- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-1921-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00424-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Raimondas Buzelis, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- V. L.
- Atsakovas
- R. L.
- Trečiasis asmuo
- „Swedbank“
- Kategorijos
- 2.6.2.4.3Santuokos nutraukimas dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės
- 2.6.2.8Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas
- 2.6.4.4.2Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
- 2.6.5.2.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-547/2015 pagal ieškovo V. L. patikslintą ieškinį atsakovei R. L., trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, išvadą teikianti institucija byloje Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir atsakovės R. L. patikslintą priešieškinį ieškovui V. L., išvadą teikianti institucija byloje Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius dėl santuokos nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas V. L. patikslintu ieškiniu prašė nutraukti tarp jo ir R. L. sudarytą santuoką dėl sutuoktinės kaltės, lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams padalinti santuokos metu įgytą turtą, priteisti vaikams išlaikymą iš atsakovės po 72,40 Eur (250 Lt) kas mėnesį iki vaikų pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013 metų gruodžio mėnesio iki 2014 metų balandžio 28 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) – 724,05 Eur (2500 Lt) už abu vaikus, nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su tėvu, po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes, kreditorinius įsipareigojimus padalyti lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams (vėliau šio reikalavimo atsisakė), priteisti pašto išlaidas. Nurodė, kad su atsakove susituokė (duomenys neskelbtini). Gyvenant santuokoje gimė du vaikai: sūnus D. L. ir sūnus L. L.. Ieškovas nurodė, kad santuoka turi būti nutraukta dėl atsakovės kaltės, kadangi ji nuo 2014 m. kovo 1 d. gyvena skyrium nuo šeimos pas sugyventinį V. B.. R. L. nevykdo savo santuokinių pareigų yra neištikima. Prašė abiejų sūnų gyvenamąją vietą nustatyti su juo, tačiau bylos nagrinėjimo metu sūnus D. L. sulaukė pilnametystės, todėl savo reikalavimą patikslino ir prašė nustatyti jaunesniojo sūnaus L. L. gyvenamąją vietą su juo. Nurodė, kad jis gali geriau pasirūpinti sūnumi, užtikrinti jam geresnes gyvenimo sąlygas, ko negali padaryti atsakovė, kadangi jos gyvenamoji vieta yra deklaruota prie savivaldybės, ji su sugyventiniu gyvena vieno kambario bute, kur vaikui nėra vietos, jo materialinė padėtis yra geresnė. Nurodė, kad atsakovė neprisidėjo prie vaikų išlaikymo nuo to momento, kai išėjo gyventi pas sugyventinį, todėl iš jos turi būti priteistas ir išlaikymo įsiskolinimas abiem sūnums 724,05 Eur. Nurodė, kad atsakovės nurodytos santuokos metu įsigytų daiktų vertės yra mažesnės atsižvelgiant į jų nusidėvėjimą, o kiti reikalavimai, susiję su išlaidomis buto pagerinimui, negali būti jam reiškiami, kadangi jis nėra buto savininkas. Priešieškinį prašė atmesti.
