- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-23
- Bylos Nr.
- A-492-1231-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00106-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Lietuvos geologijos tarnybos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- asociacijos Pagirių kaimo bendruomenės centro
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Margasmiltė“
- Advokatai
- Karina Račkauskienė, Mindaugas Žolynas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
atsakovo Lietuvos geologijos tarnybos atstovams Ingai Semeškaitei ir Vytautui Antanui Januškai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos Pagirių kaimo bendruomenės centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos Pagirių kaimo bendruomenės centro skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir leidimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Margasmiltė“).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas asociacija Pagirių kaimo bendruomenės centras (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 6–9) ir patikslintais skundais (t. I, b. l. 176–181, t. II, b. l. 48–54), prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD) 2010 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. KR12-344/13 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo patvirtinta UAB „Margasmiltė“ (toliau – ir Bendrovė) planuojama šachtų tipo kasyklų įrengimo Kauno rajono Pagirių anhidrito telkinyje poveikio aplinkai vertinimo ataskaita;
2) panaikinti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Lietuvos geologijos tarnyba) 2010 m. spalio 28 d. pakartotinio leidimo Nr. 42p-10 (toliau – ir Leidimas) dalį, kuria UAB „Margasmiltė“ leista naudoti Kauno apskrities Kauno rajono Pagirių anhidrito išteklius pagal naudojimo sutarties sąlygas.
Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas) 8 straipsnio 4 dalies 1 punktu 9 straipsnio 1 dalimi bei 2001 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-449 „Dėl konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais ratifikavimo“ ratifikuotos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – ir Orhuso konvencija) 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. D1-636 patvirtintų Poveikio aplinkai vertinimo programos ir ataskaitos rengimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10.3.7 punktu ir nurodė, kad planuojamos veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos (toliau – ir PAV ataskaitos) alternatyvos iš viso nebuvo nagrinėtos, tuo pažeidžiant nurodytus teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad 2010 m. sausio 26 d. Kauno RAAD pritarimo dėl šachtų tipo kasyklos įrengimo Kauno rajono Pagirių anhidrito telkinyje PAV ataskaitos protokole UAB „Margasmiltė“ atstovai paaiškino, kad alternatyvos iš viso nesvarstytos. Pareiškėjai pabrėžė, kad planuojama ūkinė veikla, kurios metu bus išgaunamos naudingos iškasenos – anhidritas, turi įtaką visuomenei ir aplinkai. Aiškino, kad tokio masto veikla, kurios metu planuojama iškasti 300–330 m gylio gavybinę ir ventiliacinę šachtas, požeminėse kamerose kombainais kasti anhidritą, neturi precedento Lietuvoje ir yra planuojama Kauno rajone, šalia gyvenamųjų namų. Mano, kad nagrinėjamu atveju buvo privalu ieškoti alternatyvų kitose Lietuvos vietose, toliau nuo gyvenviečių. Akcentavo, kad teisės aktai imperatyviai nurodo, jog PAV ataskaitoje privalo būti nagrinėjamos bent kelios alternatyvos.
Pažymėjo, jog iš PAV ataskaitos 3.8 dalyje numatytų stacionarių oro taršos šaltinių, vertinant oro taršą buvo įvertinti tik trys – autoremontas, garažas, ir akumuliatorinė; kiti, t. y. transporterių galerijos, dengti sandėliai, žaliavos pakrovimo į autotransportą ir geležinkelio vagonus bunkeriai, įrengimų priežiūros baras, kaloriferinė, siurblinė, elektros transfarmatorinė, vandens nuskaidrinimo rezervuarai, vietiniai nuotekų valymo įrenginiai ir kiti vertinami nebuvo. Tuo buvo pažeisti Nuostatų priedo 4.2.2 punkto reikalavimai. Teigė, kad iš PAV ataskaitos visiškai neaišku kaip buvo paskaičiuoti 5.2 lentelėje nurodyti cheminės taršos medžiagų kiekiai.
Teigė, jog PAV ataskaitoje yra nurodyta, kad iškastas anhidritas bus kraunamas į uždaro tipo biralinius geležinkelio vagonus arba dengtus automobilius ir išvežamas vartotojams. Tačiau pareiškėjas mano, kad geležinkelio tiesimas būtų netikslingas ekonomiškai dėl didelių darbų atlikimo kaštų. Todėl, pareiškėjo vertinimu, liktų tik vienintelė iškasto anhidrito išvežimo iš šachtos teritorijos galimybė – automobilių transportu. Tai iš esmės pakeistų visą situaciją ir dėl sunkiojo transporto sukeliamos aplinkos taršos cheminiais junginiais bei kietosiomis dalelėmis (dulkėmis), o taip pat dėl akustinės taršos (autotransporto keliamas triukšmas). Todėl pareiškėjas mano, kad privalėjo būti įvertinta situacija, kai šachtos produkcija išgabenama vien tik automobiliniu transportu. Aiškino, kad tuo atveju, jei būtų naudojamas tik automobilių transportas, per dieną turėtų važiuoti daugiau nei 110 automobilių, todėl ir PAV ataskaitos 5.1a lentelėje paskaičiuota mobilių šaltinių tarša turėjo būti įvertinta atsižvelgiant į nurodytą kiekį.
Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2009 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 2-6024(44) kuriame nurodyta, kad dėl planuojamos anhidrito kasyklos susisiekimo sistemos organizavimo planuojamoje teritorijoje tikslinga papildomai patikslinti susisiekimo sistemų aprašymą, atsižvelgiant į tai, jog visos suinteresuotos šalys turėtų susitarti dėl pateiktų pasiūlymų įgyvendinimo juridinių ir finansinių galimybių bei nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių, arba atlikti anhidrito kasyklos prijungimo prie kelio Nr. 130 ir privažiuojamojo geležinkelio prijungimo prie viešosios geležinkelių infrastruktūros Mauručiuose poveikio aplinkai vertinimą. Akcentavo, kad Sprendime yra nurodyta, jog planuojant geležinkelio atšaką nuo Mauručių stoties, šios atšakos tiesimui turės būti atliktos poveikio aplinkai vertinimo procedūros. Teigė, kad nebuvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas dėl anhidrito transportavimo geležinkeliu ar automobilių transportu. Tokiu būdu, nebuvo laikytasi Įstatymo 2 straipsnio 9 dalie ir 4 straipsnio bei Nuostatų priedo 4.2.2 punkto reikalavimų, kadangi PAV ataskaita yra vientisas dokumentas ir tik kompleksiškai vertinant visos planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai buvo galima priimti sprendimą leisti planuotą ūkinę veiklą.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių (toliau – ir SAZ taisyklės) 6 punktu ir nurodė, kad antžeminių įrenginių SAZ ribų dydžiai PAV ataskaitoje vertinti nebuvo, nebuvo įvertintas SAZ tikslingumas. Todėl mano, kad PAV ataskaita priimta pažeidžiant Įstatymo 2, 4 straipsnių, SAZ Taisyklių reikalavimus.
Pabrėžė, kad PAV ataskaitoje nėra numatyti ir aptarti antžeminiai įrenginiai ir mobilūs įrenginiai bei jų poveikis aplinkai tame etape, kai anhidrito gręžinys bus gręžiamas anhidrito sluoksniui pasiekti ir visi darbai bus atliekami žemės paviršiuje. PAV ataskaitos santraukoje yra nurodyta, kad dengiamieji sluoksniai vidutiniškai sudaro 297,6 m. Todėl gręžiniui būtinų iškasti sluoksnių įrenginių naudojimui, sluoksnio išvežimui iš planuojamos ūkinės veiklos vietos, šachtos įrengimo darbams taip pat privalėjo būti atliekamas poveikio aplinkai vertinimas bei antžeminių įrengimų, kurie bus naudojami šiems darbams, SAZ dydžių nustatymas.
Paaiškino, kad nuginčijus Sprendimą, turi būti panaikintas ir Leidimas. Nurodė, jog požeminiai darbai bus vykdomi po privatiems asmenims priklausančiais žemės sklypais, taip pat ir po Asociacijos narių žemės sklypais. Akcentuoja, kad tokia veikla nebuvo suderinta su žemės savininkais ir naudotojais, nėra pateikti šių asmenų sutikimai. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1470 dalis, kuria buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo taisyklių“ (toliau – ir Leidimų išdavimo taisyklės) 25 punktas ir nustatyta, kad prašymas neturi būti derinamas su žemės sklypo naudotojais, valdytojais, po kurių žemės sklypais bus naudojami žemės gelmių ištekliai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui.
Pareiškėjas pagrįsdamas savo reikalavimo teisę rėmėsi savo įstatų 1 punktu, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu (toliau – ir Asociacijų įstatymas). Teigė, kad skunde nurodyti pažeidimai yra tiesiogiai susiję su Asociacijos narių teisėmis ir pareigomis, kadangi Asociacijos nariai yra Pagirių kaimo gyventojai ir būtent jiems, kaip visuomenės daliai, planuojama ūkinė veikla darys tiesioginį poveikį. Todėl mano, kad pareiškėjas turi teisę atstovauti savo narių interesus teisme ginčijant planuojamos ūkinės veiklos PAV ataskaitą. Akcentavo, kad net ir tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, tokia pareiškėjo teisė yra tiesiogiai įtvirtinta Orhuso konvencijoje (9 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno RAAD atsiliepimuose į skundą bei patikslintą skundą (t. I, b. l. 37–38, t. II, b. l. 2–8) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad PAV ataskaitoje nebuvo svarstomos alternatyvos ir nurodė į ataskaitos 2 skyrių. Rėmėsi Žemės gelmių įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintomis Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklėmis, Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 1999 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 39 patvirtintų Kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių klasifikacijos 11 punktu ir padarė išvadą, kad alternatyvių vietų naudingosioms iškasenoms eksploatuoti galima ieškoti tiktai tarp detaliai išžvalgytų telkinių, kurių ištekliai yra aprobuoti Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių aprobavimo komisijoje. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje yra tik vienas detaliai išžvalgytas Pagirių anhidrito telkinys, kurio ištekliai yra nustatyta tvarka aprobuoti ir įrašyti Lietuvos žemės gelmių išteklių registre, todėl alternatyvių galimybių aptarimas nurodant, kodėl atitinkamų alternatyvų pasirinkimas yra ribotas, laikytinas alternatyvų analize.
