Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovams A. P. ir A. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. V. ir J. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai K. V. ir J. A. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Teikdami rašytinius paaiškinimus byloje, pareiškėjai išreiškė prašymą bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 51).

Pareiškėjai teismui pateiktu skundu, kurį patikslino (b. l. 20-23), prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos apskrities VPK), pareiškėjos J. A. naudai priteisti 431 Eur turtinei žalai, o pareiškėjo K. V. naudai – 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi (byloje Nr. ATP-619-185/2015) paliko galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-338-335/2015 nepakeistą. Teismas ištyręs įrodymus konstatavo, jog 2015 m. liepos 2 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu (toliau – ir ATP protokolas) pareiškėjas K. V. buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130² straipsnį. Teismas nustatė, kad policijos pareigūnai netiksliai nustatė kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, todėl neteisingai kvalifikavo pareiškėjo K. V. veiksmus ir nepagrįstai priverstinai nuvežė pareiškėjos J. A. (K. V. sugyventinės) automobilį Renault Megane Scenic, valstybiniu registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, dėl tokių neteisėtų Utenos apskrities VPK pareigūnų veiksmų pareiškėja J. A. patyrė turtinę žalą, o pareiškėjas K. V. – neturtinę žalą. Įsiteisėjusiu teismo nutarimu nustatyti neteisėti veiksmai sudaro pagrindą atsakovei taikyti atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad policijos pareigūnas, skirdamas papildomą sankciją, nesivadovavo ATPK 30 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio 1 dalies, 210 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nesirėmė bendraisiais ir administracinės teisės principais bei teismų precedentais, o Utenos apskrities VPK, pateikdamas apeliacinį skundą – dar ir piktnaudžiavo valdžia bei tiesiogiai siekė pareiškėjui K. V. sukelti turtinę žalą. Dėl neteisėtų Utenos apskrities VPK pareigūnų veiksmų pareiškėjas K. V. patyrė dvasinį išgyvenimą, sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjo šeima ilgam laikui buvo praradusi vienintelį šeimos automobilį, kuris yra vienintelė šeimos susisiekimo priemonė, dėl ko patyrė nepatogumų, nes pareiškėjai gyvena Arnionių II-ame kaime, Joniškio sen., Molėtų r., abu sugyventiniai dirba Pabradėje, gauna nedideles pajamas, augina mažametę dukrą, kurią reikėjo vežti į Pabradės „(duomenys neskelbtini)“ gimnaziją ir pasiimti iš jos, prieš mokslo metų pradžią vežti į sveikatos priežiūros įstaigas dėl sveikatos patikrinimo. Be to, pareiškėjo šeima buvo įtraukta į ilgą bylinėjimosi procesą, dėl ko patyrė didelį pažeminimą, prarado tikėjimą teisingumu.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Utenos apskrities VPK atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 29-31) nurodė, jog su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-338-335/2015 išteisino K. V., neįrodžius jo kaltės. Teismas pasisakė, kad įrodymų dėl K. V. vairavimo girtu nepakanka dėl skirtingų liudytojų parodymų, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Panevėžio apygardos teismas nutartimi (byloje Nr. ATP-619-185/2015) paliko galioti Molėtų rajono apylinkės teismo nutarimą nepakeistą. Teismai nepasisakė, kad pareigūnai viršijo įgaliojimus, kad jų veiksmai buvo neteisėti ar kitaip pažeidė teisės aktus. Utenos apskrities VPK mano, jog pareigūnai vykdė savo tiesiogines funkcijas ir surašė ATP protokolą teisėtai. Utenos apskrities VPK taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir nustatęs, kad automobilis Renault Megane Scenic, valstybiniu registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į minėto straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, neturėjo teisinio pagrindo grąžinti pareiškėjai J. A. 431 Eur, kuriuos ji sumokėjo UAB „Molėtų radijas ir televizija“ už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančio Utenos apskrities VPK atstovai teismo posėdyje prašė pareiškėjų skundą atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai paaiškino, kad minėtas automobilis 2015 m. liepos 2 d. buvo priverstinai nuvežtas iš Dariaus ir Girėno g. esančios Utenos apskrities VPK Molėtų r. PK aikštelės, tuomet, kai pareiškėjai buvo atvykę į policijos komisariatą pakartotinio ATP protokolui surašymui. Pripažino, jog minėtas automobilis eismui nekliudė, buvo tvarkingai pastatytas aikštelėje.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjos J. A. reikalavimo priteisti turtinės žalos ir pareiškėjo K. V. reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities VPK. Žalos atsiradimą pareiškėjai kildina iš Utenos apskrities VPK įgalioto pareigūno neteisėtų veiksmų patraukiant pareiškėją K. V. administracinėn atsakomybėn, priverstinai nuvežant pareiškėjos J. A. automobilį ir jį grąžinant.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-689/2003), nors eismo priežiūros pareigūnų veikla, vykdant įstatymo jiems suteiktas eismo priežiūros funkcijas, atitinka viešojo administravimo sampratą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-845/2011). Tačiau kartu pripažįstama, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje gali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003, 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytino CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Veiklos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Nurodyti išaiškinimai lemia, kad, sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės aktų reikalavimais vadovaudamasis Utenos apskrities VPK įgaliotas pareigūnas privalėjo veikti, priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar pareiškėjų atžvilgiu jis veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos policijos veiklos principus ir teisinius pagrindus, policijos uždavinius, policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas ir kt. nustato Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas (bylai aktuali 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo XII-1162 redakcija). Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu ir kitais teisės aktais, pagal 5 straipsnio 1 dalį vienas iš pagrindinių policijos veiklos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (5 punktas).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2014 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 5-V-448 pripažino netekusiu galios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 5-V-462 „Dėl Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais ir nurodė, jog nustatant, įforminant tiriant ir nagrinėjant Kelių eismo taisyklių administracinius teisės pažeidimus, vadovautis ATPK, Lietuvos Respublikos įstatymais dėl administracinių teisės pažeidimų, kitais teisės aktais, teismų suformuota praktika ir galiojantiems teisės aktams neprieštaraujančiomis Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos teikiamomis rekomendacijomis ir išaiškinimais (2 punktas).

