Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje P. J. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Šilalės m., Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, turintis aukštąjį išsilavinimą, vedęs, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda, teistas: - 2010-12-13 Lietuvos apeliacinio teismo pagal LR BK 184 str. 1 d. 15 MGL bauda; - 2010-12-20 Klaipėdos m. apylinkės teismo pagal LR BK 227 str. 2 d. 2 m. laisvės atėmimu, vykdymą atidedant 2 m., bausmės neatlikęs, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Taip pat nesutinka su kaltinimu, kad pasisavino 320 000 Lt, nes šiuos pinigus pasiskolino ir apie tai yra surašyta paskolos sutartis, šių pinigų nevengia grąžinti. Pažymi, kad pati bendrovė šios sumos išmokėjimą laiko kaip paskolą, todėl mano, jog tarp jo ir įmonės yra sutartiniai santykiai. Būtent sutarties pagrindu įmonė kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl skolos priteisimo, o Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje, kuriuo skolą priteisė. Nurodo, kad teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas M. K., buvęs UAB „duomenys neskelbtini“ vadovas tuo metu, kai buvo kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo nurodė, jog prašė teismo priteisti skolą, o jam asmeniškai pretenzijų dėl žalos įmonei neturi. Šios aplinkybės patvirtina, kad pati įmonė pripažįsta tarp jų buvus prievolinius santykius, kylančius iš paskolos sutarties. Pažymi, kad šioje byloje neprašoma priteisti, nes skola jau priteista. Iš bendrovės skolinosi grąžinti ir šios pareigos nevengia, nes turi realią galimybę juos grąžinti užskaitomis, turi nekilnojamo turto, kuris patvirtina neabejotiną galėjimą užtikrinti skolos išmokėjimą. Parodė, kad UAB „duomenys neskelbtini“ jam kaip darbuotojui, pirmos eilės kreditoriui šiai dienai yra skolinga didesnę sumą, nei kad iš jo priteista skolos. Tiek atsiskaitydamas banko mokėjimo kortele, tiek iš jos išgrynindamas pinigus, veikė išimtinai įmonės interesais bei naudai, pinigus panaudojo būdamas komandiruotėse, ką patvirtino byloje apklausti liudytojai, o taip patvirtina jo paso kopija su žymomis apie sienos kirtimą vykstant į užsienį. Prašo jį išteisinti.

Liudytoja M. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog tuo metu dirbo UAB „duomenys neskelbtini“ finansų direktorės pareigose, nuo 2009 m. birželio mėnesio direktoriumi pradėjo dirbti P. J. Komandiruotėms buvo skirtos atskiros sąskaitos ir toms sąskaitoms buvo išduota banko kortelė, įmonės vardu. Tą kortelę turėjo direktorius, kuris galėjo vykdamas į komandiruotę ją pasiimti. Išlaidas ji matydavo, kuomet darydavo dienos apyvartą per programą. Matydavo, jog vyksta pinigų judėjimas. Žinodama, jog kortelė yra išduota tam tikram asmeniui, išlaidas ji „kabindavo“ į asmeninę sąskaitą. Ta kortele naudojosi tik direktorius P. J.. Pinigai į sąskaitą ateidavo iš pagrindinės sąskaitos. Kai baigdavosi pinigai, vėl būdavo papildoma. Kortelės apskaita buvo kaip ir visų sąskaitų. Ji buvo neterminuota. Kiekvieną mėnesį būdavo daroma avansinė apyskaita. Kortelė buvo viena, tačiau atskaitingi buvo keli asmenys. Techninis direktorius, ir mechanikas. Tie atskaitingi asmenys, kurie galėjo pirkti už grynus pinigus, jie grynus pinigus gaudavo iš kasos. Buvo apyvartinė sąskaita, tačiau tai kortelei buvo visai atskira sąskaita. Kiekvieną mėnesį žmogus už tą mėnesį turėdavo atsiskaityti buhalterijai. Raštai, jog reikia grąžinti nebuvo rašomi, tačiau tai vis tiek turėjo būti padaryta. Žino apie komandiruotę rugpjūčio 24-25 d. Direktorius matydavo balansą ir matydavo visas sąskaitas, pinigų judėjimą. Direktorius visada pasirašydavo avansines apyskaitas. Tvarka buvo tokia, kad gavę pinigus, už juos turėdavo atsiskaityti. Visi pinigai „išeina“ pagal išlaidų orderį, kur jie ranka pasirašo, kad gavo tuos pinigus. Būdavo, kad asmenys ir po kelis mėnesius neatsiskaitydavo už gautus pinigus. Tokiu atveju ji tai išskaičiuodavo iš atlyginimo. Tačiau dėl to turėdavo būti priimtas įsakymas ir tas asmuo su tuo įsakymu turėjo būti susipažinęs. Griežto atsiskaitymo už komandiruotes nebūdavo. Neprašė paaiškinti kur išleido pinigus, tik prašė pateikti tai pateisinančius dokumentus. Jei važiavo į komandiruotę, turėjo būti pirkti bilietai, kainavo ir pragyvenimas, buvo kitos išlaidos. Visos apmokėtos sąskaitos pereina į buhalteriją. Iš tų 34 atvejų kažkokie dokumentai buvo pristatyti. Banko sąskaitos išraše tik nurodyta, kad buvo nuimti grynieji pinigai. Todėl išlaidos ir nebuvo pateisintos. UAB „duomenys neskelbtini“ buvo numatyta kiek galima išleisti reprezentacinėms išlaidoms. Tai buvo ne mažiau 8000 Lt, tačiau turėjo būti nurodyta, kur pinigai yra išleisti. Vykstant į Maskvą yra numatoma didelė komandiruotpinigių suma pagal įstatymą. Išvykstant į komandiruotę yra priimamas įsakymas ir apmokama įstatymų nustatyta tvarka. Skolingo asmens piniginė suma įnešama pagal pajamų orderį. 7000 Lt ir 286, 67 Lt buvo tik paprastas buhalterinis judėjimas, o ne direktoriaus skolos padengimas.

