita, yra faktas, kad teises į prekių ženklą „Glassbel“ turi susiję asmenys, t. y. D. S. yra įmonės „Glasstech Industries Ltd. Co“ vadovas ir L. S. sutuoktinis, be to, abu minėti asmenys yra UAB „Glassbel Baltic“ valdybos nariai. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nebuvo įrodytos 2015 m. lapkričio 24 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir 2015 m. Įgyvendinimo nuostatos) 136 straipsnio 4 dalyje numatytos aplinkybės. Priešingai, iš tarp įmonių sudarytų susitarimų akivaizdu, kad pareiškėjas nemoka licencinio mokesčio už importuotas prekes – bet kokie su importuojamomis prekėmis ir jų ženklinimu susiję mokesčiai yra įskaičiuoti į prekių kainą. Pareiškėjas moka licencinius mokesčius tik už savo pagamintą produkciją, o ne už iš įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ (Baltarusijos įmonė) nupirktas prekes. Byloje nėra įrodymų, kad minėta JAV įmonė kokiu nors būdu reikalavo atlikti atitinkamus mokėjimus kaip būtiną iš Baltarusijos Respublikos importuojamų prekių pardavimo sąlygą. Pareiškėjas taip pat akcentavo Europos Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas (Įgyvendinimo nuostatos) (toliau – ir 1993 m. Įgyvendinimo nuostatos), 159 straipsnį. Pabrėžė, kad iš Įmonės įsigytos prekės buvo perdirbtos ir todėl negalėjo būti licencinio mokesčio objektu. Manė, kad prekių faktūrinė vertė padidinta 3,5 proc. nepagrįstai, neatsižvelgiant į tai, kad įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ faktiškai sumokėti licenciniai mokesčiai procentine išraiška buvo mažesni, nes sutartimis tarp pareiškėjo ir JAV įmonės buvo nustatyti šio mokesčio maksimumai.
2.4. Papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad:
2.4.1. Pagal 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 str. 4 d. mokesčiai už patentus ir licencijas laikomi mokamais, kaip būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, kai pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja mokėjimo ir tai yra būtina importuotu prekių pardavimo sąlyga. Tuo tarpu pirkėjas jokios pareigos mokėti licencijos mokestį už importuojamas prekes neturėjo, pagal tarp Pareiškėjo ir Baltarusijos įmonės sudarytą sutartį (2.1p.), bet kokie su importuojamomis prekėmis ir jų ženklinimu susiję mokesčiai jau yra įskaičiuoti į importuojamų prekių kainą. Pareiškėjas licencinius mokesčiu moka tik už savo pagamintą produkciją. Pabrėžė, kad ne visos Įmonės prekės buvo panaudotos gamyboje - dalis jų buvo sugadinta, dalis liko nepanaudota, utilizuota, taigi tiesioginio ryšio tarp importuojamų prekių ir mokamo licencinio mokesčio JAV įmonei;
2.4.2. Prieš prekių perpardavimą, jos buvo žymiai apdorotos (t. y. neįmanoma nustatyti patikimų ir kiekybiškai įvertinamų duomenų, reikalingų proporcingam licencinio mokesčio paskirstymui), t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad licencijos mokestis nelaikomas susijusiu su importuotomis prekėmis (1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 str. 2-3 d.). Tokius apskaičiavimus turėtų pagrįsti Muitinė.
2.4.3. Pareiškėjas iš Įmonės žaliavos gamino tik dalį produkcijos, didelė dalis tikrinamuoju laikotarpiu pagamintos produkcijos buvo gaminama iš kitų gamintojų stiklo, t. y. didelėje dalyje galutinio produkto, paženklinto ženklu „Glassbel“ iš viso nebuvo naudojama Baltarusijos įmonės žaliava. Nepaisant to, licencinio mokesčio dydis visai pagamintai ir parduotai produkcijai buvo skaičiuojamas vienodas, t. y. 3,5 proc. Licencinio mokesčio dydis JAV įmonei nebuvo ir iki šios dienos nėra siejamas su žaliavos gamintoju. Licencinė sutartis Nr. TM2015/1 visiškai nėra susijusi su pareiškėjo ir Įmonės sudarytomis sutartimis.