ATPK 256 straipsnio 3 dalyje numatyta institucijos (pareigūno), turinčių teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, teisė, o kartu ir pareiga rinkti įrodymus, kuriais pagal to paties straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą laikytini bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 straipsnio nuostatas, institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pagal ATPK 248 straipsnį, vienas iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 250 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Policijos patrulių veiklos instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, reglamentuoja pagrindines viešosios policijos patrulių darbo organizavimo ir kontrolės nuostatas, kurios privalomos patruliavimą vykdantiems Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams (1 punktas). Kaip įtvirtinta Instrukcijos (2015 m. sausio 30 d. akto redakcija Nr. 5-V-92) 47 punkte, policijos patrulis, nustatęs, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, privalo vietoje surinkti faktinius duomenis, kvalifikuojančius administracinį teisės pažeidimą (pareiškimas, liudytojų parodymai ir kt.), ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba įstatymų nustatyta tvarka pristatyti pažeidėją į policijos įstaigą tokiam protokolui surašyti. Jei pažeidėjo pristatyti nėra galimybės, į policijos įstaigą pristatoma tik administracinio teisės pažeidimo medžiaga, o asmuo įpareigojamas atvykti nustatytu laiku.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra nurodyta, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai ypatingą svarbą turintis procesinis dokumentas, kuriuo pradedamas procesas dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo bei suformuluojamas kaltinimas traukiamam administracinėn atsakomybėn asmeniui bei kuriuo vadovaujantis imamasi tolimesnių procesinių veiksmų (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-979/2006), jis surašomas turint pakankamą pagrindą spręsti apie administracinio teisės pažeidimo padarymą ir juo fiksuojamos pirminės administracinio teisės pažeidimo aplinkybės (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3391-438/2015).

