Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui antstoliui A. B., IĮ „Santovita“ dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą; pripažinti negaliojančiu antstolio A. B. 2006-03-28 surašytą ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006-04-14 patvirtintą Turto perdavimo išieškotojui aktą, kuriuo P. B. firmai „Santovita“ perduotas J. T. priklausantis gyvenamasis namas, bendras plotas 61,12 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, bendras plotas 35 kv. m. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, bendras plotas 44 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis, bendras plotas 10 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinė, bendras plotas 9 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, bendras plotas 13 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, bendras plotas 13 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (šulinys, tualetas, tvora) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), už 1016,57 Eur; pripažinti negaliojančia 2007-04-11 pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp IĮ „Santovita“ ir D. G.. Prašė taikyti restituciją natūra ir šalis grąžinti į buvusią padėtį t.y. atsakovas D. G. grąžina ieškovei J. T. nekilnojamąjį turtą (gyvenamasis namas, bendras plotas 61,12 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, bendras plotas 35 kv. m. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, bendras plotas 44 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis, bendras plotas 10 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinė, bendras plotas 9 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, bendras plotas 13 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, bendras plotas 13 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (šulinys, tualetas, tvora) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini)); ieškovė J. T. grąžina IĮ „Santovita“ 1016,57 Eur; atsakovas IĮ „Santovita“ gražina D. G. jo sumokėtą nekilnojamojo turto kainą pagal 2007-04-11 Pirkimo-pardavimo sutartį; arba priteisti iš atsakovo antstolio A. B. ieškovei J. T. 13 464,43 Eur žalos atlyginimui ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti solidariai iš atsakovų antstolio A. B. ir IĮ „Santovita“ ieškovei J. T. 9673,60 Eur žalos atlyginimui už sodyboje buvusius kilnojamuosius daiktus ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų ieškovei J. T. visas jos patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), ši sodyba buvo vienintelis jos gyvenamasis būstas, nuo 2005-03-04 iki 2013-04-17 ieškovė gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje. O tuo laiku antstolis A. B. surašė 2006-03-28 Turto perdavimo išieškotojui aktą ir ieškovei priklausančią sodybą perdavė IĮ „Santovita“ už pernelyg mažą 1016,57 Eur kainą. Kaimynystėje buvusią sodybą panašiai tuo pačiu laiku savininkai pardavė už 14 481,00 Eur, todėl ieškovė yra įsitikinusi, kad jai priklausančio turto vertė buvo ne mažiau kaip 14 481,00 Eur. Taip neproporcingai apribojus skolininkės teises, tuo padarytas CPK 602 str. 6 p. pažeidimas, dėl kurio yra pagrindas pripažinti 2006-03-28 Turto perdavimo išieškotojui aktą niekiniu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms. 2007-04-11 pirkimo pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.307 str. 1 d. pagrindu, ir turtas turi būti grąžintinas ieškovei. Ieškovė siekia restitucijos natūra, nes šią sodybą įkūrė su savo vyru A. T., čia šeima ilgą laiką gyveno.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės J. T. valstybės biudžetui bylinėjimosi išlaidas - 9,92 Eur. Teismas nurodė, kad nenustatytas antstolio A. B. vykdytų veiksmų neteisėtumas ir nėra įstatyminio pagrindo ieškovės ginčijamo Turto perdavimo išieškotojui akto pripažinti niekiniu, taikant CK 1.80 straipsnio nuostatas. Netenkinus šio pagrindinio ieškovės reikalavimo ir ieškovei neįrodžius visų atsakovų atžvilgiu civilinės atsakomybės pagrindų, nėra pagrindo pagal CK 6.307 str. 1 d. pripažinti negaliojančia ir 2007-04-11 pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą notarine tvarka tarp ieškovės turto perėmėjo – išieškotojo IĮ „Santovita“ ir D. G., bei taikyti ieškovės prašomą restituciją, sugrąžinant jai nekilnojamąjį turtą natūra arba priteisiant iš antstolio V. B. atitinkamą žalos atlyginimą. Su tokia ieškovės teiktų alternatyvių reikalavimų pozicija teismas iš esmės negali sutikti, nes ieškovė turėdama prioritetinį siekį šiame ginče atgauti nekilnojamuosius daiktus natūra, neatsižvelgė į civilinėje teisėje galiojančią turto įgijėjo sąžiningumo prezumpciją (CK 4.96 str. 2 d.), į kurią nukreipia to paties ieškovės nurodyto CK 6.307 straipsnio 3 dalis. Ieškovė neįrodė jokių atsakovų, kaip ginčo turto įgijėjų IĮ „Santovita“ ir D. G. neteisėtų veiksmų, sudarant 2007-04-11 pirkimo - pardavimo sutartį. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad atsakovų antstolio A. B. ir IĮ „Santovita“ elgesys atitinka nurodytas solidariosios atsakomybės taikymo sąlygas, taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovai bendrais veiksmais pagal išankstinį susitarimą būtų siekę padaryti turtinę žalą ieškovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė J. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės J. T. ieškinį tenkinti apeliacinio skundo ribose, priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas, atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba iki sprendimo (nutarties) priėmimo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.