2.4.4. realus 2015-2018 m. mokėto licencinio mokesčio dydis, skaičiuojant procentą nuo pardavimo pajamų, buvo kur kas mažesnis nei 3,5%. Prekių ženklo licencines sutartis su „Glastech“ (JAV įmone) buvo pasirašiusi ir Bendrovės seserinė įmone UAB „Glassbel EU“. Kreditą pareiškėjai suteikusių bankų reikalavimu buvo nustatyta maksimali licencinio mokesčio riba (konkreti suma), bendra abiems Lietuvoje veikiančioms Glassbel grupės įmonėms - UAB „Glassbel Baltic“ ir UAB „Glassbel EU“. Kaip matyti iš Skunde pateiktos lentelės, išreiškus procentais, ši suma skirtingais metais sudarė atitinkamai nuo 2,16 iki 2,95%, skaičiuojant nuo bendros abiejų įmonių pardavimų sumos.
2.4.5. Byloje yra gausu įrodymų, patvirtinančių, kad pareišėkjas nemoka ir net neturi teisės mokėti JAV įmonei jokių licencinių mokesčių už prekes.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą, rėmėsi šiais argumentais:
3.1. pareiškėjo sumokėtas licencinis mokestis licenciarui – JAV įmonei yra susijęs ir su ginčo prekėmis, todėl šis mokestis privalėjo būti įtrauktas į prekių muitinę vertę. Tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek skunduose pareiškėjas pripažįsta, kad importuotos prekės buvo sunaudojamos jo prekių gamyboje, taip pat kad visa jo produkcija ženklinta „Glassbel“ prekių ženklu, atitinkamai, visa minėta produkcija buvo licencinio mokesčio, mokamo JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“, objektu.
3.2. Baltarusijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje registruoto „Glassbel“ prekių ženklo savininkai yra susiję asmenys, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 15 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Pirmuoju atveju – L. S., antruoju – įmonė „Glassbel Industries Ltd. Co“, kurios vadovu bei savininku yra L. S. sutuoktinis D. S.. Minėti asmenys taip pat yra pareiškėjo valdybos nariai. 2015 m. Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 3 dalies nuostatas aiškinant nagrinėjamo ginčo apimtyje matyti, kad su ginčo prekių pardavėju susijęs asmuo, t. y. įmonė „Glassbel Industries Ltd. Co“, remiantis prekių ženklo licencine sutartimi Nr. TM2015/1 (2015 m. sausio 2 d.), turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjo 3,5 proc. dydžio mokesčio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu „Glassbel“. Byloje nėra ginčo, kad šis mokestis buvo mokamas už visas pareiškėjo pagamintas prekes bei nuo galutinės kainos. Muitinė licencinį mokestį skaičiavo ne nuo bendros pareiškėjo pagamintos produkcijos vertės, o būtent nuo importuotų prekių, kurios buvo sudėtinė pareiškėjo gaminamos produkcijos dalis, statistinės vertės. Susitarimuose tarp pareiškėjo ir įmonės „Glassbel Industries Ltd. Co“ nebuvo numatyta jokių išlygų dėl ginčo prekių vertės išskaitymo apskaičiuojant licencinius mokesčius. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginys, jog jo importuotos prekės po perdirbimo prarasdavo intelektinę nuosavybę, neturi jokios įtakos ir nepaneigia licencinio mokesčio mokėjimo įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ fakto. Jokie mokesčiai už teisę perdirbti prekes nebuvo pridėti prie pareiškėjo importuotų prekių, o licencinis mokestis negali būti prilygintas mokesčiams už teisę perdirbti prekes. Atsakovas pastebėjo ir tai, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie parduotų prekių vertę yra prieštaringi: 2019 m. kovo 29 d. rašte nurodyta, kad pardavimų apyvarta 2015, 2016 ir 2017 metais sudarė atitinkamai 16 074 807,51 Eur, 20 082 533,42 Eur ir 22 818 569,75 Eur, o skunde teismui pateikiamos didesnės sumos – 16 932 275 Eur, 27 798 699 Eur ir 25 259 757 Eur, tokie veiksmai laikytini pareiškėjo gynybine pozicija. Atsakovo vertinimu, vietos mokesčių administratorius, įvertinęs tai, jog nebuvo nustatytos nei atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės, pagrįstai ir motyvuotai skyrė numatytą baudos vidurkį – 30 proc. dydžio baudą.
