Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu (b. l. 171–178) pareiškėjo A. P. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų : 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), tokie asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ir jiems taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos Respublikos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių: ši vertybė įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis EŽTT praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pabrėžia, jog Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teismas nustatė, kad Higienos norma HN 37:2009, reglamentuojanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 punktas). Šiuo metu ir ginčui aktualiu laikotarpiu asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentuoja 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Ištyręs bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. sausio 27 d. į Panevėžio AVPK Areštinę buvo pristatytas 15 kartų (b. l. 12–13) ir periodiškai laikytas skirtingose kamerose (b. l. 26–134): kameroje Nr. 1 nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. vakaro iki 2014 m. rugsėjo 14 d. vakaro buvo laikomas su 2 asmenimis, nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. vakaro iki 2014 m. rugsėjo 17 d. ryto – su 3 asmenimis; kameroje Nr. 2 su 2 asmenimis 2014 m. birželio 30 d. vakare, nuo 2014 m. liepos 1 d. vakaro iki 2014 m. liepos 3 d. vakaro – su 3 asmenimis, o nuo 2014 m. liepos 4 d. vakaro iki 2014 m. liepos 7 d. ryto su 2 asmenimis; kameroje Nr. 3 nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. vakaro iki 2014 m. rugsėjo 2 d vakaro buvo laikomas su 3 asmenimis, 2014 m. rugsėjo 3 d. vakare su 2 asmenimis, nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. vakaro iki 2014 m. rugsėjo 5 d. ryto – su 3 asmenimis, nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. vakaro iki 2014 m. rugsėjo 26 d. ryto su 2 asmenimis; kameroje Nr. 8 nuo 2015 m. sausio 7 d. vakaro iki 2015 m. sausio 8 d. vakaro su 2 asmenimis, nuo 2015 m. sausio 23 d. vakaro iki 2015 m. sausio 27 d. ryto – su 1 asmeniu; kameroje Nr. 12 nuo 2014 m. birželio 11 d. vakaro iki 2014 m. birželio 19 d. ryto su 2 asmenimis, 2014 m. birželio 20 d. vakare – su 1 asmeniu, 2014 m. birželio 21 d. vakare – su 2 asmenimis, 2014 m. birželio 22 d. vakare – su 1 asmeniu, nuo 2014 m. birželio 23 d. vakaro iki 2014 m. birželio 25 d. ryto – su 2 asmenimis; kameroje Nr. 14 nuo 2014 m. gruodžio 1 d. vakaro iki 2014 m. gruodžio 3 d. ryto su 1 asmeniu; kameroje Nr. 15 su 1 asmeniu 2014 m. spalio 3 d. vakare, nuo 2014 m. spalio 4 d. vakaro iki 2014 m. spalio 5 d. vakaro – su 2 asmenimis, nuo 2014 m. spalio 6 d. vakaro iki 2014 m. spalio 8 d. ryto – su 1 asmeniu; kameroje Nr. 16 su 2 asmenimis 2014 m. lapkričio 5 d. vakare, nuo 2014 m. lapkričio 6 d. vakaro iki 2014 m. lapkričio 11 d. vakaro – su 1 asmeniu, nuo 2014 m. lapkričio 12 d. vakaro iki 2014 m. lapkričio 14 d. vakaro – su 3 asmenimis, 2014 m. gruodžio 10 d. vakare – su 2 asmenimis, 2014 m. gruodžio 11 d. vakare – su 3 asmenimis, nuo 2014 m. gruodžio 12 d. vakaro iki 2014 m. gruodžio 15 d. ryto – su 2 asmenimis, nuo 2014 m. gruodžio 17 d. vakaro iki 2014 m. gruodžio 19 d. ryto – su 3 asmenimis, nuo 2015 m. sausio 9 d. vakaro iki 2015 m. sausio 11 d. vakaro – su 3 asmenimis, nuo 2015 m. sausio 12 d. vakaro iki 2015 m. sausio 13 d. vakaro – su 2 asmenimis, nuo 2015 m. sausio 14 d. vakaro iki 2015 m. sausio 15 d. ryto – su 3 asmenimis; kameroje Nr. 18 buvo laikomas vienas nuo 2014 m. balandžio 27 d. vakaro iki 2014 m. balandžio 28 d. ryto, 2014 m. balandžio 29 d. ryte ir vakare – su 2 asmenimis, nuo 2014 m. balandžio 30 d. vakaro iki 2014 m. gegužės 4 d. vakaro – su 1 asmeniu, nuo 2014 m. gegužės 5 d. vakaro iki 2014 m. gegužės 6 d. vakaro – su 2 asmenimis, nuo 2014 m. gegužės 7 d. vakaro iki 2014 m. gegužės 8 d. vakaro – su 1 asmeniu, 2014 m. gegužės 9 d. ryte – su 2 asmenimis; kameroje Nr. 20 nuo 2014 m. gegužės 30 d. vakaro iki 2014 m. birželio 1 d. vakaro buvo laikomas su 2 asmenimis, nuo 2014 m. birželio 2 d. vakaro iki 2014 m. birželio 3 d. vakaro – su 1 asmeniu, nuo 2014 m. birželio 4 d. vakaro iki 2014 m. birželio 5 d. vakaro – su 2 asmenimis, nuo 2014 m. birželio 6 d. vakaro iki 2014 m. birželio 9 d. ryto – su 1 asmeniu, nuo 2014 m. lapkričio 24 d. vakaro iki 2014 m. lapkričio 25 d. vakaro – su 3 asmenimis, 2014 m. lapkričio 26 d. ryte – su 2 asmenimis; kameroje Nr. 22 buvo laikomas vienas 2014 m. balandžio 28 d. vakare.

Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas su pertraukomis nuo 2014 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. sausio 27 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK Areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 12, 14, 15, 16, 18, 20, 22. Iš atsakovo atstovo pateiktos Areštinės kamerų išdėstymo schemos teismas nustatė, kad kameros Nr. 1 plotas yra 18,53 kv. m, kameros Nr. 2 – 21,38 kv. m, kameros Nr. 3 – 21,38 kv. m, kameros Nr. 8 – 16,90 kv. m, kameros Nr. 12 – 12,17 kv. m, kameros Nr. 14 – 10,20 kv. m, kameros Nr. 15 – 19,59 kv. m, kameros Nr. 16 – 14,38 kv. m, kameros Nr. 18 – 13,81 kv. m, kameros Nr. 20 – 14,80 kv. m, kameros Nr. 22 – 8,10 kv. m (b. l. 14). Išanalizavęs byloje pateiktus duomenis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjui Areštinės kamerose tekęs plotas atitiko arba buvo didesnis nei 3,6 kv. m, t. y. mažiausiai 3,6 kv. m (kai kameroje Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas kartu su 3 asmenimis). Remdamasis pateiktais duomenimis, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, todėl konstatavo, jog Panevėžio AVPK nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Spręsdamas dėl skundo argumentų, susijusių su Areštinės kamerų vėdinimo sąlygomis, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Policijos areštinės kamerų vėdinimo reikalavimus reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 23 punktas, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, taip pat teismas rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) atliktų Panevėžio AVPK areštinės kamerų patikrinimų duomenimis (b. l. 15–20, 155–158, 160–165) bei Areštinės vyriausiojo specialisto 2015 m. kovo 26 d. tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis (b. l. 150).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad 2005 m. atliktas Areštinės antrojo korpuso kapitalinis remontas (antrajame korpuse yra 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26 kameros), 2013 m. – pirmojo korpuso remontas (pirmajame korpuse yra 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 kameros), kurių metu sumontuota nauja moderni vėdinimo sistema. Tarnybiniame pranešime pažymėta, kad iš Areštinės pareigūnai negauna jokių skundų dėl Areštinėje įrengtos vėdinimo sistemos veikimo sutrikimų. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio VSC pagal gautus kalinamųjų asmenų skundus atliko neplaninius patikrinimus Areštinės kamerose Nr. 1 ir Nr. 20 pagal Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimus. Panevėžio VSC 2015 m. sausio 8 d. patikrinimo akte Nr. H5-2 (b. l. 15–16, 19–20), 2015 m. sausio 9 d. patikrinimo akte Nr. H5-3 (b. l. 17–18) konstatuota, kad patikrintose Areštinės kamerose jokių pažeidimų dėl vėdinimo sąlygų nenustatyta. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. patikrinimo metu nustatyta ir 2012 m. gruodžio 21 d. pažymoje Nr. 11VL-144 (b. l. 160–165) nurodyta, kad Areštinės antrojo korpuso patalpų įrengimas ir priežiūra atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, Panevėžio VSC 2012 m. lapkričio 5 d. areštinės patikrinimo akte Nr. H5-567 Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Duomenų apie kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo sąlygų pažeidimo atvejus byloje nenustatyta. Teismas atkreipė dėmesį į Panevėžio VSC 2012 m. vasario 22 d. planinio patikrinimo aktą Nr. H5-46, kuriame nustatyta, jog Areštinės kamerose yra sudaryta galimybė kameras vėdinti ir per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (Areštinės pirmajame korpuse – iš lauko pusės, antrajame korpuse – iš vidaus) (b. l. 155–158). Remdamasis šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas atmetė pareiškėjo teiginius esą jis buvo laikomas Areštinės kamerose, neužtikrinant jam higienos normų reikalavimus atitinkančių kamerų vėdinimo sąlygų.