2009 m. rugsėjo 18 d. buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas UAB (duomenys neskelbtini) turtui, įskaitant ir banko sąskaitose esantiems pinigams. P. J. 2009-09-28 liepė jai nuimti iš banko sąskaitos 320 000 Lt. Ji sakiusi, kad negalinti, kad galimas tik atlyginimų mokėjimas. P. J. liepė pildyti čekį, kurį ji užpildė ir gavo iš banko minėtą sumą. Direktorius pasiėmęs pinigus žadėjo mokėti atlyginimus, tačiau atlyginimų neišmokėjo, kur jis išleido pinigus, jai nežinoma. Už 2009 m. rugsėjo mėnesį alga buvo išmokėta iš akcininko Z. lėšų, nes jis įnešė į sąskaitą 256 000 Lt. Vėliau, 2009 m. lapkričio mėnesyje juristė atnešė paskolos sutarties kopiją dėl minėtų 320 000 Lt. Paskolos sutarties ji nepriėmė, nes žinojo, kad pinigai buvo išimti ne pagal sutartį. Kaltinamasis atlyginimą gaudavo į kortelę. Įmonėje buvo tokia tvarka, jei atskaitingas asmuo yra skolingas įmonei, galėjo negauti atlyginimo, kol neatsiskaitė už esančius panaudotus pinigus. Dėl komandiruotėse panaudotų pinigų ne kartą buvo kreipusis į direktorių, direktorius P. J. jai vis žadėdavo atsiskaityti už panaudotus pinigus, tačiau neatsiskaitė.

Liudytoja I. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tuo metu dirbo UAB ,,duomenys neskelbtini“ advokatė, pagal teisinės pagalbos sutartį. 2009 m. rugsėjo mėn. buvo pritaikytos laikinos apsaugos priemonės. Nutartyje nebuvo nurodyta, kad iš areštuotų piniginių lešų leidžiama mokėti darbo užmokestį. Dėl to buvo parašytas atskirasis skundas ir teismas šią klaidą ištaisė. Ji įsigaliojo tą dieną, kai ir buvo nuimti tie pinigai. 320 000 litų, kurie buvo skirti darbo užmokesčiui, pasiėmė P. J., žadėjo grąžinti juos, tačiau negrąžino. 2009 m. lapkričio mėn. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurią pasirašė P. J. kaip paskolos gavėjas ir K. J., kaip einantis vykdančio direktoriaus pareigas, pagal, kurią 320 000 litų buvo įforminti kaip paskola. Apie tai sužinojo, kuomet K. J. sutartį atnešė užregistruoti. Sutartis buvo užregistruota pagal UAB „duomenys neskelbtini“ buvusią tvarką. Sutartį atnešė pasirašytą. Sutartis nebuvo sudaryta atbuline data. Ji nurodė direktoriui, jog tokia sutartis yra negalima ir vienintelė išeitis yra grąžinti pinigus.

Susipažinęs su dokumentais matė, jog yra suteikta 320 000 litų paskola. Kai UAB „duomenys neskelbtini“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, buvo teikiami reikalavimai grąžinti skolas. Kartu buvo pateiktas reikalavimas ir dėl šios sumos, jog būtų grąžinta skola. Sutartyje buvo nurodyta skolą grąžinti iki gegužės 11 d. Kadangi nurodytas laikas jau buvo praėjęs, kreipėsi į teismą dėl paskolos priteisimo iš P. J. Skola buvo priteista. Nežino kaip įvardinti kuo buvo grindžiami teisiniai santykiai tarp UAB „duomenys neskelbtini“ ir P. J. dėl 320 000 litų. Kadangi civilinis ieškinys yra pateiktas civiliniame procese, todėl baudžiamojoje byloje P. J. pretenzijų neturi.