3.3. papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad:
3.3.1. Nagrinėjamo ginčo aspektu nėra svarbu koks asmuo - D. S. ar jam priklausanti įmonė – JAV Įmonė „Glasstech Industries Ltd. Co“ reikalavo sumokėti licencinius mokesčius, kadangi minėti asmenys, kaip pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), laikyti susijusiais.
3.3.2. Išvada, jog ginčo prekės taip pat buvo licencinio mokesčio objektu, daroma iš to fakto, jog visos prekės buvo sunaudojamos kaip žaliava galutinio produkto, ženklinamo „Glassbel“ ženklu, gamyboje. Pareiškėjas tiek mokestinio patikrinimo, tiek mokestinio ginčo metu nuosekliai tvirtino, kad visos iš Baltarusijos įmonės importuotos prekės buvo sunaudotos ginčo prekių gamyboje, taigi tapo licencinio mokesčio objektu.
3.3.3. Aplinkybė, kokiomis proporcijomis ir kokiais prekių ženklais pažymėtos prekės buvo naudojamos Pareiškėjo gamyboje, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos galutinio produkto apmokestinimui licenciniu mokesčiu. Prekių ženklo savininkui - JAV įmonei mokamas licencinis mokestis priklausė išimtinai nuo Pareiškėjo pagamintų prekių, paženklintų „Glassbel“ ženklu, galutinės vertės.
3.3.4. Dėl aplinkybės, kad nuo 2016 m. sausio 2 d. nustatyta maksimalus licencinio mokesčio dydis, skaičiuojant bendrai Pareiškėjo ir UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas, dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc, pasakytina, kad UAB „Glassbel EU“ nėra minimas jokiuose sutartiniuose santykiuose tarp Pareiškėjo, Baltarusijos įmonės bei JAV įmonės, todėl minėtos bendrovės pardavimo pajamos negali būti įskaitomos į Pareiškėjo pagamintų prekių, paženklintų „Glassbel“ ženklu, vertę.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:
5.1. Klaipėdos teritorinė muitinė 2019 m. rugpūčio 7 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 9LM320062M (Ataskaita) nusprendė patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 6 393 Eur muito bei 46 386 Eur įskaitomo importo PVM, 211 Eur delspinigių ir skirti 30 procentų papildomai apskaičiuotos 52 779 Eur sumos dydžio baudą – 15 834 Eur (b. t. I, b. l. 18-26).
5.2. Ataskaitoje nurodyta, jog vietinis mokesčių administratorius, atlikęs pakartotinį patikrinimą, nustatė, jog pareiškėja laikotarpiu 2015 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ importavo įvairių rūšių stiklą ir stiklo paketus, pažymėtus „Glassbel“ prekės ženklu ir panaudojo architektūrinio stiklo gamybai. Minėtu prekės ženklu buvo ženklinama visa pareiškėjos pagaminta produkcija. Pareiškėja pagal pasirašytus susitarimus už prekės ženklo naudojimą mokėjo licenciarui - JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ mokestį, lygų 3,5 proc. nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos. Ataskaitoje nurodoma, jog teises į prekės ženklą „Glassbel“ turi susiję asmenys – sutuoktiniai D. S. ir L. S., kurie atstovauja minėtas JAV ir Baltarusijos įmones, taip pat dalyvauja šių įmonių valdyme. Šios aplinkybės, mokesčių administratoriaus nuomone, turi įtakos komercinės veiklos procesams. Konstatavusi, jog pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nėra informacijos apie licencinių mokesčių įtraukimą į importuotų prekių kainą, Klaipėdos teritorinė muitinė nusprendė patikslinti muitinę vertę, atlikdama faktūrinės vertės padidinimą 3,5 proc.
5.3. Nesutikdama su Patikrinimo ataskaita pareiškėja pateikė skundą Muitinės departamentui (b. t. I, b. l. 148-157). Skunde teigė, jog licencinio mokesčio objektas yra pačios Bendrovės pagaminta produkcija (naudojant įgyvendintą gamybos technologiją), o ne iš Baltarusijos įmonės importuota stiklo žaliava, kuri neturi intelektinės nuosavybės.