Atsakovė R. L. patikslintu priešieškiniu prašė nutraukti santuoką, sudarytą tarp jos ir ieškovo V. L. dėl ieškovo kaltės, nepilnamečio sūnaus L. L. gyvenamąją vietą nustatyti su ja, priteisti iš V. L. išlaikymą nepilnamečiam sūnui L. L. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 90 Eur iki jo pilnametystės, nustatant, kad šiais pinigais uzufrukto teise naudosis R. L., santuokoje įgyto turto nedalinti, jį visą palikti ieškovui, o jai priteisti 2812 Eur dydžio piniginę kompensaciją, palikti jai santuokinę pavardę, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalių santuoka yra iširusi negrįžtamai, kadangi šalys kartu nebegyvena nuo 2013 m. gruodžio 25 d. Nurodė, kad dėl santuokos iširimo kaltas ieškovas V. L., kadangi jis jai buvo neištikimas, be to jai yra žinoma, kad jis turi kitą moterį, jis ne kartą prieš ją smurtavo, tačiau į teismo medicinos ekspertus ji nesikreipė, šias aplinkybes patvirtina įrašai ambulatorinėje kortelėje. Taip pat nurodė, kad vyras ne kartą prieš ją ir vaikus naudojo psichologinį smurtą, ne kartą ją su vaikais išvijo iš buto. Nurodė, kad nepilnamečio sūnaus L. gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su ja, kadangi vaikas bijo tėvo, o pas ją vaikui gyvenimo sąlygos yra sudarytos normalios, ji suteikia vaikui šilumą ir pagarbą, sudaro sąlygas matytis su tėvu. Atsakovė nurodė, kad ji nesutinka su ieškovo reikalavimais dėl išlaikymo priteisimo ir dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, kadangi D. L. bylos nagrinėjimo metu tapo pilnamečiu, dėl ko išlaikymo priteisimo klausimas jo atžvilgiu šioje byloje tapo neaktualus, o nustačius L. gyvenamąją vietą su ja, pareiga mokėti išlaikymą tektų ieškovui, o ne jai, nes ji ir taip išlaiko savo sūnų kasdien jį maitindama, išleisdama į mokyklą ir užtikrindama kitus jo poreikius. Todėl ji prašė, kad L. poreikių patenkinimui iš ieškovo būtų priteistas išlaikymas sūnui L. po 90 Eur kiekvieną mėnesį iki vaiko pilnametystės. Dėl išlaikymo įsiskolinimo atsakovė nurodė, kad ji duodavo abiems vaikams pietums, davė D. šimtadieniui 40 Eur, taip pat pamaitindavo vaikus, nes gyvena tame pačiame name, tik kitoje laiptinėje, pirko jiems drabužius, todėl mano, kad ji taip pat lygiai prisidėjo prie vaikų išlaikymo ir nėra pagrindo iš jos priteisti išlaikymo įsiskolinimą. Nurodė, kad ji nenori jokio šalių bendro užgyvento turto, kadangi visi jų santuokoje įgyti daiktai liko ieškovo motinos bute, kuriame jie ir gyveno, tad sutiko, kad šie daiktai ir liktų L., o jai būtų priteista piniginė kompensacija. Pripažino, kad daiktai jau nėra nauji ir jie gali būti nusidėvėję apie 30 procentų. Nurodė, kad gyvenant santuokoje buvo pagerintos ir buto sąlygos, visa tai buvo padaryta bendromis lėšomis, todėl jai priklausytų ½ dalis sumokėtų sumų, prašė iš atsakovo priteisti jai kompensaciją už bendrai užgyventą turtą 2 812 Eur.
Išvadą teikianti institucija Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad šeima nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, tačiau jiems yra žinoma, kad 2007 metais buvo gautas Matuizų seniūnijos pranešimas, kad tėvas V. L. sumušė sūnų L. L., sutuoktinę su dviem mažamečiais vaikais išvijo iš namų. Šalys V. L. iniciatyva santuoką jau bandė nutraukti 2011 metais, tačiau paskyrus terminą susitaikymui, byla buvo nutraukta. 2014 metais V. L. kreipėsi į skyrių dėl šeimyninių nesutarimų. Buvo paaiškinta, kad į tarpusavio konfliktus neįtrauktų vaikų. Ištyrus turimą medžiagą bei išanalizavus teismo posėdžių metu surinktą medžiagą laikė, jog vaiko, L. L., gyvenamąją vietą tikslinga nustatyti su motina R. L. ir iš tėvo V. L. priteisti vaikui išlaikymą po 90 eurų per mėnesį iki vaiko pilnametystės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkintino iš dalies, šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalino santuokoje įgytą turtą, priteisė R. L. iš V. L. ½ turto dalies kompensaciją, t. y. 634,35 Eur už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį natūra, nepilnamečio sūnaus L. L. gyvenamąją vietą nustatė su R. L., jos gyvenamojoje vietoje, priteisė iš ieškovo V. L. išlaikymą jo sūnui