Pabrėžė, jog pareiškėjo išvardinti PAV ataskaitos 3.8 skyriuje nurodyti antžeminiai įrenginiai yra statiniai, kurių viduje bus vykdoma tam tikra veikla ir sumontuoti tam tikri įrenginiai. Paaiškino, kad šių statinių principinis išsidėstymas pateiktas ataskaitos 4 priede. Teigė, kad poveikį aplinkai gali turėti tiktai šiuose statiniuose sumontuoti įrenginiai arba juose vykdoma veikla. Pagal tai ir buvo išskirti visi įmanomi taršos šaltiniai, o jų poveikio aplinkai mastas išanalizuotas ataskaitos 5 ir 7 skyriuose. Aiškino, kad galima oro tarša minėtų pagalbinių tarnybų veikloje yra pateikiama 5.2 lentelėje. Nurodė, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai skyriuje yra atliktas oro taršos modeliavimas kompiuterinių programų paketu „ISC-AERMOD View“. Iš gautų teršalų sklaidos modeliavimo rezultatų, pateiktų 7.12 lentelėje matyti, kad visų teršalų atveju apskaičiuotos didžiausios koncentracijos ribinių verčių neviršija. Ataskaitos 7.6 skyriuje triukšmo sklaida apskaičiuota modeliavimo nuo stacionarių ir nuo mobilių šaltinių (automobilių ir manevrinio lokomotyvo, važinėjančio technologinio geležinkelio atšaka) būdu. Vienu iš skaičiavimams priimtų modeliavimo baziniu rodikliu buvo tai, kad į gamybinę aikštelę teoriškai atvažiuotų ne mažiau kaip 1 000 automobilių, nes esant mažesniam jų srautui triukšmo sklaida tokia menka, kad modeliavimas nebeturi jokios prasmės – kompiuterinės modeliavimo programos nepateikia jokių rezultatų. Pažymėjo, kad faktinis automobilių skaičius būtų gerokai mažesnis – iki 33 automobilių per parą, jei būtų tiesiama geležinkelio atšaka, arba iki 110 automobilių, jei geležinkelio atšaka nebūtų tiesiama. Tačiau, netgi esant teoriniam 1 000 automobilių per parą srautui, pagal pateiktas modeliavimo išvadas, transportas neturės jokios įtakos aplinkiniams gyventojams. Pažymėjo, kad krašto kelio Kaunas-Prienai pralaidumas, šalia kurio planuojama vykdyti veiklą, yra nuo 10 824 iki 58 080 transporto priemonių per parą. Penkiasdešimties metrų atstumu nuo žaliavos išvežimo automobilinio kelio nėra nė vienos sodybos, kuriai galėtų būti aktualūs atitinkami SAZ apribojimai. Nurodė, kad PAV ataskaitoje nurodoma, kad visa planuojama nutiesti bėgių manevriniam lokomotyvui atkarpa patenka į geležinkelio SAZ. Geležinkelio SAZ plotis nuo kraštinio bėgio atviroje vietovėje pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintas „Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisykles“ yra 100 m. Todėl planuojamo tiesti manevrinio geležinkelio atšakos palei esančius tarptautinės vėžės geležinkelio bėgius nepadidins esančios sanitarinės apsaugos zonos ribos bei nedarys papildomo poveikio aplinkai ar gyventojams.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2009 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 2-6024(44) turėjo priekaištų dėl PAV ataskaitos turinio, kuriame aptariami tapatūs pareiškėjo teiginiai apie transporto intensyvumą. Tačiau Susisiekimo ministerija nepareiškė jokių pretenzijų dėl aplinkosauginių ataskaitos aspektų (įskaitant transporto intensyvumą) ir tepasiūlė patikslinti susisiekimo sistemų aprašymą. 2010 m. sausio 7 d. patikslinus susisiekimo sistemų aprašymą (nekeičiant atitinkamos ataskaitos dalies turinio esmės), Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2010 m. sausio 8 d. raštu Nr. 2-94(44) patvirtino, kad patikslintai ataskaitos daliai pastabų nebeturėjo. Paaiškino, kad ataskaitoje nurodoma, kad traukinių vagonų ir automobilinio transporto krovos aikštelės yra antžeminių statinių ir įrenginių komplekso, būtino šachtos funkcionavimui užtikrinti, sudedamoji viso veiklos projekto dalis. Todėl nėra jokios būtinybės atlikti poveikio aplinkai vertinimą atskirai šachtų ir atskirai šachtų aptarnavimui būtinų antžeminių statinių ir įrenginių atžvilgiu, nes poveikio aplinkai vertinimo objektas yra ne fragmentai (statiniai ir pan.), o konkreti ūkinė veikla, todėl ataskaitoje pateiktas viso komplekso poveikio aplinkai vertinimas.
Tvirtino, kad SAZ nustatomos pagal SAZ taisykles ir nurodė, kad SAZ negali būti nustatoma planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo etape. Akcentavo, kad aptariamų taisyklių 4.11 punktas aiškiai apibrėžia SAZ sąvoką ir objektą, kuriam gali būti nustatomos sanitarinės apsaugos zonos. Minėtų taisyklių priede yra išvardinti objektai, kuriems iš anksto nustatyti SAZ ribų dydžiai, taikomi, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas. Tačiau šis priedas taip pat gali būti taikytinas tik pagal SAZ taisyklių bendrosios dalies sąlygas, t. y. tiktai tiems objektams, kuriuose yra stacionarūs taršos šaltiniai. Nurodė, kad ataskaitoje SAZ apskaičiuotos atsižvelgiant į vykdomą veiklą pagal taršos šaltinius. Į ją nepatenka nė vienas gyvenamasis namas, nes SAZ sutampa su išorine planuojamo naudoti žemės sklypo riba, o skunde nurodomi pastatai nėra taršos šaltiniai.
Pažymėjo, kad 2009 m. liepos 2 d. PAV ataskaita buvo pristatyta visuomenei. Teigė, kad priėmė skundžiamą Sprendimą tik po papildomo PAV ataskaitos aptarimo, kuris įvyko 2010 m. sausio 26 d. Minėtame aptarime dalyvavo ūkinės veiklos organizatorius, poveikio aplinkai vertinimo subjektai bei visuomenės atstovai. Aptarimo metu visuomenės atstovai turėjo galimybę užduoti klausimus, į kuriuos buvo pateikti konkretūs atsakymai.