5.4. Atsakovas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1A-262 atmetė pareiškėjos skundą ir patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. rugpūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M (b. t. I, b. l. 14 – 17). Atsakovas, įvertinęs Patikrinimo ataskaitoje išdėstytus teiginius ir faktines aplinkybes, pažymėjo, jog pareiškėjos sumokėtas licencinis mokestis licenciarui - JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ taip pat yra susijęs ir su ginčo prekėmis, todėl šis mokestis privalėjo būti įtrauktas į prekių muitinę vertę. Tiek vietos mokesčių administratorius, tiek ir pati pareiškėja sutinka, kad importuotos prekės buvo sunaudojamos pareiškėjos prekių gamyboje. Pareiškėja pripažįsta ir tai, kad visa jos produkcija ženklinta „Glassbel“ prekės ženklu, atitinkamai, visa minėta produkcija buvo licencinio mokesčio, mokamo JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ objektu.
6. Byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitos teisėtumo ir pagrįstumo.
7.1. Iki 2016 m. balandžio 30 d. muitinės veiklos taisykles sudarė Bendrijos muitinės kodeksas (1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92) (toliau – ir 1992 m. Kodeksas) ir jo Įgyvendinimo nuostatos (1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93) (1993 m. Įgyvendinimo nuostatos). 1992 m. Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais. Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai, pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius (29 str. 3 d. a p.). Pagal 32 straipsnio 1 dalį, nustatant muitinę vertę pagal 29 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos importuojamų prekių kainos pridedami, be kita ko, su prekėmis, kurių muitinė vertė nustatinėjama, susiję autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas, kuriuos pirkėjas privalo tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėti vykdydamas šių prekių pardavimo sąlygas, tiek, kiek tokie autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas neįskaityti į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą (c p.). Vadovaujantis šiuo straipsniu papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos pridedamos tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis (32 str. 2 d.).
1993 m. Įgyvendinimo nuostatų V antraštinės dalies 2 skyriuje išdėstytos nuostatos, susijusios su autoriniais atlyginimais ir mokesčiais už licencijas. Šio teisės akto 157 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, taikant Kodekso 32 straipsnio 1 dalies c punktą, autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas reiškia apmokėjimą už naudojimąsi teise, susijusia: su importuotų prekių gamyba (mokesčiai už patentus, projektus, modelius ir gamybos technines žinias); su importuotų prekių pardavimu eksportui (mokesčiai už prekių ženklus, įregistruotus pramoninio dizaino pavyzdžius); arba su importuotų prekių panaudojimu ar perpardavimu (mokesčiai už autorines teises, gamybos procesus, neatskiriamai susijusius su importuotomis prekėmis), o 2 dalyje – kad, nepažeidžiant Kodekso 32 straipsnio 5 dalies, kai importuotų prekių muitinė vertė nustatoma pagal Kodekso 29 straipsnio nuostatas, autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas pridedami prie sumokėtos ar priklausančios sumokėti kainos tik tais atvejais, jei šis mokestis: susijęs su vertinamomis prekėmis ir yra šių prekių pardavimo eksportui sąlyga. Vadovaujantis 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsniu, jei importuotos prekės yra tik Bendrijoje gaminamų prekių sudedamosios dalys ar komponentai, už importuotas prekes faktiškai sumokėta arba priklausanti sumokėti kaina tikslinama tik tuo atveju, jei autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas susiję su nurodytomis importuojamomis prekėmis (1 d.). Jei prekės importuojamos nesurinktos arba prieš perpardavimą yra nežymiai apdorojamos, pavyzdžiui, atskiedžiamos ar supakuojamos, tai autorinis atlyginimas arba licencijos mokestis laikomi susiję su importuotomis prekėmis (2 d.). Jeigu autorinis atlyginimas arba licencijų mokesčiai yra iš dalies susiję su importuotomis prekėmis ir iš dalies – su kitomis sudėtinėmis dalimis arba komponentais, kuriais prekės papildytos jas importavus arba su atliekama veikla ar teikiamomis paslaugomis po importavimo, tai atitinkamas proporcingas paskirstymas turi būti atliktas tik remiantis patikimais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis, vadovaujantis 23 priede pateikta Kodekso 32 straipsnio 2 daliai skirta aiškinimo taisykle (3 d.). 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 159 straipsnyje įtvirtinta, kad autorinis atlyginimas arba licencijų mokesčiai, susiję su teise naudoti prekių ženklą, pridedami prie kainos, sumokėtos ar priklausančios sumokėti už importuotas prekes tik tuo atveju, jei: autorinis atlyginimas ar mokesčiai už licencijas susiję su importuotomis prekėmis, kurios perparduodamos tokio pat pavidalo arba tik nežymiai apdorotos po to, kai buvo importuotos; prekės pateikiamos į rinką pažymėtos prieš ar po importavimo pritvirtinamu prekės ženklu, už kurio naudojimą autorinis atlyginimas arba mokestis už licencijas sumokėtas; ir pirkėjas neturi galimybės laisvai įsigyti tokių prekių iš kitų tiekėjų, nesusijusių su pardavėju. Pagal įgyvendinimo nuostatų Pagal Įgyvendinimo nuostatų 160 straipsnį, jei pirkėjas moka autorinį atlyginimą arba mokesčius už licencijas trečiajam asmeniui, 157 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos laikomos įvykdytomis tik tuo atveju, jeigu pardavėjas ar su juo susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas sumokėtų šiuos mokesčius.
