Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 25,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo A. V. reikalavimo priteisti 25,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu, pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. gegužės 3 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-9425 duomenų matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikytas nuo 2017 m. kovo 14 d. 17.58 val. iki 2017 m. kovo 17 d. 7.51 val. (b. l. 11).

Pareiškėjas aiškiai ir detaliai suformulavo skundo reikalavimą ir, jo teigimu, patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes galėjo būti filmuojamas, taip pat reiškia nusiskundimus ventiliacijos ir šviesos trūkumu. Nagrinėjamu atveju netaikytina pareiškėjo nurodyta higienos norma HN76:2010, kuri reglamentavo laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, nes pareiškėjas kelia ginčą dėl jo laikymo sąlygų policijos areštinėje, o ne laisvės atėmimo vietoje.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas). Taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Pagal iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi higienos norma nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtų kitų administracinių bylų duomenų (administracinės bylos Nr. I-784-243/2017, Nr. I-846-243/2017 ir kt.) matyti, jog Klaipėdos apskrities VPK 2016 m. spalio 20 d. darbų pirkimo-pardavimo sutartimi užsakė areštinės patalpų perdarymo (sanitarinių mazgų sienelių paaukštinimo, varstomų durų įrengimo) darbus, kurie turėjo būti baigti iki 2016 m. gruodžio 9 d. Iš atsiliepimo matyti, jog pareiškėjo laikymo areštinėje metu šie darbai jau buvo baigti ir areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra visiškai atskirti 170 cm aukščio atskiriamąja pertvara ir 120 cm varstomomis durimis pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380, kuriuo patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai, 29 punkto reikalavimus. Nustatyta, jog pareiškėjas areštinės kameroje laikytas vienas, todėl jo teisė į privatumą naudojantis tualetu negalėjo būti pažeista. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1613-244/2017 už analogiškas sąlygas yra priteisęs neturtinę žalą, nes iš teismo sprendimo matyti, jog asmens laikymo sąlygos skyrėsi nuo pareiškėjo laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities VPK areštinėje. Pareiškėjo reikalavimas sanitarinį mazgą įrengti kitoje patalpoje, o ne kameroje yra nepagrįstas. Teisės aktai nenumato atskiro sanitarinio mazgo įrengimo ir pareiškėjas negali tikėtis išskirtinių sąlygų.

Pareiškėjas privatumo pažeidimą taip pat sieja su vaizdo stebėjimo kamerų įrengimu areštinės patalpose. Iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. liepos 20 sprendimo Nr. 2R-4788-(9.1-1) matyti, jog vaizdo duomenų tvarkymas Klaipėdos apskrities VPK atitinka teisės aktų reikalavimus, o iš tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog vaizdo stebėjimo kameros areštinėje įrengtos taip, kad asmens stebėjimas nežemintų žmogaus orumo, o būtent vaizdo stebėjimas nevykdomas sanitarinio mazgo patalpose. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais duomenimis. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, visiškas privatumas atsižvelgiant į pareiškėjo teisinį statusą nėra įmanomas dėl objektyvių priežasčių ir absoliutaus privatumo laisvės atėmimo vietoje pareiškėjas negali tikėtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-616-146/2016).

Pareiškėjui teigiant, jog kameroje trūko ventiliacijos, gryno oro ir šviesos, nustatyta iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-8 (18.4.1.3.12) (b. l. 12-13) ir 2016 m. spalio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-457 (18.4.1.3.12) (b. l. 14-15), jog areštinės gyvenamosiose patalpose yra natūralus apšvietimas, galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per varstomus langus, ant kurių iš išorės saugumo sumetimais uždėtos skaidraus plastiko apsauginės uždangos. Pripažįstami nepagrįstais pareiškėjo teiginiai dėl matinių langų, dėl ventiliacijos, nes nustatyta, kad įrengta mechaninė ventiliacija ir vėdinimo sistema. Lango atvėrimo angos dydžio higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja. Įvertinus tai, jog areštinėje laikomi visuomenei potencialiai pavojingi asmenys, pilnas langų atidarymas nėra įmanomas. Nors patikrinimo aktai surašyti ne ginčo laikotarpiu, manytina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos negalėjo iš esmės pasikeisti, todėl tai paneigia pareiškėjo teiginius dėl jo nurodytų higienos normų pažeidimų. Vertintina ir aplinkybė, jog pareiškėjas areštinėje laikytas ne pilnas tris paras. Minėta, jog valstybės atsakomybei kilti nepakanka konstatuoti galimai patirtus nepatogumus; jie turi būti intensyvūs, tokio masto, kad iš tikrųjų sukeltų neigiamas pasekmes ir išgyvenimus, o ne momentiniai. Pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pareiškėjo nurodomų neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, veiksmų ar neveikimo laikant pareiškėją areštinėje laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 14 d. 17.58 val. iki 2017 m. kovo 17 d. 7.51 val. Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas plačiau nenagrinėtinas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo A. V. skundą dėl 25,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.