Liudytoja D. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog tuo metu buvo buhalterė – personalo vadybininkė. Ji skaičiuodavo darbo užmokestį ir tvarkė tai kas susiję su personalu. Dėl komandiruočių būdavo rašomas įsakymas, paprastai iš anksto nebuvo sumokama. Apmokama būdavo jau grįžus iš komandiruotės, per avansinės apyskaitas ir atsiskaitymus. Gal kažkam būdavo sumokama ir prieš komandiruotę, priklausydavo nuo to, kiek būdavo pinigų įmonėje, ar buvo galima į priekį sumokėti. Galutinį atsiskaitymą tvarkydavo M. R. Pagal įsakymus būdavo suvedama į programas, kiek reikia mokėti. Direktorius P. J. važiuodavo į komandiruotes. Jo darbo laiko apskaitos žiniaraštis būdavo pildomas jau mėnesiui pasibaigus. Finansų direktorė M. R. suvesdavo į programą ir suskaičiuodavo kiek priklauso. Suma komandiruotėms būdavo paskiriama pagal nustatytas normas. Negali pasakyti, ar įsakyme buvo įvardintas konkretus dydis. Dienpinigių, komandiruotpinigių dydį galima padidinti 100 procentų nuo bazinės, teisės aktais reglamentuotos normos, bet tik direktoriui. Komandiruotpinigiai – tai su darbo santykiais susijusios pajamos. Juos pagal atskaitingą asmenį suvesdavo, kiek reikia išmokėti ir kiek yra išmokėta, tie duomenys atsispindi Didžiojoje knygoje. Komandiruotpinigiai būdavo bendrai prie avansinės apyskaitos, pagal įsakymus. Dėl komandiruočių būdavo tik direktoriaus įsakymas. Reprezentacinės išlaidos būdavo nurašomos atskiru aktu. Apie 320 000 litų paskolą nežino.

Liudytojas K. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog P. J. nuo 2009-06-30 iki 2009-11-27, kuomet ėjo UAB „duomenys neskelbtini“ generalinio direktoriaus pareigas, būdavo tarnybinėse komandiruotėse. Pagal generalinio direktoriaus įsakymą, jis buvo UAB „duomenys neskelbtini“ generalinio direktoriaus pavaduotojas investicijoms. P. J. būnant komandiruotėse visus įsakymus, visus personalo skyriaus dokumentus, žiniaraščius, darbuotojų prašymus, sąskaitas, sutartis, jis pasirašinėdavo, kaip pavaduotojas investicijoms. Visuose įsakymuose dėl komandiruočių yra nurodoma, jog vykstant į komandiruotes turi būti išmokėti dienpinigiai ir pan. Todėl apmokėjimas komandiruočių metu nebuvo numatytas. P. J. eidamas bendrovės vadovo pareigas, nuo 2009-06-30 iki jo atleidimo dienos 2010-01-15, nėra gavęs darbo užmokesčio. Dienpinigiai, komandiruotpinigiai taip pat nebuvo išmokėti nei grynais, nei per banką. Įsakymus dėl komandiruočių parengdavo personalo skyriaus vedėja D. K. Pasirašyti įsakymai grįždavo personalo skyriui, o toliau turėjo patekti vyriausiajai buhalterei. Jam nėra žinoma apie tai, kad įmonė buvo nustačiusi tvarką dėl reprezentacinių išlaidų tam tikrai sumai, kurią būtų galėjęs išleisti direktorius ar kiti darbuotojai. Paskolos sutartis buvo sudaryta tą dieną, kada paskola ir buvo sudaryta. Gal ir 2009 m. lapkričio 11 d. Paskola buvo suteikta generaliniam direktoriui. UAB „duomenys neskelbtini“ atstovavo jis. Tam turėjo įgaliojimą. Jei įgaliojimas buvo akcininkų pasirašytas, tuomet akcininkai ir sprendžia ar galima pasirašyti sutartį ar ne. UAB „duomenys neskelbtini“ akcininkai buvo: Z., Z. ir P. J. Paskola buvo suteikta 32 000 litų. Akcininkai buvo nusprendę išduoti tokią paskolą. Sutartis buvo pasirašyta ir perduota buhalterei.

Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus 2010-08-20 specialisto išvados Nr. 5-3/76 dėl UAB „duomenys neskelbtini“ ūkinės finansinės veiklos matyti, jog konstatuota, kad UAB „duomenys neskelbtini“ direktorius P. J. kaip atskaitingas asmuo 2009-09-28 turėjo įsiskolinimą UAB „duomenys neskelbtini“ – 80982,73 Lt ir 2009-09-28 kasos išlaidų orderiu Nr. 159 jam buvo išmokėti 320000 Lt „atlikti operacijas su darbo užmokesčiu“, tačiau P. J. atsiskaitymui su įmone nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų ar nepanaudotų pinigų grąžinimą (įsiskolinimas UAB „duomenys neskelbtini“ 2009-11-27 dienai – 400982,73 Lt, iš jų: įsiskolinimas 2009-09-19 dienai 80982,73 Lt ir 320000 Lt išmokėta 2009-09-28 kasos išlaidų orderiu Nr. 159) į kasą neįformino kasos pajamų orderiu ( t 3, b. l. 27-48 ).

Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus 2010-12-09 specialisto paaiškinimo matyti, jog UAB „duomenys neskelbtini“ finansų direktorė M. R. apskaitos registre „Bandomasis balansas“ (laikotarpio nuo 2009-09-19 iki 2009-11-27) užregistravo atskaitingo asmens P. J. įsiskolinimą UAB „duomenys neskelbtini“ 2009-11-27 dienai – 400982,73 Lt, kurį sudaro įsiskolinimas 2009-09-19 dienai 80982,73 Lt + 320000 Lt. P. J. įsiskolinimas bendrovei 80982,73 Lt sumai grindžiamas „sąskaitos aktyvumo ataskaita“ (sąskaita 2549), kurioje užfiksuotos laikotarpiu nuo 2009-06-30 iki 2009-08-31 atliktos 32 operacijos, kurių pagrindu P. J. iš įmonės gavo 76214,46 Lt, ir „sąskaitos aktyvumo ataskaita“ (sąskaita 2549), kurioje užfiksuotos laikotarpiu nuo 2009-06-30 iki 2009-08-07 atliktos 2 operacijos, kurių pagrindu P. J. iš įmonės gavo 13000 Lt. Tokiu būdu iš viso P. J. gavo 89214,46 Lt iš kurių grąžino į UAB „duomenys neskelbtini“ sąskaitą 8231,73 Lt (2009-08-06 grąžino 300,00 Lt; 2009-08-25 grąžino 7000 Lt; 2009-08-28 grąžino 286,67 Lt; 2009-08-28 grąžino 143,35 Lt; 2009-08-28 grąžino 501,71 Lt), tačiau likusių 80982,73 Lt į UAB „duomenys neskelbtini“ kasą negrąžino ir nepateikė dokumentų pagrindžiančių minėtų pinigų panaudojimą ( t. 4, b. l. 63-65 ).

Iš UAB „duomenys neskelbtini“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) „Swedbank“ AB išrašas patvirtina, kad 2009-09-28 iš sąskaitos buvo išmokėta P. J. 320000 Lt ( t.1, b. l. 110, 146).

Iš dokumentų apžiūros 2010-12-15 protokolo matyti, kad apžiūrėtas UAB „duomenys neskelbtini“ 2009-11-11 (be numerio) įgaliojimas, kuriame nurodyta, kad UAB „duomenys neskelbtini“ atstovaujama direktoriaus P. J., įgalioja UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriaus pavaduotoją investicijoms K. J., pasirašyti paskolos sutartį su P. J. bei UAB „duomenys neskelbtini“ 2009-11-11 paskolos sutartis, kurioje nurodyta, kad sutartis sudaroma tarp UAB „duomenys neskelbtini“ atstovaujamos direktoriaus pavaduotojo investicijoms K. J., veikiančio pagal įgaliojimą (paskolos davėjas) ir P. J. (paskolos gavėjas) ir sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka paskolos davėjas suteikia gavėjui 320000 (tris šimtus dvidešimt tūkstančių) litų paskolą, o paskolos gavėjas priima šią paskolą bei įsipareigoja ją grąžinti paskolos davėjui iki 2010-05-11 ( t. 4, b. l. 91-96 ).

Iš dokumentų apžiūros 2011-03-18 protokolo banko „Hansabankas“ (šiuo metu AB „Swedbank“) čekių knygelės čekio Nr. (duomenys neskelbtini) šaknelės matyti, kad įrašyta data „2009.09.28“, gavėjas „P. J.“, suma „320000,00“, operacijos pavadinimas nenurodomas ir grafoje parašas yra asmens parašas ( t. 6, b. l. 15-17 ).

Teisiamajame posėdyje išklausius kaltinamojo, apklausus liudytojus ir ištyrus baudžiamosios bylos medžiagą, teismas konstatuoja, jog kaltinimas P. J. dėl BK 183 str. 2 d. nepasitvirtino, kadangi kaltinamojo P. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 183 straipsnio 2 dalyje, būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų sudėties požymių.

P. J. buvo inkriminuotas kaltinimas, t. y., jog jis būdamas UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu, būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą UAB „duomenys neskelbtini“ turtą, turėdamas tikslą tyčia pasisavinti UAB „duomenys neskelbtini“ turtą, laikotarpiu nuo 2009-06-30 iki 2009-10-01, 34 atvejais gavo UAB „duomenys neskelbtini“ lėšas – 89214,46 Lt ir iš šios sumos pasisavino 80982,73 Lt. Kaltinamasis P. J. grąžino UAB „duomenys neskelbtini“ 8231,73 Lt (2009-08-06 grąžino 300 Lt; 2009-08-25 grąžino 7000 Lt; 2009-08-28 grąžino 286,67 Lt; 2009-08-28 grąžino 143,35 Lt; 2009-08-28 grąžino 501,71 Lt), tačiau likusių 80982,73 Lt į UAB „duomenys neskelbtini“ kasą negrąžino, dokumentų pagrindžiančių pinigų panaudojimą nepateikė ir tokiu būdu P. J. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą – UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančius pinigus 80982,73 Lt.