Iš aptarto teisinio reguliavimo teismas daro sekančias apibendrinančias išvadas. Pagal 1992 m. Kodekso 32 straipsnio 1 dalies c punktą pridedami tik su importuojamomis prekėmis susiję autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas. 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 157 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas pridedami prie sumokėtos ar priklausančios sumokėti kainos tik tais atvejais, jei šis mokestis yra susijęs su vertinamomis prekėmis ir yra šių prekių pardavimo eksportui sąlyga (kas iš esmės atkartoja 1992 m. Kodekso 32 straipsnio 1 dalies c punktą). Pagal 1993m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnį yra galimybė tikslinti importuotų prekių vertę licenciniais mokesčiais, kai jos naudojamos kaip komponentai (bet taip pat tik tuo atveju, jeigu mokesčiai už licencijas yra susiję su importuotomis prekėmis). Šio straipsnio 2 dalis nustato, kada yra laikoma, kad licencijos mokestis yra susijęs su importuojamomis prekėmis - prekės importuojamos nesurinktos arba prieš perpardavimą yra nežymiai apdorojamos, pavyzdžiui, atskiedžiamos ar supakuojamos. Jeigu licencijų mokesčiai yra iš dalies susiję su importuotomis prekėmis ir iš dalies – su kitomis sudėtinėmis dalimis arba komponentais arba su atliekama veikla ar teikiamomis paslaugomis po importavimo, taikoma 158 straipsnio 3 dalis - atitinkamas proporcingas paskirstymas turi būti atliktas tik remiantis patikimais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis, vadovaujantis 23 priede pateikta aiškinimo taisykle. 159 straipsnis nustato papildomas komuliatyvias (taikomas tik esant visoms kartu) sąlygas licencinių mokesčių taikymui importuojamoms prekėms, iš kurių viena yra, kad licencinis mokestis yra susijęs su importuotomis prekėmis, kurios perparduodamos tokio pat pavidalo arba tik nežymiai apdorotos po to, kai buvo importuotos.
7.2. Šiuo metu (nuo 2016 m. gegužės 1 d.) bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms, yra nustatytos Sąjungos muitinės kodekse (2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013) (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas). Pagal šio kodekso 70 straipsnį, prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama (1 d.). Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – visa pirkėjo pardavėjui arba pirkėjo trečiajai šaliai arba pardavėjo naudai sumokėta arba mokėtina pinigų suma už importuojamas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba vykdytinus mokėjimus, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga (2 d.). Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnyje nustatyti sandorio vertės elementai, tame tarpe 1 dalies c p. nurodyti mokesčiai už patentus ir licencijas. Šiame punkte nustatyta, kad nustatant muitinę vertę pagal 70 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos pridedami, be kita ko, mokesčiai už patentus ir licencijas, susiję su vertinamomis prekėmis, kuriuos pirkėjas privalo tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti, vykdydamas vertinamų prekių pardavimo sąlygas, tiek, kiek mokesčiai už patentus ir licencijas nėra įskaityti į faktiškai sumokėtą ar mokėtiną kainą. Papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos ar mokėtinos kainos pridedamos vadovaujantis 1 dalimi tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis (71 straipsnio 2 d.).
