Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas – laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. V. priteista E. K. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. V. priteista A. K. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 510 turtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio dalis dėl paminklo ir kapavietės įrengimo palikta nenagrinėta, pripažįstant jam teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 22 d., nuo 19 val. 10 min. iki 19 val. 30 min., prie Mulaukio (Mumlaukio) ežero, esančio šalia Liepojos gatvės, Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė P. K. smūgius rankomis ir lazda į galvą, spausdamas už sprando kniūbsčią skandino ežere ir padarė nukentėjusiajam muštinę kaktos kairės pusės žaizdą, nedideles nosies nugarėlės abiejų pusių paviršines muštines žaizdas ir kraujosruvas odoje, dešinio skruosto odos nubrozdinimą – nudrėskimą, liežuvio viršūnės ir krašto gleivinės nubrozdinimus, kraujosruvas liežuvio raumenyse, kraujosruvas galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose – viršugalvio ir kaktos kairėje pusėje, viršugalvio odos nubrozdinimą, kraujosruvas sprando – nugaros raumenyse, kraujosruvą kairio dilbio nugariniame paviršiuje, dešinio riešo sąnario vidiniame paviršiuje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairės plaštakos II piršto nugariniame paviršiuje, dešinės blauzdos šoniniame paviršiuje, odos įdrėskimą dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje. Nuo prigėrimo ežero vandenyje P. K. nusikaltimo vietoje tuoj pat mirė. Šiais savo veiksmais V. V. tyčia nužudė P. K., padarydamas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Neneigia savo veiksmais nužudęs kitą žmogų, pripažįsta savo kaltę, tačiau tikina tai padaręs ne tyčia, o gindamasis esant stresinei situacijai, kadangi nukentėjusiojo P. K. veiksmai akivaizdžiai kėlė grėsmę jo gyvybei (pastarasis jį būtų nuskandinęs). Nėra jokių tiesioginių įrodymų apeliantą veikus tyčia. Teismas tinkamai neištyrė liudytojų parodymų ir kitų surinktų baudžiamojoje byloje duomenų.

Teigia, jog tuo atveju, jei jis užpuolė P. K. ir norėjo jį sumušti, ežere panardinti į maždaug vieno metro gylį, tai būtų priverstas greitai judėti. Tuo tarpu iš teismui pateiktų medicininių duomenų matyti, kad jis to negalėjo padaryti fiziškai. Teismas į šiuos duomenis neatsižvelgė ir jų iš esmės nenagrinėjo. Prašo į teismo posėdį pakviesti gydytoją ortopedą, kuris, remdamasis medicininiais duomenimis, pateiktų objektyvią išvadą.

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas).

Taigi skundo teiginiai dėl gynimosi apeliuoja į būtinąją gintį, tačiau nagrinėjamoje byloje kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti buvus būtinosios ginties situaciją.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo kaip pasitvirtinusią laikyti apelianto įrodinėjamą versiją dėl to, kad jis nukentėjusįjį P. K. nužudė labai susijaudinęs. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškus parodymus V. V. išsakė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje ši versija yra aptarta ir atmesta kaip nepagrįsta, atitinkamai išdėstant tokią išvadą pagrindžiančius motyvus. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra nurodyta jokių naujų argumentų, kurie būtų reikšmingi įrodinėjant privilegijuotą nužudymą.