L. L., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 90 Eur iki jo pilnametystės, pradedant mokėti nuo 2015 m. vasario 1 d., išlaikymo dydį indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė atsakovę R. L., atmetė ieškovo reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, ieškovui atsisakius reikalavimo kreditorinius įsipareigojimus padalyti lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams civilinę bylą šioje dalyje nutraukė, atmetė atsakovės priešieškinį dalyje dėl reikalavimo priteisti kompensaciją už buto pagerinimą, atsakovei atsisakius reikalavimo dėl garažo padalijimo, civilinę bylą šioje dalyje nutraukė, iš ieškovo priteisė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, spręsdamas sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, nustatė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas nurodė, kad abiejų šalių nepakantumas, nepagarba vienas kitam, nuolatinis konfliktų ieškojimas, skirtingas požiūris į gyvenimą, ieškovo nepagarba kitam sutuoktiniui, smurtavimas, atsakovės išėjimas iš namų ir ilgą laiką gyvenimas atskirai nuo kito sutuoktinio, abiejų nesirūpinimas bendra buitimi, leido teismui spręsti, kad abi ginčo šalys yra kaltos dėl to, kad iširo jų santuoka. Abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs ir abu pažeidė lojalumo pareigą – dėl sutuoktinių elgesio sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė prašė su ja nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą, tenkino atsakovės reikalavimą dėl santuokinės pavardės palikimo po santuokos nutraukimo ir po santuokos nutraukimo paliko L. pavardę.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nustatė, kad bylinėjimosi eigoje D. L. sulaukė pilnametystės, todėl nesprendė klausimo dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo, sprendė tik dėl nepilnamečio L. L. gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas nustatė, kada tiek ieškovas, tiek atsakovė prašė, kad nepilnamečio vaiko L. L. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su jais. Teismas nurodė, kad remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymai, paties vaiko L. L. parodymais, nustatytina sūnaus L. gyvenamoji vieta su mama – atsakove R. L.. Nors ieškovas ir tvirtino, kad jo turtinė padėtis yra geresnė, nes jis gyvena panaudos teise savo mamai priklausančiame bute, dirba, gali vaiką išlaikyti, o atsakovė to padaryti neturi galimybės, kadangi neturi darbo ir gyvenamosios vietos, teismas nurodė, kad ne vien materialinė gerovė apsprendžia tinkamas vaiko gyvenimo sąlygas ir vaiko saugumą, siekiant užauginti visavertę asmenybę nepakanka vaikui suteikti tik materialinę gerovę.
Spręsdamas dėl išlaikymo priteisimo, teismas nurodė, kad nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su motina, atmestinas ieškovo reikalavimas dėl išlaikymo jam priteisimo, tenkintinas atsakovės reikalavimas – iš ieškovo priteisti išlaikymas nepilnamečiam vaikui, priteisė išlaikymą po 90 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, atsakovę paskiriant nepilnamečio vaiko išlaikymui priteistinų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Teismas nustatė, kad atsakovės nurodyti sūnaus poreikiai yra realūs, atitinkantys jo amžių ir poreikius, bei atitinkantis ir ieškovo galėjimą pasirūpinti vaiku. Nors ieškovas yra neįgalus, tačiau jis gauna netekto darbingumo pensiją bei kitas išmokas, be to vykdo individualią veiklą – dirba taksistu, tad realiai jis turi galimybę mokėti 90 Eur išlaikymą savo nepilnamečiam sūnui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2013 metų gruodžio mėnesio iki 2014 metų balandžio mėnesio priteisimo, nustatė, kad ieškovas šiam reikalavimui pagrįsti nepateikė teismui jokių įrodymų, kad tuo metu ieškovė visiškai neprisidėjo prie savo sūnų išlaikymo ir ieškinį šioje dalyje atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas ir teismo posėdžio metu nepaaiškino, kodėl už šį laikotarpį reikalauja išlaikymo įsiskolinimo, o už kitą laiką, kuomet šalys taip pat jau kartu negyveno – išlaikymo įsiskolinimo nereikalauja, tuo pačiu pripažindamas, kad atsakovė tuo metu vaikus taip pat išlaikė.
