Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovams J. K., R. V. K., J. E. K., G. F. K., trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė V. P. suklydo sudarydama ginčijamą sandorį, nes pagal šį sandorį sudarydama pastato pirkimo-pardavimo sutartį žinojo, kad įsigyja laikiną (ne stacionarų) statinį, kurio projektinis galiojimas negali būti kitoks negu nustatyta teisės aktais. Teisėjų kolegija, pritardama šiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, papildomai pažymi, kad nors ieškovė teigia suklydusi dėl statinio teisinės padėties, tačiau byloje pateikti įrodymai paneigia ieškovės nurodomą aplinkybę, kad ginčijamą sandorį ji sudarė nežinodama, jog šiame pastate nėra galimybės vykdyti veiklos dėl to, kad laikino pastato-paviljono plano-schemos galiojimo laikas buvo pasibaigęs (CPK 178 straipsnis). Ieškovė V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad jeigu ji būtų žinojusi tikrąją ginčo statinio padėtį, ji nebūtų sudariusi pirkimo-pardavimo sutarties, pirkdama statinį tikėjosi, jog nebus jokių apribojimų juo naudotis pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliantė nežinojo tikrosios statinio teisinės padėties (kad tai yra laikinas statinys, kuriam taikomi tam tikri įstatymų numatyti reikalavimai), o pats statinys pagal savo technines savybes yra tinkamas naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes apeliantė statiniu domėjosi pakankamai ilgą laiką, nes būtent ji inicijavo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymą, t.y. įkalbėjo F. K. parduoti laikiną statinį – paviljoną, kadangi ieškovei statinys buvo skubiai reikalingas tam, kad galėtų gauti iš Darbo biržos subsidiją ir įrengti darbo vietas neįgaliems asmenims, ji parengė dokumentų projektus, nusivežė F. K. pas Žaliakalnio seniūną sandorio patvirtinimui ir užpildė piniginį įsiskolinimą patvirtinančius dokumentus – vekselius. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys ieškovės pasirašyti vekseliai, taip pat ieškovės V. P. pateikta Darbo biržos informacija bei pačios ieškovės V. P. paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad jai statinys buvo skubiai reikalingas tam, kad galėtų gauti iš Darbo biržos subsidiją ir įrengti darbo vietas neįgaliems asmenims (T. 1 b. l. 41-49, 82-85). Teisėjų kolegija pažymi, kad nedelsiant po statinio įsigijimo apeliantė sudarė panaudos sutartį ir perdavė labdaros ir paramos fondui „(duomenys neskelbtini)“ naudotis paviljonu 1 metams bei ėmėsi iniciatyvos statinį įteisinti (T. 1 b. l. 68, 99), tuo tikslu ji kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė V. P. žinojo, kad ginčo sutarties pagrindu įsigyja laikiną (ne stacionarų) prekybos paviljoną, nes tai buvo tiesiogiai numatyta rašytinėje sutartyje, 2012 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties objektą nurodant – laikiną prekybos paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini) (T. 1 b. l. 7). Pažymėtina, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 punkte numatyta, jog laikinas statinys – tai statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Laikinų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas. Pagal Kauno m. savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-252 patvirtintų „Prekybos (paslaugų teikimo) vietų Kauno viešosiose vietose supaprastintų projektų (schemų) rengimo ir tikrinimo tvarkos“ 15 punktą anksčiau patikrintų prekybos (paslaugų teikimo) vietų supaprastintų projektų (schemų) galiojimas pratęsiamas 3 metams, bet ne ilgiau kaip 10 metų, o šio laikino statinio-paviljono supaprastintas projektas suderintas 1997 m. sausio 30 d., jo galiojimas buvo pratęstas paskutinį kartą 2003 m. kovo 31 d. iki 2006 metų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantė V. P. iškart po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 2012 m. liepos 16 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl žemės nuomos sutarties pratęsimo, jį argumentuojant tuo, kad pasikeitė laikino paviljono, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, ir kad šiame pastate bus steigiamos darbo vietos neįgaliems žmonėms (T. 1, b. l. 99), tačiau iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus atsakė, kad Komisija problemoms susijusioms su kioskais, paviljonais ir prekybai (paslaugoms teikti) pritaikytais automobiliais (jų priekaboms) nagrinėti nusprendė, kad pratęsti žemės nuomos sutarties nėra galimybių (T. 1, b. l. 100). Tai patvirtina, kad apeliantė V. P. žinojo, jog įsigyjamas statinys stovi ant nuomojamos žemės ir kad žemės nuomos sutartis yra pasibaigusi. Teismas pažymi, kad apeliantė, būdama verslininkė ir turėdama