- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-16
- Bylos Nr.
- TS-77-1017/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Giedrė Norvilienė
- Nuteistasis
- P. R.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Norvilienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo P. R. (P. R.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) skundą dėl Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 42-526(1) bei Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2S-4336 panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
P. R. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu (paliktu galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartimis) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 153 straipsnį (trys nusikalstamos veikos), paskiriant galutinę laisvės atėmimo bausmę 9 metams, ją atliekant pataisos namuose; į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir kardomajame kalinime nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. liepos 8 d.
Be to, P. R. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžiu (paliktu galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimis) nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri subendrinta su neatliktos pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį paskirtos bausmės dalimi ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta 5 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
P. R. 2017 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją prašydamas jį pristatyti svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų. Vilniaus pataisos namai 2017 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 42-526(1) jo prašymo netenkino, nurodydami, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 158 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog lygtinis paleidimas iš pataisos namų netaikomas asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, o to paties straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad lygtinis paleidimas iš pataisos namų netaikomas asmenims, nuteistiems už tyčinius nusikaltimus, padarytus areštinėse, pataisos įstaigose ir kardomojo kalinimo vietose, ir pažymėjo, kad nė viena iš nusikalstamų veikų, už kurias P. R. atlieka subendrintą bausmę, nenumato galimybės taikyti jo atžvilgiu lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos.
Nuteistasis minėtą Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. raštą Nr. 42-526(1) apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2017 m. birželio 30 d. raštu Nr. 2S-4336 jo skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017 m. rugsėjo 28 d. gautas P. R. skundas, kuriuo jis prašo: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 49 d. sprendimą Nr. 42-526(1), kuriuo atsisakyta teikti P. R. svarstymui dėl lygtinio paleidimo taikymo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijai, bei Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. raštą Nr. 2S-4336, kuriuo buvo netenkintas jo skundas dėl Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 42-526(1); 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, siekiant nustatyti, ar BVK 104, 156-164 straipsnių normos neprieštarauja konstituciniam protingumo ir teisingumo principui.
Šalies argumentai
Skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
nuo 2012 m. liepos 1 d. galiojanti BVK 158 straipsnio redakcija sunkina nuteistųjų padėtį, tame tarpe ir jo. Jis buvo suimtas 2010 m. rugsėjo 25 d., nusikalstamos veikos buvo daromos iki šios datos, kai padėtį sunkinantis įstatymas dar negaliojo, todėl šiuo atveju taikytinas nuteistojo padėtį švelninantis, t. y. iki 2012 m. liepos 1 d. galiojęs įstatymas;taikant nuo 2012 m. liepos 1 d. galiojančias BVK 158 straipsnio nuostatas, yra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, kadangi tai yra diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir kitų aplinkybių (naujo nusikaltimo padarymo įkalinimo įstaigoje), kuomet vieniems nuteistiesiems yra taikomas lygtinis paleidimas, o kitiems – ne, nors, vadovaujantis BVK 6 straipsniu, visi nuteistieji yra lygūs;
Šalies argumentai
3) BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kur numatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, todėl lygtinis paleidimas privalo būti garantuojamas visiems asmenims be išimties. Priešingu atveju, siekiant nustatyti, ar BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.
4) lygtinio paleidimo galimybės atėmimas prieštarauja Europos Tarybos Ministrų Komiteto patvirtintose Rekomendacijų REC(2003)22 dėl lygtinio paleidimo 4 punkto bei BVK 4 straipsnio nuostatoms, o taip pat Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rezoliucijos (76)2 dėl elgesio su ilgam terminui nuteistais kaliniais 7, 8, 9, 10, 12 punktams, ir prašo nustatyti, ar Rekomendacijų ir BVK 4 straipsnio ignoravimas nepažeidžia jo teisių, ir ar tai nėra jo diskriminacija kitų nuteistųjų atžvilgiu. Nustačius pažeidimus, prašo atstatyti jo pažeistas teises;
5) pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti ir tai, ar skunde nurodytos BVK normos neprieštarauja konstituciniam teisingumo principui, kadangi BVK yra baudžiamasis įstatymas, tuo tarpu BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmę skiria teismas, ir šiuo atveju, teismui paskyrus bausmę (nesvarbu, ar už nusikaltimą padarytą laisvėje, ar laisvės atėmimo vietoje, taip pat nesvarbu, už kokio pobūdžio nusikaltimą), Lietuvos Respublikos Seimas ar Prezidentas, priimdami BVK ir taip numatydami papildomus apribojimus, skiria papildomas bausmes, kas yra nubaudimas už tas pačias veikas antrą kartą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad P. R. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-232-318/2011, pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 153 dalyje (trys nusikalstamos veikos), dėl mažamečių išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir tvirkinimo, jam paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose; į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir kardomajame kalinime nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. liepos 8 d.
Be to, P. R. įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu Pravieniškių pataisos namuose – atvirtojoje kolonijoje padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje; jam paskirta 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę subendrinus su neatliktos pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta 5 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) numatyta, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje BVK 158 straipsnio 1 dalies redakcijoje toks draudimas nebuvo numatytas. Be to, pagal BVK 158 straipsnio 1 dalies 4 punkto (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nuostatas, lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus, padarytus areštinėse, pataisos įstaigose ir kardomojo kalinimo vietose.