Atsakovas Lietuvos geologijos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 72–76) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos geologijos tarnyba nėra atsakinga planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo institucija. Tvirtino, kad pareiškėjo skunde pateikti tariami Kauno RAAD Sprendimo trūkumai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti teisės aktų nuostatų reikalavimais. Pabrėžė, jog UAB „Margasmiltės“ pateikti dokumentai dėl leidimo naudoti Kauno rajono Pagirių anhidrito telkinio išteklius išdavimo suderinti su Kauno apskrities viršininke, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniu padaliniu. Akcentavo, kad kartu su prašymu pateikti dokumentai, pagrindžia teises į žemės sklypą, kuriame planuojama parengti antžeminę šachtos aikštelę. Todėl Lietuvos geologijos tarnyba, nenustačiusi pagrindų, dėl kurių leidimas naudoti Kauno rajono Pagirių anhidrito telkinio išteklius galėtų būtų neišduotas, išdavė pakartotinį Leidimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde pateikti samprotavimai dėl tariamo Sprendimo neteisėtumo neturi jokios įtakos vertinant Lietuvos geologijos tarnybos veiksmų teisėtumą išduodant Leidimą. Aiškino, kad Lietuvos geologijos tarnybos veiksmai leidimų išdavimo procedūrų metu bei priimamų sprendimų teisiniai pagrindai yra aiškiai apibrėžti Leidimų išdavimo taisyklėse. Taip pat akcentavo, kad Leidimų išdavimo taisyklių 25 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Pažymėjo, kad net teismui ir panaikinus Sprendimą, toks teismo sprendimas nesudarys pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos geologijos tarnyba, išduodama skundžiamą Leidimą, pažeidė teisės aktų nuostatas. Taip pat pažymėjo, jog pripažinus, kad pareiškėjas kreipiasi į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio pagrindu, būtinas realus viešojo intereso pažeidimas arba asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų pažeidimas. Teigė, kad pareiškėjas tokių motyvų ir argumentų skunde nepateikė. Pažymėjo, kad teisės ar intereso pažeidimas ar ginčijimas turi būti jau įvykęs ir egzistuoti kreipimosi metu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Margasmiltė“ atsiliepimuose į pareiškėjo skundą bei patikslintus skundus (t. I, b. l. 109–115, t. II, b. l. 59-67) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
UAB „Margasmiltė“ nurodė tuos pačius argumentus kaip ir Kauno RAAD. Papildomai akcentavo, kad tiek geležinkelio atšakos, tiek prisijungimo prie krašto kelio Kaunas-Prienai projektavimas, tiesimas ir įrengimas bus įmanomas tik parengus ir patvirtinus teritorijos detaliojo planavimo dokumentus. Rengiant teritorijos detaliojo planavimo dokumentus bus privaloma atlikti atitinkamų planavimo sprendinių pasekmių aplinkai ir visuomenei vertinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2009 m. liepos 27 d. iki 2009 m. spalio 5 d. buvo gautos visų poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvados dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių, kuriose buvo patvirtinta, kad atitinkamos institucijos su poveikio aplinkai vertinimo ataskaita susipažino ir jai, kaip ir pačiai ūkinei veiklai, pritaria. Pritarimą taip pat pareiškė kompetentingi žemės gelmių naudojimo ir apsaugos klausimais Lietuvos geologijos ir geografijos institutas bei Lietuvos geologijos tarnyba. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas savo skunde neįrodo, kad kompetentingos institucijos be pagrindo pritarė PAV ataskaitai ir pačiai ūkinei veiklai. Akcentavo, kad 2009 m. liepos 2 d. ataskaita buvo pristatyta visuomenei, nebuvo pateikta nė vieno motyvuoto suinteresuotos visuomenės pasiūlymo dėl poveikio aplinkai vertinimo, kurie atitiktų Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-370, 6, 31 punktuose nustatytus reikalavimus. Tačiau trečiasis asmuo atsakė į visus visuomenės ir atskirų jos narių paklausimus. UAB „Margasmiltė“ pabrėžė, jog pareiškėjas skunde nenurodo ir neįrodo, kaip Sprendimas ar jo pagrindu ketinama pradėti ūkinė veikla galėtų pažeisti pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Rėmėsi pareiškėjo įstatų 8–10 punktais ir nurodė, jog Sprendimas nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjo, kaip viešojo juridinio asmens, teisių ar teisėtų interesų, nes neturi jokios įtakos realizuojant pareiškėjo įstatuose numatytus pareiškėjo tikslus bei uždavinius. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra įregistruotas Juridinių asmenų registre 2009 m. spalio 5 d., t. y. po viešo PAV ataskaitos pristatymo visuomenei. Akcentavo, kad didžioji dauguma pareiškėjo steigėjų (7 iš 9), kurie nurodomi pareiškėjo steigimo sutartyje, yra giminystės arba svainystės ryšiais susiję asmenys. Padarė išvadą, kad pareiškėjo vardu teikiamas skundas yra dėl asmenų, kurie susiję giminystės ar svainystės ryšiais, interesų tariamo pažeidimo. Teigė, jog pareiškėjas nepriskirtinas subjektams, kuriems įstatymas numato viešojo intereso gynimą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006. Pabrėžė, jog Orhuso konvencijos I priede pateiktas sąrašas veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Tik dėl šių veiklos rūšių visuomeninė organizacija gali kreiptis į teismą, gindama viešąjį interesą aplinkosaugos srityje. Šachtos šiame sąraše nėra nurodomos, todėl pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nepagrįstai išplečia Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies nuostatos turinį remdamasis konvencijos I priedo 20 punktu, nes šiam konkrečiam atvejui galėtų būti taikomas specialus 16 punktas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimu (t. III, b. l. 36–50) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą užimdamas proceso šalies, o ne atstovo procesinę padėtį. Tokia procesinė situacija yra pagrindas konstatavimui, kad organizacija savo narių vardu gindama jų pažeistas teises bei teisėtus interesus veikia be teisėto pagrindo, todėl neturi reikalavimo teisės ir jos skundas atmestinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-720/2004). Pažymėjo, jog fiziniai asmenys, visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipdamosi į administracinį teismą srityje, susijusioje su aplinkos elementais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove, tačiau ginti viešąjį interesą turi teisę tik šia apimtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A03-11/2004). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje teisiškai reikšmingos tik tiesiogiai su skundžiamų sprendimų teisėtumu aplinkosaugos srityje susijusios pareiškėjo išdėstytos aplinkybės (aplinkybės, kurios pagrindžia, jog administracinių aktų priėmimas ir įgyvendinimas gali neigiamai paveikti atitinkamų aplinkos elementų būklę). Todėl teismas pažymėjo, jog jis pasisakys tik dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimo aplinkosaugos srityje aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad patikslintame skunde pareiškėjas pažymėjo, jog planuojama ūkinė veikla, kurios metu bus išgaunamos naudingosios iškasenos – anhidritas, turės įtakos visuomenei ir aplinkai. Nurodo, kad, išdavus leidimą naudoti naudinguosius išteklius ir įrengus šachtas, bus pradedami naudingųjų iškasenų gavybos darbai. Asociacija pažymėjo, kad sklype, kuriame planuojama ūkinė veikla, nėra geležinkelio linijų, todėl iškastam anhidritui gabenti reiktų tiesti atskirą geležinkelio liniją, o tai būtų netikslinga ekonomiškai, todėl liktų tik vienintelė iškasto anhidrito išvežimo iš šachtos teritorijos galimybė – automobiliais. Pareiškėjos nuomone, tai iš esmės pakeistų visą situaciją ir dėl sunkiojo transporto sukeliamos aplinkos taršos cheminiais junginiais bei kietosiomis dalelėmis (dulkėmis), o taip pat akustinės taršos (autotransporto keliamas triukšmas).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas savo argumentų dėl galimos aplinkos ir akustinės taršos nepatvirtino jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo paminėti galimi aplinkosaugos reikalavimų pažeidimai bei grėsmė aplinkos elementams yra grindžiami tik paties pareiškėjo vertinimu, tačiau keliamo ginčo pobūdis yra susijęs su bylai reikšmingų aplinkybių, kurioms ištirti bei įvertinti yra reikalingos specialios žinios, nustatymu. Skunde nurodyti argumentai dėl tariamų aplinkosaugos pažeidimų yra bendro pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyvaus pobūdžio įrodymais arba įrodymais, grindžiamais specialiomis žiniomis, patvirtinančiomis realų žalingą arba kenksmingą poveikį jų gyvenimo kokybei, galimą teisės aktų nustatytą triukšmo ar užterštumo normų viršijimą ir pan. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dalies savo patikslintame skunde nurodytų aplinkybių, o būtent – aplinkybių aplinkosaugos srityje, nepagrindė neginčijamais įrodymais. Teismas taip pat konstatavo, kad kiti pareiškėjo nurodomi administracinių procedūrų viešojo administravimo pažeidimai nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi jais įstatyme numatyta subjektinė teisė ginant viešąjį interesą nepažeidžiama.