Nuspręsdamas dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, teismas nustatė, kad konkrečiu atveju turtas dalintinas natūra pagal ieškovo nurodytus daiktus, o tam sutuoktiniui, kuriam tenka mažiau turto, priteistina kompensacija pinigais. Teismas nurodė, kad nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie daiktų vertę, tai teismas, nustatydamas jų santuokoje įgyto turto vertę, vadovavosi išvesdamas vidurkį nuo ieškovo ir atsakovės nurodytos kainos. Teismas nustatė, kad ieškovui tenka turto už 2 147,20 Eur, o atsakovei už 878,50 Eur, kadangi ieškovui turto tenka 1268,70 Eur daugiau, teismas sprendė, kad pusę šios turto vertės ieškovas turi išmokėti kaip kompensaciją atsakovei, t. y. 634,35 Eur.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovės reikalavimo priteisti jai kompensaciją už buto pagerinimą, nurodė, kad toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas, nes tai nėra susiję su santuokoje įgytu dalintinu turtu, todėl šioje dalyje jos reikalavimo netenkintino.
Atsakovė buvo pareiškusi reikalavimą dėl garažo padalinimo, tačiau nepateikusi įrodymų, jog toks turtas sutuoktiniams priklauso nuosavybės teise, šio reikalavimo atsisakė. Todėl teismas bylą šioje dalyje nutraukė, atsakovei atsisakius nuo reikalavimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde (b. l. 1 – 3, t. II) ieškovas V. L. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – nustatyti nepilnamečio vaiko L. L. nuolatinę gyvenamąją vietą su tėvu – V. L., santuoką nutraukti dėl sutuoktinės R. L. kaltės, priteisti iš R. L., nepilnamečio vaiko V. L. naudai įsiskolinimą už vaikų išlaikymą, laikotarpiu, kai abu vaikai gyveno pas jį, t. y. nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio (viso už 25 mėnesius), po 144,81 Eur (500 Lt), kas viso sudaro 3 620,25 Eur (12 500 Lt). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino byloje surinktą medžiagą, neįsigilino į šalių išdėstytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, dėl ko neteisingai, remdamasis aštuonių metų senumo dokumentais, nepagrįstai sprendė, kad šalių santuoka nutrūko esant abiejų sutuoktinių kaltei. Teismas, skundžiamu sprendimu, nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Teismas, motyvuodamas sprendimą, prieštaravo savo motyvams išdėstytiems nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Spręsdamas klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas neatsižvelgė į prioritetiniais laikomus vaiko interesus, nepagrįstai prioritetą suteikė vaiko moralinėm sąlygom, o ne jo materialinei gerovei ir nustatė jo gyvenamąją vietą su motina, kurios deklaruota gyvenamoji vieta yra Varėnos rajono savivaldybėje.
Atsakovė R. L. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas, vertindamas byloje pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Priimdamas skundžiamą sprendimą ir nustatydamas nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su motina, teismas pagrįstai atsižvelgė būtent į vaiko norą ir valstybės institucijos vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su motina, kadangi tai labiausiai atitinka nepilnamečio vaiko interesus. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl įsiskolinimo už vaikų išlaikymą po 144,81 Eur (500 Lt) kas mėnesį, kai vaikai tik formaliai gyveno pas jį, teisingai nustatydamas, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė R. L. neprisidėjo prie vaikų išlaikymo.
Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB ir institucija teikianti išvadą byloje Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.
Apeliaciniu skundu yra ginčijama dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys ir atsakovės priešieškinis dėl santuokos nutraukimo patenkinti iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nors ieškovas ir teigia, kad santuoka iširo išimtinai dėl atsakovės kaltės, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl iširusios santuokos yra abipusė sutuoktinių kaltė. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 str. 2 d., privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 str. – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 str. išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 str. 3 d. išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Dž. v. P. Dž., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos 3K-3-2/2011).
Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).
Remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis dėl sutuoktinių kaltės fakto nustatymo, įrodymų vertinimo taisyklėmis tokiam faktui nustatyti ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kuriuo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino, kad abi šalys kaltos dėl santuokos iširimo. Santuokos iširimą lėmė netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: atsakovės santuokinė neištikimybė, nepagarba vienas kitam, ieškovo smurtavimas, šalių nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, netinkamas abiejų sutuoktinių elgesys, nuolatiniai konfliktai, abu iš esmės pažeidė LR CK 3.27 str. numatytą sutuoktinių pareigą būti vienas kitam lojaliais ir vienas kitą gerbti. Kadangi teisme abi šalys nurodė, kad nėra realios galimybės susitaikyti, teismas pagrįstai jų santuoką nutraukė (LR CK 3.60 str. 2 d.).
Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šalių sūnaus L. L. gyvenamąją vietą nustatyti su atsakove. Ieškovas teigia, kad sūnaus gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su juo, kadangi tik vaikui gyvenant su juo būtų užtikrinti visi jo materialiniai poreikiai, o gyvenant su atsakove to nebus padaryta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tokio pobūdžio bylose itin svarbu yra tinkamai įvertinti vaiko interesus. Remiantis EŽTT jurisprudencijos standartais, geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo, kad šeima yra ypač netinkama), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų. Teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų teisingos pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti gilų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (žr. Y. C. v. United Kingdom, no. 4547/10, 13 March 2012,§ 138, mutatis mutandis, Neulinger and Shuruk (GC), no. 41615/07, 6 July 2010, § 139 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į vaiko L. L. išsakytą nuomonę, kad jis nori gyventi su motina, kad tėvo bijo, todėl pagrįstai sprendė, kad vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su atsakove. Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad teismo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta neatitinka nepilnamečio vaiko interesų. Siekiant užauginti visavertę asmenybę nepakanka vaikui suteikti tik geras materialines sąlygas, vaikas turi gerai jaustis ir psichologine prasme, nejausti įtampos, turėti galimybę bendrauti tiek su mama, tiek su tėčiu, tiek bendraamžių kolektyve, o to padaryti gyvendamas su ieškovu jis negali, kadangi tėvo bijo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Vaiko teisių apsaugos specialistų nuomonę, pripažįsta, kad vaiko gyvenamoji vieta su motina nustatyta pagrįstai, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nekeistina.
Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Ieškovas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas iš atsakovės nėra gavęs pinigų vaikų išlaikymui, o tai reiškia, kad atsakovė nevykdė savo pareigos išlaikyti vaikus.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad ieškovas teismui nėra pateikęs jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad atsakovė neprisidėjo prie vaikų išlaikymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog tuo metu atsakovė visiškai neprisidėjo prie savo sūnų išlaikymo, priešingai, teismo posėdžio metu pripažino, kad ir atsakovė, pradėjus jiems gyventi skyriumi, vaikus taip pat išlaikė. Atsakovė nurodė, kad vaikams nupirkdavo maisto, drabužių, duodavo dienpinigių, pinigų turėjo, kadangi dirbdavo sezoninius darbus. Šios atsakovės nurodytos aplinkybės nėra paneigtos kitais įrodymais.
Dėl nurodytų priežasčių apskųstasis pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovui V. L. Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartimi žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas atidėtas iki apeliacinio teismo nutarties priėmimo (b. l. 5, t. II). Paduodant apeliacinį skundą, ieškovas turėjo sumokėti 150 Eur žyminio mokesčio (41 Eur už neturtinio pobūdžio reikalavimą ir 109 Eur už reikalavimą priteisti 3620,25 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Atmetus ieškovo V. L. apeliacinį skundą, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiamas 150 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 4 d.).
LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus ieškovo V. L. apeliacinį skundą, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiamos 3,80 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 93, 98 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660) iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio ir 3,80 Eur (tris eurus 80 euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.