Iš prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos (toliau – ir ATP byla) nustatyta, kad Utenos apskrities VPK Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulis O. ., 2015 m. birželio 23 d. dirbdamas su vyresniuoju patruliu A. R., apie 21.39 val. iš Utenos apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo gavo pranešimą, kad Molėtų r., Joniškio sen., Arnionių II-ame kaime, būdamas neblaivus K. V. važinėja automobiliu Renault, valstybiniu registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Buvo pranešta, kad šiuo metu automobilis sustojęs prie bažnyčios, vairuotojas vartoja alkoholį, vairavimo faktą pranešėja paliudys (ATP byla, b. l. 12). Nuvykę pranešėjos nurodytu adresu, pareigūnai priėmė K. V., liudytojų J. M., J. Ch. paaiškinimus dėl teisės pažeidimo aplinkybių (ATP byla, b. l. 9-11), alkotesteriu Lion Alcolmeter 500, Nr. 19177, turėjusio galiojantį metrologinės patikros sertifikatą Nr. 0012581, K. V. nustatė vidutinį (2,28 prom.) girtumą (ATP byla, b. l. 5-6). Patrulis O. Z. surašė pareiškėjui K. V. ATP protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) už Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 5 ir 14 punktų pažeidimus, už kuriuos atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje (ATP byla, b. l. 3-4), 2015 m. birželio 23 d. pranešimu nušalino K. V. nuo transporto priemonės vairavimo (ATP byla, b. l. 7). Tas pats pareigūnas, traktuodamas, jog surašydamas 2015 m. birželio 23 d. ATP protokolą neteisingai kvalifikavo K. V. veiksmus, šį protokolą anuliavo ir 2015 m. liepos 2 d. surašė kitą ATP protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) už tai, kad K. V. pakartotinai (kai 2006 m. spalio 17 d. buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 129 straipsnį) vairavo automobilį Renault Megane Scenic, valstybiniu registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus – jam nustatytas vidutinis (2,28 prom.) girtumas, paskirta 3000 Lt bauda iki šiol nėra sumokėta, viešieji darbai neatlikti, todėl pareigūnas jo veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 130² straipsnį (ATP byla, b. l. 2, 13). Iš 2015 m. liepos 2 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pakartotinio ATP protokolo surašymo dieną automobilis Renault Megane Scenic, valstybiniu registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Molėtuose (ATP byla, b. l. 8).

Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-338-335/2015 (teisminio proceso Nr. 4-30-3-00260-2015-6), spręsdamas pareiškėjo atsakomybės klausimą, konstatavo, jog 2015 m. liepos 2 d. ATP protokolu K. V. nepagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130² straipsnį, jame nurodžius, kad jis nesumokėjo nei 2006 m. spalio 17 d. teismo paskirtos baudos, nei atliko viešųjų darbų (300 valandų). Teismas nustatė, kad 2008 m. lapkričio 12 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo nutarimu paskirtus nemokamus viešuosius darbus – 300 valandų – jis atliko Pabradės miesto seniūnijoje laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. vasario 4 d. Todėl policijos pareigūnai netiksliai nustatė kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, 2015 m. liepos 2 d. protokolu neteisingai kvalifikavo K. V. veiksmus ir priverstinai paėmė J. A. automobilį, manydami, kad jis konfiskuotinas. Dėl 2015 m. birželio 23 d. buvusios situacijos sprendė, jog nepakanka įrodymų, kad K. V. tuomet neblaivus vairavo automobilį iki J. M. kiemo. Nurodė, jog nė vienas liudytojas teismui nepatvirtino, jog būtų akivaizdžiai matę jį vairuojantį, o J. A. teigė būtent pati vairavusi savo automobilį ir susipykusi su K. V. dėl jo noro dar išgerti, paliko jį ir automobilį, o pati parėjo namo, nes gyvena netoliese. Molėtų rajono apylinkės teismas pripažino, kad byloje esančių duomenų nepakanka K. V. kaltei pagrįsti ir administracinę bylą nutraukė (ATP byla, b. l. 76-78). Minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi (bylos Nr. ATP-619-185/2015) paliko galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimą nepakeistą. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, teismas pažymėjo, jog K. V. nuo pat pradžių neigė padaręs jam inkriminuotą teisės pažeidimą, tiek atvykusiems policijos pareigūnams, tiek teisme tapačiai ir nuosekliai tvirtino, kad automobilį vairavo ir į J. M. kiemą jį atvežė jo sugyventinė J. A. Iš bylos duomenų teismas sprendė, jog J. A. iš karto po nagrinėjamo įvykio, siekiant paneigti ar patvirtinti K. V. versiją dėl įvykio aplinkybių, užkirsti galimybę jai su K. V. susitarti dėl parodymų davimo, apklausta nebuvo, o pirmą kartą apklaustos teisme J. A. parodymai sutapo su K. V. parodymais. Vien policijos pareigūno O. Z. parodymų neužtenka, siekiant apkaltinti K. V. pažeidimo padarymu, o vertinant liudytojų J. Ch. ir J. M. pirminius parodymus, kuriais, pasak, O. Z., jis remdamasis surašė K. V. ATP protokolą už automobilio vairavimą neblaiviam, matyti, kad minėti liudytojai savo pirminiuose parodymuose iš esmės akcentavo tai, jog tą dieną pas juos į namus atvažiavo neblaivus K. V., kurio jie nelaukė ir kurio be policijos pareigūnų pagalbos negalėjo išprašyti iš savo namų, tačiau nė vienas iš jų konkrečiai neparodė, kad tuo metu tiesiogiai matė K. V. vairuojantį automobilį. Teismas pastebėjo, kad liudytojų J. Ch. ir J. M. pirminiai paaiškinimai nėra išsamūs, juose neužfiksuotos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o būtent tai, ar tuo metu J. A. buvo atvykusi kartu su K. V. į jų kiemą ar nebuvo, nors nuo pat pradžių K. V. atvykusiems policijos pareigūnams tvirtino, kad ne jis, o J. A. atvairavo automobilį į J. M. kiemą ir ten jį paliko (ATP byla, b. l. 84-85).