Visų pirma, skunde keliamas klausimas, ar pagrįstai nuteistajam P. R. buvo pritaikytos BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nuostatos, kai Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-232-318/2011 dėl nusikaltimų nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui priimtas iki 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 įsigaliojimo.
Atkreipiamas pareiškėjo dėmesys į tai, kad BVK, kuris numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, laikytinas procesiniu teisės aktu. Taigi jis savo esme negali būti prilygintas baudžiamajam įstatymui, įtvirtinančiam materialines teisės normas. Būtent dėl šios priežasties BVK nuostatų taikymo atveju eliminuojama galimybė remtis BK 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Pačiame BVK yra imperatyviai numatyta, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.), todėl darytina išvada, jog lygtinio paleidimo taikymo (netaikymo) procese turi būti vadovaujamasi būtent tuo metu galiojančiomis BVK nuostatomis. Įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktą, turintį atgalinio veikimo galią, paprastai privalo nustatyti tokių aktų įgyvendinimo tvarkos taisykles, numatyti probleminius klausimus, kurie gali kilti įgyvendinant naujas teisės normas ir kurių sprendimui gali būti reikalingos minėtos taisyklės, tuo tarpu BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 punkto atžvilgiu tai nėra padaryta ir tai pagrindžia imperatyvą, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Be to, BVK pagal savo paskirtį ir siekiamus tikslus nėra tapatus BPK ar BK, bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgal taisyklė. Visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus nepriklausomai, ar jie švelnesni (griežtesni) nei prieš juos galioję teisės aktai. Tai aiškiai nurodyta BVK 3 straipsnio 1 dalyje. Ši taisyklė turėjo tik vienintelę išimtį, numatytą BK, BPK ir BVK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 20 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad nuteistiesiems, kuriems laisvės atėmimo vietos ne vėliau kaip likus vieneriems metams iki BVK įsigaliojimo buvo suteikti papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai ir kurie šiais pasimatymais nepasinaudojo, išlieka teisė jais pasinaudoti per vienerius metus po Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-619-626/2016, 2014 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-473-648/2014; Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-951-332/2014; Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1827-478/2014).
Įstatymo nuostatos, kuria vadovaudamasis pareiškėjas skundžia Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 42-526(1), bei Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2S-4336, pakeitimas įsigaliojo pareiškėjo bausmės pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį atlikimo metu, prašymas dėl lygtinio paleidimo jam taikymo paduotas pataisos namų administracijai taip pat galiojant naujajai BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcijai. Todėl ir sprendžiant klausimą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo vadovaujamasi tuo metu galiojančia teisės norma, numatyta BVK, kurios nuostatos šiuo konkrečiu atveju draudžia taikyti lygtinį paleidimą tiek asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, tiek ir asmenims, kurie nuteisti už tyčinius nusikaltimus, padarytus kalinimo vietose.
Antra, skundas yra grindžiamas argumentu, kad įstatymų leidėjas diskriminuoja dalį nuteistųjų dėl jų seksualinės orientacijos ir kitų aplinkybių (naujo nusikaltimo padarymo įkalinimo vietoje), nors pagal BVK 6 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį visi nuteistieji ir žmonės yra lygūs, todėl lygtinis paleidimas turėtų būti taikomas visiems kaliniams.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijoje, inter alia (be kita ko) jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principą, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Tačiau konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes – pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.).
Įvertinus tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė pakankamų bei įtikinamų argumentų, kodėl BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punkto nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat atsižvelgus į tai, jog BVK nuostatos, draudžiančios taikyti lygtinį paleidimą, yra aiškios ir nedviprasmiškos, teismo vertinimu, nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kaip to prašoma skunde. Juolab kad pagal teismų praktiką, diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumu, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-244-348/2017; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-619-626/2015 ir kt.).
Kitos BVK nuostatos, nurodytos skunde – BVK 104, 156-157, 159-167 straipsnių nuostatos, nėra susiję su Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 42-526(1) ir Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. sprendimu, tiesiogiai nėra susijusios su nagrinėjamu ginču, todėl dėl jų atitikimo Konstitucijai teismas nepasisako. Svarbu ir tai, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta asmens teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą.
Trečia, skunde pareiškėjas teigia, kad lygtinio paleidimo galimybės atėmimas prieštarauja Europos Tarybos Ministrų Komiteto patvirtintų Rekomendacijų REC(2003)22 dėl lygtinio paleidimo (vadinamos Rekomendacijomis) bei Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rezoliucijos (76)2 dėl elgesio su ilgam terminui nuteistais kaliniais nuostatoms. Pastebėtina, kad pareiškėjo minimos nuostatos yra rekomendacinio pobūdžio ir nesudaro imperatyvaus pagrindo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos.
Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. 42-526(1), kuriuo atsisakyta teikti P. R. svarstymui dėl lygtinio paleidimo taikymo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijoje, bei Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 2S-4336, kuriu buvo atmestas pareiškėjo skundas, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 158 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360 straipsniu,
nutaria:
Netenkinti nuteistojo P. R. (P. R.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) skundo dėl Vilniaus pataisos namų 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 42-526(1) ir Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2S-4336 panaikinimo.
Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.