Tai, kad P. J. iš UAB „duomenys neskelbtini“ šias sumas iš tikrųjų gavo patvirtina bylos medžiaga taip pat to neneigia ir pats kaltinamasis.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatytos tokios aplinkybės: kaltinamasis P. J. būdamas UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi ir atstovaudamas įmonės interesus dažnai vykdavo į komandiruotes užsienyje, šias aplinkybes patvirtina kaltinamojo paso duomenys, liudytojos vyr. finansininkės M. R. parodymai. Direktoriaus įsakymu buvo nustatyta reprezentacinių išlaidų mėnesio suma – 8000 Lt. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad P. J. kaip UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriui buvo nustatytas mėnesio darbo užmokestis, kuris buvo patvirtintas akcininkų ir sudarė 20 438 Lt per mėnesį. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, kurioje patvirtintas P. J. finansinis reikalavimas – 61 394,95 Lt sumai, įrodo, jog kaltinamajam nei karto nebuvo išmokėtas šis nustatytas darbo užmokestis.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų matyti, jog kaltinamasis P. J. darbo vietoje buvo retai, nes itin dažnai vykdavo į komandiruotes. Tuo tikslu jam buvo išduota UAB „duomenys neskelbtini“ banko mokėjimo kortelė į kurią buvo pervedamos piniginės lėšos komandiruotėms ir reprezentacijai. Taigi, teismui nekyla abejonių dėl šios svarbios faktinės aplinkybės – P. J. būdamas UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi, iš šios įmonės 34 atvejais gavo ir turėjo savo žinioje UAB „duomenys neskelbtini“ lėšas – 89214,46 Lt. Tačiau kita esminė faktinė aplinkybė, turinti reikšmės sprendžiant kaltinamojo P. J. kaltės klausimą, yra tai, ar kaltinamasis šiuos gautus ir jo žinioje buvusius, jam svetimus UAB „duomenys neskelbtini“ pinigus pasisavino. Pats kaltinamasis neigė pasisavinęs 80982,73 Lt, teigdamas, jog piniginės lėšos, buvo naudojamos būnant komandiruotėje ir reprezentacijai. Visos šios išlaidos buvo susijusios su UAB „duomenys neskelbtini“ vadovo pareigų ėjimu, tačiau dėl jam nežinomų priežasčių šios išlaidos bendrovės buhalterijoje nebuvo apskaitytos ir įvertintos. Kaltinamasis manė, jog jam teisėtai priklausė komandiruotpinigiai ir dienpinigiai, kurie nebuvo išmokėti ir priskaičiuoti, kaip leidžiami atskaitymai į sąnaudas. Taip pat kaltinamasis parodė, jog 19 atvejais po 200 – 300 JAV dolerių yra išgryninta Maskvoje iš bankomato per vieną dieną. Kaltinamasis paaiškino, jog tokių sumų tą dieną negrynino, o jo mokėjimo kortele, nuskaičius magnetinės juostelės duomenis, galėjo pasinaudoti kiti asmenys. Tokios būtinybės per dieną tiek kartų atlikti daugybės pinigų išgryninimo operacijų jam nebuvo.

Pagal atliktus auditoriaus paskaičiavimus, kaltinamasis P. J. turėjo gauti 153 424, 95 Lt teisėtų pajamų iš įmonės (52 020 Lt dienpinigiai bei gyventojo ploto nuomos pinigai; 61 394, 95 Lt darbo užmokestis; 40 000 reprezentacinės išlaidos už 5 mėn.). Pagal UAB „duomenys neskelbtini“ turimus baudžiamojoje byloje buhalterinės apskaitos dokumentus bei pagal vyr. finansininkės parodymus – P. J. neišmokėta nei viena nurodyta pinigų suma, tame tarpe ir darbo užmokestis.

Šios nustatytos faktinės aplinkybės reikšmingos aptariamo pasisavinimo sudėčiai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, 2K-7-84/2012, 2K-92/2012, 2K-213/2012). Taigi šiuo atveju būtina įvertinti ar kaltinamojo P. J. veiksmuose yra BK 183 str. 2 d., visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji sudėties požymiai.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savu turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus.

Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.

Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012).