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio nuostatos imperatyviai nurodo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje, o ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje imperatyviai reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl paminėto teisinio reguliavimo pirmiau nurodytos administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-338-335/2015 (teisminio proceso Nr. 4-30-3-00260-2015-6) nustatytos aplinkybės šioje byloje vertintinos kaip neįrodinėtinos ir nagrinėjamai bylai reikšmingos tuo aspektu, kad patvirtina, jog Utenos apskrities VPK įgaliotas pareigūnas, tirdamas 2015 m. birželio 23 d. teisės pažeidimo aplinkybes ir surašydamas 2015 m. liepos 2 d. ATP protokolą K. V. už ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti. Išnagrinėtos ATP bylos medžiaga bei įsiteisėjusiuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad K. V. nuo pat pradžių neigė padaręs jam inkriminuotą teisės pažeidimą, nurodydamas, jog automobilį vairavo J.A., liudytojų J. Ch. ir J. M. pirminiuose paaiškinimuose nėra nurodyta konkrečių ir aiškių aplinkybių dėl fakto, kas būtent 2015-06-23 apie 21 val. vairavo automobilį. Esant tokiems prieštaravimams, Utenos apskrities VPK įgaliotas pareigūnas privalėjo rinkti papildomus įrodymus. Tačiau pareigūnas, tiek surašant 2015 m. birželio 23 d., tiek 2015 m. liepos 2 d. ATP protokolus, šių prieštaravimų nepašalino, liudytojų J. Ch. ir J. M. pakartotinai dėl ATP protokole nurodomų aplinkybių neapklausė, o J.A. neapklausė nė karto. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareigūnas pilnai neišsiaiškino ir nenustatė visų faktinių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, K. V. kaltas jo padarymu, nesurinko reikalingų įrodymų kaltei pagrįsti bei prieštaravimams pašalinti, visapusiškam bylos aplinkybių išaiškinimui. Be to, pareigūnas surašė 2015 m. liepos 2 d. ATP protokolą nesurinkęs duomenų apie K. V. atliktus nemokamus viešuosius darbus Pabradės miesto seniūnijoje (ATP byla, b. l. 27-33), ko pasekoje K.V. veiką nepagrįstai kvalifikavo kaip pakartotiną. Tokie pareigūno veiksmai vertintini kaip aplaidūs, todėl negali būti laikomi teisėtais. Darytina išvada, jog pareigūnas netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo policijai nustatytus uždavinius dėl teisės pažeidimų atskleidimo ir tyrimo (Policijos veiklos įstatymo 3 str., 5 str. 1 d.), pažeidė ATPK ir Instrukcijoje nustatytus konkrečius reikalavimus, susijusius su administracinio teisės pažeidimo bylų tyrimu ir įrodymų vertinimu (ATPK 248 str., 256 str., 257 str., 250 str. 1 p., Instrukcijos 47 p., 49 p.), taip pat bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, traukiant konkretų asmenį administracinėn atsakomybėn. Šiame kontekste akcentuotina, jog teisingas KET pažeidimo kvalifikavimas pagal ATPK 130² straipsnį turi esminę reikšmę, kadangi ATP protokole kvalifikavus asmens padarytą KET pažeidimą pagal šį straipsnį, policijos pareigūnui kyla pareiga spręsti dėl administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos, iškeltos K. V. atžvilgiu dėl ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo, teisena buvo nutraukta institucijai – Utenos apskrities VPK neįrodžius K. V. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, jos įgaliotam pareigūnui aplaidžiai vykdant įstatymuose bei kituose teisės aktuose policijai pavestus uždavinius ir funkcijas, pažeidžiant nustatytas konkrečias pareigas, ypač pareigą surinkti visus bylai reikšmingus įrodymus ir juos visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti bei įvertinti. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo atstovo atsiliepimo argumentai, jog teismas K. V. išteisino, neįrodžius jo kaltės vairavus neblaiviam dėl skirtingų liudytojų parodymų. Dėl nurodytų argumentų, pareiškėją K. V. nepagrįstai patraukus administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130² straipsnį, yra pagrindas konstatuoti valdžios institucijos – Utenos apskrities VPK veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme.