Šiuo atveju pažymėtina, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį gali būti kvalifikuojama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Toks poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio įvyko fiziologinis afektas ir sekė pavojingus padarinius sukėlę veiksmai. Be to, viena iš sąlygų nužudymui kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tik esant šių BK 130 straipsnio dispozicijoje įvardytų sąlygų visumai, kaltininko veika bus kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tokios ekspertizės skiriamos turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis V. V. buvo staigaus didelio susijaudinimo būsenoje ar tai, jog nukentėjusysis P. K. atliko neteisėtus ar itin įžeidžiančius veiksmus. Pats apeliantas iš esmės nenurodo jokių argumentuotų teiginių, kurių pagrindu būtų galima daryti atitinkamas išvadas, jog nukentėjusiojo P. K. elgesys (poelgis) buvo tiek neteisėtas ar itin įžeidžiantis, kad galėjo sukelti apeliantui didelį susijaudinimą, dėl kurio įvyko fiziologinis afektas. Iš V. V. parodymų matyti, kad jis netgi negalėjo nurodyti priežasties, dėl kurios kilo konfliktas su nužudytuoju P. K.. Apeliantas pripažįsta buvęs girtas, todėl daugelio aplinkybių neatsimena. Duodamas pirminius parodymus V. V. spėjo įvykio aplinkybes buvus tokia seka: jį, bandantį suvynioti guminę valtį, galimai iš už nugaros užpuolė nukentėjusysis, jiedu susigrūmė, grumtynės vyko ežere, kažkuriuo momentu jis kaire ranka pačiupo P. K. kaklą ir apkabinęs pastarojo galvą, panardino ją į vandenį bei smaugdamas vandenyje laikė kurį laiką, apie 3 minutes, kol nukentėjusysis nustojo judėti (ar pastarajam dar ir trenkė, neatsimena). Taigi tokiuose V. V. parodymuose nėra nė užuominos apie tai, kad dėl P. K. veiksmų jis labai susijaudino. Priešingai, jis teigė, kad dėl kovinių veiksmų įvaldymo (jo teigimu, kadaise dirbo policijoje) mokėjo apsiginti, sąmoningai skandino nukentėjusįjį, tokiu būdu jį nužudydamas, nors „dėl didelio girtumo net negali prisiminti priežasties, kodėl taip pasielgė“ (t. 1, b. l. 166-171). Vėlesniuose parodymuose (kita įtariamojo apklausa atlikta beveik po 5 mėnesių nuo pirmosios) V. V. jau tikino, kad jis nuo P. K. iš priekio suduoto stipraus smūgio į pečių sritį atbulas įkrito į vandenį, kur jį bandyta skandinti, tačiau jis (V. V.) pradėjo priešintis, galimai sudavė P. K. lazda į galvą (vieną arba kelis smūgius), o, pavykus atsistoti, sugriebė šį už kaklo, užspaudė ir panardino galvą į vandenį, kuriame laikė apie 30 sekundžių. Nukentėjusysis bandė išsilaisvinti, sudavė apeliantui smūgius į nugarą (smūgių buvo labai daug, jie ėjo vienas po kito), kita ranka bandė atplėšti nuteistojo ranką nuo kaklo, tačiau daugmaž po 30 sekundžių nustojo priešintis (t. 1, b. l. 195-197). Teisme V. V. tikino, jog po to, kai jam pavyko išsilaisvinti iš nukentėjusiojo, kuris jį įstūmė į vandenį, jis rankoje laikyta lazda sudavė pastarajam smūgius – trenkė per rankas, į galvą, atsistojęs pamatė žmogaus siluetą, kurį sugriebė už kaklo, paspaudė po pažastimi, panardino į vandenį, o, kai nustojo priešintis, paleido (t. 3, b. l. 160-161). Iš skirtingu baudžiamojo proceso metu duotų V. V. parodymų matyti, kad nuteistasis įvykio aplinkybes nurodė ne taip, kaip jis jas realiai atsiminė, o pats modeliavo, kaip jos galėjo būti. Pirminiuose parodymuose jis pripažino didžiąja dalimi įvykio neatsimenantis dėl girtumo ir tik apytikriai nupasakojo menamą įvykių seką. Vėlesni jo parodymai kito, tapo konkretesni ir, priklausomai nuo tyrime paaiškėjusių aplinkybių, labiau atskleidė vieną ar kitą detalę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nuteistojo parodymai apie suduotus smūgius ir tų smūgių mechanizmą yra duoti, kaltininkui atsižvelgiant į tai, kokie sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam: „aš pasakoju, kaip jam sudaviau, nes mačiau, kokie yra sužalojimai, todėl aš nusprendžiau, kad tik taip jam galėjau suduoti smūgius“ (t. 2, b. l.160-162). Antai apklausiamas V. V. neslėpė, jog „pirminius parodymus davė kitokius, kadangi nesuprato skirtumo tarp tyčinio ir netyčinio nužudymo, vėliau jis viską apgalvojo ir duoda tokius parodymus“. Teisme aiškindamas pakitusius parodymus, teigė, jog anksčiau „fantazavo, nes po visko mėgino atkurti viską“ (t. 2, b. l. 161). Tokiu būdu matyti, kad V. V. paprasčiausiai kelia įvairias versijas, kaip viskas galėjo būti, siekia atrasti savo nusikalstamus veiksmus teisinančias aplinkybes, nors pripažįsta, jog „nepamena, kaip viskas buvo ir dėl ko viskas vyko. Gal nepamenu dėl susijaudinimo, gal dėl girtumo. Tame ir yra reikalas, kad mano visi prisiminimai grįžo, po to, kai atsidūriau vandenyje. Aš nežinau, kodėl jis mane skandino, nes nepamenu, kad būtų vykęs konfliktas“ (t. 2, b. l. 161). Akivaizdu, kad tokie nuteistojo parodymai neleidžia kalbėti apie fiziologinio afekto būseną, kuomet emocinis stresas stabdo intelektinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas. Apeliantas pats pripažįsta, jog po tariamo nukentėjusiojo P. K. smūgio ir įstūmimo į vandenį (tariamas nukentėjusiojo smurtas yra tik apelianto iškelta versija, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai), jam „pavyko labai greitai atsistoti“, o po rankomis ir lazda suduotų smūgių nukentėjusiajam į galvą, jis toliau tęsė smurtinius veiksmus, griebė už kaklo ir panardinęs galvą į vandenį laikė tol, kol P. K. nustojo judėti, ir tik tada jį paleido. Išlipęs į krantą, nuteistasis nuėjo prie suoliuko, pasiėmė mobiliojo ryšio telefoną ir paskambino bendrosios pagalbos centrui, pranešdamas, jog nužudė žmogų. Toks V. V. elgesys rodo, kad jis sąmoningai kontroliavo savo veiksmus, ir, atlikdamas juos kryptingai, siekė atitinkamų pasekmių. Vadinasi, šiuo atveju nėra jokio pagrindo kalbėti apie tai, kad V. V. buvo staigaus didelio susijaudinimo būsenoje, kas leistų jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