Vertindamas skundo argumentus dėl Areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų, teismas nustatė, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); minėtasis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas atsižvelgė į tai, kad Panevėžio VSC atlikto neplaninio Areštinės kamerų patikrinimo metu pažeidimų, susijusių su Areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimu, nebuvo nustatyta (b. l. 155–158, 160–165). Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nėra nustatyto reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros (b. l. 14, 155–158). Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad Areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas, neužtikrinant jam higienos normų reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais.

EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgdavo į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara, taip pat vertindavo visų kalinimo sąlygų visumą ir kumuliatyvų jų poveikį kalinčiam asmeniui (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir jame nurodytą EŽTT praktiką). Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui Areštinės kamerose tekęs plotas siekė 3,6 kv. m arba buvo didesnis, t. y. kai kameroje Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas kartu su trimis asmenimis (mažiausias tekęs 3,6 kv. m plotas ), teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Byloje taip pat nustatyta, kad sanitarinių mazgų įrengimas Areštinės kamerose atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į EŽTT formuojamą praktiką, kurioje akcentuojama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją; 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją). Iš byloje pateikto Panevėžio AVPK Areštinės plano (b. l. 149), pareiškėjo paaiškinimų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kamerose Nr. 12, 14, 16, 18, 20 esantys stalai yra įrengti sanitarinio mazgo matomumo zonoje, sanitarinis mazgas nuo šių baldų nėra atskirtas jokia sienele ar kitokia pertvara. Teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimas tokiomis sąlygomis minėtose kamerose buvo ne vienkartinis (10 kartų) ar trumpalaikis, jo trukmė pakankamai ilga (55 paros). Teismas taip pat žymėjo, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, pareiškėjas buvo kalinamas skirtingose kamerose, kamerose Nr. 12, 14, 16, 18, 20 pareiškėjas praleido nepertraukiamai daugiausiai 10 parų, mažiausiai – 1,5 paros. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad kamerose Nr. 12, 14, 16, 18, 20 esančių stalų ir sanitarinių mazgų išdėstymas, t. y. šių mazgų neatitveriant nuo stalų jokia sienele ar kitokia pertvara, neužtikrino deramos pagarbos asmens orumui, pažeidė pareiškėjo teisę sanitariniu mazgu pasinaudoti nesuvaržytai ir išsaugant privatumą. Tai suteikė teismui pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu minėtose kamerose buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo teismas nenustatė, tačiau nustatė, kad pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas Panevėžio AVPK Areštinėje sudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, todėl laikė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Teismas atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei teismų praktiką dėl teismo teisės nuspręsti dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio. Administracinių teismų praktikoje taip pat yra pažymėta, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Nagrinėjamu atveju nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, į pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą, į tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu Areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad pareiškėjas per visą buvimo Areštinės kamerose laiką su rašytiniais skundais dėl kalinimo sąlygų netinkamumo būtų kreipęsis į šios įstaigos administraciją. Įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje poveikį, teismas sprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, įvertinęs EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju 200 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo skundo motyvus, kad dėl atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Teismas sprendime rėmėsi vien pareiškėjo paaiškinimais, kurie nėra patvirtinti kitais įrodymais. Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į tinkamas laikymo Areštinės kamerose sąlygas neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą į bylą, teismas pripažino iš dalies pagrįstu pareiškėjo nusiskundimą, kad jam kai kuriose kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, todėl pareiškėjui, prašančiam priteisti 20 000 Eur, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.