Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-52-1-01291-2010-5) Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.4.7.;1.1.3.3.;2.1.3.5.;2.9.1.

2013 m. balandžio 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Majauskienės, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam N. A., gynėjai advokatei Aušrai Ručienei, nukentėjusiojo atstovams pagal įstatymą R. M. ir L. T., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo N. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- LR BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą terminuotu laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant N. A. bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir skiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – 8 MGL (1040 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš N. A. nukentėjusiajam T. T., atstovaujamam įstatyminių atstovų R. M. ir L. T., priteista 700 Lt (septyni šimtai litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš N. A. Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo T. T. gydymą priteista 384,66 Lt (trys šimtai aštuoniasdešimt keturi litai 66 centai).

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. A. pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 6 d. apie 12 val., (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje, kūno kultūros pamokos metu, prie sporto salės durų, tyčia sudavė vieną smūgį su ranka nukentėjusiajam mažamečiui T. T. į sprando sritį, dėl to nukentėjusysis pargriuvo ant žemės ir susižalojo kairės rankos riešą, tuo padarė nukentėjusiajam T. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairio riešo sąnario sumušimo ir patempimo, sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Skundu N. A. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Teigia, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes apeliantas jokios veikos nepadarė. Skunde teigiama, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos. Nurodoma, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką. Nuosprendis, nuteistojo manymu, paremtas išskirtinai naudingų kaltinimui nukentėjusiojo bei prieštaringais liudytojų parodymais, nors ir jie nėra objektyvūs ir neginčytinai patvirtinantys apelianto kaltę. Pažymi, jog liudytojų, kurie patvirtino apelianto nurodytas aplinkybes, parodymai bei kiti apelianto pateikti įrodymai teismo vertinti netinkamai ir neteisingai. Nuteistasis teigia, jog jis jau nuo pirmos dienos buvo apkaltintas. Mano, jog tiesioginės įtakos ikiteisminiam tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme turėjo ir tai, kad nukentėjusiojo tėvas yra Alytaus apskrities VPK pareigūnas. Pažymi, jog liudytojų parodymai skyrėsi, tarp liudytojų parodymų nėra nuoseklumo, parodymai prieštarauja vieni kitiems. Nuteistasis teigia, jog jis nuosekliai nurodė, jog vaikas krito ir susimušė ranką dėl to, kad užkliuvo už laiptelio, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė, kaip netyrė ir to, ar įmanoma sudavus per sprandą vaikui kristi 7 laiptelius į viršų ir 90 laipsnių kampu nukristi už durų. Teismas visiškai nevertino mokytojo E. Ž. parodymų, jog tuo metu, kai vaikas nukrito, apelianto nebuvo šalia. Nuteistojo manymu, teismas neteisingai traktuoja, jog apeliantas pats pasikvietė vaikus, nes vaikus pakvietė valytoja D. G. ir tai matyti iš vaikų paaiškinimų. Apelianto manymu, neteisingai įvertintos vaikų paaiškinimų rašymo aplinkybės. Teismas nepagrįstai atsisakė prijungti E. S. ir N. Š. paaiškinimus. Visi keturi vaikai patvirtino, jog rašė paaiškinimus sporto salėje, bet byloje buvo pateikti tik du paaiškinimai. Tai, kad vaikai fantazuoja, kalba skirtingai, patvirtina ir aplinkybė, jog E. S. patvirtino, jog N. Š. sakęs, kad buvo atėjęs policininkas į namus, tačiau N. Š. tai neigė. Tiesioginio įvykio liudytojo, kuris būtų matęs, kad nuteistasis sudavė ranka smūgį, dėl kurio nukentėjusysis būtų pargriuvęs, nėra. Teismo teiginiai, kad nors vaikai kalba skirtingai, tačiau iš esmės jų parodymai sutampa ir patvirtina nukentėjusiojo parodymus, prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Apibendrindamas apeliantas teigia, jog nėra objektyvių, neginčytinų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė susitaikyti su nukentėjusiuoju ir bylą nutraukti, nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai posėdžio metu prašė, kad paaiškėjus, jog N. A. veika gali būti kvalifikuojama kaip neatsargus nusikaltimas pagal BK 139 str. 1 d., bylos procesą tęsti, tačiau sutiko taikytis, prokuroras nukentėjusiojo įstatyminių atstovų pozicijai neprieštaravo.

Nuteistojo N. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

N. A. skunde iš esmės nesutiko su teismo ištirtų įrodymų vertinimu bei dėl to jo manymu netinkamai pritaikytu įstatymu. Apelianto manymu teismas neteisingai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai nustatė, kad jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, dėl kurio pastarasis griuvo ir susižalojo ranką. Taigi, apeliantas neigia, kad jis vartojo kokį nors smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį.

Šie skundo argumentai teisėjų kolegijos manymu yra visiškai nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teisme ištirtų įrodymų pakanka teigti, kad N. A. veikoje yra objektyvieji jam inkriminuotos veikos požymiai.

