Kauno apygardos teismo nutartis

2015-11-26 · Civilinė byla Nr. e2A-2330-527/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-26
Bylos Nr.
e2A-2330-527/2015
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-01159-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Palubinskaitė, Nerijus Meilutis, Jolita Cirulienė
Ieškovas
L. V.
Atsakovas
A. R.
Civilinė byla Nr. e2A-2330-527/2015;proceso Nr. 2-13-3-01159-2015-3;
procesinio dokumento kategorija: 2.5.11.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. V. apeliacinį skundą dėl 2015 m. rugpjūčio 5 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1865-979/2015 pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovui A. R. dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir už prekę sumokėtų lėšų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu prašė: nutraukti su atsakovu 2014-05-23 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl odinio relaksacinio krėslo MD-18/30 kreminės spalvos ir priteisti iš atsakovo sumokėtus už prekę 289,33 Eur bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2014-04-23 iš atsakovo įsigijo odinį relaksacinį krėslą MD-18/30. Atsakovas pirkimo metu nurodė, kad įsigytai prekei taikoma 12 mėnesių garantija. 2014-05-21 ji pranešė atsakovui, kad įsigyta prekė yra su defektu, persiuntė nuotraukas. Atsakovas 2014-05-22 informavo, kad susisieks su prekės gamintoju, tačiau dėl prekės remonto ar prekės dalies pakeitimo kokybiška iki galo nebuvo sutarta, todėl, manydama, kad atsakovas vengia vykdyti įsipareigojimus, informavo apie pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, pareikalavo iki 2014-10-31 grąžinti sumokėtus 289,33 Eur ir nurodyti, kokiu būdu atsakovas atsiims defektuotą prekę. 2014-11-04 dėl nekokybiškos prekės ji su skundu kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Klaipėdos skyrių, kuris skundą nagrinėti atsisakė, nes atsakovas nebuvo įregistravęs individualios veiklos pagal pažymą, įsteigęs juridinio asmens ar įgijęs verslo liudijimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015-08-05 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs šalių elektroninio susirašinėjimo turinį, padarė išvadą, kad ginčo tarp šalių dėl galimo daikto kokybės trūkumų (defektų) iš esmės nebuvo. Ginčo prekės kokybės trūkumu (defektu) buvo įvardintas prekės sėdimosios dalies įtrūkimas dėl galimai netinkamai išdirbtos odos. Ginčo relaksacinio krėslo paskirtis yra sėdėti, atsipalaiduoti. Teismo nuomone, nustatytas ginčo daikto kokybės trūkumas (defektas) – sėdimosios dalies įtrūkimas – nėra kliūtis naudoti patį daiktą pagal tiesioginę paskirtį. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad krėslą iš esmės galima naudoti, tačiau dėl vizualios išvaizdos (įtrūkimo) jis neatitinka tų lūkesčių, buvusių jį įsigyjant. Nurodytas prekės defektas turi įtakos tik estetiniam vaizdui ir neriboja naudojimo pagal paskirtį. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad prekė iš esmės negali būti naudojama pagal savo paskirtį, o tai, kad estetinė prekės išvaizda neatitinka ieškovės lūkesčių, kurie buvo įsigyjant, negali būti pakankamas pagrindas pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą atsisakyti ginčo sutarties. Toks daikto trūkumas galėtų būti pagrindas ginti savo teises ne CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu būdu, bet kitais CK 6.334 straipsnio 1 dalyje numatytais netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo civilinių teisių gynimo būdais, pvz.: atitinkamu pirkimo kainos sumažinimu. Šiuo atveju buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis tarp dviejų fizinių asmenų. Duomenų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu vertėsi panašių prekių prekyba, nėra, todėl tarp šalių nesusiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.350 str.), o bylą nagrinėjantis teismas neturi pareigos būti aktyvus ir ex officio taikyti tinkamą pirkėjo civilinių teisių gynimo būdą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti teismo 2015-08-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti su atsakovu sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl odinio relaksacinio krėslo MD-18/30 kreminės spalvos ir priteisti iš atsakovo už prekę sumokėtus 289,33 Eur bei 40 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu; priteistą sumą pervesti į asmeninę ieškovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią DnB banko Klaipėdos skyriuje, banko kodas 40100.

Sprendime nurodyta, jog atsakovas per protingą terminą nepašalino prekės kokybės trūkumų, t. y. nepakeitė prekės dalies kokybiška, ir tai ieškovei nesuteikia teisės pasinaudoti sutarties nutraukimo teise. Tačiau pagrindinė pardavėjo pareiga pagal pirkimo–pardavimo sutartį – perduoti pirkėjui tinkamą daiktą (prekę), t. y. tokį, kurio kokybė, kiekis ir kiti kriterijai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus ir kuris yra tinkamas naudoti pagal paskirtį. Pardavėjas atsako už neaptartus daiktų trūkumus, buvusius daikto perdavimo momentu arba po jo perdavimo dėl priežasčių, už kurias yra atsakingas pardavėjas (CK 6.327 str., 6.333 str. 1 d.).

