- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-08
- Bylos Nr.
- I-784-243/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00248-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. P. skunde nurodo, jog atskirais laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Klaipėdos apskrities VPK) areštinėje atliko arešto bausmę sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui. Pareiškėjas nurodo, jog areštinėje jam nebuvo užtikrintas gydymas, nesuteikta medicininė pagalba, į prašymus vežti į gydymo įstaigą nereaguota, taip pat negavo atsakymo į rašytus prašymus dėl pokalbio su areštinės viršininku. Nurodo, jog suėmimo metu buvo lūžęs riešas, jį nuolat skaudėjo, reikėjo pakartotinai atlikti rentgeno tyrimą, tačiau į ligoninę jis nebuvo nuvežtas, tik gavo vaistų nuo skausmo. Teigia, jog dėl netinkamo gydymo riešas sugijo kreivai, iki šiol negali jo normaliai valdyti. Taip pat nurodo, jog serga epilepsija ir yra užsikrėtęs ŽIV, jam reikalingi vaistai, kurių areštinėje negavo ir pas gydytoją nuvežtas nebuvo. Prašė ir psichologinės pagalbos, nes nuo nežmoniško pareigūnų elgesio su juo prasidėjo depresija, taip pat jį stipriai paveikė ir tai, kad nakčiai į kameras buvo uždaromi neblaivūs asmenys. Nurodo, jog kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų, todėl pusę valandos turėdavo daužyti duris, kad prisikviestų pareigūną. Dušuose nebuvo lentynėlės pasidėti muilui, šampūnui, daiktams; viską dėdavo ant žemės, todėl galėjo užsikrėsti ligomis ir grybeliu. Nurodo, jog dėl tokių sąlygų patyrė 7000,00 Eur neturtinę žalą. Taip pat teigia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, visas arešto atlikimo laikas buvo nuolatinė kančia, negalėjo normaliai judėti, sportuoti kameroje, kildavo įtampa su kitais laikomais asmenimis, turėdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietų, be to, nepakakdavo šviesos, ventiliacijos ir šilumos, suimtieji neturėjo režimo, judėjimo laisvės, nebuvo sudarytos sąlygos užsiimti leidžiama veikla, o naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas. Pripažįsta, kad šiuo metu sanitariniai mazgai jau yra įrengti tinkamai, taip pat įrengti iškvietimo mygtukai. Pareiškėjo teigimu, patyrė fizinius skausmus, išgyvenimus, sukrėtimus, įtampą, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, jautėsi lyg būtų lėtai ir skausmingai žudomas, nukentėjo jo orumas ir reputacija. Teigia, kad neužtikrinta jo teisė į tinkamą, saugią gyvenamąją aplinką. Patirtus išgyvenimus vertina 5 000 Eur ir 8 000 Eur, iš viso 20 000 Eur (b. l. 4-7, 120-121).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui visais atvejais buvo užtikrinta minimalaus 5 kv. m. ploto areštinėje norma, suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Nurodo, jog iš pareiškėjo nebuvo gauta skundų jo laikymo areštinėje metu, jis nesikreipė dėl reikalingo tęstinio gydymo ar gydytojo konsultacijos. Nurodo, jog areštinė atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos atitverti 120 cm aukščio atitvarais, todėl kiti esantys kameroje asmenys neturi galimybės matyti asmens, besinaudojančio tualetu, ir užtikrinamas kiekvieno asmens orumas. Pažymi, jog visose areštinės patalpose yra natūralus apšvietimas, galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per varstomus langus, įrengta mechaninė ventiliacija, laikomiems asmenims kartą per savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše, persirengimo zonoje yra kabliukai rūbams, kiekvieną dieną užtikrinama asmenų teisė pasivaikščioti kiemelyje, nuolat atliekama aplinkos kenksmingumo kontrolė, visiems laikomiems asmenims įrengtos lovos. Nurodo, jog pagalbos mygtukų įrengimo areštinėse teisės aktai nenumato taip pat nenumatyta, kad laikomiems asmenims turi būti taikomos socialinės reabilitacijos programos, sudarytos sąlygos dirbti, lankyti renginius ir pan. (b. l. 71-74).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo A. P. reikalavimo priteisti 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pagrįstumo nustatymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
Pareiškėjas, jo teigimu, patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai, nesuteiktas tinkamas gydymas ir padaryti kiti nepatogumai.
Nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas). Higienos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN134:2015.
Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. kovo 15 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-5341 duomenų matyti, kad pareiškėjas areštinėje laikytas nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 19 d., nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2016 m. kovo 8 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu jo atžvilgiu nebuvo pažeistas minimalaus 5 kv. m. ploto reikalavimas (įvertinus kameroje esančio sanitarinio mazgo užimamą plotą) (b. l. 75-76). Teismas neturi pagrindo netikėti pareigūno tarnybinio pranešimo duomenimis. Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėjui apribota laisvė ir judėjimo galimybės yra būtinos bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas, ne kartą padaręs nusikalstamas veikas, negali tikėtis, kad jo atžvilgiu bus taikomos kitokios, išskirtinės sąlygos sulaikymo metu, bausmės atlikimo metu.
Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. kovo 15 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-5341 duomenų matyti, jog kiekvienoje kameroje yra lovos, stalas, suolai arba taburetės, spintelės, prie sienų pritvirtintos pakabos drabužiams, lentynėlės, veidrodis (b. l. 75-76). Pareiškėjo teigimu, dėl kamerų perpildymo visi laikomi asmenys vienu netilpdavo susėsti prie stalo, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjo teiginiai dėl perpildytų kamerų nepasitvirtino. Pareiškėjas nenurodo, kodėl negalėjo valgyti karšto maisto nelaukdamas, kol jis atšals, sėdėdamas ne būtinai prie stalo, o, pavyzdžiui, ant lovos. Teismo vertinimu, šiuo aspektu, net jeigu pareiškėjas ir patyrė kokių nors nepatogumų valgydamas atšalusį maistą, jie buvo itin menkaverčiai ir nežymūs, didžiąja dalimi priklausę nuo paties pareiškėjo pasirinkimo laukti, kol maistas atšals.
Pareiškėjui teigiant jog areštinėje nebuvo suteiktas gydymas, iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi į areštinės medicinos darbuotoją, ir atsižvelgiant į jo nusiskundimus, jam suteikta pagalba, duota vaistų (b. l. 77-84). Pareiškėjas nei karto nesikreipė dėl jo skunde nurodytų ligų – epilepsijos ir ŽIV. Iš asmens medicininės kortelės išrašų matyti, jog vaistai duoti pareiškėjui pagal poreikį, objektyviai įvertinus jo būklę, ne visais atvejais buvo būtina jam skirti medikamentus, todėl konstatuotina, jog medicininė pagalba pareiškėjui buvo suteikta tinkamai ir laiku. Reikalavimą dėl neturtinės žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo gydymo atlyginimo pareiškėjas turėtų reikšti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.
Pareiškėjas dėsto objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius, jog nesant duše lentynėlės muilui ir daiktams pasidėti, juos dėdavęs ant žemės ir dėl to galėjęs užsikrėsti įvairiomis ligomis, grybeliu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas nenurodo, kad dėl to, jog duše nebuvo lentynėlės daiktams, jis užsikrėtė ir susirgo. Pareiškėjo hipotetiniai teiginiai, jog baiminosi, kad dėl nehigieniškų sąlygų galėjo užsikrėsti, nėra pakankami konstatuoti jo saugos ir sveikatos neužtikrinimą areštinėje. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog areštinėje nuolat periodiškai atliekamas aplinkos kenksmingumo pašalinimas tiek kamerose, tiek bendro naudojimo patalpose, taip pat ir dušuose, vykdoma dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija (b. l. 85-100). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-8(18.4.1.3.12) taip pat matyti, jog dušo patalpos įrengtos tinkamai, kiekviename duše yra po keturis dušo ragelius, unitazą, praustuvę. Persirengimo zona su kabliukais viršutiniams drabužiams yra dušo patalpoje; dušinėje įrengtas grindinis šildymas; dušų patalpos, įrenginiai patikrinimo metu buvo švarūs, karštas ir šaltas vanduo tiekiamas centralizuotai iš miesto tinklų. Patikrinimo metu vandens ir patalpų temperatūra atitiko reikalavimus (b. l. 104-105). Pažymėtina, jog nei Taisyklėse, nei HN134:2015 nenumatyta, kad duše būtų lentynėle. Nors patikrinimas atliktas tuo metu, kai pareiškėjas areštinėje nebuvo laikytas, tačiau dušo įrengimo sąlygos tuo metu, kai buvo laikomas pareiškėjas, ir tuo metu, kai buvo atliktas patikrinimas, negalėjo iš esmės skirtis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti buvus nehigieniškas ar netinkamas sąlygas duše.