Esminis šios nusikaltimo sudėties požymis yra patikėto turto pavertimas savo nuosavybe. Svetimo turto pasisavinimas yra materialioji nusikalstamos veikos sudėtis, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Tarp veikos ir kilusių padarinių yra būtinas priežastinis ryšys.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių faktų, patvirtinančių, jog kaltinamasis P. J. būtų atlikęs veiksmus, kuriais jam 34 atvejais pervesti 89 214,46 Lt (kaip kaltinime nurodyta iš šios sumos kaltinamasis pasisavino 80 982,73 Lt) būtų paversti jo nuosavybe, ir jais jis galėtų disponuoti savo nuožiūra. Vien tai, jog kaltinamasis P. J. manė, kad patiriamos reprezentacinės lėšos ir kitos patiriamos išlaidos yra padengiamos ar užskaitomos nustatyto atlyginimo, sąskaita. Nenustačius kaltinamojo P. J. tiesioginės tyčios, jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paversti savo turtu, t. y. elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaryti žalą turto savininkui, negali būti konstatuojama kaip neteisėtas patikėto svetimo turto pasisavinimas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Svarbu ir tai, jog visos išlaidos buvo atsiskaitomos banko kortele, šių išlaidų neslepiant fiktyviais veiksmais. Teismo vertinimu, kaltinamasis P. J. būdamas bendrovės direktorius, būdamas komandiruotėse, turėjo teisę disponuoti įmonės lėšomis, gauti jas per banko mokėjimo kortelę, su ja atsiskaityti, disponavimas šiomis piniginėmis lėšomis negali būti laikomas neteisėtu. Iš pateikto kaltinimo nėra aišku kuomet susiformavo kaltinamojo P. J. tiesioginė tyčia banko kortelėje esančias pinigines lėšas pasisavinti, kuo tai pasireiškia, ir kokiais duomenimis tai yra grindžiama, ar tai pinigų gavimas, ar pinigų išgryninimas, ar dokumentų pateisinančių išlaidas nepateikimas. Nors kaltinime nurodyta, jog kaltinamasis P. J. likusių 80982,73 Lt į UAB „duomenys neskelbtini“ kasą negrąžino, dokumentų pagrindžiančių pinigų panaudojimą nepateikė ir tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą, tačiau kaltinimas suformuluotas taip, jog visos kaltinamojo P. J. išgrynintos sumos iš banko mokėjimo kortelės, yra inkriminuojamos kaip pasisavintos (80 982,73 Lt), nors bylos medžiaga neabejotinai liudija, kad kaltinamasis P. J. itin dažnai būdavo komandiruotėse. Natūralu, jog įmonės direktorius vykdamas į komandiruotes patiria tam tikras išlaidas, susijusias su lėktuvų bilietų įsigijimu, viešbučių apgyvendinimu, kuro, maitinimo išlaidomis.

Nors kaltinamasis negalėjo pagrįsti visų turėtų išlaidų tai patvirtinančiais dokumentais, tačiau teisme apklausta specialistė L. R. nenustatė jokių pažeidimų, išskyrus tai, jog P. J. nebuvo mokamas atlyginimas. Ji parodė, jog vykstant į komandiruotę, turi būti įforminamas tik įsakymas, asmuo supažindintas su įsakymu ir jame yra numatoma ar jis gauna avansą, ar vyks iš savo asmeninių lėšų, po to atsiskaitoma. Jei asmuo vyksta už savo asmenines lėšas, grįžęs iš komandiruotės 3 dienų bėgyje turi gauti visas patirtas išlaidas. Jei nepristato pirkimo dokumentų, bilietų, sąskaitų faktūrų, jei nėra jokių dokumentų, tik įsakymas, asmeniui už kiekvieną dieną skaičiuojamas atlyginimas ir papildomai skaičiuojami dienpinigiai. Reprezentacijoms skirtoms lėšoms nereikia rašyti nurašymo aktų, kur buvo išleisti pinigai. Buhalterinėje apskaitoje atsispindi, jog tai yra reprezentacinės išlaidos. Specialistės teigimu, jei asmuo grįžęs iš komandiruotės, paėmė avansą ir išleido, 3 dienų laikotarpyje turi atsiskaityti, grąžinti į kasą paimtą avansą, arba buhalterei leidžiama skaičiuoti iš jo atlyginimo. Šiuo atveju, P. J. negavo atlyginimo, negavo komandiruotpinigių, todėl turėjo būti įforminimas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta teismas sprendžia, jog materialiai atsakingo asmens veiksmai, gaunant ir disponuojant lėšomis, nelaikytini sudarantys kvalifikuotos nusikalstamos veikos sudėtį.