Nors N. A. neigė sudavęs ranka vieną smūgį nukentėjusiajam, tačiau nukentėjusiojo T. T. parodymai, jo įstatyminių atstovų R. M. ir L. T. parodymai, mažamečių liudytojų E. S., N. Š., J. S., L. P. parodymai, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, paneigia šiuos apelianto parodymus ir leidžia pagrįstai teigti, kad N. A. iš tiesų sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į sprando sritį, dėl kurio nukentėjusysis pargriuvo ir susižalojo ranką.

Nukentėjusiojo T. T. parodymais, jog jam N. A. sudavė smūgį prie salės durų, nėra pagrindo abejoti, nes byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad berniukas siekia dėl ko nors mokytoją apkalbėti. Tokių duomenų nenurodo ir pats N. A.. Skunde nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusiojo tėtis dirba policijos pareigūnu deklaratyvios, nemotyvuotos ir nesudaro pagrindo abejoti tyrimo objektyvumu bei nepagrindžia siekio apkalbėti nuteistąjį. Be to, pagrindą tikėti nukentėjusiuoju suteikia ir tai, kad jis netrukus po įvykio skundėsi rankos skausmu savo draugams, grįžęs iš mokyklos iš karto apie tai pasakė R. M., kuriam taip pat nurodė analogiškas rankos susižalojimo aplinkybes. R. M. ir mokyklos direktoriaus liudytojo A. L. parodymai dėl to, kad dar tą pačią dieną į jį kreipėsi T. T. tėtis, kuris skundėsi, kad kūno kultūros mokytas N. A. pastūmė vaiką ir šis susimušė ranką, sutapo. Liudytoja L. T. taip pat parodė, jog R. M. pranešė, kad T. T. grįžęs iš mokyklos pasiskundė, jog jo atžvilgiu smurtą vartojo mokytojas ir berniukui skauda ranką. Taigi, šių liudytojų parodymai visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tai, kad ranka iš tiesų sužalota įvykio metu ir tai galėjo atsitikti griūnant, patvirtina ir specialisto išvada. Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų abejoti šių liudytojų nuoširdumu, ar aplinkybių, kurios rodytų motyvą liudytojams apkalbėti N. A.. Nors šių suaugusių asmenų parodymai netiesioginiai, jie įvykio patys nematė, ir apie tai žino tik iš paties nukentėjusiojo žodžių, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuoseklūs, sutampa ir nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti parodymų teisingumu, darytina išvada, jog šie parodymai yra patikimi.

Kartu su nukentėjusiuoju įvykio dieną mokykloje į tą pačią kūno kultūros pamoką ėjo mažamečiai N. Š., E. S., J. S. ir L. P.. Pažymėtina, jog visi jie apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog įvykio dieną mokytojas N. A. vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Nors ikiteisminio tyrimo metu jų parodymai dėl konkrečių detalių skiriasi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nepilnamečiai dėl tų pačių aplinkybių buvo apklausiami ir rašė pasiaiškinimus ne kartą, nuo įvykio praėję jau nemažai laiko, šie nesutapimai nelaikytini reikšmingais ir jų parodymai vertinami kaip N. A. kaltinantys įrodymai. Kaip jau minėta anksčiau, visi šie mažamečiai nurodė, jog N. A. vartojo smurtą T. T. atžvilgu. Be to, mažamečių E. S., N. Š. ir J. S. paaiškinimai, rašyti mokyklos direktoriui, patvirtina, jog vaikai matė kaip mokytojas N. A. naudojo smurtą T. T. atžvilgiu ir kad T. T. griuvo būtent dėl N. A. pavartoto smurto (t 1, b. l. 11, 12, 14). Šie paaiškinimai vertinami kaip patikimi įrodymai, atsižvelgiant į tai, kad jie sutapo su nukentėjusiojo bei anksčiau aptartų liudytojų parodymais. Be to, liudytojas A. L. patvirtino, jog mažamečiai savo paaiškinimuose direktoriui nurodė, kad mokytojas vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, prie bylos pridėti būtent tie paaiškinimai, kuriuos berniukai rašė direktoriui, kad jis jiems liepė rašyti tiesą, o mokytojo N. A. atneštus berniukų paaiškinimus suplėšė ir išmetė.