1. 2006 metais nekilnojamojo turto rinkos kainos buvo labai išaugusios dėl labai palankiomis sąlygomis bankų teikiamo kreditavimo, todėl 2005-03-10 arešto metu nustatyta turto kaina, remiantis Nekilnojamojo turto registro 2003-01-27 duomenimis, ženkliai skyrėsi nuo turto pardavimo dieną 2006-03-28 buvusios jo rinkos kainos, t.y. turtas parduotas už prieš daugiau nei 3 metus buvusią kainą. Vien dėl šios aplinkybės antstolio veiksmai, jam nenustačius objektyvios parduodamo turto kainos turto pardavimo dienai laikytini neteisėtais. Ieškovei priklausantis gyvenamasis namas buvo iš geros būklės rąstų, ūkiniai pastatai mūriniai, prie viralinės 1997 m. buvo pastatyta ir įrengta pirtis. Pirtis nebuvo įteisinta, todėl į šį turtą net nebuvo atsižvelgta nustatant kainą. Iš laisvoje rinkoje sudaryto 2007-04-11 sandorio matyti, kad šio turto rinkos kaina sandorio dienai buvo 6950,88 Eur, todėl prieš metus antstolio vykdyto šio turto pardavimo dienai ieškovės turtas realiai galėjo kainuoti Nekilnojamojo turto registre nurodytą 3874,54 Eur sumą. Ši turto vertė taip pat yra artima eksperto A. L. nustatytai turto vertei 4700 Eurų, kuria remdamasi ieškovė mažina savo ieškinio reikalavimus.

2. Turto perdavimo išieškotojui aktas buvo patvirtintas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nes Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja R. M. 2006-04-14 rezoliucija patvirtino antstolio A. B. surašytą 2006-0328 Turto perdavimo išieškotojui aktą, nepaisydama aplinkybių, kad turto pardavimo kaina buvo įtartinai žema, kad skolininkė tuo metu gulėjo ligoninėje, kad ji neturėjo galimybės ir nedalyvavo jos vienintelio gyvenamojo būsto realizavimo procese. IĮ „Santovita“ pardavė D. G. jai nepriklausantį turtą, ši 2007-04-11 pirkimo pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.307 str. 1 d. pagrindu, turtas grąžintinas ieškovei arba jai priteisiamas žalos atlyginimas.