Utenos apskrities VPK pareigūnų veikos neteisėtumą pareiškėjai kildino ir iš priverstinio pareiškėjos J. A. transporto priemonės nuvežimo. Pastebėtina, kad 2015 m. liepos 2 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte Nr. 43 (ATP byla, b. l. 8) nurodyta, jog transporto priemonės vairuotojas pažeidė KET 5 ir 14 punkto reikalavimus, už kuriuos atsakomybė numatyta ATPK 130² straipsnyje. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančio Utenos apskrities VPK atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog konkrečiu atveju transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta, siekiant užtikrinti būsimo nutarimo įvykdymą, kad būtų galima įvykdyti minėto pažeidimo sankcijoje numatytą transporto priemonės konfiskavimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-280/2011). Pagal ATPK 264 straipsnio 1 dalį, tokios priemonės taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. ATPK 269 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1846 redakcija) nustatyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje, 124² straipsnyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 128 straipsnyje, 129 straipsnyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį, policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę tik tuo atveju, kai asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų ir asmens vairuota transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

Iš esmės analogišką reguliavimą numato ir Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (2015 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-93 redakcija) (toliau – ir Aprašas), 3 punktas, nustatantis, kad policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus, be kita ko, ATPK 130² straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), jei transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog ATPK 269 straipsnio 7 dalies dispozicija, Aprašo 3 punktas leidžia teigti, kad priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes arba užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti (inter alia išvengti turto sugadinimo, praradimo). ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato policijos pareigūno teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, priverstinai nuvežti transporto priemones, bet ne pareigą visais atvejais, kai nustatomos atitinkamos sąlygos, imtis tokios priemonės, neįvertinus visų kitų su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusių aplinkybių (žr. pvz., 2012 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1336/2012, 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-225-858/2016). Taikant tokią priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra ribojama transporto priemonės savininko (ar teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone. Be to, tokiu atveju transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimus). Atitinkamai, nurodyti išaiškinimai lemia, kad policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo remtis įstatymu (šiuo atveju – ATPK) ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais (esant įstatymo numatytoms sąlygoms), ir tik įstatymo nustatyta tvarka. Vien ta aplinkybė, kad asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, nėra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1456/2011, 2011 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-280/2011, 2012 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1336/2012 ir kt.). Šios priemonės taikymas besąlygiškai negali būti siejamas tik su ATPK 130² straipsnyje pareiškėjui galima taikyti sankcija (2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-225-858/2016).

Iš transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto matyti, kad automobilis Renault Megane Scenic, valstybiniu registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinai nuvežtas 2015 m. liepos 2 d. iš (duomenys neskelbtini), Molėtuose (ATP byla, b. l. 8). Atsakovo atstovai teismo posėdyje paaiškino, kad minėtas automobilis buvo priverstinai nuvežtas iš šiuo adresu esančios Utenos apskrities VPK Molėtų rajono policijos komisariato aikštelės. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis automobilis trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Kad minėtas automobilis policijos komisariato aikštelėje buvo pastatytas tvarkingai, netrukdė kitų automobilių eismui, teismo posėdžio metu patvirtino ir valstybę atstovaujančio Utenos apskrities VPK atstovai. Atkreiptinas dėmesys ir į Utenos apskrities VPK pareigūno O. Z., tyrusio 2015 m. birželio 23 d. teisės pažeidimą, tarnybiniame pranešime (ATP byla, b. l. 12) užfiksuotą aplinkybę, jog K. V. galimai vairuotas automobilis pažeidimo padarymo dieną taip pat netrukdė transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju nebuvo ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytų aplinkybių, kurioms esant asmens, padariusio pažeidimų, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežta. Tai leidžia daryti išvadą, kad 2015 m. liepos 2 d automobilis Renault Megane Scenic, valstybiniu registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) iš policijos komisariato aikštelės policijos pareigūnų buvo priverstinai nuvežtas neteisėtai, kurie nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nevertino, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant transporto priemonė galėjo būti priverstinai nuvežta. Taigi, J. A. transporto priemonės priverstinio nuvežimo atveju taip pat nustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti policijos pareigūnų veiksmai.

Tačiau teismui pateikti proceso šalių įrodymai paneigia pareiškėjų argumentus dėl Utenos apskrities VPK veiksmų neteisėtumo, grąžinant J. A. priverstinai nuvežtą automobilį. Aprašo 17 punkte nustatyta, kad kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinį teisės pažeidimą, kurio sankcijoje kaip viena iš nuobaudų numatytas transporto priemonės konfiskavimas, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, teismui išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą ir priėmus sprendimą nekonfiskuoti transporto priemonės, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną priima sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jos savininkui (valdytojui) ir surašo trimis egzemplioriais Aprašo 3 priede nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Pardavimo PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11), kurią pareiškėjai J. A. už automobilio transportavimą ir saugojimą išrašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugsėjo 11 d., patvirtina, kad policijos įstaiga išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jau kitą dieną, Molėtų rajono apylinkės teismui priėmus 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimą ir pareiškėjams pareikalavus, todėl nėra pagrindo teigti, jog Utenos apskrities VPK nevykdė minėto teismo nutarimo.