dalyvavimo įmonių ūkinėje - komercinėje veikloje patirties, negalėjo nežinoti, jog laikino statinio – paviljono eksploatacijos laikotarpis, taip pat žemės nuomos sutarties pratęsimo galimybės prie laikino statinio yra reglamentuojamos įstatymų nuostatomis, kurios numato tam tikrus imperatyvius reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė V. P., sudarydama sandorį, žinojo, kad ginčo sandorio pagrindu įsigyja 1997 m. statytą paviljoną, kurio statusas – laikinas (ne stacionarus) statinys, todėl negalėjo tikėtis, kad šio statinio projektinis laikotarpis bus kitoks nei numato teisės aktai. Tai, jog ieškovė V. P., sudarydama pastato pirkimo-pardavimo sutartį, neabejotinai žinojo, kad įsigyja laikiną (ne stacionarų) statinį patvirtina ir tai, jog pastato pirkimas-pardavimas buvo įforminamas ne notarine tvarka, kaip nekilnojamojo turto objekto, bet supaprastinta tvarka seniūnijos seniūnui patvirtinant šalių parašus. Be to, ieškovė V. P. teismo posėdžio metu pati patvirtino, jog sudarydama su F. K. pirkimo-pardavimo sutartį žinojo, kad po laikinu statiniu esanti žemė nuosavybės teise priklauso valstybei (2015-02-17 teismo posėdžio garso įrašas 1:04:53 val.). Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, apeliantės argumentas, kad ji apie statinį galėjo gauti informaciją tik iš F. K. ir neturėjo galimybės pasinaudoti kokiais nors kitais informacijos šaltiniais, yra nepagrįstas, kadangi, visų pirma, ji, sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį, žinojo, jog sutarties objektas yra laikinas (ne stacionarus) statinys, o po juo esanti žemė priklauso valstybei nuosavybės teise, ir antra, imperatyvius reikalavimus laikiniems statiniams bei valstybinei žemei, kurių privaloma laikytis, numato įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie yra viešai prieinami.

Ieškovė V. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad pardavėjas F. K. turtą ir dokumentus, reikalingus statiniui valdyti, naudoti ir disponuoti perdavė jau po sutarties sudarymo, t. y. 2012 m. liepos 2 d. (sutarties 3 punkto 1 ir 2 papunkčiai) ir tik 2012 m. liepos 2 d. iš F. K. sužinojo, kad veiklai vykdyti reikalingi savivaldybės leidimai, dėl ko 2012 m. liepos 16 d. pateikė savivaldybei atitinkamą prašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Taigi kiekvienas apdairus ir protingas asmuo, sudarydamas sandorį, kurio vertė 50 000 Lt, privalo įsigilinti į sandorio esmę ir išsiaiškinti visas rizikas, susipažinti su visa medžiaga ir, jeigu jam trūksta specialių žinių, pasikonsultuoti su specialistais. Pažymėtina, jog apeliantė V. P. sandorių sudarymo metu buvo 49 metų amžiaus, t. y. turėjo didelę gyvenimišką patirtį, sandorio sudarymo metu turėjo verslo patirties, kas rodo jos gebėjimą dalyvauti civilinėje apyvartoje ir patvirtina, kad ieškovė galėjo ir turėjo suprasti ginčijamo sandorio esmę bei galimas rizikas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog patalpas iš F. K. buvo nusprendusi pirkti dar iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo pas seniūną, maždaug prieš pusmetį iki sutarties pasirašymo, t. y. po to, kai jas apžiūrėjo (2015-02-17 teismo posėdžio garso įrašas 1:02:20 val.). Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė turėjo pakankamai ilgą laiko tarpą pasidomėti laikino pastato teisine padėtimi, šių statinių teisiniu reglamentavimu bei galimomis su sandorio sudarymu susijusiomis rizikomis. Kaip jau minėta, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Taigi apeliantė V. P., laisva valia sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį ir įsigydama laikiną statinį – paviljoną, suprasdama savo veiksmų esmę, prisiėmė tokio sandorio sudarymo riziką ir visas dėl šio sandorio kylančias neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė galėjo ir turėjo peržiūrėti bei įvertinti su perkamu statiniu susijusius dokumentus dar iki ginčo sandorio sudarymo, todėl sprendžiant dėl apeliantės atidumo ir rūpestingumo pareigos turinio, aplinkybės, kada statinio dokumentai buvo faktiškai perduoti apeliantei, kaip paviljono savininkei, nėra teisiškai reikšmingos. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė klaidingai nurodo, jog tik 2012 m. liepos 2 d. iš F. K. sužinojo, kad veiklai vykdyti reikalingi savivaldybės leidimai. 2015 m. vasario 17 d. teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad dar prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį su F. K. kalbėjo apie tai, jog ji dėl laikino statinio-paviljono kreipsis į savivaldybę ir lauks iš jos atsakymo (2015-02-17 teismo posėdžio garso įrašas 00:33:04 val.