3. Antstolis A. B. perdavė išieškotojui IĮ „Santovita“ ieškovės gyvenamąjį būstą tuo metu, kai ji gydėsi ligoninėje. CPK 627 str. 3 p. numato, kad antstolis gali visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti vykdymo veiksmus kai skolininkas gydosi ligoninėje, tačiau antstolis A. B. to nepadarė. Ieškovė neturėjo galimybės iš šio būsto išsikelti bei pasiimti visų jai priklausančių kilnojamųjų bei asmeninių daiktų. Antstolis perdavė išieškotojui sodybą su visais joje esančiais ieškovės daiktais, sukauptais per gyvenimą, neaprašė ten buvusio jos kilnojamojo turto, nesiėmė priemonių jam apsaugoti. Išieškotojas IĮ „Santovita“ į nupirktą turtą pateko savavališkai, išlaužęs užraktus, ieškovės neinformavę, nepasiūlę išsikelti, klausimo dėl iškeldinimo nesprendęs teismine tvarka ir pan. Vienintelė ieškovės duktė A. J. atvykusi į sodybą pamatė, kad sodyboje jau šeimininkauja kitas savininkas, sodyba užrakinta pakeitus spynas, patekti į vidų nėra galimybės. Vėliau ieškovės duktė iš kaimo žmonių sužinojo, kad jų šeimos asmeniniai daiktai, kurie galimai naujajam savininkui pasirodė beverčiai, buvo atpažinti besimėtantys šiukšlyne. Ieškovė parengė ir pateikė teismui dingusio kilnojamojo turto ir knygų sąrašus. Ieškovei padaryta žala dėl kilnojamojo turto netekimo iš viso už 9 673,60 Eur, kurią privalo atlyginti solidariai antstolis A. B. ir IĮ „Santovita“.

4. Teismas nesirėmė byloje apklaustų liudytojų V. T., V. K., R. S., A. J., K. J. ir kt. parodymais, nes šie esą artimais ryšiais susiję su ieškove. Teismas neatsižvelgė, kad šių liudytojų parodymus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2013-12-19 raštas apie J. T. gydymąsi ligoninėje (akivaizdu, kad gulėdama tokioje įstaigoje ieškovė neturėjo galimybės ten sandėliuoti savo viso kilnojamojo turto), turto sąrašai. Tačiau teismas rėmėsi atsakovo direktoriaus P. B. paaiškinimais bei jo darbuotojo A. J. niekuo nepagrįstais parodymais, jog iš ieškovės sodybos į sąvartyną išvežė buitines šiukšles ir beverčius senus daiktus, kad namo langai neva buvo išdužę. Šių aplinkybių nepatvirtina jokie įrodymai.

5. Teismas turėjo pripažinti, kad laikotarpiu, kurį ieškovė praleido ligoninėje, ieškovė negalėjo ginti savo teisių bei teisėtų interesų ir tai yra tikrai svarbi priežastis, trukdžiusi jai kreiptis į teismą. Jei šį laikotarpį eliminuoti iš bendro praėjusio termino, tai trejų metų ieškinio senaties terminas nebūtų suėjęs. Nei ieškovė, nei jos artimieji nežinojo kur ieškoti pagalbos. Po kiaulių išvežimo, ieškovė ir jos artimieji prarado pragyvenimo šaltinį.

Atsakovas IĮ „Santovita“ pateiktu atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti turėtas 300 Eur procesinių dokumentų ruošimo teismui išlaidas.

1. Apeliantė pati nurodė, kad norėjo iš varžytinių turtą parduoti pirkėjui T. už antstolio įkainotą kainą. Ši aplinkybė įrodo, kad apeliantė žinojo parduodamo turto kainą, jos neginčijo, neprašė atlikti turto vertės nustatymui ekspertizės, nors tokią galimybę turėjo. Apeliantė gavo antstolio surašytą turto arešto aktą ir buvo įpareigota saugoti areštuotą turtą, žinojo jo įvertinimo kainą. Teismas teisingai įvertino, kad ieškovė nesirūpino jai priklausančio turto išsaugojimu.

