Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-103-227/2014

Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04843-2011-6 Procesinio sprendimo kategorija:

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. B. ir S. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-8391-223/2014 pagal pareiškėjų V. B. ir S. Š. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl nepagrįsto atsisakymo inicijuoti proceso atnaujinimą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-113-755/2012 panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui paduodant prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje, jis paprastai nėra tos bylos šalis ir reiškia prašymą tik viešojo intereso gynimo tikslu. Atsižvelgdama į išimtinius šios viešojo intereso gynimo priemonės pobūdį ir subjektą, kuriam suteikta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-10-28 byloje Nr. 3K-7-414/2014 konstatavo, kad asmeniui, pateikusiam informaciją dėl viešojo intereso pažeidimo jau užbaigtoje byloje, neturėtų būti suteikta teisė apskųsti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą, kai jis atsisako teikti tokį prašymą. Minėtoje byloje Aukščiausiasis teismas atkreipė dėmesį, kad tokios teisės suteikimas asmenims gali pažeisti šalių lygiateisiškumo, rungimosi, koncentruotumo ir kitus svarbius proceso principus. Pasak LAT, konstituciškai pagrįstų (tiek privataus, tiek viešojo) interesų gynimo pusiausvyra būtų iškreipta. Suteikti teisę skųsti Generalinio prokuroro nutarimą, reikštų galimybės asmeniui kreiptis į teismą suteikimą dėl teisės, kuri jam nepriklauso. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymu kreipiasi į teismą dėl Generalinio prokuroro 2014-09-15 nutarimo Nr. 13.12.-89 panaikinimo, pripažino, kad pareiškėjai, padavė pareiškimą teismui, kuris nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl jį atsisakė priimti (CPK 137 str. 2 d. 2p.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo argumentų.

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų prašymas dėl Generalinio prokuroro 2014-09-15 nutarimo Nr. 13.12.-89, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-133-755/2012 panaikinimo yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 2p). Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl tokios apskundimo teisės (ne)buvimo.

CPK XVIII skyriuje nustatyta, kad užbaigtų bylų procesas gali būti atnaujintas. Prašyti atnaujinti procesą gali bylos šalys ir asmenys, neįtraukti į bylą, kai užbaigtoje byloje buvo nuspręsta dėl jų teisių ir pareigų. Prašymą atnaujinti procesą, siekiant apginti viešąjį interesą, CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (CPK 365 straipsnio 2 dalis.). Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo pagrindus nustatanti norma taikoma visiems subjektams, turintiems teisę prašyti atnaujinti procesą užbaigtoje byloje, nepriklausomai nuo to, kokį interesą jie prašo apginti – privatų ar viešąjį, išskyrus atvejį, nustatytą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte (jei sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida). Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras turi teisę pareikšti prašymą atnaujinti procesą šiame punkte nustatytais pagrindais dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių), kai kitiems subjektams tokia teisė suteikta tik dėl pirmosios instancijos įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Toks teisės suteikimas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui nereiškia, kad jis prašo atnaujinti procesą visose užbaigtose bylose, išnagrinėtose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, vien dėl aplinkybės, kad išnagrinėjus bylą lieka neteisingo teisės normų pritaikymo tikimybė. Tokią teisę jis turi tik tokiu atveju, jei teisės normos taikymo klaida yra pakankamai akivaizdi, ir toks neteisingas teisės normos pritaikymas yra tokio pobūdžio, kad gali lemti viešojo intereso pažeidimą, t. y. vien aplinkybė, kad, sprendžiant privataus pobūdžio ginčą potencialiai netinkamai pritaikytos teisės normos, dar nereiškia viešojo intereso pažeidimo (CPK 365 straipsnio 2 dalis, 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Priešingas aiškinimas, pagal kurį bet kuris teisės normų pažeidimas savaime reikštų ir viešojo intereso pažeidimą, lemtų, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras privalėtų reaguoti į visus galimus netinkamo teisės normų taikymo atvejus, o tai reikštų jo vykdomą bendrą teismų procesinių sprendimų teisėtumo priežiūrą, nesuderinamą su konstitucinėmis prokuratūros funkcijomis, taip pat neleistiną kišimąsi į asmenų, kurių byla išnagrinėta, privatinę autonomiją. Privatus asmuo gali būti informacijos šaltinis apie atliktus viešojo intereso pažeidimus. Gautą informaciją apie viešojo intereso pažeidimus specialus įstatymų numatytas subjektas turi vertinti ir analizuoti pagal teisės aktuose nustatytas procedūras. Tačiau tai nereiškia, kad informaciją apie viešojo intereso galimus pažeidimus pateikęs asmuo tampa suinteresuotu asmeniu, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.

