- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- eA2-919-601/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07969-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Pareiškėjas
- V. P.
- Ieškovas
- J. K., J. E. K., G. F. K., R. V. K.
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų J. K., J. E. K., G. F. K. ir R. V. K. patikslintą ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 24 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12418-748/2016 iš pareiškėjos, kaip atsakovės, ieškovams priteisė po 3 620,25 Eur (iš viso 14 481 Eur) skolą, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-12418-748/2016 pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktus ir ieškovų ieškinį atmesti.
3. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis nurodė tai, kad gavo antstolės 2016 m. lapkričio 17 d. Turto arešto aktą Nr. e2-12418-748, kuriuo buvo areštuotas laikinasis paviljonas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), bei atliktas paviljono įvertinimas 1 000 Eur sumai, sužinojo, kad paviljonas vertas 1 000 Eur, o ne 14 481 Eur. Teismas nevertino, ar 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi parduoto paviljono kaina atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl parduodamo paviljono kainos neatitiko tokio turto rinkos kainos. Pardavėjas pareiškėjos sąskaita įgijo neproporcingai didelę naudą, o pareiškėja, negalėdama naudotis įsigytu turtu, negavo nieko. Teismas nepagrįstai priteisė iš pareiškėjos 50 000 Lt skolą už įsigytą laikiną prekybos paviljoną pagal 3 vekselius, iš kurių vienas, t. y. 2014 m. sausio 4 d. išrašytas vekselis, yra niekinis sandoris, nes pareiškėja įsipareigojo šį vekselį apmokėti mirusiam asmeniui. Pareiškėja apie įsiteisėjusį preliminarų sprendimą bei apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, sužinojo tik 2016 m. spalio 10 d., todėl nėra praleidusi termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi:
- Pareiškėjos V. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-12418-748/2016 atmetė.
- Ieškovų J. K., J. E. K., G. F. K. ir R. V. K. (F. K. teisių perėmėjų) prašymą skirti pareiškėjai V. P. baudą už piktnaudžiavimą procesu atmetė.
- Priteisė iš V. P. ieškovui G. F. K. 970 išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
- Priteisė iš V. P. 5,80 Eur išlaidas, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
5. Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto teismas nurodė, jog tai, kad paviljonas 2016 m. lapkričio 17 d. buvo įvertintas 1 000 Eur, neturi įtakos preliminariam teismo sprendimui, tai nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, dėl ko būtų pagrindas atnaujinti bylos procesą. Antstolio arešto akte nustatyta kaina negali būti laikoma turto vertės nustatymo įrodymu ir siejama su ta kaina, už kurią pareiškėja įsigijo laisva valia sudarydama sandorį. Ginčo turtas buvo prižiūrimas pačios pareiškėjos, todėl jos pačios elgesys sąlygojo turto vertę ir realaus realizavimo vykdymo procese kainą. Kita vertus, pareiškėja civilinėje byloje Nr. 2-247-214/2015, įrodinėdama savo esminį suklydimą, jį grindė įsigyto daikto tam tikru bevertiškumu, todėl jos motyvas apie ženkliai mažesnės daikto kainos sužinojimą tik iš antstolės arešto akto yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėja, restitucijos pagrindu prašydama iš ieškovų priteisti 50 000 Lt, pati rėmėsi būtent tokia sandorio kaina. Tuo labiau, kad skolininkas turi teisę ginčyti antstolės pasiūlytą kainą. Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto. Pareiškėja niekada neginčijo paviljono pirkimo kainos. Tai, kad paviljono įsigijimas šiuo metu sukelia pareiškėjai nepalankius rezultatus, teismo nuomone, nėra pagrindas konstatuoti, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 24 d. preliminariame sprendime padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą. Pareiškėjos nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip pareiškėjos nesąžiningumą ieškovų atžvilgiu, siekiant išvengti kreditorinio įsipareigojimo. Sandorio kaina buvo nustatyta šalių susitarimu, o ne vienos iš jų, todėl jokie protingumo kriterijai negali įtakoti šalių motyvų, nulėmusių sandorio sudarymą, ir jų pačių prisiimtos rizikos, jeigu nėra kitų būtinų sandorio nuginčijimo (ar sąlygų pakeitimo) pagrindų. Pareiškėja nurodė, kad teismas sprendimą grindė niekiniu 2014 m. sausio 4 d. vekseliu, tačiau šiuo atveju nėra nuginčytas nei sandorio galiojimas, nei sandorio kaina. Vekselis buvo išduotas ne kaip skolos dokumentas, o kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė ir negali tiesiogiai įtakoti turto kainos. Faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas, susijęs su vekseliu, nesudaro pagrindo įžvelgti aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo. Teismas ne tik nepadarė teisės taikymo klaidos, bet ir prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai dėl vieno iš vekselių duomenų netikslumo nesąlygoja preliminaraus teismo sprendimo neteisėtumo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėja V. P., atstovaujama advokato G. Č., prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eA2-4353-1041/2017 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. P. prašymą atnaujinti procesą Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-12418-748/2016 tenkinti. Grąžinti už atskirąjį skundą sumokėtą 20 Eur žyminį mokestį.