2. Restitucija yra negalima, nes atsakovas D. G. iš esmės pagerino ieškovei priklausiusį turtą. Pinigai už parduotą iš varžytinių turtą yra išskirstyti keliems išieškotojams, kurie nebuvo įtraukti ieškovės į bylą, todėl taikyti restitucija nėra pagrindo, nes lėšos už parduotą turtą atiteko keliems išieškotojams.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą.

1. Teismas pagrįstai nustatė, jog dėl apeliantės nurodomų aplinkybių, susijusių su turto perdavimu išieškotojui, nekyla antstolio A. B. civilinė atsakomybė. Ginčo turto vertė buvo nustatyta tinkamai, nei skolininkė J. T., nei išieškotoja IĮ „Santovita“ kviesti eksperto turto vertės nustatymui neprašė, o antstoliui nebuvo jokių kliūčių ar sunkumų įkainuoti ginčo turtą. Kiekvieno statinio įkainojimas apytiksliai atitiko vidutines rinkos vertes, nustatytas kiekvienam statiniui Registro centro 2003-01-27. Turto vertė buvo nustatyta tinkama/ne per maža, patvirtina ir ta aplinkybė, jog minėtas ginčo turtas nebuvo nupirktas nei pirmose (2005-04-20), nei pirmose pakartotinėse (2005-07-14), nei antrose pakartotinėse varžytinėse. Minėtas turtas/turto kaina nebuvo patraukli galimiems pirkėjams. Mažesnę turto kainą galėjo lemti ir tai, jog namų valdos žemė nebuvo išpirkta iš valstybės ir įteisinta, kaip ieškovės nuosavybė. Atsakovo antstolio A. B. civilinė atsakomybė dėl apeliantės nurodomos žalos nekyla, kadangi nėra nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

2. Apie savo teisių pažeidimą ieškovė turėjo sužinoti 2006-04-14, Šiaulių rajono apylinkės teismui patvirtinus minėtą Turto perdavimo aktą. Tačiau per įstatymo numatytą laikotarpį ieškovė ieškinio nepateikė, taigi praleido numatytą terminą savo teisėms apginti. Apeliantės pateiktame apeliaciniame skunde pateiktos senaties termino atnaujinimo aplinkybės nelaikytinos svarbiomis bei minėtas senaties terminas neturėtų būti atnaujintas.

3. Tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo antstolio A. B. buvo sudaryta Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2006-12-31 buvo apdrausta antstolio A. B. civilinė atsakomybė už žalą, padarytą nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir šalių nustatytu laikotarpiu, ne trumpesniu negu 1 metai nuo draudimo sutarties pabaigos, dėl draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu padarytų neteisėtų antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar antstolio darbuotojo veiksmų atliekant antstolio funkcijas (Taisyklių 6 punktas). Dėl apeliantės reikalavimo nekyla antstolio A. B. civilinė atsakomybė, todėl minėtas reikalavimas nėra draudžiamasis įvykis. Pagal minėtą draudimo sutartį, kuri galiojo iki 2006-12-31, terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti baigėsi 2007-12-31. Kadangi šis ieškinys pareikštas pasibaigus minėtam terminui (2014-02-18), ir šiuo pagrindu apeliantės reikalavimas negali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu ir draudikui UAB DK „PZU Lietuva“ negali atsirasti pareiga mokėti draudimo išmoką.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad antstolio A. B. surašytas 2006 m. kovo 28 d. ieškovės turto perdavimo išieškotojui aktas 2006 m. balandžio 14 d. patvirtintas Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjo rezoliucija, todėl, atsižvelgiant į vykdymo veiksmų atlikimo laiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK redakciją, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė aktualią CPK straipsnių redakciją, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai neaptaria minėto įstatyminio reglamentavimo. Ieškovė teigia, kad antstolis netinkamai įkainojo jos turtą, o teisėja nepagrįstai patvirtino antstolio A. B. surašytą 2006 m. kovo 28 d. ieškovės turto perdavimo išieškotojui aktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, kuriam viena iš valstybės suteiktų funkcijų - vykdomųjų dokumentų vykdymas, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-40/2010). Antstolių įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, kartu nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstolio veiksmai vykdymo procese reglamentuojami ir jo įgalinimai nustatyti LR CPK VI dalies normose bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Antstolio veiksmų teisėtumas yra vertinamas pagal tuo metu buvusias faktines aplinkybes, teismas retrospektyviai įvertina, ar antstolio veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti jų atlikimo metu.