2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir 2015 m. Įgyvendinimo reglamentas), 136 straipsnyje reglamentuojami mokesčiai už patentus ir licencijas. Šiame straipsnyje numatyta, kad mokesčiai už patentus ir licencijas yra susiję su importuotomis prekėmis visų pirma tais atvejais, kai pagal licencinį ar patento susitarimą perduodamos teisės yra neatskiriama prekių dalis. Mokesčio už patentą ar licenciją apskaičiavimo metodas nėra lemiamas veiksnys (1 d.). Jei mokesčių už patentus ar licencijas sumos apskaičiavimo metodas grindžiamas importuotų prekių kaina, tai, negavus priešingų įrodymų, laikoma, kad tų mokesčių už patentus ar licencijas mokėjimas yra susijęs su vertinamomis prekėmis (2 d.). Jei mokesčiai už patentus ar licencijas iš dalies susiję su vertinamomis prekėmis ir iš dalies su kitomis sudėtinėmis dalimis arba komponentais, kuriais prekės papildytos jas importavus, arba su vykdoma veikla ar teikiamomis paslaugomis po importavimo, atliekamas atitinkamas tikslinimas (3 d.). Mokesčiai už patentus ir licencijas laikomi mokamais kaip būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, kai įvykdoma kuri nors iš šių sąlygų: a) pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas atliktų šį mokėjimą; b) pirkėjas atlieka mokėjimą, kad įvykdytų pardavėjui prisiimtą įsipareigojimą, laikydamasis sutartinių įsipareigojimų; c) prekės negali būti parduotos pirkėjui arba jis negali tų prekių nupirkti, jei licencijos išdavėjui nesumokėti mokesčiai už patentus ar licencijas (4 d.).
Atlikus nuo 2016 m. gegužės 1 d. galiojančio reguliavimo analizę galima daryti sekančias išvadas. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 2 dalį, į faktiškai mokėtiną kainą už importuojamas prekes įtraukiami tik mokėjimai, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga. Pagal 71 straipsnio 1 dalies c p. prie faktiškai mokėtinos kainos pridedami licenciniai mokesčiai, kuriuos pirkėjas privalo sumokėti vykdydamas pardavimo sąlygas. Taigi galimybė pridėti papildomą elementą (licencinius mokesčius) siejama su būtinomis pardavimo sąlygomis. 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 4 dalis nustato sąlygas, kurioms esant laikoma, kad licenciniai mokesčiai laikomi mokamais kaip būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, iš kurių viena yra „kai pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas atliktų šį mokėjimą“. Taip pat 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 3 dalis numato, kai licenciniai mokesčiai iš dalies susiję su importuotomis prekėmis, iš dalies su kitais komponentais, atliekamas atitinkamas tikslinimas.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) šioje byloje 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje (toliau – ir Nutartis) pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo esminius pareiškėjo argumentus, išsakytus ir atliekant mokestinį patikrinimą (žr. 2019 m. liepos 26 d. raštas, I t., b. l. 85–87, ir kt.), pavyzdžiui, kad pareiškėjas žaliavą perka iš įvairių tiekėjų ir visi jo pagaminti nauji produktai žymimi „Glassbel“ prekių ženklu, kad JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokėtinas licencinis mokestis skaičiuojamas toks pat nepriklausomai nuo to, kokiais prekių ženklais pažymėtos žaliavos buvo naudotos konkrečios prekės gamyboje (t. y. neįrodyta Sąjungos muitinės kodekso 136 str. 4 d. a p. numatyta sąlyga dėl pardavėjo arba su pardavėju susijusio asmens reikalavimo atlikti mokėjimą už licenciją), taip pat kad tuo atveju, jei prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta, tai prekių faktūrinė vertė buvo nepagrįstai padidinta 3,5 proc., kadangi galutiniame produkte neįmanoma išskirti būtent iš Baltarusijos įmonės įsigytos žaliavos dalį (Sąjungos muitinės kodekso 71 str. 2 d. prasme trūksta objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų), be to, licencinio mokesčio dydžiui taikomi apribojimai (bendra metinė suma nuo 2016 m. sausio 2 d. negali viršyti 500 000 Eur, nuo 2017 m. gegužės 2 d. – 600 000 Eur, skaičiuojant bendrai pareiškėjo ir UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas), dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Atlikus Baltarusijos įmonės licencinės sutarties su L. S., Bendrovės licencinės sutarties su JAV įmone ir Bendrovės sutarties su Baltarusijos įmone analizę matyti, kad Baltarusijos Įmonė moka už Baltarusijoje pagamintas prekes L. S. pagal 2008 m. balandžio 11 d. sudarė Prekių ženklo ir aptarnavimo ženklo licencinę sutartį Nr. 001/01/04.3-08. Pagal 2014 m. vasario 14 d. prekių pirkimo pardavimo sutartį tarp Bendrovės ir Baltarusijos įmonės Nr. 14-02/14 į prekių kainą, be kitų dedamųjų dalių, visais atvejais įskaičiuojamas prekių ženklinimas (2.1.p.). Šioje sutartyje nėra jokių sąlygų dėl papildomų mokėjimų. Bendrovė pagal 2015 m. sausio 2 d licencinę sutartį su JAV įmone Nr. TM2015/1 turėjo mokėti 3,5 proc. dydžio mokesčio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos „Glassbel“ prekių ženklu. Teismo vertinimu, Bendrovės pareigos mokėti JAV įmonei vien dėl prekių importo neatsiranda, nes 2015 m. sausio 2 d. licencinės sutarties su JAV įmone Nr. TM2015/1 Nr. objektas – Bendrovės pagamintos prekės, o ne importuotos prekės. Taigi nėra pagrindo teigti, kad iš sudarytų sutarčių išplaukia, kad yra reikalavimas sumokėti JAV įmonei už importuojamas prekes.
10. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad vien tik aplinkybė, jog sutartyse tarp ūkio subjektų nebuvo aptarta pareiga sumokėti licencinį mokestį už importuojamas prekes savaime nepašalina galimybės tikslinti muitinę vertę licenciniais mokesčiais.
Šiuo atveju svarbu, kad sandoriai sudaryti tarp susijusių asmenų. LVAT Nutartyje pasisakė, kad Ataskaitoje pagrįstai nustatyta aplinkybe, kad pateikti duomenys sudaro pagrindą manyti, jog nagrinėjamu atveju prekių pardavimą į Sąjungą, produkcijos gamybą, pardavimus, prekės ženklo naudojimą gali kontroliuoti vienas ir tas pats asmuo – D. S.. Teises į „Glassbel“ prekių ženklą turi susiję asmenys (šeimos nariai), atstovaujantys įmones Baltarusijoje ir JAV. Licencinis mokestis už tą patį prekės ženklą mokamas L. S. už Baltarusijos Įmonei suteiktą teisę naudoti jį Baltarusijos teritorijoje, ir JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“, vadovaujamai D. S., už pareiškėjui suteiktą teisę naudoti ženklą Lietuvos Respublikos, Europos ekonominės erdvės valstybių, Rusijos Federacijos ir kitų Nepriklausomos valstybių sandraugos valstybių teritorijoje. Abu minėti asmenys dalyvauja ir pareiškėjo valdyme: D. S. yra UAB „Glassbel Baltic“ valdybos pirmininkas, o L. S. – valdybos narė.
Nutartyje taip pat pasisakyta, kad ginčui aktualias įmones bei prekių ženklą kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ fakto.
Atlikta Kodekso 32 straipsnio 1 dalies c punkto, Įgyvendinimo nuostatų 157 straipsnio 2 dalies ir 158 straipsnio 2 dalies nuostatų analizė rodo, kad licencinį mokestį galima susieti su importo prekėmis, kai jos yra pardavimo sąlyga (jų negalim įsigyti nesumokėjus). Tokia pati išvada išplaukia iš atliktos Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 2 dalies ir 71 straipsnio 1 dalies c punkto analizės, t. y. reikalaujama, kad licencinis mokestis būtų būtina pardavimo sąlyga.
Iš aptartų sutarčių galima suprasti, kad Bendrovei nėra kliūčių įsigyti prekes net ir nesumokėjus licencinio mokesčio JAV įmonei. Licencinis mokestis atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagaminamas naujas gaminys su aptariamu prekės ženklu ir jis realizuojamas. Atsakovas taip pat nepateikė kitokių įrodymų, kad susiję asmenys reikalautų mokėti licencinį mokestį už importuotas (įsigytas iš Baltarusijos įmonės) prekes. Prekių importo faktas pats savaime nesukuria pareigos mokėti licencinį mokestį.
Kalbant apie 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 4 dalies a punktą („kai pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas atliktų šį mokėjimą“) pasakytina, kad ši nuostata iš esmės nepasako daugiau nei tai, kad licencinis mokestis turi būti susijęs su importuojamų prekių pardavimu, t. y. negali būti siejama su bet kokiais licenciniais mokėjimais, kuriuos reikalauja įvykdyti su prekių pardavėju susiję asmenys. Taigi šiuo atveju JAV įmonės reikalavimas sumokėti licencinį mokestį už pagamintas ir realizuotas prekes pagal 136 straipsnio 4 dalies nuostatas nesudaro pagrindo tikslinti iš Baltarusijos įmonės importuotų prekių muitinės vertės.