1.1. pareiškėja tiek sudarydama sutartį, tiek ir pareikšdama teisme reikalavimą dėl 50 000 Lt priteisimo iš ieškovų net nemanė, jog paviljono tikra kaina galėtų būtų ženkliai mažesnė. Ši aplinkybė paaiškėjo tik iš antstolės 2016-11-17 Turto arešto akto, kuriame paviljonas įvertintas 1 000 Eur. Jei teismui būtų buvusi žinoma tikra paviljono kaina, jis, spręsdamas skolos už paviljoną priteisimo klausimą, būtų tinkamai taikęs teisės normas;
1.2. teismas, priteisdamas 50 000 Lt už paviljoną, nevertino, ar nustatyta paviljono kaina atitiko protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus; ar tokia kaina nebuvo per didelė ir buvo adekvati paviljono vertingumui; ar ji atitiko tikrąją parduoto turto vertę bei rinkos kainą už analogišką daiktą sutarties sudarymo metu; ar atitiko abiejų sutarties šalių (tiek pardavėjo, tiek ir pirkėjo) interesus, o pardavėjo interesų patenkinimas nepaneigė pareiškėjos interesų;
1.3. nesuprantama, kodėl teismas remiasi Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Nr. 2A-1662-773/2015, kurioje buvo sprendžiamas sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės klausimas ir iš tokio sandorio kilusias pasekmes sieja su visiškai kitu dalyku – paviljono kaina. Turėjo būti vertinama, ar teismas 2016 m. gegužės 24 d. priimdamas preliminarų sprendimą, pagrįstai nesprendė dėl paviljono kainos dydžio. Jeigu šalių nustatyta kaina pirkimo–pardavimo sutartyje neatitinka protingumo kriterijų, tai, nepaisant šalių susitarimo, sutarties kaina turi būti pakeista atitinkančia protingumo kriterijus kaina;
1.4. teismas, priimdamas preliminarų teismo sprendimą ir neatlikęs teisingos bei protingos paviljono kainos nustatymo, pažeidė CK 6.228 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl esminės šalių nelygybės, nepagrįstai suteikė kitai šaliai (pardavėjui) perdėtą pranašumą, nes pardavėjas pareiškėjos sąskaita įgijo neproporcingai didelę naudą, o pareiškėja negavo nieko. Savo išvadą nepagrįstai grindė civiline byla Nr. 2A-1662-773/2015;
1.5. teismas nepagrįstai nurodė, kad 2014-01-01 išrašytas vekselis nėra nuginčytas. Mirus pardavėjui išnyko jo civilinis teisnumas ir veiksnumas. 2014-01-01 sudarant sandorį nebuvo vienos iš šalių, kas reiškia, kad nebuvo šalių susitarimo, o tuo pačiu ir sandorio sudarymo (dalyvavo tik viena šalis ir nebuvo abiejų šalių išreikštos valios). Toks sandoris yra niekinis, prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms, todėl sutinkamai su CK 1.78 str. 5 d., tokio sandorio faktą ex officio turėjo konstatuoti teismas, spręsdamas skolos priteisimo pagal šį sandorį. Pareiškėjos prievolė sumokėti vekselyje nurodytam asmeniui 23 000 Lt neįvykdytina, nes nebėra vekselio turėtojo;
1.6. pareiškėja gavusi preliminarų sprendimą tikėjosi šaukimo į teismo posėdį (nes ankstesniuose teisiniuose procesuose gaudavo teismo šaukimus), nesinaudojo advokato pagalba ir savo teises ketino ginti pati. Neturėdama specialių teisės žinių, neturėjo jokio supratimo apie dokumentinį bylos nagrinėjimą. Tik 2016 m. spalio 10 d. gavusi antstolės raginimus suprato, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu ne tik priteista skola, bet ir sprendimas įsiteisėjęs.