Be to, kaip minėta, svetimo turto pasisavinimas yra materialioji nusikalstamos veikos sudėtis, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Tarp veikos ir kilusių padarinių yra būtinas priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju, iš pateikto kaltinimo pagal LR BK 183 str. 2 d., negalima nustatyti kokia konkreti žala UAB „duomenys neskelbtini“ kaltinamojo P. J. veiksmais buvo padaryta. Civilinis ieškinys byloje nėra pareikštas. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. K. parodė, jog P. J. turtinės žalos UAB „duomenys neskelbtini“ nepadarė. Atvirkščiai, bylos medžiaga nustatyta, jog UAB „duomenys neskelbtini“ skolinga kaltinamajam P. J. 384 906,78 Lt sumą. Ši aplinkybė tik patvirtina tą faktą, jog UAB „duomenys neskelbtini“ neatsiskaitė su kaltinamuoju bei, kad jo veiksmais įmonei jokia žala padaryta nebuvo. Kadangi UAB „duomenys neskelbtini“ jokių pretenzijų P. J. neturi ir nelaiko, kad jis būtų pasisavinęs kokias nors UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančias lėšas, konstatuotina, kad tokiu būdu nėra nustatyta ir padaryta turtinė žala, kaip būtinas LR BK 183 str. numatytos nusikalstamos veikos požymis.

Tokiu būdu byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad kaltinamasis P. J. UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančias lėšas būtų panaudojęs asmeniniams poreikiams tenkinti ir taip jį pasisavinęs, tai yra svetimą UAB „duomenys neskelbtini“ didelės vertės turtą neteisėtai, neatlygintinai pavertęs savo nuosavybe. Visi paminėti faktiniai duomenys rodo, kad P. J. bendrovės lėšomis naudojosi būdamas komandiruotėse, nors ir negalėjo pateikti visų dokumentų pagrindžiančių pinigų panaudojimą, tačiau vien šio fakto, jog jis dalies dokumentų nepateikdavo įmonei, dar neužtenka, jog jam būtų taikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 str. 2 d., nes, kaip jau buvo minėta, nenustatytas esminis šio nusikaltimo sudėties požymis - patikėto ar esančio kaltininko žinioje turto pavertimas savo nuosavybe.

Taip pat kaltinamajam P. J. buvo inkriminuotas kaltinimas, t. y., jog jis žinodamas, kad 2009-09-11 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, UAB „duomenys neskelbtini“ piniginės lėšos areštuotos, nurodė finansų direktorei M. R., nesuvokusiai P. J. nusikalstamų veiksmų, užpildyti banko čekių knygelėje čekį dėl 320 000 litų ir išduoti P. J. iš įmonės sąskaitos pagal čekį Nr. (duomenys neskelbtini) nuimtus 320 000 litų operacijoms su darbo užmokesčiu, tačiau operacijų su darbo užmokesčiu neatliko, pinigų į UAB „duomenys neskelbtini“ kasą negrąžino. Tokiu būdu P. J. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą – UAB „duomenys neskelbtini“ priklausančius pinigus 320 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja, jog šis kaltinimas kaltinamajam P. J. taip pat nepasitvirtino.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (1993 m. liepos 15 d. Nr. 1-226, neteko galios 2011 05 19 įstatymu Nr. XI-1386 nuo 2011 06 04) 1 str. nustatyta, kad „Ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį“ Tokiu būdu, suteikta paskola - 320.000 Lt neviršijo UAB „duomenys neskelbtini“ nuosavo kapitalo - 1.888.364 Lt, leidžiamo skolinti dydžio.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog UAB „duomenys neskelbtini“ atstovaujama direktoriaus P. J., įgalioja UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriaus pavaduotoją investicijoms K. J., pasirašyti paskolos sutartį su P. J.. 2009-11-11 paskolos sutartis, patvirtina, jog sutartis sudaroma tarp UAB „duomenys neskelbtini“ atstovaujamos direktoriaus pavaduotojo investicijoms K. J., veikiančio pagal įgaliojimą (paskolos davėjas) ir P. J. (paskolos gavėjas) ir sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka paskolos davėjas suteikia gavėjui 320000 (tris šimtus dvidešimt tūkstančių) litų paskolą, o paskolos gavėjas priima šią paskolą bei įsipareigoja ją grąžinti paskolos davėjui iki 2010-05-11 ( t. 4, b. l. 91-96 ). Taigi, šiuo atveju, kaltinamajam inkriminuota pasisavinta 320 000 Lt suma dokumentais yra įforminta kaip paskola.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka (baudž. byla Nr. 2K-7-388-2007). Šioje byloje tokių P. J. tyčia sudarytų sąlygų, kurios apsunkintų UAB „duomenys neskelbtini“ galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka, nenustatyta.

Faktas, kad tarp kaltinamojo P. J. ir UAB „duomenys neskelbtini“ atsirado civilinių teisinių santykių prigimtis, patvirtintas teismo, nagrinėjusio bylą civilinio proceso tvarka, sprendimas. Visi paminėti faktiniai duomenys rodo, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie ir buvo išspręsti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismas priėmė 2011-03-31 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1116-253/2011, kuriuo priteisė iš P. J. skolą pagal minimą sutartį UAB „duomenys neskelbtini“ naudai. Nors prokurorė nurodė, jog paskolos sutartis buvo apsimestinė, siekiant išvengti atsakomybės, tačiau pažymėtina, kad niekas šio sandorio neginčijo dėl negaliojimo. Paskolos sudarymo faktas buvo nurodomas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, paskolos sandorio sudarymo dokumentai realūs ir atitinka tokio sandorio dokumentų turinį kaip ir minėta teismas civilinėje byloje yra pripažinęs ir priteisęs pagal šį dokumentą neįvykdytą prievolę. Tai, be kita ko, patvirtino ir liudytojas M. K., kuris parodė, kad įmonė siekė prisiteisti skolą pagal sutartį ir ją prisiteisė. Taigi, teisinio santykio įvertinimas yra jau atliktas ir akivaizdu, jog teisinis santykis dėl 320 000 Lt yra įsiteisėjusio teismo sprendimu konstatuotas kaip kylantis iš sutarties.