Nors E. S. parodymai skiriasi nuo jo rašytinių paaiškinimų, tačiau tai paaiškinama praėjusiu dideliu laiko tarpu, tuo kad paaiškinimus rašė ne vieną kartą, be to, atsižvelgiama ir į mažamečio amžių, į tai, kad byloje senatys duomenys patvirtina, jog N. A. galėjo daryti poveikį. Dėl šių aplinkybių mažametis teisme galėjo susipainioti. Be to, vertinant jo parodymus atsižvelgiama į tai, kad jis paneigė N. A. parodymus, kad neva siekė, norėjo kažką papasakoti mokytojui bei paneigė N. A. parodymus, kad neva sakęs, jog mama liepė pasakyti visą teisybę. Be to, E. S. nepatvirtino, jog buvo atėjęs pas jį į namus policininkas ir jam sakė, ką pasakoti. Liudytoja R. S. parodė, jog nei kaltinamojo, nei nukentėjusiojo berniuko nepažįsta, joks policininkas pas juos į namus nebuvo atėjęs ir nemokino, ką vaikui kalbėti. Liudytojas N. Š. bei liudytoja E. Š. taip pat paneigė, kad pas juos į namus būtų buvęs užėjęs koks policininkas ar nukentėjusiojo berniuko tėtis ir daręs kokį nors poveikį. Pagrindas abejoti šių liudytojų nuoširdumu byloje nenustatytas, todėl šie liudytojų parodymai, kurie tarpusavyje sutampa, vertinami kaip pakankami paneigti N. A. parodymus, jog E. S. jam pasakojęs neva apie atėjusį ir primokiusį meluoti policininką. Šiuos duomenis kartu vertinant su mažamečių parodymais, jog N. A. pasikvietęs juos liepė rašyti ne tiesą, ką patvirtina ir jų rašytiniai paaiškinimai direktoriui bei paties direktoriaus parodymai, patvirtina, jog N. A. parodymai, kad jis jokio smūgio nesudavė, yra tik gynybinė versija.

Liudytojas E. Ž. tiesiogiai viso įvykio nematė, jis tik matė jau besikeliantį nukentėjusįjį, todėl jo parodymai negali būti vertinami kaip teisinantys nuteistąjį.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog byloje nukentėjusiojo T. T., liudytojų L. T., R. M., A. Lietuvininko, mažamečių liudytojų N. Š., E. S., J. S. ir L. P. parodymais bei rašytinais bylos duomenimis – nukentėjusiojo bei liudytojo N. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, specialisto išvada byloje neginčytinai nustatyta, jog N. A. sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam T. T. į sprando sritį, dėl ko jis griuvo ir susižalojo ranką. T. T. susižalojo kairės rankos riešą. Jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, todėl sužalojimas vertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Byloje aptartų įrodymų visuma nustatytos ir įrodytos objektyviąją inkriminuotos veikos pusę sudarančios aplinkybės, tačiau kaltinimas dėl N. A. tyčios nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, kolegijos manymu nepasitvirtino.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, apie kaltininko kaltės turinį ir tyčios formą sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes – nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir t. t., taip pat remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize.

Vadovaujantis BK 15 str., nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Byloje neginčytinai nustatyta, jog N. A. veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – T. T. trauma, tačiau byloje nėra duomenų, kad N. A. turėjo tikslą, siekį sutrikdyti kaip nors nukentėjusiajam sveikatą. Priešingai, nustatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad N. A. ne tik neturėjo tikslo sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, tačiau net nenumatė, kad tokios pasekmės gali kilti. Byloje iš nepilnamečių liudytojų bei nukentėjusiojo parodymų matyti, jog smūgis nebuvo konkrečiai nukreiptas padaryti žalą, nebuvo nukreiptas į gyvybiškai pavojingus ar ypač jautrius organus, smūgis nebuvo akcentuotas, suduotas į sprandą. Tai patvirtina mažamečių parodymai, iš kurių matyti, jog tai buvo labiau stumtelėjimas, palenkimas. Įvertinus tai, kad turėjo prasidėti pamoka, o berniukai nebuvo tinkamai pasiruošę, apeliantas ragino kitus berniukus iš persirengimo kambario paskubėti, darytina išvada, jog N. A. savo veiksmais taip pat siekė paskubinti nukentėjusįjį. Tai patvirtina ir nukentėjusiojo bei liudytojo N. Š. parodymų patikrinimo vietoje nurodytos aplinkybės, jog T. T. pargriuvo būtent link salės, daugiau į salės vidų, o po to vyko kūno kultūros pamoka. Be to, iš specialisto išvados matyti, jog kitą dieną T. T. sprando srityje jokių sužalojimų nenustatyta, skausmo čiuopiant jis neatžymėjo. Tai leidžia pagrįstai teigti, jog apelianto veiksmas nebuvo smūgis sukelti fizinį skausmą ar sužaloti nukentėjusįjį, tai buvo labiau stumtelėjimas ir N. A. nenumatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusysis pargrius bei griūdamas susižalos rankos riešą, nors būdamas patyrusiu pedagogu tiek dėl bendro išprusimo, tiek ir iš profesinės patirties, ilgalaikio bendravimo su įvairaus amžiaus mokiniais jis turėjo pareigą ir galėjo numatyti, kad nepilnametis T. T. gali dėl tokio jo veiksmo griūti ir susižaloti. Tokiu būdu darytina išvada, jog N. A. veikė nusikalstamai nerūpestingai ir jo veika atitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius.

Tokia veika, vadovaujantis BPK 407 straipsnio nuostatomis, priskiriama kategorijai veikų, kuriose procesas pradedamas ir vyksta tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, mažamečio nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai pareiškė, jog sutinka taikytis. N. A. apeliacinio proceso metu teismo posėdyje atsiprašė nukentėjusiųjų ir su jais susitaikė, todėl vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, BPK 327 straipsnio 1 punktu, BPK 416 str. 1 d. Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendis panaikinamas ir byla nutraukiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. A. skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.