- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-01
- Bylos Nr.
- A-261-492/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01512-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- I. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas I. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 15 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2018 m. sausio 4 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų: trūko ploto, kurį papildomai mažino kamerose esantys baldai; kamerose nuolat tvyrojo sanitarinio mazgo kvapas; nebuvo užtikrintas privatumas, nes sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, o, atliekant gamtinius reikalus, jį stebėjo pareigūnai; ventiliacija buvo tik per langą, kuris blogai užsidarydavo ir pro jį pūsdavo vėjas, todėl susirgo (duomenys neskelbtini) ligomis ir buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; rūsio kameroje, kurioje buvo laikomas žiemą, buvo labai šalta, drėgna, todėl susirgo (duomenys neskelbtini); kamerose nebuvo įrengto pagalbos iškvietimo mygtuko nedelsiant susisiekti su personalu. Pareiškėjas nurodė, kad administracija specialiai į jo kamerą įvesdavo jauną žmogų, kuris nemoka rusiškai ir kuris iš pareiškėjo tyčiodavosi, jį provokuodavo. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Lukiškių TI-K visą ginčo laikotarpį jį perkėlinėdavo į kitas kameras, o tai atsiliepė jo sveikatai, pareiškėjas sirgo (duomenys neskelbtini), tačiau Lukiškių TI-K į jo teiktus skundus/prašymus nekreipė jokio dėmesio.
3. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, depresija, pablogėjusia sveikata, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis.
Atsiliepimas
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 12–19) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir su pertraukomis buvo iki 2018 m. sausio 4 d., taip pat nurodė, kuriose kamerose pareiškėjas buvo, koks jų plotas ir kiek asmenų kameroje tuo metu buvo kartu su pareiškėju. Nutiestieji ir suimtieji Lukiškių TI-K buvo paskirstomi, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.
6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
7. Atsakovas paaiškino, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m x 0,7 (1,33 kv. m), stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m), taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau nuteistieji ir suimtieji piktybiškai gadina šią signalizaciją. Lukiškių TI–K kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie nuolat vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
8. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 132–136) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 3 d., o kitą skundo dalį atmetė.
10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunkčiu, kuriame vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
11. Teismas iš bylos medžiagos duomenų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 514 parų. Teismas, įvertinęs kameros plotą, jose laikytų asmenų skaičių bei atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje (0,56 kv. m.), darė išvadą, pareiškėjui minimalus plotas Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas 87 paras (50 parų pareiškėjui teko 3,5 kv. m. kameros ploto ir 37 paras pareiškėjui teko 3,44 kv. m. kameros ploto). Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kameros plotą papildomai mažino jose esantys baldai, nurodė aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerose nebuvo vėdinimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punktu, kuriame nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad, kamerose nesant mechaninės vėdinimo sistemos, patalpų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas rėmėsi EŽTT aktualia praktika, pagal kurią privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą; EŽTT taip pat yra nurodęs, kad, nors sanitarinis mazgas sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas. Teismas vertino, kad atsakovas šios aplinkybės (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara) neįrodė priešingai, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas kameroje buvo patalpintas ne vienas, buvo pažeista jo teisė į privatumą. Teismas pareiškėjo teiginius dėl jo stebėjimo per akutę vertino kaip subjektyvius.
14. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų, teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų eksploatavimo taisyklės, redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 16.11 punktą, kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Teismas vertino, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, todėl pripažino, kad atsakovo neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad rūsio kamerose buvo šalta, drėgna, vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktu, pagal kurį gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s. Teismas analizavo byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus bei nurodė, kad kameroje Nr. 124, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas 2016 m. rugpjūčio 1 d., ir kameroje Nr. 303, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas 2017 m. sausio 17 d., oro temperatūros ir drėgmės reikalavimai atitiko higienos normos reikalavimus, kitos kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo tikrintos. Teismas nurodė, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, todėl, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kitų kamerų būklę, darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką buvo pažeista.
16. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad, kalint Lukiškių TI-K jis sirgo, tačiau Lukiškių TI-K administracija į tai nekreipė jokio dėmesio, nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, prašymais suteikti medicininę pagalbą, taip pat ir nesudarymo galimybės pasinaudoti sporto sale, koplyčia per visą ginčo laikotarpį nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (pvz. prašymo nuorašo), sprendė, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neįrodo.
17. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija yra per didelė, todėl mažintina, atsižvelgiant į tai, kad: pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą; nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys; nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis; kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei; byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais; taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
18. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas I. B., tiek atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K.
Šalies argumentai
19. Pareiškėjas I. B. apeliaciniame skunde (b. l. 141–147) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visa apimtimi.
20. Pareiškėjo manymu, jo teisės dėl ploto trūkumo buvo pažeistos visą ginčo laikotarpį 514 paras, o ne 87 paras, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas minimalaus ploto kamerose pažeidimą, atėmė tik sanitarinio mazgo plotą, tačiau baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto neatėmė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vėdinimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus bei pažymi, kad netinkamo vėdinimo jis susirgo (duomenys neskelbtini), todėl jo teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką nebuvo užtikrintos.
Šalies argumentai
21. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, t. y., kad 1,5 m aukščio sienelė neužtikrino privatumo; dėl pagalbos mygtuko neįrengimo; dėl nepakankamos oro temperatūros ir drėgmės rūsio kamerose. Pareiškėjas pažymi, kad į Lukiškių TI-K administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų daug kartų kreipėsi žodžiu, tačiau jo skundų neregistruodavo. Pareiškėjas kreipėsi dėl vaistų ir tai yra užfiksuota ligos istorijoje, todėl Lukiškių TI-K nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas į medicininę dalį nesikreipė. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K nevedė jo į sporto salę, koplyčią, o pagalbos mygtukas buvo reikalingas vaistams paprašyti ar pas gydytoją nuvesti.
22. Pareiškėjo teigimu, patirti nepatogumai, dvasiniai išgyvenimai, pablogėjusi sveikata dėl teisės aktų neatitinkančių sąlygų, pažeidimų trukmė ir mastas sudaro pagrindą priteisti visą prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.
23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde (b. l. 151–155) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakako vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota, priteista suma nepagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.
Atsiliepimas
25. Pareiškėjas I. B. atsiliepime (b. l. 168–169) su atsakovo atstovo apeliaciniu skundu nesutinka. Pareiškėjo teigimu, jis iki šiol jaučia neigiamas pasekmes sveikatai, todėl patirta neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais.
26. Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 162–165) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Lukiškių TI-K apeliacinį skundą tenkinti. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė, tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų, todėl ši sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 4 d., atlyginimo (pareiškėjas 2018 m. sausio 4 d. iš Lukiškių TI-K išvežtas į Vilniaus PN).
Žemesnės instancijos teismas
28. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui 87 paras teko mažesnis plotas nei 3,6 kv. m, o privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrintas laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo patalpintas ne vienas, kamerose neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ir apie kurių būklę atsakovas nepateikė duomenų, buvo pažeista teisė į higienišką kalėjimo aplinką, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.
29. Pareiškėjo manymu, jo patirtiems išgyvenimams ir nepatogumams kompensuoti priteista suma yra per maža, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas minimalaus ploto kamerose pažeidimą, atėmė tik sanitarinio mazgo plotą, tačiau baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto neatėmė, todėl neteisingai nurodė, kad minimalaus ploto trūko tik 87 paras, nors minimalaus ploto trūko visą ginčo laikotarpį, taip pat dėl netinkamo vėdinimo pareiškėjas susirgo (duomenys neskelbtini), todėl teismas nepagrįstai darė išvadą, kad vėdinimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K nevedė jo į sporto salę, koplyčią.
30. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nenustatė visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, kaip pasireiškė galbūt padaryta žala pareiškėjui ir kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka pažeidimo pripažinimo.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybių, kad Lukiškių TI-K jo nevedė į sporto salę, koplyčią, t. y. šiuo aspektu pareiškėjo skundas nebuvo priimtas nagrinėti, todėl šie argumentai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka negali būti vertinami.
32. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
33. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad apskaičiuojant jam tenkantį plotą kameroje turėtų būti išskaičiuojamas ne tik sanitarinio mazgo, bet ir kito inventoriaus užimamas plotas, pažymėtina, kad Įsakyme Nr. V-124, kuris reglamentuoja vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (3,6 kv. m), nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos, kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo (pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto), todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kuriomis grindžiamos išvados dėl pareiškėjui neužtikrintos minimalios ploto normos, t. y. dėl to konkrečių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo, todėl šių aplinkybių teisėjų kolegija iš naujo netiria ir nevertina.
35. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė konkrečių argumentų dėl nagrinėjamu atveju nustatyto privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimo. Byloje nėra ginčo, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme. Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį (daugiau nei 400 dienų) Lukiškių TI-K kameroje nurodytomis sąlygomis buvo laikomas kartu su kitu asmeniu (-imis), todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.
36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kamerų vėdinimu, pažymėtina, kad Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, vėdinamos per langus. Pareiškėjas neneigia, kad toks vėdinimas kamerose buvo užtikrintas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvada laikytina teisėta ir pagrįsta.
37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino atsakovo neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Šią išvadą teismas darė, įvertinęs tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose buvo šalta, drėgna, teismas konstatavo, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ir apie kurių būklę atsakovas nepateikė duomenų, taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė į higienišką kalėjimo aplinką.
38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą (ir kitas sąlygas) tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų (ABTĮ 56str.) apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal pirmiau minėtą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017 ir kt.).
40. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad rūsio kameroje, kurioje buvo laikomas žiemą, buvo labai šalta, drėgna, todėl susirgo (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų kildina 2016 m. rugpjūčio 1 d.–2018 m. sausio 4 d., tačiau skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nedetalizavo, kurių metų žiemą ir kurioje kameroje nurodytos sąlygos pareiškėjui buvo nepriimtinos. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio tarnybinio pranešimo „Apie I. B. korespondenciją“ (b. l. 117) matyti, kad pareiškėjas prašymų ir skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, dėl laikymo sąlygų 2016–2018 m. laikotarpiu neteikė, t. y. Administracijos reikalų skyriuje (DVS) tokio pobūdžio prašymų/skundų nėra registruota. Vadinasi, pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalinimo sąlygos nebuvo nepriimtinos. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad į Lukiškių TI-K daug kartų kreipėsi žodžiu, tačiau duomenų apie tai, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių kontekste vien tai, kad kamerose patikrinimai nebuvo atliekami, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjas patyrė skunde nurodytų pasekmių. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo teisės į higienišką kalėjimo aplinką pažeidimą laikytina neargumentuota ir nepagrįsta.
41. Analogiškai vertintina ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl konstatuoto Lukiškių TI-K pažeidimo dėl neveikiančios/neįrengtos prižiūrėtojo iškvietimo sistemos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas/ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje tuo metu nebuvo (jis neveikė). Pareiškėjas apeliaciniame skunde patikslino, kad pagalbos mygtukas buvo reikalingas vaistams paprašyti ar pas gydytoją nuvesti, tačiau konkrečių atvejų nedetalizavo. Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo/neveikimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala.
42. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (87 dienas teko mažesnis plotas nei 3,6 kv. m, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrintas daugiau nei 400 dienų), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo teisės į higienišką kalėjimo aplinką bei prižiūrėtojo iškvietimo sistemos neįrengimo/neveikimo pažeidimo, tačiau priteista 1 000 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl minimalaus proto trūkumo ir privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimo, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.
44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. B. (I. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.