Prokuroras nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo (Konstitucijos 118 straipsnis). Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią jis įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ji detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, nustatančią, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą, gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat – ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, net jei egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos ieškiniui paduoti (pvz., ar egzistuoja konkuruojantis viešasis interesas, kuris būtų pažeistas pateikiant ieškinį, ar nėra svarbiau užtikrinti teisinių santykių stabilumą, nei galbūt pažeisto viešojo intereso gynimą, ar gauta nauda bus proporcinga bylinėjimosi kaštams, kurie bus realūs ieškinio patenkinimo padariniai, ir pan.). Galiausiai tai, ar viešasis interesas iš tiesų egzistuoja ir ar jis buvo pažeistas, nustato nagrinėjantis bylą teismas. Taigi Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, negali netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal M. G. skundą, bylos Nr. 3K-3-501/2012). Teisės normose nenustatytų teisių suteikimas asmenims gali pažeisti šalių lygiateisiškumo, rungimosi, koncentruotumo ir kitus proceso principus bei be pakankamo teisinio pagrindo iškreipti konstituciškai pagrįstų tiek privataus, tiek viešojo interesų gynimo pusiausvyrą. Tais atvejais, kai asmuo naudojasi visomis jo privataus intereso gynimui įstatyme nustatytomis priemonėmis, ir po to, kai ginčas išsprendžiamas jam nepalankiu sprendimu – prašo prokuroro spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo nustatymo užbaigtoje byloje, būtina nustatyti, ar net ir esant viešajam interesui, visais atvejais yra būtina, kad specialus valstybės įgaliotas pareigūnas (Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras) įsikištų į pasibaigusį procesą.

Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui paduodant prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje, jis paprastai nėra tos bylos šalis ir reiškia prašymą tik viešojo intereso gynimo tikslu. Atsižvelgdama į išimtinius šios viešojo intereso gynimo priemonės pobūdį ir subjektą, kuriam suteikta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-10-28 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014, yra konstatavusi, kad asmeniui, pateikusiam informaciją dėl viešojo intereso pažeidimo jau užbaigtoje byloje, neturėtų būti suteikta teisė apskųsti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą, kai jis atsisako teikti tokį prašymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis netaikomas procesui, kuriame sprendžiama, ar byla dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo turėtų būti atnaujinta (prašymo dėl proceso atnaujinimo priimtinumo stadija); laikoma, kad vieną kartą asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas jau buvo išspręstas; nusprendus atnaujinti procesą, Konvencijos 6 straipsnio garantijos vėl ima veikti (žr., pvz.,Carlotto v. Italy, no. 22420/93, Commission decision of 20 May 1997, DR 89-B, p. 27, ir X. v. Austria, no. 7761/77, Commission decision of 8 May 1978, Decisions and Reports (DR) 14, p. 173-174, Zasurtsev v. Russia, no. 67051/01,judgment of27 April 2006, par. 62; Rizi v. Albania, no. 49201/06, 8 November 2011, par. 47; kt.). Europos Tarybos 2012 m. rugsėjo 19 d. Rekomendacijoje dėl prokuroro veiklos už kriminalinės justicijos ribų (2012)11 dėl prokuroro pareigų asmenų atžvilgiu nustatyta, kad tais atvejais, kai prokuroro veikla paliečia pamatines asmens teises, tokia veikla gali būti kontroliuojama teismo (Rekomendacijos aiškinamojo rašto 27 punkto ii papunktis). Minėta, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymas atnaujinti procesą ir naujos bylos užvedimas dėl tokios teisės (ne)įgyvendinimo nėra konstitucinės, konvencinės teisės į teisingą teismą garantija ar jos elementas, todėl suteikti teisę skųsti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą, kai jis atsisako pateikti prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje, reikštų galimybės asmeniui kreiptis į teismą suteikimą dėl teisės, kuri jam nepriklauso. Prokuratūros įstatyme įtvirtinta bendroji nuostata, jog prokuroro veiklą kontroliuoja teismas (Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, 4straipsnio 2 dalis), tačiau joje nedetalizuojama, pagal kurių asmenų kreipimąsi ir kokiais atvejais tokia kontrolė vykdoma. Taigi Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinti principai, kurie įgyvendinami specialiosiose atskirų teisės šakų normose.

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones; skundas dėl prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui. Nurodytos nuostatos skirtos prokurorų veiksmams, reglamentuojamiems Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, apskųsti. Nors ir skirtos viešojo intereso gynimui, šios nuostatos taip pat turi bendrąjį pobūdį ir turėtų būti konkretizuotos atitinkamų teisės šakų normose, tuo tarpu CPK asmenims tokios skundimo teisės nenumatyta.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai skundžia Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą, kuriuo šis nenustatė viešojo intereso, t. y. teisės normos taikymo klaidos, kurią, pareiškėjo nuomone, padarė bylą nagrinėję teismai privataus pobūdžio byloje, kurioje pareiškėjai buvo bylos šalys. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pareiškėjų kreipimąsi vertino ir, neįžvelgęs viešojo intereso pažeidimo, atsisakė paduoti prašymą atnaujinti procesą. Nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad nagrinėjamos bylos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės byloje Nr. 3K-7-414/2014 ratio decidendi skiriasi, kadangi tie nagrinėjamoje byloje, tiek kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje keliamas tas pats klausimas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimo atsisakyti paduoti prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje klausimas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimo atsisakyti pateikti prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtas ne tik minėtoje civilinės byloje Nr. 3K-7-414/2014, precedentas taikytas ir kitoje dėl to paties klausimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2014. Minėtose bylose pripažinta, kad generalinio prokuroro nutarimas atsisakyti teikti teismui prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje nėra skundžiamas teismine tvarka. Kadangi vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pritaikė suformuotą teisės aiškinimo taisyklę.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjų V. B. ir S. Š. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl nepagrįsto atsisakymo inicijuoti proceso atnaujinimą civilinėje byloje Nr. 2-113-755/2012, panaikinimo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Nutarties keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.