Sprendžiant klausimą dėl antstolio veiksmų teisėtumo, būtina detaliai aptarti vykdymo veiksmus, atliktus vykdomojoje byloje Nr.41-2550/2004. Iš minėtos vykdomosios bylos matyti, kad antstolio A. B. padėjėja L. O. 2005 m. kovo 10 d. atliko ieškovės J. T. turto areštą, surašė nustatytos formos turo arešto aktą, jame nurodė, kad areštuoja (duomenys neskelbtini) ieškovei priklausančius 8 statinius, 1963 m. statybos rąstų, gyvenamąjį namą su ūkiniais ir kitais kiemo statiniais, viso areštavo turto už 1694,28 Eur. Turto arešto akte taip pat pažymėta, kad J. T. šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) slaugos ir reabilitacijos ligoninėje, (duomenys neskelbtini), skolininkei aktas išsiųstas registruotu laišku, pašto siuntos registracija 2015 m. kovo 10 d. Laikydamasis CPK reglamentavimo, antstolis A. B. 2005 m. kovo 18 d. patvarkymu paskelbė viso areštuoto ieškovės turto pirmąsias varžytynes 2005 m. balandžio 20 d. 10 val., pradinė kaina 1355,42 Eur kainą, varžytinės CPK 717 str. 1 d. pagrindu paskelbtos neįvykusiomis. Antstolis 2005 m. birželio 1 d. paskelbė pirmąsias pakartotines ieškovės turto varžytynes 2005 m. liepos 14 d. 11 val. už 1355,42 Eur kainą, kas sudaro 80 procentų arešto metu įkainoto turto vertės. 2005 m. lapkričio 9 d. antrosios varžytinės bei pakartotinės antrosios varžytynės 2006 m. vasario 21 d., neįvyko. Atkreiptinas dėmesys, kad apie visus vykdymo veiksmus ieškovė buvo tinkamai informuota antstolio pranešimais, siunčiamais į (duomenys neskelbtini) palaikomosios slaugos ir reabilitacijos ligoninę. Pažymėtina, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovės dukra A. J. aktyviai domėjosi vykdomosios bylos eiga, ji ieškovės vardu teikė antstolės padėjėjai motinos vardu pasirašytą prašymą dėl pasirinkto pirkėjo N. T.. Pažymėtina, kad vykdomojoje byloje yra 2005 m. liepos 14 d. ieškovės parašu patvirtintas pareiškimas antstolio A. B. kontorai, kuriame nurodyta, kad ieškovė parduoda visus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), N. T. už antstolio įvertintą sumą. Iš 2005 m. rugsėjo 5 d. pranešimo matyti, kad ieškovės duktė pasirašė, jog perskaitė visus antstolio patvarkymus ir pretenzijų neturi. Taigi, ieškovė žinojo visus vykdymo stadijoje atliktus veiksmus ir jų neskundė. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pati nurodė, kad norėjo iš varžytinių turtą parduoti pirkėjui N. T. už antstolio įkainotą kainą, taigi apeliantė žinojo parduodamo turto kainą, jos neginčijo, neprašė atlikti turto vertės nustatymui ekspertizės, nors ir turėjo tokią galimybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pabrėžė, kad pati ieškovė buvo suinteresuota nedideliu areštuoto turto įkainojimu, kadangi ji siekė iš surasto pirkėjo N. T. savo turtą vėl ta pačia maža kaina vėliau atpirkti, šias aplinkybes patvirtino liudytojai A. J. ir K. J..