III.
Pareiškėjas Pagirių kaimo bendruomenės centras apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 55–58) prašo panaikinti 2011 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Mano, kad nebuvo pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A7-720-04. Paaiškina, kad aptariamoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas asociacijos teises, rėmėsi ne šiuo metu galiojančiu Asociacijos įstatymu, o Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymu.
2. Aiškina, kad aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo nurodyta, kad pareiškėjo įstatai nesuteikia visuomeninei organizacijai teisės ginti narių interesus. Pareiškėjas remiasi savo įstatų 2 bei 9.1 punktais ir nurodo, kad pareiškėjo teisė atstovauti ir ginti narių interesus yra aiškiai įtvirtinta įstatuose. Taip pat remiasi Asociacijos įstatymo 2 straipsniu ir nurodo, kad tokia pareiškėjo teisė yra įtvirtinta ir įstatyme.
3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės pažeidė ABTĮ 54 straipsnio nuostatas. Akcentuoja, jog teismas, vadovaudamasis nurodyta teisės norma ir nustatęs, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginti narių interesus, t. y. nustatęs, kad tokia reikalavimo teisė priklauso ne pačiam pareiškėjui, kaip asociacijai, o jo nariams, turėjo pasiūlyti pakeisti pareiškėją tinkamu, ir tik jam nesutikus, skundą atmesti tuo pagrindu, kaip paduotą asmens, neturinčio reikalavimo teisės.
4. Nurodo, kad pareiškėjo teisė į teismą dėl PAV ataskaitos yra tiesiogiai įtvirtinta Orhuso konvencijoje. Nurodo, kad pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinių įstatymų nuostatomis ir turint tikslą suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal Konvenciją. Todėl dėl a punkto pakanka bet kokios atitinkančios 2 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus nevyriausybinės organizacijos suinteresuotumo; dėl b punkto – tokios organizacijos taip pat turi teisę pareikšti apie savo teisių pažeidimus. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006.
5. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad visi pareiškėjo skundo argumentai dėl Sprendimo išimtinai buvo susiję su poveikiu aplinkai. Remiasi Įstatymo 4 straipsniu ir nurodo, jog skundo argumentai, kurie susiję su minėto įstatymo ar poįstatyminių teisės aktų pažeidimu atliekant ir tvirtinant poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą yra susiję su aplinkosauga ir visi be išimties argumentai teismo privalėjo būti išnagrinėti. Todėl mano, kad teismas, nepasisakydamas dėl visų pareiškėjo argumentų pažeidė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus, ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatas.
6. Pabrėžia, kad jis nurodė, jog patvirtinta PAV ataskaita neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl tokia ataskaita, kurioje nėra išsamiai išanalizuotas planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai, įvertinti visi taršos šaltiniai, alternatyvos, negali būti pagrindu ūkinei veiklai vykdyti, kadangi tokia ataskaita nėra užtikrinami visuomenės interesai.