Atsiliepimas
7. Suinteresuoti asmenys, atstovaujami advokato S. D., atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Pripažinti pareiškėjos veiksmus formuojant melagingus įrodymus piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir taikyti CPK 95 straipsnyje nustatytą sankciją – baudą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.
Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. antstolio arešto akte nustatyta kaina negali būti laikoma nei turto vertės nustatymo įrodymu, nei tikrąja kaina. Antstolio nurodyta kaina nelemia tikrosios daikto kainos ir yra sąlygojama antstolio pareigos įvykdyti sprendimą. Byloje svarbios išnagrinėtos bylos Nr. 2-247-214/2015 aplinkybės. Šioje byloje negalėjo būti vertinama sandorio kaina, kadangi nei viso, nei dalies sandorio galiojimas/negaliojimas, nei jo sąlygų pakeitimas nebuvo šios bylos ginčo dalyku;
2.2. skola priteista ją pagrindžiant pirkėjos išduotais vekseliais. Vekselio davėjas, reikšdamas prieštaravimus, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Nei sandorio galiojimas, nei šalių nustatyta sandorio kaina nėra nuginčyta;
2.3. pareiškėja, jau įrodinėdama savo esminį suklydimą byloje Nr. 2-247-214/2015, jį grindė įsigyto daikto tam tikru bevertiškumu, todėl jos motyvas apie ženkliai mažesnės daikto kainos sužinojimą tik iš antstolės arešto akto yra spekuliatyvus. Prašydama restitucijos taikymo pagrindu priteisti 50 000 Lt sumą iš ieškovų pareiškėja pati rėmėsi būtent tokia sandorio kaina. Pareiškėjos advokato rašte nurodyta, kad paviljono kaina yra ne didesnė nei 1 000 Eur, kas reiškia, kad paviljoną įkainoti 1 000 Eur verte nurodyta iš pareiškėjos pusės;
2.4. sandorio sudarymą iniciavimo pati pareiškėja. Atmestinas motyvas dėl CK 6.198 straipsnio 2 dalies bei 6.313 straipsnio 4 dalies nustatytų teisės normų pažeidimų. Kaina buvo nustatyta ne vienos šalies, o abiejų šalių susitarimu. Atskirajame skunde bandoma netinkamai kvalifikuoti teisinį santykį. Atsakovės skola atsirado dvišalio sandorio pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, o vekseliai tik papildomai patvirtino skolos dydį ir faktą, kad skola nebuvo apmokėta. Ginčas, kad šių vekselių išrašymo pagrindas pirkimo–pardavimo sutartis, nekilo. Tai, kad vekseliuose nurodytos skirtingos jų išdavimo datos, neturi teisinės reikšmės. Vekseliai reikšmingu įrodymu buvo civilinėje byloje pagal atsakovės ieškinį. Pareiškėja remiasi EŽTT praktika, kuri šiai dienai nebeaktuali. Atnaujinus procesą negalėtų būti revizuota ginčo sandorio kaina, kadangi tai ne šios bylos ginčo dalykas, priešingu atveju būtų peržengtos ribos, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja V. P. ir F. K. 2012-06-29 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu F. K. pardavė, o V. P. nusipirko nuosavybėn laikiną prekybos paviljoną, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Pagal sutarties 2 punktą – turto kaina yra 50 000 Lt (įskaitant PVM). F. K. (duomenys neskelbtini) mirė. Jo teisių perėmėjai yra J. K., J. E. K., G. F. K. ir R. V. K.. Už įsigytą laikiną prekybos paviljoną pareiškėja išrašė 3 vekselius (2012-07-29 – 29 400 Lt sumai, 2013-01-04 – 23 000 Lt sumai bei 2014-01-04 – 23 000 Lt sumai). Pareiškėja Kauno apylinkės teisme 2014 m. rugsėjo 12 d. pateikė ieškinį (civilinė byla Nr. 2-247-214/2015), kuriuo prašė sandorį dėl paviljono pirkimo–pardavimo pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją 50 000 Lt sumai (šio reikalavimo bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė atsisakė). Teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjos ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1662-773/2015 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir sprendimą paliko nepakeistą.
Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto
10. Prašyme dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu nurodo, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė yra paviljono vertės kaina, t. y. antstolės 2016 m. lapkričio 17 d. Turto arešto aktu Nr. e2-12418-748 buvo areštuotas laikinasis paviljonas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), bei atliktas paviljono įvertinimas 1 000 Eur sumai. Paviljono vertė teismui priimant preliminarų sprendimą nebuvo žinoma.
11. Pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Šiuo atveju tokių juridinių faktų, kurie egzistavo sprendimo priėmimo metu, tačiau pareiškėjai nebuvo žinoma, nenustatyta. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, būsenos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu antstolės 2016 m. lapkričio 17 d. Turto arešto aktas Nr. e2-12418-748, kuriuo buvo areštuotas laikinasis paviljonas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir jame nurodyta arešto objekto vertė 1 000 Eur sumai, negali būti laikoma naujai paaiškėjusia esmine bylos faktine aplinkybe, kadangi ji iš esmės neatitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių požymių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ji neturi jokios esminės reikšmės bylai, kadangi bylos nagrinėjimo objektas buvo skolos priteisimas pagal pateiktus duomenis, t. y. 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto
12. CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 dalyje numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jei yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą) ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 str. 1 d. 9 p., įstatyme neatskleista, ši sąvoka vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).
13. Proceso atnaujinimą nurodytu pagrindu grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą nevertino, ar 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi parduoto paviljono kaina atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus ir ar nėra per didelė, dėl to priteisė aiškiai protingumo neatitinkančią kainą; teismas pažeidė CK 6.228 straipsnio nuostatas dėl esminės šalių nelygybės, nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą, tokiu būdu pardavėjas (šiuo metu jo teisių perėmėjai), įgijo neproporcingai didelę naudą; priteisdamas iš pareiškėjo 50 000 Lt skolą už įsigytą laikiną paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas, pagal 3 vekselius, iš kurių vienas , t. y. 2014-01-04 išrašytas vekselis yra niekinis sandoris, netinkamai taikė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymų 2 straipsnio 1 dalies, CK 1.105 straipsnio 1 dalies, CK 1.63 straipsnio 1 dalies, 6.1 straipsnio ir 6.123 straipsnio 1 dalies nuostatas.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti proceso atnaujinimo motyvai neleidžia daryti išvados dėl teismo padarytos aiškios ir esminės klaidos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, gavęs ieškovų ieškinį ir prašymą nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka, įvertinęs, kad reikalavimams patenkinti pateikta pakankamai leistinų rašytinių įrodymų, priėmė preliminarų sprendimą. Preliminarų sprendimą teismas priėmė remdamasis 2012 m. birželio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, 2013 m. sausio 4 d., 2014 m. sausio 4 d. ir 2012 m. liepos 29 d. vekseliais, 2016 m. kovo 3 d. reikalavimo dėl skolos grąžinimu, 2014 m. rugpjūčio 20 d. Kauno miesto 10-ojo notarų biuro raštu. Šie duomenys buvo pakankami preliminariam sprendimui priimti.
15. Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo ir atskirojo skundo argumentų dėl CK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo matyti, kad ieškovė iš esmės neneigia, kad su ieškovais nėra atsiskaičiusi. Tai, kad atsakovė skolos nėra sumokėjusi ir skolinga 14 481 Eur konstatavo Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi (civ. b. Nr. 2A-1662-773/2015).
16. Iš V. P. nurodytų aplinkybių visumos suprastina, kad ji iš esmės ginčija 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą dėl kainos nustatymo (50 000 Lt) (teismas nevertino, kad sutartyje nustatyta neprotingo dydžio kaina), taip pat ginčija 2014 m. sausio 4 d. vekselio, išduoto 23 000 Lt sumai F. K., teisėtumą (vekselis išduotas mirusio asmens vardu, todėl niekinis).
17. Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 29 d. paviljono sandoris būtent 50 000 Lt sumai buvo sudarytas laisva šalių valia ir, kaip nustatė Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1662-773/2015, šio sandorio sudarymą iniciavo pati V. P., nuvežė F. K. pas Žaliakalnio seniūną sandorio patvirtinimui, savo ranka sudarė piniginį įsiskolinimą patvirtinančius dokumentus – vekselius. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sutarties šalys sutarties sudarymo momentu susitarė dėl esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (sutarties dalyko, kainos ir kt.) ir pasirašydamos sutartį aiškiai dėl to išreiškė valią.
18. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad tiek šiai dienai, tiek antstolės arešto akto 2016-11-27 momentu nuo paviljono pirkimo–pardavimo momento (2012-06-29) yra praėję pakankamai laiko, kas reiškia, kad paviljono (pirkimo objekto) vertė galėjo pakisti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laiko trukmės aspektas, t. y. tai, kad pareiškėja savalaikiai nevykdė sutarties ir neatsiskaitė su pardavėju, delsė vykdyti sutartį ir galimai tam tikra dalimi paviljono vertė sumažėjo, – negali turėti įtakos šalių sudaryto sandorio vykdymui.
19. Kaip minėta, teikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareiškėja nurodė argumentus dėl 2014 m. sausio 4 d. vekselio pripažinimo negaliojančiu ir kt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, šiuo atveju, šalims teisines pasekmes sukeliantis dokumentas yra 2012 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp F. K. ir V. P., kurios 2 punktu šalys laisva valia susitarė dėl sutarties objekto kainos, t. y. 50 000 Lt. Ši sutartis galiojanti pilna apimtimi (sąlyga dėl kainos nėra nuginčyta). Ieškovai (tretieji asmenys šioje byloje) nurodė, kad sudarius sutartį ir perdavus paviljoną V. P. savo skolą pagal sutartį papildomai įformino trimis vekseliais. Taigi, šiuo atveju, nurodyti vekseliai yra tik papildomi dokumentai, kurie savo esme reiškia sutarties įvykdymo užtikrinimą, o ne skolą (pirkimo–pardavimo sutartis ir nurodyti vekseliai nesukuria skirtingų teisinių santykių).
20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantės nurodomos aplinkybės yra savarankiškas teisės normų interpretavimas, tačiau jos nepatvirtina ir neįrodo, jog buvo padaryta aiški teisės normų taikymo klaida. Nesant argumentų dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo ar neteisėtumo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su išsamiu pirmosios instancijos teisės normų aiškinimu šioje byloje ir papildomai jų nekartoja.
21. Kiti pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes neturi reikšmės teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
22. Esant aukščiau nustatytų aplinkybių visetui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti V. P. atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl piktnaudžiavimo teise
23. Atsiliepime į atskirąjį skundą prašoma pareiškėjos veiksmus, formuojant melagingus įrodymus, pripažinti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir taikyti CPK 95 straipsnio nustatytą baudą.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį piktnaudžiavimu procesine teise pripažįstamas šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ginčas kilęs dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-12418-748/2016. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nutartimi bei pateiktas atskirasis skundas, jame nurodytais argumentais, pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, kadangi pareiškėja, naudodamasi bylos nagrinėjimo procese jai suteikta teise į apeliaciją, kreipėsi į teismą siekdama apginti savo interesus. Tokio kreipimosi į teismą negalima laikyti akivaizdžiu procesinių teisių naudojimu ne pagal jos paskirtį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Pareiškėja už atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, sumokėjo 20 Eur dydžio žyminį mokestį. CKP 80 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių <...>. Kadangi pareiškėja sumokėjo 20 Eur žyminį mokestį, kurio mokėti iš esmės nereikėjo, jis jai grąžintinas.
26. Ieškovai už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimą į atskirąjį skundą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-12418-748/2016). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytos 400 Eur dydžio išlaidos yra nepagrįstai didelės, viršijančios Rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl, atsižvelgiant į Rekomendacijų dydžius, bylos sudėtingumą (nesudėtinga), laiko sąnaudas, į suinteresuotų asmenų teisę (ne pareigą) teikti atsiliepimą į atskirąjį skundą ir kt. mažintinos iki 200 Eur, iš pareiškėjos V. P. tretiesiems asmenims priteisiant po 50 Eur jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjos V. P., atstovaujamos advokato G. Č., atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti pareiškėjai V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 20 Eur žyminio mokesčio, 2011-01-25 (14:11:39) sumokėto VMI prie FM per PERLO terminalą, įmokos kodas 5660.
Priteisti trečiajam asmeniui J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti trečiajam asmeniui J. E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti trečiajam asmeniui G. F. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti trečiajam asmeniui R. V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.