Pareiškėjo teiginius, jog kamerose trūko šviesos, šilumos, ventiliacijos, paneigia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. spalio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-457(18.4.1.3.12) duomenys, iš kurių matyti, jog visose areštinės gyvenamosiose patalpose yra natūralus apšvietimas, galimybė vėdinti kameras per langus, taip pat įrengta mechaninė ventiliacija (b. l. 106-107). Šildymas į areštinę tiekiamas centralizuotai iš miesto tinklų, o iš Areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai 2015 m. gruodžio 22 d. akto Nr. 30-IL-16783 matyti, jog areštinės patalpos atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintus Saugos ir eksploatavimo reikalavimus (b. l. 101).
Pareiškėjui teigiant, jog areštinės kamerose neįrengti pagalbos iškvietimo mygtukai, pažymėtina, jog skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, teritorinių policijos įstaigų areštinėse pareigūnų iškvietimo sistema pagal teisės aktus neturi būti įrengiama, todėl nagrinėjamu atveju areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūnų iškvietimo mygtuko, teisės aktai pažeisti nebuvo. Teisės aktuose taip pat nėra reikalavimo užimti areštinėse laikomus asmenis veikla, sudaryti jiems sąlygas dalyvauti socialinės reabilitacijos ir pan. programose, teikti psichologines konsultacijas, todėl šiuo požiūriu taip pat nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą.
Pareiškėjui teigiant, jog trūko privatumo naudojantis tualetu, pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Pagal iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi higienos norma nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai kamerose nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti pertvaromis, tačiau turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš bylos duomenų matyti, jog sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, tačiau visiškas privatumas atsižvelgiant į pareiškėjo teisinį statusą nėra įmanomas dėl objektyvių priežasčių ir absoliutaus privatumo laisvės atėmimo ar arešto bausmės atlikimo vietoje pareiškėjas negali tikėtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-616-146/2016). Tačiau teismo vertinimu, atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015) ir pareiškėjui teigiant, jog naudojantis tualetu galimai buvo ribojamas jo orumas, konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų. Tačiau pažymėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos apskrities VPK 2016 m. spalio 20 d. darbų pirkimo-pardavimo sutartimi užsakė areštinės patalpų perdarymo (sanitarinių mazgų sienelių paaukštinimo, varstomų durų įrengimo) darbus, kurie turėjo būti baigti iki 2016 m. gruodžio 9 d. (b. l. 56-61). Iš paties pareiškėjo pateikto atsiliepimo į atsakovės atstovo atsiliepimą matyti, jog šiuo metu sanitariniai mazgai, pareiškėjo teigimu, jau yra įrengti tinkamai (b. l. 121).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus naudojantis kameroje įrengtu tualetu, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo nepertraukiamą ilgą trukmę ( administracinių nuobaudų areštų atlikimas), teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos apskrities VPK ėmėsi veiksmų pažeidimui pašalinti bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus dėl negalėjimo privačiai pasinaudoti tualetu, tačiau jų neindividualizuojant, nesant teisinio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 100 Eur. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,
nusprendžia:
priteisti pareiškėjui A. P. (A. P.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 100,00 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato,
atmesti kitoje dalyje skundą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.