Be to, CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta pirkėjo teisė vietoj kitų gynybos būdų vienašališkai nutraukti sutartį yra esminė pažeistų vartotojo teisių gynimo ypatybė – pagal bendrąją pirkimo–pardavimo sutartims normą, įtvirtintą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, netinkamos kokybės daiktą nusipirkęs pirkėjas gali atsisakyti sutarties tik tuo atveju, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str.); tuo tarpu pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį vartotojo teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį įstatyme nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu, atkreipiant dėmesį į tai, kad pirkėjo teisė rinktis vieną ar kitą teisių gynimo būdą vis dėlto negali būti suabsoliutinta, nes ir vartojimo sutartiniuose santykiuose galioja bendrieji civilinių santykių reglamentavimo principai.

Ieškovės nuomone, teismo vertinimas, jog prekė neatitinka lūkesčių, neteisingas, nes ieškovė sutiko, kad prekės dalis būtų pakeista, tai ir planavo padaryti atsakovas. Šią prekę ieškovė dovanojo jubiliejaus proga ir turėjo nemalonumą prekę net mėnesį nepanaudojus išvysti nekokybišką, o ją pačiai remontuoti nėra galimybės.

Taip pat teismas pasisakė, jog šiuo atveju buvo sudaryta sutartis tarp dviejų fizinių asmenų. Individuali veikla suprantama kaip fizinio asmens vykdoma ūkinė-komercinė veikla, kuri Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžiama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Teisės aktuose gali būti nustatyti specialūs reikalavimai, tokie kaip registracija, verslo liudijimo gavimas ir kita, kuriuos įvykdęs fizinis asmuo įgyja teisę verstis ūkine-komercine veikla. Asmuo, nesilaikęs šių reikalavimų, bet faktiškai vertęsis ūkine-komercine veikla (t. y. vertęsis ja neteisėtai), santykyje su vartotoju turi būti laikomas verslininku ir negali remtis tuo, kad formaliai nebuvo verslininkas. Tai, kad verslininkas nedeklaravo teikiamų paslaugų, negali apsunkinti silpnesniosios sutarties šalies padėties. Teismų praktikoje sprendžiant ieškinio dėl nuostolių atlyginimo pagrįstumo klausimą konstatuota, kad nors atsakovas neturėjo verslo liudijimo ar individualios veiklos liudijimo, tačiau, nustatant šalių santykių pobūdį, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, nesusijusias su oficialiu teikiamų paslaugų įforminimu. Aplinkybė, kad verslininkas nevykdė pareigos deklaruoti teikiamas paslaugas, įsigyti reikiamus verslui dokumentus, negali tapti pagrindu teigti, kad pardavėjas (atsakovas) tęstinių pardavimų nevykdė, o vartotojas (ieškovas) pats buvo neapdairus ir turėjo pasidomėti vykdoma veikla. Be to, pardavėjas, paslaugos teikėjas yra verslininkas, todėl įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – pirkėjui, vartotojui (LAT 2006-12-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2006).

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, krėslas buvo parduotas geros kokybės, be to, gautas kokybės vertinimas iš gamintojo, kad pažeidimas labiausiai tikėtinai padarytas fiziškai pažeidžiant audinį. Prieš pardavimą, atsakinėjant į pirkėjo klausimus, bei atvažiavus pasiimti pasitikslinus dėl garantijos, pirkėjas buvo informuotas, kad garantija galioja mechaninėms dalims bei mechaniniams gedimams, kadangi nustatyti galimą medžiagos sugadinimo šaltinį atsakovui kaip tuo neužsiimančiam, t. y. nei gaminančiam, nei užsiimančiam krėslų prekybos verslu, nebuvo galimybių. Laikydamasis žmogiškųjų santykių, atsakovas geranoriškai buvo nusiteikęs patvarkyti mechaninį gedimą, jeigu kas nutiktų, kadangi turimos žinios tai leidžia. Kaip CK 6.333 str. reikalauja, pirkėjui buvo suteikta visa pageidaujama informacija, pardavimo metu suteikta galimybė pirkinį apžiūrėti ir jeigu kokybė nedomina – atsisakyti sandorio. Kadangi tai ne daugkartinis pardavimas ir tuo metu atsakovo pajamų šaltinis buvo darbo užmokestis dirbant UAB, dėl to vienkartinio pardavimo sandorio kaip individualios veiklos traktuoti negalima. Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme vienas iš numatytų kriterijų tam, kad veiklą būtų galima traktuoti kaip individualią veiklą – „veikla turi būtų vykdoma per tęstinį laikotarpį”. Dėl šių priežasčių atsakovo traktuoti kaip juridinio asmens, ar individualią veiklą vykdžiusio asmens traktuoti negalima. Tai buvo sandoris, kurį atsakovas atliko veikdamas kaip privatus asmuo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai nagrinėjamam atvejui pritaikyta CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, o ne CK 6.363 straipsnio 8 dalis.