ATPK 302² straipsnyje nustatyta, kad apylinkių teismų nutarimus ir nutartis, priimtus nagrinėjant šio kodekso 224 straipsnyje nurodytas administracinių teisės pažeidimų bylas, šio kodekso 291 straipsnyje nurodyti asmenys gali apskųsti apeliacine tvarka apygardos teismui. Institucija, kurios pareigūnas surašė ATP protokolą, nagrinėjamu atveju – Utenos apskrities VPK, pateikdamas apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, teisės aktų nustatyta tvarka realizavo teisę kreiptis į teismą apeliaciniu skundu, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjai, tokie policijos įstaigos veiksmai negali būti vertintini kaip piktnaudžiavimas valdžia bei siekimas tiesiogiai pareiškėjui K. V. sukelti turtinę žalą. Šiuo apsektu Utenos apskrities VPK veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme taip pat nenustatyta, dėl šios priežasties tokie pareiškėjų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad turtinė ar neturtinė žala, padaryta taikant ATPK nuostatas, gali būti atlyginama, jei yra nustatomos teisės aktuose apibrėžtos civilinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A422-330/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-3321/2011) o pripažinus institucijos (pareigūno) veiksmus neteisėtais ir nepagrįstais, atsiranda pagrindas nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą (žr., pvz., administracines bylas Nr. A442-155/2010, A822-207/2010, A662-491/2010).

Pareiškėja J. A. reikalauja priteisti jai iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pareiškėja J. A. savo reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįsti pateikė teismui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugsėjo 11 d. Pardavimo PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bei tos pačios dienos fiskalinio kasos aparato Nr. CC 00400671 čekį Nr. 0002, iš kurių matyti, kad už automobilio Renault Megane Scenic, valstybiniu registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), transportavimo į saugojimo aikštelę bei saugojimo paslaugą ji sumokėjo 431 Eur (b. l. 11). Nagrinėjamu atveju ši suma pripažintina pareiškėjos J. A. patirta turtine žala, tarp jos ir neteisėtų pareigūnų veiksmų, priverstinai nuvežant transporto priemonę, egzistuoja priežastinis ryšys, todėl ši žala turi būti atlyginama.

Pareiškėjas K. V. nurodo patyrės neturtinę žalą, kurią įvertino 1000 Eur. Patirtą neturtinę žalą siejo su tuo, kad nepagrįstai jį patraukus administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130² straipsnį bei priverstinai nuvežus J. A. automobilį, buvo apribota galimybė naudotis šeimos vienintele susisiekimo priemone, patirti nepatogumai vykstant į darbus, prieš mokslo metų pradžią vežant mažametę dukrą į sveikatos priežiūros įstaigas dėl sveikatos patikrinimų, patirtas didelis pažeminimas bei prarastas pasitikėjimas teisingumu, nes šeima buvo įtraukta į ilgą bylinėjimosi procesą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad Utenos apskrities PK pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, teismui nekyla abejonių dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjas K. V. dėl tokių policijos pareigūnų veiksmų atitinkamą laiką (nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d.) negalėdami naudotis vieninteliu šeimos automobiliu, kuris yra vienintelė šeimos susisiekimo priemonė, nepaisant visų pastangų teisėtomis priemonėmis apginti savo pažeistas teises, patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, kurie, atsižvelgiant į tai, jog abu sugyventiniai dirba Pabradėje, šeima gyvena kaime, augina mažametę dukrą, negali būti vertinami kaip nežymūs ar vienkartinio pobūdžio. Todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo K. V. patirtai neturtinei žalai atlyginti iš valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities VPK, priteistina 300 Eur suma.

Pareiškėjas K. V., 2016 m. kovo 9 d. teikdamas teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo (b. l. 2-4), pateikė AB „Lietuvos paštas“ 2016 m. vasario 23 d. mokėjimo kvitą Nr. 28096, patvirtinantį 43 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (b. l. 15). Pažymėtina, jog skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) neapmokestinami (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktas), todėl pareiškėjo sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai J. A. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 431 Eur (keturis šimtus trisdešimt vieną eurą) turtinės žalos atlyginimo.

Priteisti pareiškėjui K. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Grąžinti pareiškėjui K. V. 43 Eur (keturiasdešimt tris eurus) sumokėto žyminio mokesčio.

Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.