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tai tik patvirtina, jog ieškovė V. P. dar prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį žinojo, jog yra būtina kreiptis į savivaldybę ir pratęsti laikino pastato – paviljono plano-schemos galiojimo laiką. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės veiksmus sandorio sudarymo metu, taip pat po sandorio sudarymo, ieškovės gyvenimo patirtį, patirtį įmonių ūkinėje - komercinėje veikloje, pagrįstai sprendė, jog byloje neįrodyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė V. P. suklydo dėl sandorio esmės, o taip pat, kad F. K. sandorio sudarymo metu jai būtų neatskleidęs ginčo sandorio esmės ir informacijos apie sandorio sudarymu prisiimamą riziką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ginčijamo sandorio sudarymas apeliantei sukelia nepalankų rezultatą, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ji sudarė sandorį dėl esminio suklydimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl tikrųjų šalių ketinimų ir apeliantės V. P. galimo suklydimo sudarant pirkimo-pardavimo sandorį, aktualus yra apeliantės elgesys po sandorio sudarymo. Atkreiptinas dėmesys, jog pirkimo-pardavimo sutartis tarp apeliantės V. P. ir F. K. buvo sudaryta 2012 m. birželio 29 d. Kaip jau minėta, ieškovė, siekdama įteisinti laikino statinio - paviljono naudojimą, iškart po jo įsigijimo 2012 m. liepos 16 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį kad ieškovė, 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2012 m. spalio 31 d. gavusi neigiamus atsakymus iš Kauno miesto savivaldybės dėl įsigyto laikino statinio – paviljono plano – schemos galiojimo laiko pratęsimo, šių atsakymų įstatymų nustatyta tvarka neskundė, jokių pretenzijų F. K. nereiškė, į teismą dėl sandorio nuginčijimo nesikreipė. Ieškovės V. P. nurodytos aplinkybės, kad ji, iš Kauno miesto savivaldybės administracijos gavusi neigiamą atsakymą dėl įsigyto laikino statinio – paviljono plano-schemos galiojimo laiko pratęsimo, kreipėsi į F. K. dėl sutarties nutraukimo, o jis sutiko tai padaryti, neįrodytos jokiais byloje esančiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė V. P. iš karto po sandorio sudarymo pasirašė panaudos sutartį, kuria suteikė teisę naudotis paviljonu labdaros ir paramos fondui „(duomenys neskelbtini)“ (T. 1, b. l. 68). Ši sutartis buvo sudaryta 1 metams, jokių duomenų apie šios sutarties nutraukimą byloje nėra. Teisėjų kolegija šių aplinkybių pagrindu daro išvadą, kad apeliantė įsigytomis patalpomis naudojosi, o pretenzijas dėl ginčo sandorio pareiškė tik po F. K. mirties praėjus beveik 1 metams ir praėjus daugiau kaip 2 metams po ginčijamo sandorio sudarymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, gavusi iš Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus informaciją, jog jau F. K. buvo atsisakyta pratęsti laikinojo pastato – prekybos paviljono plano-schemos galiojimo laiką, manydama, kad yra suklydusi ar apgauta dėl esminių sandorio sudarymo sąlygų, turėjo galimybę elgtis apdairiai ir nedelsdama siekti sandorio nutraukimo, tačiau šių veiksmų nesiėmė ir tęsė pastato naudojimą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apeliantės elgesys patvirtina, kad ji sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį žinojo laikino statinio – paviljono teisinę padėtį ir su šia padėtimi susijusias pasekmes.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė V. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)“ paaiškinamąjį raštą bei duomenis iš AB „Lesto“ ir UAB „Kauno vandenys“ ir nurodė, jog nei ji, nei labdaros ir paramos fondas „(duomenys neskelbtini)“ ginčo statiniu nesinaudojo, kadangi nebuvo gauti savivaldybės leidimai, ginčo statinyje nebuvo naudojama nei elektra, nei vanduo, o priskaičiuotos sumos yra tik abonentinis mokestis. Teisėjų kolegija naujai pateiktus rašytinius įrodymus priėmė, nes laikė, kad iškilo jų pateikimo būtinybė (CPK 314 straipsnis). Įvertinusi naujai pateiktus įrodymus teisėjų kolegija sprendžia, kad jie nėra informatyvūs ir nepatvirtina apeliantės įrodinėjamų aplinkybių, kadangi iš pateiktų AB „Lesto“ duomenų matyti tik tiek, jog už elektros energijos naudojimą prekybos paviljone adresu (duomenys neskelbtini), buvo išrašomos sąskaitos, kurių dydis kiekvieną mėnesį svyruoja priklausomai nuo suvartotos elektros energijos kiekio, tačiau nematyti sunaudotos elektros energijos kiekiai. Iš pateiktų UAB „Kauno vandenys“ duomenų matyti tik atlikti mokėjimai už suteiktas paslaugas, kurių dydis taip pat kiekvieną mėnesį yra skirtingas, tačiau nesimato suvartoto vandens kiekiai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012), teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Atsižvelgiant