Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) ,,SportReligion” (procesinių teisių perėmėjos UAB „Ordinalis“) ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo bankrutavusiai įmonei iš buvusio jos vadovo buvo priteista 5.853,86 EUR žalos atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

14. Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).

15. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

16. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą ir užtikrinti jo apsaugą, todėl jis atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 7, 8 dalys, 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4, 12 straipsniai, 21 straipsnio 1 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalis).

17. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog atsakovas A. K., kaip UAB „SportReligion“ vadovas, už parduotas prekes gavo iš pirkėjų 1.082,27 EUR sumą pagal 2016 m. spalio 1 d. išrašytas sąskaitas faktūras, tačiau be teisinio pagrindo šias lėšas atsakovas negrąžino UAB „SportReligion“ naudai.

18. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakavo 1.082,27 EUR sumą, šios sprendimo dalies visiškai nemotyvavo, taip pat vertino aplinkybes ir įrodymus, neturinčius nieko bendro nei su žalos dydžiu, nei su neteisėtais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais tai patvirtinančiais įrodymais, todėl šiems apeliacinio skundo argumentams nėra jokio pagrindo pritarti. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog teismas priteisė žalą, nenustatęs visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

19. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pats atsakovas patvirtino, jog už 2016 m. spalio 1 d. išrašytas sąskaitas – faktūras yra visiškai atsiskaityta. Tačiau byloje nustatyta ir tai, kad šių sąskaitų faktūrų pagrindu už parduotas prekes gautų piniginių lėšų atsakovas neapskaitė ir bankroto administratoriui neperdavė. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju, visiškai neturi jokios teisinės reikšmės atsakovo nurodytos ir byloje nustatytos aplinkybės, jog dar anksčiau prieš keletą metų, t. y. 2014-2015 metais, kai kurie iš 2016 spalio 1 d. išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų mokėtojų yra atlikę mokėjimus bendrovei. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, jog 2016 m. spalio 1 d. sąskaitų faktūrų numeriai nesutampa su anksčiau atliktų mokėjimų nurodymuose nurodytais sąskaitos numeriais (2015 m. liepos 23 d. mokėjimo nurodymo Nr. 07221919, kurį atliko UAB Altravita“, mokėjimo paskirtyje nurodytas sąskaitos Nr. 000098, 2014 m. liepos 18 d. mokėjimu nurodymu Nr.1116, kurį atliko D. D., mokėjimo paskirtyje nurodytas sąskaitos Nr. 000029, o 2016 m. spalio 1 d. išrašytų sąskaitų Nr. 00019 ir Nr. 000120 ir kt.). Antra, 2016 m. spalio 1 d. išrašytų sąskaitose faktūrose nurodytos sumos ir 2014-2015 metais atliktų mokėjimų sumos nesutampa (pvz. mokėtojas D. D. 2014 m. liepos 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1116 pervedė 415,00 LT (120,19 EUR), o 2016 m. spalio 1 d. išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodyta suma – 57,92 EUR ir kt.). Be to, byloje pateiktas UAB „Altravita“ laiškas ir išrašas iš buhalterinės programos patvirtina, kad minėta bendrove prekių, pagal 2016 m. spalio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00019 net nebuvo įsigijusi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog pagal 2016 m. spalio 1 d. sąskaitas faktūras pirkėjai atsikaitė dar 2014-2015 metais. Šių aplinkybių kontekste yra pakankamai pagrindo manyti, jog minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės galėjo būti pasisavintos ar perduotos kitiems asmenims. Atmestini ir kiti atsakovo teiginiai, neva bendrovė kai kurių parduotų prekių neturėjo ir jas būtų užsakiusi tik tuomet, kai būtų gavusi apmokėjimą iš pirkėjų, nes PVM sąskaita faktūra nėra sąskaita išankstiniam apmokėjimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovas už nurodytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu parduotas prekes pinigus gavo, tačiau jų neapskaitė ir bankroto administratoriui neperdavė. Žalos dydis atitinka PVM sąskaitose faktūrose nurodytai sumai – 1.082,27 EUR. Šis žalos dydis yra pagrįstas įrodymais, dėl to konstatuotinas priežastinis ryšys tarp atsakovo A. K. neteisėtų veiksmų ir atsiradusios 1.082,27 EUR žalos. Atsakovas A. K. nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos bendrovei UAB „SportReligion“ atsiradimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovo, kaip bendrovės vadovo, kaltės prezumpcija nebuvo paneigta (CPK 178 str.).

20. Ieškovė ieškinyje taip pat nurodė duomenimis, pagal kuriuos atsakovas neperdavė administratoriui UAB „SportReligion“ turto - dviračio rėmo Cervelo P5, Borant C45 ratų komplekto, dviračio Borant, kurių bendra vertė 4.771,59 EUR.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dviračio rėmas Cervelo P5, Borant C45 ratų komplektas, dviratis Borant, kurių bendra vertė 4.771,59 EUR nebuvo perduoti Vilniaus Triatlono Asociacijai, todėl šis minėtas UAB „SportReligion“ turtas turėjo būti perduotas bankroto administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).