7. Remiasi PAV įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi ir pabrėžia, jog nustačius aplinkybes, kad sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų dėl jo turinio (o ne formos), nėra pagrindo perkelti asmeniui pareigos įrodyti, jog ūkinė veikla yra neleistina, kadangi tokiu sprendimu nebuvo įrodyta, kad ūkinė veikla yra leistina.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 75–78) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-720/2004 ir nurodo, jog pareiškėjo įstatuose, tiek Asociacijų įstatyme numatyta teisė atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti įtvirtina teisę būti asociacijos narių atstovu, tačiau ne procesinę teisę būti šalimi vietoje asmens – asociacijos nario, kurio interesais veikiama. Pažymi, jog UAB „Margasmiltė“ pateikė argumentus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kaip UAB „Margasmiltė“ planuojamas įgyvendinti projektas galėtų pakenkti jo teisėms ar teisėtiems interesams, todėl pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti netinkamos šalies pakeitimo institutu bei prašyti teismo, kad į bylą pareiškėjais būtų įtraukti būtent tie asmenys, kurių teisės tiesiogiai galimai būtų pažeistos Sprendimu. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1554/2008, 2008 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-156/2008. Mano, kad teismas teisėtai ir pagristai nagrinėjo konkretaus pareiškėjo pareikštą konkretų reikalavimą konkrečiam atsakovui ir bylos nagrinėjimo ribose padarė išvadą, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo. Nurodo, jog vienintelis pareiškėjo teiginys, kuriuo netiesiogiai keliamas klausimas dėl galimo aplinkosauginių reikalavimų pažeidimo, yra susijęs su sunkiojo transporto, vežančio anhidritą iš šachtos teritorijos, galimai sukeliama aplinkos tarša cheminiais junginiais bei kietosiomis dalelėmis (dulkėmis), taip pat akustinės taršos, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų, o rėmėsi vien tik savo bendro pobūdžio vertinimu ir prielaidomis. Mano, kad UAB „Margasmiltė“ užsakymu parengtoje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje triukšmo sklaida buvo apskaičiuota modeliavimo būdu. Pažymi, jog tiek geležinkelio atšakos tiesimas, tiek prisijungimo kelio projektavimas, tiesimas ir įrengimas bus įmanomas tik parengus ir patvirtinus detaliojo teritorijų planavimo dokumentus, todėl tuo metu papildomai turės būti atliktas atitinkamų planavimo sprendinių pasekmių aplinkai ir visuomenei vertinimas. Atsakovo nuomone, kiti pareiškėjo skunde pateikti argumentai nėra susiję su aplinkosaugos reikalavimų pažeidimu ar kokiu nors neigiamu poveikiu aplinkai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos geologijos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 65–67) taip pat prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pabrėžia, jog pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl jo teisės ginti viešąjį interesą ar atstovauti asociacijos narių interesus yra deklaratyvūs ir nepagrįsti teisės aktų reikalavimais. Pažymi, jog pareiškėjas teikdamas nepagrįstus skundus dėl planuojamos ūkinės veiklos tariamo neigiamo poveikio aplinkai ir visuomenei dirbtinai stabdo ūkinę veiklą ir tuo pačiu apriboja valstybės, kaip žemės gelmių išteklių savininkės, teisę racionaliai naudoti šiuos išteklius ir gauti pajamas (mokesčius) bei verslo galimybę sukurti naujas darbo vietas ir pradėti naujos naudingųjų iškasenų rūšies gavybą. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių registre yra įregistruotas vienintelis detaliai išžvalgytas (t. y. tinkamai ištirtas su nustatyta tvarka aprobuotais ištekliais) Pagirių anhidrito telkinys. Tokiu būdu, tik šio telkinio išteklių naudojimui gali būti planuojama ūkinė veikla ir vertinamas jos poveikis aplinkai. Tai nustatyta tvarka ir buvo padaryta, o PAV procese dalyvavo atsakingos institucijos ir visuomenė. Požeminis naudingųjų iškasenų gavybos būdas nėra susijęs su visos žemės, po kuria slūgso planuojami išgauti ištekliai, naudojimu ir šis išteklių gavybos būdas neturi įtakos žemės paviršiui, žemėnaudai. Be to, naudingosios iškasenos, kurias numatoma išgauti požeminiais kasiniais slūgso dideliame gylyje, todėl numatomas jų gavybos procesas neturės įtakos žemės savininkų ir (ar) naudotojų interesams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Margasmiltė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 68–73) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais Kauno RAAD atsiliepime į apeliacinį skundą. Papildomai akcentuoja, jog pareiškėjas, kaip visuomeninė organizacija, gindamas viešąjį interesą aplinkosauginėje srityje, galėtų kreiptis tik dėl Orhuso konvencijos I priede esančiame veiklos rūšių sąraše išvardintų veiklos rūšių. Pažymi, kad šachtos šiame sąraše nėra nurodomos. Mano, kad Orhuso konvencijos I priedo 20 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Pabrėžia, jog pareiškėjo įstatuose nenumatyta, kad pareiškėjas veikia kokiose nors aplinkosauginėse srityse, todėl pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę reikšti reikalavimus pagal Orhuso konvenciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje yra kilęs ginčas dėl Kauno RAAD 2010 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. KR12-344/13, kuriame konstatuota, kad UAB „Margasmiltė“ planuojamas šachtų tipo kasyklų įrengimas Kauno rajono Pagirių anhidrito telkinyje pagal poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą yra leistinas, bei dėl Lietuvos geologijos tarnybos 2010 m. spalio 28 d. išduoto pakartotinio leidimo Nr. 42p-10 dalies, kuria UAB „Margasmiltė“ leista naudoti Kauno apskrities Kauno rajono Pagirių anhidrito išteklius pagal naudojimo sutarties sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs: kad pareiškėjas kreipėsi į teismą užimdamas proceso šalies, o ne atstovo procesinę padėtį, tokia procesinė situacija yra pagrindas konstatavimui, kad organizacija savo narių vardu gindama jų pažeistas teises bei teisėtus interesus veikia be teisėto pagrindo, todėl neturi reikalavimo teisės ir jos skundas atmestinas; kad pareiškėjas savo argumentų dėl galimos aplinkos ir akustinės taršos nepatvirtino jokiais objektyviais įrodymais; kad kiti pareiškėjo nurodomi viešojo administravimo procedūrų pažeidimai nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi jais įstatyme numatyta subjektinė teisė ginant viešąjį interesą nepažeidžiama. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą (1 p.), pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (2 p.).
Pareiškėjas asociacija Pagirių kaimo bendruomenės centras kreipėsi į administracinį teismą, nurodydamas, kad gina savo narių interesus, taip pat ir viešąjį interesą. Pagirių kaimo bendruomenės centro įstatuose (I t., b. l. 17–24) nurodyta, kad Pagirių kaimo bendruomenės centras yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesus ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus (įstatų 1 p.). Tai atitinka asociacijos sąvoką, įtvirtintą Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad organizaciją sudarančių narių teisių ir interesų gynyba administraciniame teisme gali įgauti įvairias formas. Pirmiausia, organizacijos narių teisės ir įstatymų saugomi interesai gali būti apginti per pareiškėjui suteikiamus įgalinimus ginti viešąjį interesą. Tokioje byloje, administracinių bylų teisenos, t. y. procesiniu požiūriu, organizacija veikia savo vardu (kaip pareiškėjas), bet iš esmės dėl kitų asmenų (tiek esančių, tiek nesančių organizacijos nariais), visuomenės (jos dalies) ar valstybės teisėms ir teisėtiems interesams galbūt padaryto pažeidimo, kurio pašalinimas yra viešojo intereso reikalas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aptariamoje byloje pabrėžė, jog ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, taip pat 56 straipsnyje nurodyta, kad asmenų (šiuo atveju pareiškėjo) įgalinimai (teisė) ginti viešąjį interesą turi būti nustatyti įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad organizacijos narių teisės ir teisėti interesai taip pat gali būti apginti jiems administracinių bylų teisenoje dalyvaujant pareiškėjais, tačiau įgaliojant juos atstovauti tam tikrą organizaciją (asociaciją), jei toks pavedimas neprieštarauja teisės normoms. Šiuo atveju patys organizacijos nariai (kaip fiziniai ar juridiniai asmenys) dalyvauja byloje pareiškėjais (procesiniu požiūriu), o atitinkama organizacija yra tik procesinis jų atstovas. Aptariamoje nutartyje pabrėžiama, kad tokiu atveju teismui turi būti pateikti atstovaujamųjų įgaliojimai, įforminti įstatymų nustatyta tvarka, kuriais atstovui pavedama veikti jų (atstovaujamųjų) vardu (2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010 m., P. 271–294).
