- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-28
- Bylos Nr.
- I-2416-281/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00654-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- E. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).
Paaiškino, kad nuo 2016-04-20 iki 2016-06-20 buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Teigia, kad tualeto įrengimas kameroje pareiškėjui keldavo nepatogumus ir diskomfortą, nes tualetas nebuvo atitvertas, naudojantis tualetu pareiškėją galėjo matyti kiti kameroje laikomi asmenys, taip pat pareiškėją galėjo matyti prižiūrėtojas pro kameros duris ar duryse esantį stebėjimo langelį. Kameroje buvo per mažai vietos, nebuvo galima laisvai judėti, nors ir taip trūko laisvo ploto, kameros plotą dar mažino baldai. Lukiškių TI-K kameroje nebuvo vietos, skirtos laikyti drabužius ir kitus daiktus, taip pat nebuvo įrengtos drabužių džiovinimo vietos, todėl kameros oras buvo drėgnas. Nebuvo sudaryta tinkamų sąlygų maistui laikyti kameroje, nes maisto ir indų spintelė įrengta šalia tualeto ir radiatoriaus, todėl maistas greit sudžiūdavo ir įsigerdavo nemalonių kvapų. Kameroje buvo per mažai gryno oro, taip pat nepatekdavo saulės spindulių, nes prie lango nebuvo galimybės prieiti ir jo atidaryti dėl įrengtų grotų (tiek iš vidaus, tiek iš lauko).
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–15).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K skirsto į kameras suimtuosius bei nuteistuosius griežtai vadovaudamasi teisės aktų reikalavimų, siekiant užkardyti konfliktines situacijas bei aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi etikos taisyklėmis, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pažymėjo, kad visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kameros plotas pakankamai mažas, todėl ne visada yra galimybių įrengti papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Teigia, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai ir nebūtų galimi, nes priežiūros pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskiras sienele, ne mažesne nei 1,5 m. aukščio. Atkreipia dėmesį, kad tam tikras suimtųjų ar nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės suvaržymas ir su tuo susiję neigiami padariniai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra grindžiamas jokiais įrodymais, konkrečiu atveju nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai.
Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-04-20 iki 2016-06-20.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-04-01), 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ kaip ir iki 2015-10-31 galiojusi HN 76:2010 minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Taigi pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-04-20 iki 2016-06-20 buvo laikomas kameroje Nr. 76, kurios plotas 7,52 kv. m. (b. l. 12). Teismas pastebi, kad nors atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė ne pareiškėjo, o kito asmens kodą, tai laikytina tik rašymo apsirikimo klaida, nes iš visų prie atsiliepimo pateiktų priedų matyti, jog pateikti duomenys yra būtent apie pareiškėją E. Z., t. y. kalinamojo asmens kortelės duomenys patvirtina jo judėjimą ir laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, taip pat asmens kortelėje nurodytas tikslus pareiškėjo asmens kodas (b. l. 16), be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas pats patvirtino, kad buvo kalinamas tik vienoje kameroje.
Taigi pareiškėjas kameroje Nr. 76 buvo laikomas visą ginčo laikotarpį ir tokios aplinkybės savo skunde jis neginčija. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas 2016-05-30 ir 2016-06-17, likusiomis dienomis buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Taigi laikant šioje kameroje du asmenis arba pareiškėjui kalint šioje kameroje vienam, asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai visą pareiškėjo nurodomą laikotarpį pažeisti nebuvo, nes laikant asmenį dviese jam teko mažiausiai 3,76 kv. m. gyvenamojo ploto, kuris teisės aktuose įtvirtintas gyvenamojo ploto normas atitinka.
Nors pareiškėjas skunde nurodo papildomus neigiamus padarinius, patirtus dėl to, kad ir taip mažą kameros plotą dar mažino įrengti baldai, teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), taigi pareiškėjo nurodomų baldų kameroje įrengimą numato teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atimti baldų užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameroje nebuvo vietos, skirtos laikyti drabužius ir kitus daiktus, taip pat nebuvo įrengtos drabužių džiovinimo vietos, nebuvo sudaryta tinkamų sąlygų maistui laikyti kameroje, nes maisto ir indų spintelė įrengta šalia tualeto ir radiatoriaus, todėl maistas greit sudžiūdavo ir įsigerdavo nemalonių kvapų.
Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.7–14.9 papunkčiuose įtvirtinti reikalavimai įkalinimo įstaigai įrengti vieną spintelę arba sieninę lentyną dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelę arba lentyną maisto produktams laikyti, taip pat viršutinių drabužių pakabą. Teismas pastebi, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog lentynos daiktams susidėti ir maisto produktams laikyti yra įrengtos, tačiau nesutinka su jų įrengimo vieta. Nurodytos taisyklės nereglamentuoja, kurioje kameros vietoje lentynos daiktams ar maisto produktams laikyti turėtų būti įrengtos, todėl, teismo vertinimu, vien tokių lentynų įrengimo vieta, kuri pareiškėjui asmeniškai netinkama, nėra pakankamas pagrindas neteisėtiems Lukiškių TI-K neteisėtiems veiksmams nustatyti. Vadovaujantis nurodytų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 papunkčiu atsakovės atstovui suteikiama teisė, bet ne pareiga po lova įrengti dėžę asmeniniams daiktams sudėti, todėl net ir tokio reikalavimo nesilaikymas nėra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šios taisyklės nenustato įpareigojimo įkalinimo įstaigai kameroje įrengti atskirą vietą drabužiams džiovinti, tačiau vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiais pareiškėjo nurodomais aspektais nenustatyta.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, teigia, kad juo naudojantis jaučia diskomfortą, nes gali būti stebimas tiek įkalinimo įstaigos prižiūrėtojų, tiek kameroje laikomų kitų asmenų.
Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2-3 punktai). Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.
Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).
LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros dalies atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. Atsakovės atstovas tarnybiniame pranešime dėl pareiškėjo skundo detalizavo, kad dalyje kamerų sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, tačiau kameros Nr. 76, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, šiame sąraše nėra. Atsakovės atstovo teigimu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taigi pagal pateiktus duomenis, nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, be to, pagal pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį matyti, kad užuolaidos sanitariniame mazge taip pat dar nebuvo įrengtos. Todėl atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2016-04-20 iki 2016-06-20, iš viso 62 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 2 paras, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.
Pareiškėjo teigimu, kameroje oras buvo drėgnas, taip pat buvo per mažai gryno oro, nepatekdavo saulės spindulių, nes prie lango nebuvo galimybės prieiti ir jo atidaryti dėl įrengtų grotų (tiek iš vidaus, tiek iš lauko).
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Higienos normos 134:2015 nuostatos įtvirtina, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės laikomos pakankamai detalizuotomis, nes pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį buvo laikomas vienintelėje kameroje Nr. 76, taigi matyti, kad, anot pareiškėjo, būtent šioje kameroje nebuvo pakankamai saulės spindulių, taip pat per mažai gryno oro. Teismas pastebi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl natūralios šviesos ir gryno oro kameroje susiję išimtinai su lango kameroje naudojimu. Tačiau pastebėtina, kad grotų dėl kurių gali būti apsunkintas naudojimasis langu įrengimas, įtvirtintas aukščiau nurodytame Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje, taigi įkalinimo įstaiga tokio reikalavimo privalo laikytis. Vertinant ar toks apribojimas galėjo pernelyg pažeisti pareiškėjo teises ir interesus taip pat atsižvelgtina į byloje esantį Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-21 patikrinimo aktą, iš kurio matyti, kad prieš mėnesį iki į ginčo kamerą Nr. 76 atvykstant pareiškėjui, tiek temperatūra, tiek santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta teisės aktų reikalavimus atitiko (b. l. 23–28). Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė duomenų, jog dėl apsunkintos galimybės atsidaryti langą būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją. Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisės ir interesai dėl kameroje įrengtų grotų langui apsaugoti nebuvo pažeisti, dėl tokio kameros įrengimo sąlygos joje (šviesa, drėgmė) neprieštaravo teisės aktuose įtvirtintiems normatyvams.
Apibendrinant pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas pagrįstas tik dalyje, t. y. dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimo, kas reiškia, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. nuo 2016-04-20 iki 2016-06-20, iš viso 62 paras, tačiau apskaičiuojant neturtinės žalos dydį aktuali aplinkybė, kad dalį ši laiko, t. y. 2 paras, pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą ( LAT 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., 2018-07-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 62 paras, dalį šio laiko (2 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas. Tokios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, jo orumo pažeminimą, tačiau pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 200 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. Z. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. Z. 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas).
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.