Nors apeliantas skunde kategoriškai nesutinka su prokuroro nurodytu nužudymo motyvu – nukentėjusįjį nužudė iš keršto, tačiau skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad P. K. nužudymo motyvas yra nenustatytas. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis V. V. negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, dėl kurių galėjo kilti tariamas konfliktas, o surinkti įrodymai taip pat neleido teigti buvus atitinkamą motyvą nusikalstamiems nuteistojo veiksmams, pagrįstai pripažinta, jog nukentėjusiojo nužudymo motyvas yra nenustatytas. Tuo pačiu pažymėtina, kad ši aplinkybė niekaip nerodo nuteistojo nekaltumo ir nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Kiti skundo teiginiai, kuriais apeliantas įrodinėja neturėjęs jokio motyvo nužudyti nukentėjusį P. K., neturi jokios reikšmės nuteistojo nusikalstamų veiksmų juridiniam įvertinimui.

Toliau apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad jis priplaukė ne prie suoliuko, o keletą metrų arčiau stovėjusių vyrų, taip pat iš skundo turinio galima suprasti, kad apeliantas nesutinka su liudytojo A. V. parodymais, nors konkrečiai ir nenurodo, kokias aplinkybes ginčija, t. y. iš tokių skundo teiginių taip ir lieka neaišku, kokią įtaką ji turi vertinant nuteistojo kaltę. Tiek liudytojo A. V., tiek, beje, K. V. parodymai yra reikšmingi ta prasme, kad jie patvirtino apeliantą atplaukus ir kartu gėrus su visais, o svarbiausia, kad po to, kai liudytojai išėjo, nukentėjusysis P. K. liko dviese su nuteistuoju. Teismas neturėjo pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, paneigiančiais V. V. teiginius, jog jis, baigęs gerti, visus tris vyrus paliko ant kranto, pats gumine valtimi atgal išplaukdamas į ežerą. Pabrėžtina, kad pats V. V. neneigia daug ko neatsimenantis dėl girtumo, o, atsižvelgiant į jo parodymus, kad įvykio metu buvo tik jis ir nukentėjusysis, nėra jokio pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kad, pastariesiems išėjus, įvykio vietoje liko tik V. V. ir nukentėjusysis P. K..

Neaišku, kokiu tikslu skunde nuteistasis samprotauja apie alkoholio vartojimo pasekmes, abejoja nukentėjusiųjų pateikta P. K. charakteristika, tai, kad nepastebėta jokių pastarojo psichikos pakitimų ir pan. Tokie apelianto teiginiai niekaip nėra susiję nei su kitokiu faktinių aplinkybių ar nuteistojo kaltės vertinimu, nei yra reikšmingi juridinei nusikaltimo kvalifikacijai. Pats apeliantas taip pat nenurodo, kaip šie teiginiai yra susiję su skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis.