į tai, ieškovės V. P. pateiktas labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)“ paaiškinamasis raštas nagrinėjamų aplinkybių kontekste nevertintinas, kaip pakankamas įrodymas, patvirtinantis aplinkybę, jog ginčo pastatu nebuvo naudojamasi, nes tai nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės V. P. argumentus, kad F. K. tikslas buvo nuslepiant reikšmingas aplinkybes parduoti statinį, kuriuo jis negalėjo naudotis, ir vietoj neišvengiamų jo nugriovimo išlaidų gauti piniginę naudą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad sudarant sandorį nebuvo panaudota apgaulė, kadangi šią išvadą aiškiai paneigia ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis ir jos turinys. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo aplinkybės bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nesudarė pagrindo konstatuoti, kad F. K. atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių apeliantė V. P. buvo paskatinta sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, t.y. buvo apgauta (CK 1.91 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada bei pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad F. K. atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų siekdamas suklaidinti ieškovę), dėl kurių ieškovė V. P. buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kokį ji iš tikrųjų siekė sudaryti. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei V. P. sudarant pirkimo-pardavimo sutartį buvo žinoma atliekamų veiksmų prasmė ir pasekmės, tačiau pirkimo-pardavimo sutartį vis tiek sudarė ir taip prisiėmė galimą sandorio neigiamų pasekmių riziką. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė V. P. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama pripažinti negaliojančia 2012 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir F. K., pagal kurią ieškovė įsigijo laikiną prekybos paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini), bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovų J. K., R. V. K., J. E. K., G. F. K. 50 000 Lt, sumokėtų F. K. už laikiną prekybos paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė ieškiniu reikšdama tokius reikalavimus teismine tvarka siekė apginti savo turtinę teisę, t. y. teisę susigrąžinti sumokėtus pinigus už įsigytą laikiną statinį – paviljoną, tačiau 2015 m. vasario 17 d. ieškovė V. P. pateikė pareiškimą dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio, kuriame nurodė, kad atsisako reikalavimo taikyti restituciją – priteisti iš atsakovų 50 000 Lt, sumokėtų F. K. už laikiną prekybos paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus – vekselius, bei ieškovės V. P. atsisakymą nuo dalies ieškinio, t.y. reikalavimo taikyti restituciją atsisakymą, pagrįstai sprendė, jog ieškovė pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu realiai pinigų už įsigytą laikiną statinį – paviljoną nesumokėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, tai tik patvirtina nesąžiningą ieškovės V. P. elgesį nuo pat proceso pradžios ir tai, kad ieškovės jokios turtinės teisės dėl minėto sandorio sudarymo nebuvo pažeistos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl suklydimo ar apgaulės reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo jų aiškinimo ir taikymo praktikos, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir priimti priešingą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Be to, CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes. Byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo G. K. turėtas 784 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (T. 2 b. l. 37, 38). Įvertinus atsakovo G. K. pateiktus įrodymus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, bylos sudėtingumą, nagrinėjamą teisinį klausimą, sprendžia, jog atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, atitinka ir teisingumo bei protingumo kriterijus, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas), todėl atmetus apeliacinį skundą priteistinos atsakovui G. K. iš apeliantės V. P. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Valstybė šioje civilinėje byloje apeliaciniame procese patyrė 6,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš apeliantės V. P. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 784 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6,53 Eur (šešis eurus ir penkiasdešimt tris euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai, sumokant pastarąją sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į.k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.