Vienas iš pareiškėjo skundu reiškiamų reikalavimų – panaikinti Sprendimą, kuriuo nuspręsta, kad UAB „Margasmiltė“ planuojamas šachtų tipo kasyklų įrengimas Kauno rajono Pagirių anhidrito telkinyje pagal poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą yra leistinas. Šis sprendimas laikytinas sprendimu Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies prasme. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi skundo teismui padavimo metu – Nr. X-1654 2008 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo, poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadų, atsakingos institucijos išvadų ir sprendimų, šio įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nurodyto savivaldybės tarybos sprendimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad tai viešojo administravimo subjekto vykdant viešojo administravimo funkcijas priimtas individualus administracinis teisės aktas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d., ABTĮ 2 str. 14 d.), kuris gali būti ginčijamas skundą paduodant administraciniam teismui (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str. 1 d. 1 p.), ginčas dėl tokio akto laikytinas administraciniu ginču (ABTĮ 2 str. 2 d. 17 p.). Visuomenė, kuri Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 11 punkte yra apibrėžiama kaip vienas arba keli fiziniai ar juridiniai asmenys bei jų organizacijos, asociacijos ar grupės, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu, yra poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyvis.
Aiškindama aptartas teisės normų nuostatas, bei atsižvelgusi į pareiškėjo skundžiamo sprendimo pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisę kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo pareiškėjui, kuris laikytinas visuomene (tiksliau – jos dalimi) Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 11 punkto prasme, nustato Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas bei ABTĮ. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad poveikio aplinkai vertinimo procese asociacijos ir jos narių interesai iš esmės gali sutapti, nes tiek asociacija, tiek jos nariai laikytini visuomene Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 11 punkto prasme, vadinasi ginčydamas Sprendimą pareiškėjas gindamas savo kaip asociacijos subjektines teises bei interesus gali apginti ir savo narių subjektines teises bei interesus.
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas teisę kreiptis į administracinį teismą pagrįstai kildina ir iš Orhuso konvencijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis atitinkamais atvejais gali suteikti teisę visuomeninei organizacijai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006 ir kt.). Tačiau pabrėžtina, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis gali būti tiesiogiai taikoma tik sprendimams, veiksmams ar neveikimui, patenkančiam į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį. Orhuso konvencijos 6 straipsnis taikytinas priimant sprendimus, ar leisti Orhuso konvencijos I priede išvardytas planuojamos veiklos rūšis (Orhuso konvencijos 6 str. 1 d. a p.); taip pat, vadovaujantis nacionaline teise, sprendimams dėl I priede neišvardytų planuojamų veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Šiuo tikslu Šalys nustato, ar tokiai planuojamai veiklos rūšiai šios nuostatos taikytinos (Orhuso konvencijos 6 str. 1 d. b p.). Orhuso konvencijos 6 straipsnis taikytinas priimant sprendimus, ar leisti Konvencijos I priede išvardytas planuojamos veiklos rūšis (Orhuso konvencijos 6 str. 1 d. a p.); taip pat, vadovaujantis nacionaline teise, sprendimams dėl I priede neišvardytų planuojamų veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Šiuo tikslu Šalys nustato, ar tokiai planuojamai veiklos rūšiai šios nuostatos taikytinos (Orhuso konvencijos 6 str. 1 d. b p.). Orhuso konvencijos I priedo 20 dalyje nurodyta „bet kokia veiklos rūšis, nenurodyta 1–19 dalyse, tais atvejais, kai, vadovaujantis nacionalinės teisės aktais, visuomenės dalyvavimas įgyvendinamas taikant poveikio aplinkai vertinimo procedūrą“. Taigi į Orhuso konvencijos I priedo ir, atitinkamai, į Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkto bei Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies veikimo sritį gali patekti ir tokia veikla, kuriai pagal nacionalinę teisę numatyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, teisė dalyvauti kurioje suteikiama ir visuomenei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-681/2011).
Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog poveikio aplinkai vertinimas atliekamas, kai atrankos metu nustatoma, kad planuojamai ūkinei veiklai yra privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 priedo 2.6 punktą šachtų tipo kasyklų įrengimas yra planuojama ūkinė veikla, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo. 2009 m. gegužės 21 d. Kauno RAAD patvirtino atrankos išvadą dėl šachtų tipo kasyklos įrengimo privalomojo poveikio aplinkai vertinimo Nr. KR12-1249, kurioje padaryta išvada, kad poveikio aplinkai vertinimas privalomas (PAV programos 35–36 psl., I t., b. l. 117). Taigi, byloje nagrinėjamam šachtų tipo kasyklos įrengimui buvo taikyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, kurioje teisė dalyvauti suteikiama ir visuomenei (kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas laikytinas visuomene Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies prasme). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skųsdamas Sprendimą turi teisę ginti visuomenės interesus ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies prasme.
Apibendrindama padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aiškindamas pareiškėjo teisę ginčyti Sprendimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės nuostatas, pareiškėjui nustatančias teisę kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pasisakys tik dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų aplinkosaugos srityje. Tačiau konstatavus, jog pareiškėjo teisė ginčyti Sprendimą išplaukia iš Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatų, neaktualus tampa pirmosios instancijos teismo argumentas, kad gali būti vertinami tik pažeidimai aplinkosaugos srityje.