Kaip nepagrįsti atmetami nuteistojo prašymai į apeliacinės instancijos teismo posėdį kviesti gydytoją ortopedą, galintį įvertinti jo sveikatos būklę, bei psichologą. Byloje yra visi duomenys, susiję su nuteistojo sveikatos būkle (t. 2, b. l. 67-83), šie duomenys išdėstyti ir skundžiamame nuosprendyje. Išvadą, jog V. V. atliko nusikalstamus veiksmus, pateikė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetą, o ne išskirtinai vertindamas sveikatos būklę atspindinčius duomenis. Beje, duodamas pirminius parodymus nuteistasis kaip tik pabrėžė, jog gali apsiginti, moka kovinius veiksmus, apklausų metu neneigė lazda sudavęs smūgius nukentėjusiajam ir jį skandinęs. Tuo tarpu psichologo kvietimo tikslas iš skundo turinio apskritai neaiškus. Akivaizdu, kad šiuo atveju psichologas negali nurodyti jokių bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių.

Nuteistojo kaltės nepaneigia ir ta aplinkybė, kad jis, kaip pabrėžiama apeliaciniame skunde, iki atvykstant policijos pareigūnams turėjo galimybę pasislėpti (išvykti į Estiją, Suomiją), tačiau to nepadarė (tokia aplinkybė bus įvertinta svarstant nuteistajam paskirtos bausmės klausimą).

Toliau kolegija kaip tik ir pasisakys dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Nors apeliantas ir neprašo keisti nuosprendžiu paskirtą bausmę, tačiau atsižvelgiant į išreikštą reikalavimą priimti teisingą nuosprendį, privalo būti svarstytinas paskirtos bausmės pagrįstumo klausimas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nuteistasis V. V. padarė nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Už šio nusikaltimo padarymą numatyta tik vienos rūšies bausmė - laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė V. V. bausmę, kuri yra didesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Šioje vietoje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje neišdėstė argumentuotų motyvų, kodėl nuteistajam skiria už sankcijos vidurkį didesnę bausmę. Iš nuosprendžio turinio galima spręsti, kad tokį sprendimą nulėmė tai, kad V. V. pavojingumas visuomenei yra padidintas, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė bei atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimas, patenkinama charakteristika. Pažymėtina tai, jog teismas nenurodė, kodėl V. V. pavojingumas visuomenei yra didesnis. Pagal teismo argumentaciją, kiekvienas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įvykdęs asmuo laikytinas labiau pavojingu. Su tokia nuomone sutikti negalima. Teismas, skirdamas griežtesnę bausmę tuo pagrindu, kad V. V. yra labiau pavojingas, privalėjo tai pagrįsti bylos duomenimis, o ne formaliai konstatuoti tokią aplinkybę, remiantis, kad jo įvykdytas nusikaltimas savaime yra tyčinis, smurtinis bei priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys taip pat neduoda pagrindo išvadai, jog pastarajam turi būti skiriama už straipsnio sankcijos vidurkį didesnė bausmė. Tuo pačiu teismas pažymi, jog, skiriant bausmę, liko neįvertinta ta aplinkybė, kad V. V., įvykdęs nusikalstamą veiką, pats savo iniciatyva paskambino Klaipėdos bendrosios pagalbos centrui, pripažino nužudęs žmogų, bei operatorei ilgai ir nuosekliai aiškino, kur jis yra, kaip jį surasti (pokalbis tęsėsi 11 min. 15 sek.), nurodė kviesti policijos pareigūnus ir greitąją pagalbą (t. 1, b. l. 144-155). Pagal jo nurodymus į įvykio vietą atvyko atitinkamų tarnybų pareigūnai, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, operatyviai užfiksuoti ir surinkti nusikaltimo išaiškinimui reikšmingi įrodymai. Taip pat iš nuosprendžio neaišku, kaip teismas vertino tą aplinkybę, kad nuteistajam nustatytas 60 procentų darbingumo netekimas. Nuteistojo sveikatos būklę apibūdinantys duomenys nesudaro pagrindo švelnesnės bausmės skyrimui, tačiau tuo pačiu jie nėra ir pagrindas sankcijos vidurkį viršijančios bausmės paskyrimui. Tad apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nuteistajam V. V. skirti už straipsnio sankcijoje numatytą vidurkį didesnę bausmę, dėl ko pastarajam skirtina bausmė mažintina, jos dydį nustatant lygų BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sankcijos vidurkiui numatytai bausmei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti ir V. V. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki 11 (vienuolikos) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.