Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo V. U. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo V. U. skundas dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 42-13(2) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014-02-12 sprendimo Nr. 2S-853,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 metų.

Bausmės vykdymo pradžia – 2007-11-10, bausmės vykdymo pabaiga – 2019-11-10.

Nuteistasis V. U. skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį, Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 42-13(2) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014-02-12 sprendimą Nr. 2S-853 ir įpareigoti Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo. Nurodo, kad jis bausmę atlieka nuo 2007-11-10, kuomet galiojo BVK 157 str. 3 d. 1 p. redakcija, numačiusi nuteistojo teisę į galimą lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, faktiškai atlikus ne mažiau kaip 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės, turint du ir daugiau nepilnamečių vaikų. 2012-07-01 įsigaliojus naujai BVK 157 straipsnio redakcijai, jis neteko teisės į galimą lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos be teisinio pagrindo. Sunkinant jo teisinę padėtį, yra pažeidžiami jo bei jo vaikų teisėti lūkesčiai ir interesai, nes įstatymas (BVK 157 str. 3 d. 1 p.), kuris buvo kelis kartus taikytas nuteistojo atžvilgiu, yra susijęs su vaikų teisėtais lūkesčiais ir interesais. Anot nuteistojo, šiuo atveju jo atžvilgiu turi būti taikoma įstatymo redakcija, numatanti palankesnę jo teisinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teisingumo ir protingumo principais, taip pat bausmių vykdymo principais, teismų praktika, dėl ko priėmė neteisingą procesinį sprendimą.

Atsiliepimų į skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. U. skundas atmetamas.

Šiuo atveju yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo sąlygas, galiojimo ir taikymo.

Skundą nagrinėjantis teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad Bausmių vykdymo kodeksas yra baudžiamasis įstatymas, atkreipia dėmesį, kad baudžiamuoju įstatymu laikytinas toks įstatymas, kuriame yra įtvirtinta, kokios veikos yra laikomos nusikalstamomis, nustatytos bausmės ir kitos poveikio priemonės už nusikalstamų veikų padarymą, taip pat yra nustatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos bei pagrindai ir sąlygos atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialines teisės normas, reikšmingas sprendžiant dėl veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Tuo tarpu teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 str. 1 d.), dėl ko pagal formuojamą teismų praktiką nelaikomas baudžiamuoju įstatymu. Todėl šio įstatymo nuostatų taikymo atveju negalima remtis BK 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teisingai pripažinta, jog V. U. turi būti taikomos šiuo metu (nuo 2012-07-01 įsigaliojusios) lygtinio paleidimo tvarką ir sąlygas numatančios teisės normos, ir kad jam paskirtos bausmės 2/3 dalių terminas sueis 2015-11-10. Šiuo atveju naujai įsigaliojusi BVK 157 straipsnio redakcija griežtina lygtinio paleidimo sąlygas nuteistajam, kuris laisvės atėmimo bausmę pradėjo atlikti nuo 2007-11-10, tačiau, priešingai nei teigiama skunde, taikyti iki 2012-07-01 galiojusią minėto įstatymo redakciją, kuri nuteistajam yra palankesnė, nėra teisinio pagrindo, kadangi Lietuvos Respublikos BVK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, tai reiškia, kad bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė.

Pastebėtina, kad nuteistasis skunde nurodo išimtinai tik tuos ankstesnius teismų sprendimus, kuriuose pateikti jam palankūs išaiškinimai, tačiau šiuo metu teismų praktika yra pasikeitusi (Kauno apygardos teismo 2013-10-28 nutartis Nr. 1S-1628-348/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014-03-04 nutartis Nr. 1S-261-92/2014).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo skundą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 42-13(2) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014-02-12 sprendimo Nr. 2S-853 ir pripažino šiuos procesinius sprendimus teisėtais ir pagrįstais.

Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-23 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. U. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį.

Nutartis yra neskundžiama.