Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo D. Š. reikalavimo priteisti 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu, pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. balandžio 12 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-7672 duomenų matyti, jog pareiškėjas areštinėje atskirais laikotarpiais laikytas nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. kovo 27 d. (b. l. 16-17).

Pareiškėjas aiškiai ir detaliai suformulavo skundo reikalavimą ir, jo teigimu, patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes galėjo būti filmuojamas.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Pagal iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi higienos norma nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš bylos duomenų (b. l. 16-17) ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtų kitų administracinių bylų duomenų (administracinės bylos Nr. I-784-243/2017) matyti, jog Klaipėdos apskrities VPK 2016 m. spalio 20 d. darbų pirkimo-pardavimo sutartimi užsakė areštinės patalpų perdarymo (sanitarinių mazgų sienelių paaukštinimo, varstomų durų įrengimo) darbus, kurie turėjo būti baigti iki 2016 m. gruodžio 9 d. Iš tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog pareiškėjo laikymo areštinėje metu šie darbai jau buvo baigti ir areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atskirti 170 cm aukščio atskiriamąja pertvara ir 120 cm varstomomis durimis pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380, kuriuo patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai, 29 punkto reikalavimus. Pažymėtina, jog iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas, jo teigimu, privatumo pažeidimą sieja ne su sanitarinio mazgo įrengimu, bet su vaizdo stebėjimo kamerų įrengimu areštinės patalpose. Iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. liepos 20 sprendimo Nr. 2R-4788-(9.1-1) matyti, jog vaizdo duomenų tvarkymas Klaipėdos apskrities VPK atitinka teisės aktų reikalavimus (b. l. 26), o iš tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog vaizdo stebėjimo kameros areštinėje įrengtos taip, kad asmens stebėjimas nežemintų žmogaus orumo, o būtent vaizdo stebėjimas nevykdomas sanitarinio mazgo patalpose (b. l. 16-17). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais duomenimis. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, visiškas privatumas atsižvelgiant į pareiškėjo teisinį statusą nėra įmanomas dėl objektyvių priežasčių ir absoliutaus privatumo laisvės atėmimo vietoje pareiškėjas negali tikėtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-616-146/2016).

Nors pareiškėjas savo skundo negrindžia kitais argumentais, iš tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog 3 paras (nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. vasario 3 d.) jis buvo laikomas kameroje Nr. 8 su dar vienu asmeniu, ir nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m. ploto vienam laikomam asmeniui reikalavimas (atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą plotą) pagal Taisyklių 80 punktą. Pareiškėjui teko 4,91 kv. m. kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), o nagrinėjamos kategorijos bylose laikomasi pozicijos, jog kalinamų asmenų galimybės patiems rinkti įrodymus yra ribotos, konstatuotina, jog 3 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti kalinamam tinkamomis salygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Kitų galimų pažeidimų pareiškėjui nenurodžius ir iš bylos medžiagos nenustačius, plačiau neanalizuotina kalinimo sąlygų atitiktis higienos normų reikalavimams (b. l. 19-42).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 3 paras pareiškėjo atžvilgiu neužtikrintas minimalaus 5 kv. m. ploto reikalavimas, tačiau įvertinus pareiškėjui tekusį plotą 4,91 kv. m. ir pačiam pareiškėjui nereiškiant dėl to nusiskundimų bei objektyviai vertinant ploto neatitikimą, akivaizu, jog jis buvo toks, kad pareiškėjas iš esmės jo negalėjo pajusti ir dėl to jam negalėjo kilti realiai juntamų nepatogumų ar išgyvenimų, padariusių ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Pažymėtina, jog medicininės pagalbos pareiškėjas kreipėsi dėl danties skausmo ir pagalba jam buvo suteikta (b. l. 18). Kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nurodydamas, jo teigimu, patirtos 1000,00 Eur neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Byloje taip pat nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis. Teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galimai patyrė tam tikrus momentinius nepatogumus dėl šiek tiek per mažo ploto kameroje, o pareiškėjo teiginiai dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais paneigti bylos duomenimis, todėl, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo galimai pažeistai teisei apginti, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Pareiškėjo skundas dalyje dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo D. Š. skundą dalyje dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.