Svarbu ir tai, jog pagal LRV 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 9 p. yra nustatyta, kad Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, - nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį“. Šios taisyklės, nereikalauja nepanaudotų pinigų į kasą grąžinti kiekvieną mėnesį. Tokiu būdu, kaltinamasis P. J. gavęs grynuosius pinigus iš įmonės UAB „duomenys neskelbtini“ bankinės sąskaitos, neprivalėjo pasibaigus mėnesiui jų grąžinti į įmonės kasą. Svarbiausias momentas, kad kaltinamasis P. J. kaip atskaitingas asmuo buvo įformintas kaip paėmęs pinigus pagal pateiktą kasos išlaidų orderį ir tokiu būdu tinkamai užfiksuotas buhalterinėje apskaitoje. O 2009-11-11 dieną, šie paimti pinigai buvo įforminti kaip UAB „duomenys neskelbtini“ suteikta paskola fiziniam asmeniui, kas neprieštarauja nei įmonės įstatams, nei tuo metu galiojusiems teisės aktams. Taigi šiuo atveju, laikantis kasos apskaitymo tvarkymo taisyklių, UAB „duomenys neskelbtini“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo pažeistos teisės normos apskaitytam bei atliktam veiksmui - paskolos suteikimui. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir specialistė L. R., kuri parodė, jog įmonėje konkretaus kasininko nebuvo paskirta. Įmonės vadovas yra kasininkas, todėl išmokėdamas 320 000 litų, P. J. nepažeidė kasos vedimo taisyklių, ta suma buvo įforminta kaip paskola. Pasak specialistės, jei P. J. buvo kasininkas, vadovavosi savo kompetencija, kasos vedimo taisyklėmis, išmokėdamas pinigus ir pasirašydamas dokumentus, vykdė ūkinę operaciją. Kaip jau minėta aukščiau, specialistė nurodė įmonėje nustačiusi tik vieną pažeidimą, t. y., jog direktoriui nebuvo mokama alga. Nurodė, jog 2011-08-22 UAB „Pačiolis“ kreipėsi į LR Finansų Ministeriją su klausimu dėl piniginių operacijų forminimo atskaitinėms asmenims, ir buvo išaiškinta, jog atgal išmokėtą avansinę pinigų sumą grąžinti į kasą nebūtina, galima performinti kitu dokumentu. Išaiškinimu galima vadovautis, kad avanso dalies pinigų pervedimas tarp atskaitingų asmenų galėtų būti įforminamas ūkio subjektu, vidaus tvarka nustatytu dokumentu, galima neforminti kasos išlaidų orderio, užtenka laisvos formos dokumento. Taigi įforminant pinigų išdavimą, pinigų gavimą, kalbant apie 320 000 litų, pažeidimų nenustatyta.

Taigi atsižvelgiant į tai kas aptarta, teismas sprendžia, jog kaltinamasis P. J. turėjo teisę išsiimti pinigus nedalyvaujant buhalterei bei, kad buhalteriniuose apskaitos dokumentuose užfiksuota sudaryta 2009-11-11 paskolos sutartis 320 000 Lt sumai, negali būti inkriminuojama kaip svetimo UAB „duomenys neskelbtini“ didelės vertės turto pasisavinimas, tokiu būdu nėra BK 183 str. 2 d. dispozicijoje numatytų padarinių.

Įvertinant išdėstytų aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo P. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 183 str. 2 dalyje, būtinų objektyviųjų (neteisėtų veiksmų bei turtinės žalos) ir subjektyviųjų (tiesioginės tyčios) sudėties požymių, todėl jis išteisintinas (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

P. J. pagal LR BK 183 str. 2 d., išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Daiktinius įrodymus: 2009-11-11 (be numerio) įgaliojimą (vokas Nr. 1); UAB „duomenys neskelbtini“ 2009-11-11 paskolos sutartį (vokas Nr. 1); „Hansabankas“ čekių knygelę (už periodą nuo 2007-08-30 iki 2010-05-10) (vokas Nr. 2); UAB „duomenys neskelbtini“ buhalterinės apskaitos dokumentus saugomus Klaipėdos apskrities VPK NTB Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje (Taikos pr. 63, Klaipėda) palikti saugoti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Klaipėdos apygardos teismą. Nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio kopijos įteikimo dienos.