Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-07-11 · Administracinė byla Nr. I-2923-1063/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-07-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-04-01Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-11
Bylos Nr.
I-2923-1063/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01512-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
I. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2923-1063/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01512-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 15 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2018 m. sausio 4 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose nuolatos tvyrojo sanitarinio mazgo kvapas, sanitarinis mazgas nebuvo užtvertas nuo gyvenamosios patalpos. Ventiliacija buvo tik per langą. Rūsio kamerose buvo šalta, drėgna, pareiškėjas susirgo bronchitu, hipertonija. Nurodė, kad administracija specialiai į kamerą įmesdavo jauną žmogų, kuris nemoka rusiškai ir kuris iš pareiškėjo tyčiodavosi, jį provokuodavo. Nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengto pagalbos iškvietimo mygtuko.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, dvasiniais skausmais, depresija, pablogėjusia sveikata.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–19).

Dėl pareiškėjo skunde minimų prieštaravimų nurodė, kad nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų bei ypatingų įvykių atsiradimą. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, vėdinimas atliekamas per langus.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 3 d.

2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

3. Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K viso buvo laikomas 514 parų. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, jose laikytų asmenų skaičių bei atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (0,56 kv. m.), nustatyta, kad tinkamas plotas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nežymiai buvo neužtikrintas 87 paras (50 parų pareiškėjui teko 3,5 kv. m. kameros ploto ir 37 paras pareiškėjui teko 3,44 kv. m. kameros ploto).

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, aptartą teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, būtent perpildytoje (nors ir nežymiai) kameroje, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija dalį pareiškėjo kalėjimo laikotarpio (87 paras) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti iš dalies.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje gyvenamasis plotas sumažėjo dėl kameroje esančių baldų, lovos, stalo, kėdžių, sanitarinio mazgo, daiktų.

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.

4. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nebuvo vėdinimo.

Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos 134:2015 17 punktas). Taigi kamerose nesant mechaninės vėdinimo sistemos, patalpų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus.

5. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą ir kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime, pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Atsakovės atstovas šios aplinkybės (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara) neįrodė priešingai, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo patalpintas ne vienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Pareiškėjo teiginiai dėl jo stebėjimo per akutę, neturint jokio teisėto pagrindo, vertintini kaip subjektyvūs.

6. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo pagalbos mygtuko pareigūnui iškviesti, todėl esant reikalui būtų neįmanoma sulaukti pareigūnų pagalbos. Atstovės atstovas šiuo aspektu nurodė, kad kamerose yra įrengti pagalbos mygtukai, tačiau nuteistieji neretai piktybiškai juos gadina.

Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Dėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytų argumentų pažymėtina, kad byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kamerose, būtent kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, todėl galiojant minėtų taisyklių 16.11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. pareiškėjo kalinimo metu Lukiškių TI-K pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus. Lukiškių TI-K savo teiginio, kad kamerose yra įrengti pagalbos mygtukai, preziumuojant, kad jie veikia, teisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais neįrodė.

7. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad būnat patalpintam rūsio kamerose, jose buvo šalta, drėgna, pareiškėjas susirgo bronchitu, hipertonija.

Higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 124, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas 2016 m. rugpjūčio 1 d., dirbtinės apšvietos (241 lx), oro temperatūros (21,4 C) ir santykinės oro drėgmės (48 proc.) reikalavimai atitiko higienos normų reikalavimus (b. l. 41).

Kameroje Nr. 303, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas 2017 m. sausio 17 d. oro temperatūros (21 C) ir santykinės oro drėgmės (59 proc.) reikalavimai atitiko higienos normų reikalavimus (b. l. 76).

Kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo (b. l. 25–114). Be to, pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių dėl laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 117).

Nustačius, kad tikrintose kamerose pareiškėjo nurodomų pažeidimų nenustatyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiais laikotarpiais.

Duomenų apie kitas kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, būklę, atstovas nepateikė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kitų kamerų būklę, darytina išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką.

8. Pareiškėjas nurodė, kad kalint sirgo, o Lukiškių TI-K administracija į tai nekreipė jokio dėmesio. Nurodė, kad dėl medicininės pagalbos kreipėsi su prašymais. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su jokiais skundais, prašymais suteikti medicininę pagalbą, taip pat ir dėl nesudarymo galimybės pasinaudoti sporto sale, koplyčia, per visą ginčo laikotarpį nesikreipė (b. l. 117). Pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų (pvz. prašymo nuorašo) vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neįrodo.

9. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 15 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą; nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys; nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis; kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei; byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais; į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 000 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti I. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti, už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 3 d.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Tomas Blinstrubis