11. Tuo tarpu 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 2 dalis ir atitinkamai 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 3 dalis numato importuotų prekių vertės tikslinimą, kai jos yra komponentai licencijuojamose prekėse ar paslaugose.
Iš Ataskaitos turinio (4 lapo 4 pastraipa) matyti, kad Muitinė laikėsi pozicijos, kad Bendrovė yra gamybinės paskirties įmonė, o jos sumokėti licenciniai mokesčiai JAV įmonei iš dalies susijęs su importuota žaliava, kuri yra Bendrovėje pagaminto licencijuoto produkto sudėtinė dalis. Nors Muitinės Ataskaitoje nėra aiškiai įvardinta, iš to galima daryti išvadą, kad Muitinė taikė 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 2 ir 3 dalis ir, atitinkamai, 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 3 dalį. Svarbiausias Muitinės argumentas, susiejant importuojamas prekes su licenciniu mokesčiu JAV įmonei, yra tai, kad jos buvo panaudotos kaip žaliava galutinio produkto, ženklinamo „Glassbel“ ženklu, gamyboje. Atsakovo manymu, to visiškai pakanka, kad pagrįsti konstatavimą, kad licenciniai mokesčiai iš dalies susiję su importuotomis prekėmis ir iš dalies su kitomis dalimis. Visgi 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 2 dalis ir 3 dalis, Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 2 d. reikalauja, kad papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos ar mokėtinos kainos pridedamos vadovaujantis 1 dalimi tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis. Taip pat Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad mokesčių administratorius pagrįstų mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių sumas.
Departamentas ir Muitinė sutinka, kad bendrovė yra gamybinė, lieka nepaneigta, kad iki galutinio gaminio realizavimo Bendrovė turi prisiėmusi rizikas dėl galutinio produkto pagaminimo ir realizavimo, naudoja ne tik iš Baltarusijos įmonės, bet ir iš kitų įmonių įsigyjamą žaliavą.
Muitinės Ataskaitoje nėra nei kokybinio vertinimo, kokia apimtimi buvo apdirbama žaliava iki galutinio produkto, nei kiekybinio skaičiavimo, kokią dalį galutinio produkto vertėje, nuo kurio buvo mokamas licencijos mokestis, sudarė importuojamų prekių dalis, t. y. kokią vertės dalį reikia priskirti importuojamai žaliavai, taip pat kaip taikyti priskirtinos vertės dydį konkrečiai muitinės deklaracijai. Pavyzdžiui, iš Ataskaitos 2 priedo (1 t. b. l. 28-30) matyti, kad 2015 m. spalio 5 d. deklaracijos atveju muitinė vertė pakoreguota nuo 5 691 Eur iki 6 695,19 Eur, t. y. 17,6 proc., 2016 m. sausio 15 d. deklaracijos muitinė vertė padidinta nuo 34 490 Eur iki 75780,21 Eur, t. y. daugiau kaip 100 proc., t. y. nėra aišku, kodėl Muitinė būtent taip perskaičiavo muitinę vertę. Tuo labiau, Muitinė nevertino, kiek Bendrovė faktiškai sumokėjo licencinio mokesčio JAV įmonei, o atsakovo argumentas, kad kita įmonė („Glassbel EU) nebuvo nurodyta susitarimuose nėra reikšmingas šiuo aspektu. Šias aplinkybes Muitinė turėtų įvertinti atlikdama pakartotinį patikrinimą. Todėl konstatuotina, kad Muitinė nesilaikė Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 2 ir 3 dalies, Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 2 d., Mokesčių administravimo reikalavimų, taip pat surašant ir tvirtinant Ataskaitą galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos grįsti sprendimą objektyviais duomenimis ir jį motyvuoti, taip pat Departamentas nesilaikė Sprendimo priėmimo metu (2019 m. gruodžio 10 d.) galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų: įstatymo viršenybės (4 punkte), išsamumo (5 punkte), 8 (nepiktnaudžiavimo valdžia), 9 punkte (objektyvumo).. ir tinkamai nepagrindė papildomai apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, Muitinės Ataskaita ir Departamento Sprendimas panaikintini kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ skundą tenkinti pilnai, panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1A-262 „Dėl UAB „Glassbel Baltic“ skundo“ ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.