22. Apeliantas nesutikdamas su šia teismo išvada, nurodo, jog dviratis Borant Prime III Tiagra 4600 buvo parduotas, o ne perduotas paramai kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas. Atsakovo teigimu, piniginės lėšos už šį dviratį buvo gautos į įmonės sąskaitą. Dviratį iš UAB „SportReligion“ įsigijo UAB „DP Topas“. Mokėjimas 1.483,60 EUR sumai buvo atliktas Teklės E. G. 2015 m. rugsėjo 15 d. Banko sąskaitos išrašas yra akivaizdus įrodymas, jog pinigus už dviratį bendrovė gavo. Dviračio rėmas ir ratų komplektas buvo perduoti Vilniaus triatlono asociacijai. Todėl atsakovo teigimu, šio įmonės turto atsakovas negalėjo perduoti, nes dviratis buvo parduotas, o dviračio dalys perduotos Vilniaus triatlono asociacijai.

23. Apeliacinės instancijos teismas visus šiuos apelianto (atsakovo) argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nustatyta, jog 2015-09-13 UAB „DB Topas“ iš UAB „SportReligion“ yra įsigijusi tris dviračius Prime III Tiagra 4600. Pateikta sąskaita faktūra patvirtina, jog UAB „DB Topas“ įsigijo visiškai kitas prekes, o ne dviratį Borant kaip kad nurodė atsakovas. Šią sąskaitą faktūrą išrašė pats atsakovas A. K., todėl atmestini apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog įrodymus, kad minėtoje sąskaitoje faktūroje nurodyta informacija yra neteisinga ir jos pagrindu buvo parduotas dviratis Borant, o ne trys dviračiai Prime III Tiagra 4600 turi įrodyti ieškovė yra visiškai nepagrįsti. Nors atsakovo teigimu, šių dviračių pavadinimai Borant ir Prime III Tiagra 4600 reiškia vieno ir to paties dviračio pavadinimą, tačiau šių aplinkybių atsakovas nepagrindė jokias rašytinais įrodymais (CPK 178 str.). Byloje taip pat nustatyta, jog 2015-05-21 UAB „SportReligion“ už 2.750,00 EUR įsigijo dviračio Cervelo P5 rėmą, 2015-10-08 už 962,40 EUR sumą įsigijo Bornat C45 ratų komplektą. Duomenų, kad minėtos prekės būtų parduotos ir už jas su bendrove būtų atsiskaityta, nėra. Šis turtas bankroto administratoriui neperduotas. Dėl to, akivaizdu, jog dėl šio turto neperdavimo, ieškovei padaryta žala. Nors atsakovas įrodinėjo, kad šie daiktai rėmimo tikslais buvo perduoti Vilniaus triatlono asociacijai, kuriai jis pats ir vadovavo, tačiau duomenų, kad šie daiktai būtų perduoti Vilniaus triatlono asociacijai nepateikė. Visiškai nepagrįstas ir net nelogiškas atsakovas argumentas, jog teismo išvada dėl dviračio rėmo ir ratų komplekto neperdavimo Vilniaus triatlono asociacijai būtų laikomas tinkamu tik tuo atveju, jeigu Vilniaus triatlono asociacijos atstovas tvirtintų, kad šie daiktai nebuvo perduoti Vilniaus triatlono asociacijai, nes kaip minėta, pats atsakovas ir vadovavo Vilniaus triatlono asociacijai, o įrodymų apie daiktų perdavimą nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad atsakovas A. K., kaip buvęs UAB „SportReligion“ vadovas ir Vilniaus triatlono asociacijos vadovas turėjo visas galimybes pateikti administratoriui ar teismui dokumentus, patvirtinančius minėtų daiktų perdavimą Vilniaus Triatlono asociacijai, tačiau tokių duomenų nepateikė ir apsiribojo vien tik deklaratyviais nieko neparemtais teiginiais (CPK 178 str.).

24. Kasacinis teismas bylose dėl bendrovės vadovų atsakomybės už tinkamai neapskaitytą ir neišsaugotą turtą yra nurodęs, kad už šios pareigos nevykdymą vadovui taikytina civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtinta išimtis, kad tais atvejais, kada dėl vadovo netinkamo finansinės apskaitos organizavimo negalima nustatyti, dėl kieno kaltės turtas prarastas, įrodinėjimo našta, kad turtas prarastas ne dėl vadovo kaltės, perkeliama vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017).

25. Byloje nustatyta, kad pagal 2016 m. gruodžio 28 d. UAB „SportReligion“ iškėlus bankroto bylą, buvęs įmonės vadovas A. K. bankroto administratoriui nurodyto turto neperdavė, kitų duomenų dėl kieno kaltės šis turtas prarastas byloje nėra, todėl atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis formuojama teismų praktika analogiškose bylose, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovui A. K., kaip buvusiam UAB „SportReligion“ vadovui už 5.853,86 EUR sumos negrąžinimą UAB „SportReligion“ naudai pagrįstai taikyta deliktinė civilinė atsakomybė, priteisiant 5.853,86 EUR žalą (ABĮ 37 straipsnio 7, 8 dalys, 12 dalies 2, 3, 4 punktai, BAĮ 4, 12 straipsniai, 21 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis, CK 2.87, str., 6.245–6.249 str.; CPK 7 str., 8 str., 12 str., 177–179 str., 185 str.).

26. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. V. de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, tai teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-230/2010 ir kt.).

27. Kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau įrodymų apie patirtas išlaidas teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsni, 178 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.