Pagal bendrąją pirkimo–pardavimo sutartims normą, įtvirtintą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, netinkamos kokybės daiktą nusipirkęs pirkėjas gali atsisakyti sutarties tik tuo atveju, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str.); tuo tarpu pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį vartotojo teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį įstatyme nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu.

CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog dokumentai, išduoti valstybės ar savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Pažymėtina, jog pačios ieškovės su ieškiniu pateiktame Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Klaipėdos skyriaus 2014-11-11 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog atsakovas negali būti laikomas vartojimo teisinių santykių dalyviu, kadangi jis nėra įregistravęs individualios veiklos pagal pažymą bei juridinio asmens, neįsigijęs verslo liudijimo. Nors ieškovė buvo informuota, jog, nesutinkant su šiuo sprendimu, jį galima skųsti Administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, duomenų, kad šis Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Klaipėdos skyriaus sprendimas būtų ieškovės apskųstas ir panaikintas, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog, vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, šiame oficialiame rašytiniame įrodyme, turinčiame didesnę įrodomąją galią, nurodytą aplinkybę, jog atsakovas negali būti laikomas vartojimo teisinių santykių dalyviu, leistinais įrodymais paneigti turėjo pati ieškovė. Kadangi ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų apie tai, kad atsakovas ginčo laikotarpiu vertėsi panašių prekių prekyba, t. y., kad jo veikla buvo ne vienkartinė ir tęstinė, todėl kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tarp šalių nesusiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.350 str.), kas reiškia, jog bylą nagrinėjantis teismas šiuo atveju neturėjo pareigos būti aktyvus ir ex officio taikyti tinkamą pirkėjo civilinių teisių gynimo būdą (LAT 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).

Kadangi šiuo atveju atsakovas, o tuo pačiu ir ieškovė negali būti laikomas vartojimo teisinių santykių dalyviais, apeliantė visiškai nepagrįstai remiasi CK 6.363 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią vartotojo teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį įstatyme nesiejama su esminiu sutarties pažeidimu.

Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015, CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sutarties nutraukimas yra ultima ratio priemonė. Sprendžiant ar yra pagrindas pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą nutraukti pirkimo pardavimo sutartį ir susigrąžinti už prekę sumokėtus pinigus, svarbu nustatyti, ar atsiradę prekės kokybės trūkumai (defektai) yra esminiai, dėl kurių negalima naudoti daikto pagal įprastinę paskirtį. Įvertinus šalių elektroninio susirašinėjimo turinį, darytina išvada, kad ginčo prekės kokybės trūkumu (defektu) buvo įvardintas prekės sėdimosios dalies įtrūkimas galimai netinkamai išdirbtos odos. Kadangi ginčo prekės – relaksacinio krėslo – paskirtis yra sėdėti, atsipalaiduoti, visiškai pritartina apylinkės teismo išvadai, jog nustatytas kokybės trūkumas (defektas) – sėdimosios dalies įtrūkimas – nėra kliūtis naudoti patį daiktą pagal tiesioginę paskirtį, ką teismo posėdžio metu patvirtino ir pati ieškovė, nurodžiusi, kad krėslą iš esmės galima naudoti, tačiau dėl vizualios išvaizdos (įtrūkimo) krėslas neatitinka tų lūkesčių, kuriuos ieškovė turėjo jį įsigydama. Kadangi nurodytas prekės defektas turi įtakos tik estetiniam prekės vaizdui ir neriboja naudojimo pagal paskirtį, teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad prekė iš esmės negali būti naudojama pagal savo paskirtį (CPK 178 str., 185 str.), o tai, kad estetinė prekės išvaizda neatitinka ieškovės lūkesčių, kurie buvo įsigyjant, negali būti pakankamas pagrindas pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą atsisakyti ginčo sutarties. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog toks daikto trūkumas galėtų būti pagrindas ginti pažeistas teises ne CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte (pagal kurį reikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties galima tik tuomet, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas) įtvirtintu būdu, bet kitais CK 6.334 straipsnio 1 dalyje numatytais netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo civilinių teisių gynimo būdais, pvz.: atitinkamu pirkimo kainos sumažinimu.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliek nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

ieškovės L. V. apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai: Jolita CirulienėNerijus MeilutisRūta Palubinskaitė