Taip pat iš apeliaciniu skundu skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik vienintelį pareiškėjo skundo argumentą – dėl iškasto anhidrito gabenimo automobiliais poveikio aplinkai vertinimo. Įvertinusi pareiškėjo skundo bei patikslintų skundų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šios bylos įrodinėjimo dalyką.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo argumentų dėl galimos aplinkos ir akustinės taršos nepatvirtino jokiais objektyviais įrodymais. Tačiau iš pareiškėjo skundo bei patikslintų skundų turinio matyti, kad pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą iš esmės sieja su netinkamu poveikio aplinkai vertinimo atlikimu bei ataskaitos parengimu – t. y., kad atliekant poveikio aplinkai vertinimą nebuvo įvertintos tokios aplinkybės: PAV ataskaitoje nebuvo išnagrinėtos visos galimos alternatyvos; vertinant oro taršą buvo įvertinti tik trys stacionarūs oro taršos šaltiniai – autoremontas, garažas, ir akumuliatorinė; kiti, t. y. transporterių galerijos, dengti sandėliai, žaliavos pakrovimo į autotransportą ir geležinkelio vagonus bunkeriai, įrengimų priežiūros baras, kaloriferinė, siurblinė, elektros transfarmatorinė, vandens nuskaidrinimo rezervuarai, vietiniai nuotekų valymo įrenginiai ir kiti vertinami nebuvo; privalėjo būti įvertinta situacija, kai šachtos produkcija išgabenama vien tik automobiliniu transportu; nebuvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas dėl anhidrito transportavimo geležinkeliu ar automobilių transportu; PAV ataskaitoje nebuvo įvertinti antžeminių įrenginių SAZ ribų dydžiai, nebuvo įvertintas SAZ tikslingumas; gręžiniui būtinų iškasti sluoksnių įrenginių naudojimui, sluoksnio išvežimui iš planuojamos ūkinės veiklos vietos, šachtos įrengimo darbams taip pat privalėjo būti atliekamas poveikio aplinkai vertinimas bei antžeminių įrengimų, kurie bus naudojami šiems darbams, SAZ dydžių nustatymas ir pan. Būtent šios aplinkybės ir sudaro įrodinėjimo dalyką – t. y. aplinkybes, kurias turi patikrinti bylą nagrinėjantis teismas. Teismas motyvuojamoje dalyje dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisakė, t. y. nenustatė faktinių bylos aplinkybių reikšmingų spręsti pareiškėjo nurodytus klausimus, nesiejo pareiškėjo nurodytų faktų su teisės normomis, nenustatė ar pagrįstai pareiškėjas nurodo konkrečius įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad poveikio aplinkai vertinimas – tai teisės normomis reglamentuota procedūra, kurią atliekant yra nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas galimas planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai ir yra priimamas sprendimas dėl planuojamos veiklos leistinumo. Todėl pareiškėjo skunde bei patikslintuose skunduose nurodytos aplinkybės, kurios, jo nuomone, turėjo būti vertinamos atliekant poveikio aplinkai vertinimą – rengiant poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, gali turėti reikšmės ir galutinio sprendimo, šiuo atveju dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo, priėmimui. Kadangi į pareiškėjo iškeltus teisinius klausimus nėra atsakyta, pareiškėjo argumentai nėra paneigti faktinėmis bylos aplinkybėmis ar teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 2 d. 5 p.).
Taip pat nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 12 d. teismui pateiktame patikslintame skunde pareiškėjas pareiškė naują reikalavimą – prašė panaikinti Lietuvos geologijos tarnybos 2010 m. spalio 28 d. pakartotinio leidimo Nr. 42p-10 dalį, kuria UAB „Margasmiltė“ leista naudoti Kauno apskrities Kauno rajono Pagirių anhidrito išteklius pagal naudojimo sutarties sąlygas. Šis pareiškėjo reikalavimas buvo priimtas 2010 m. gruodžio 7 d. vykusiame teismo posėdyje protokoline nutartimi (II t., b. l. 118). Iš apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo motyvų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atmetė aptariamą reikalavimą, tačiau nėra aiškūs šio reikalavimo atmetimo motyvai. Akcentuotina, kad Leidimo neteisėtumą pareiškėjas sieja ne tik su Sprendimo neteisėtumu, nes Sprendimo panaikinimas sudarytų pagrindą naikinti Leidimą, tačiau teigia, kad planuojama vykdyti veikla nebuvo suderinta su žemės savininkais ir naudotojais, nėra pateikti šių asmenų sutikimai, pareiškėjas taip pat teigia, kad Leidimų išdavimo taisyklių 25 punktas, nustatantis, kad prašymas neturi būti derinamas su žemės sklypo naudotojais, valdytojais, po kurių žemės sklypais bus naudojami žemės gelmių ištekliai, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Teisėjų kolegija vertina, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą visa apimtimi, tačiau atskirai nenurodydamas argumentų, kuriais remiantis buvo atmestas savarankiškas pareiškėjo reikalavimas, pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nustatą, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Šiuo atveju teisėjų kolegija vertina, kad teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl Leidimo panaikinimo yra nemotyvuota, nes iš teismo pateiktų motyvų negalima suprasti, ar teismas aptariamą pareikėjo reikalavimą atmetė kaip paduotą įgaliojimų neturinčio asmens, ar dėl to, kad pareiškėjo argumentus laikė procedūrinio pobūdžio, t. y. nesusijusiais su aplinkosauga. Tai taip pat sudaro pagrindą naikinti ginčijamą sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 2 d. 5 p.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš naujo nagrinėdamas šį reikalavimas, pirmosios instancijos teismas turi nustatyti, ar pareiškėjas reikšdamas šį reikalavimą turi teisę atstovauti asmenis, kurių sutikimas veiklai, pareiškėjo manymu, turėjo būti gautas, taip pat įvertinti, ar bylos išsprendimas turės įtakos kitų asmenų teisėms ar pareigoms ir spręsti klausimą dėl tokių asmenų įtraukimo į bylą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Pagirių kaimo bendruomenės centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.