Įvertinus vykdomosios bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolis teisingai įkainojo ieškovės turtą. Pažymėtina, kad vadovaujantis 2005 m. kovo 10 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, antstolio atliktas kiekvieno statinio įkainojimas apytiksliai atitiko vidutines rinkos vertes, nustatytas kiekvienam statiniui Registrų centro 2003 m. sausio 27 d. duomenimis. Antstolio A. B. padėjėja L. O. teismo posėdyje nurodė, kad apžiūrint ieškovės sodybą nustatyta, kad ji apžėlusi krūmynais, neturėjo gero šeimininko, kad iš išorės pastatai buvo senos statybos ir reikalaujantys remonto. Antstolio padėjėja paaiškino, kad statinių vertei nustatyti remtasi nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsižvelgta į aplinkybę, kad namų valdos žemė nebuvo išpirkta iš valstybės ir įteisinta kaip ieškovės nuosavybė. Teisėjų kolegija vertina, kad antstoliui abejonių dėl ieškovės turto vertės nekilo, todėl antstolis pagrįstai neskyrė turto vertės ekspertizės. Aplinkybę, kad antstolio turto įkainojimas atitiko realią turto kainą, patvirtina tai, kad turto ilgai nepavyko parduoti, kas reiškia, kad turtas nebuvo patrauklus pirkėjams. Teisėjų kolegija pažymi, kad antstolis turto vertę nustato veiksmų atlikimo metu, todėl nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje remtis 2013-11-05 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis apie ginčo turto vertę 2007 m. kovo 31 d., nes byloje nėra kitų objektyvių duomenų, kad buvęs ieškovės turtas galėjo būti parduotas už 14 481,00 Eur sumą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog 2005-2006 metais už 14 481,00 Eur buvo parduota pagal analogišką statinių būklę ir jų kiekį kaimynystėje esanti namų valda (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino ieškovės iniciatyva skirtos teismo ekspertizės aktą Nr.15/06-34, kadangi ekspertui nebuvo pateikti jokie konkretūs duomenys apie ginčo statinių faktinę būklę 2005-2006 metais, ekspertas vertino abstrakčiai, kad visų ginčo statinių būklė buvo ir yra bloga, tačiau atsakovas D. G. nurodė, jog atsakovas iš esmės pagerino 2007 metais pirktą gyvenamąjį namą. Byloje nėra duomenų, priešingų atsakovo parodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos įvertino kaip teisingus. Ne mažiau yra svarbi ir aplinkybė, jog teismo ekspertas vertino ginčo statinių rinkos vertę, buvus 2006 metų kovo mėnesį, bet ne antstolio atlikto įkainojimo momentu, jam surašant 2005 m. kovo 10 d. ieškovės turto arešto aktą, į ką pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė kritiškai vertindamas ekspertizės išvadą. Iš nustatytų aplinkybių vertintina, kad antstolio A. B. veiksmai turto įkainojimo atžvilgiu buvo teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia 2007 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp išieškotojo IĮ „Santovita“ ir D. G..

Ieškovė taip pat reiškia reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų antstolio A. B. ir IĮ „Santovita 9673,60 Eur žalos atlyginimą už name buvusius kilnojamuosius daiktus. Nurodo, kad antstolis A. B. perdavė išieškotojui IĮ „Santovita“ ieškovės gyvenamąjį būstą tuo metu, kai ji gydėsi ligoninėje. Nors CPK 627 str. 3 p. numato, kad antstolis gali visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti vykdymo veiksmus kai skolininkas gydosi ligoninėje, antstolis A. B. to nepadarė, dėl ko ieškovė neturėjo galimybės iš šio būsto išsikelti bei pasiimti visų jai priklausančių kilnojamųjų bei asmeninių daiktų. Pažymėtina, kad ieškovės minima CPK norma numato teisę antstoliui sustabdyti vykdymo veiksmus dėl skolininko ligos, bet ne pareigą. Taigi, antstolis sprendžia dėl vykdymo veiksmų sustabdymo tikslingumo. 2005 m. kovo 10 d. turto arešto akto duomenimis, visų 8 areštuotų statinių saugotoju buvo palikta pati ieškovė, jai apribojant tik disponavimo turtu teisę, todėl ieškovė pati arba per savo šeimos narius turėjo saugoti areštuotą turtą. Ieškovė, negalėdama pati saugoti areštuoto turto, turėjo galimybę teikti prašymą dėl turto saugotojo pakeitimo, tačiau to nedarė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino ieškovės giminaičių A. J. ir K. J. parodymus, teismas pagrįstai atkreipė bylos šalių dėmesį, kad ieškovės pateiktas prarasto turto sąrašas, sudarytas iš 150 punktų, neidentifikuojant kiekvieno daikto pagal jo modelį, rūšį, gamybos metus ar įsigijimo datą, faktiškai parašytas ieškovės dukros A. J. ranka tik teikiant ieškinį, negali būti vertinamas kaip objektyvus įrodymas, patvirtinantis, kad visi daiktai buvo ir 2006 metais vykdymo veiksmų atlikimo metu. Pažymėtina, kad minėti ieškovės giminaičiai savo daiktus iš ieškovės sodybos išsivežė, o ieškovės daiktus paliko, galvodami, kad jais turi pasirūpinti antstolis. Ieškovės asmeninių daiktų išvežimą į sąvartyną patvirtino liudytojai V. T., V. K., R. S., tačiau, atsižvelgiant į faktą, kad šie asmenys yra susiję su ieškove, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šių asmenų parodymai nelaikytini patikimais. Atkreiptinas dėmesys, kad IĮ Santovita“ direktorius P. B. nurodė, jog 2006 metų pavasarį apžiūrint perimtą ieškovės turtą, nustatyta, kad buvo išdaužti keli langai, taigi, teismas neatmetė tikimybės dėl daiktų praradimo kitu būdu, netinkamai prižiūrint turtą. Kadangi nei iškovė, nei jos duktė nesiėmė priemonių asmeniniam ieškovės turtui apsaugoti, tiek antstolis, tiek išieškotojas pagrįstai rastus daiktus laikė beverčiais. Esant aptartoms aplinkybėms, antstolis A. B. ir išieškotojas IĮ „Santovita“ nėra atsakingi ieškovei už 9673,60 Eur žalą už prarastus ieškovės kilnojamuosius daiktus.

Ieškovė nurodo, kad teismas turėjo pripažinti, jog laikotarpiu, kurį ieškovė praleido ligoninėje, ji negalėjo ginti savo teisių bei teisėtų interesų ir tai yra tikrai svarbi priežastis, trukdžiusi jai kreiptis į teismą. Jei šį laikotarpį eliminuoti iš bendro termino, tai trejų metų ieškinio senaties terminas nebūtų suėjęs. Teisėjų kolegija šį ieškovės teiginį laiko teisiškai nepagrįstu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas yra skaičiuojamas nuo 2006 metų balandžio 14 dienos, t. y. nuo Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjos rezoliucijos, kuria patvirtintas 2006 m. kovo 28 d. ieškovės turto perdavimo išieškotojui aktas. Aplinkybė, kad ieškovė ilgą laiką gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir gyveno ligoninės globos skyriuje, nėra svarbus pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi tik po aštuonių metų nuo ginčijamų veiksmų atlikimo. Pažymėtina, kad ieškovė turėjo giminaičių, jos dukra aktyviai domėjosi vykdymo eiga, todėl ieškovė turėjo galimybę laiku pareikšti prieštaravimus dėl antstolio veiksmų, padedama dukters ar kito artimo asmens. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė ir praleisto ieškinio senaties termino pagrindu.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas IĮ „Santovita“ prašė priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas 300 Eur bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis, todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovės IĮ „Santovita“ (į. k. 171381871) naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Rasa Bartašienė Teisėjai Egidijus Mockevičius Irena Stasiūnienė