Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Ramunė Kuzmienė, sekretoriaujant Vaidai Šarakojytei, dalyvaujant prokurorei Laimai Lubauskienei, kaltinamojo gynėjai advokatei Aušrai Bračiulienei, nukentėjusiojo įstatyminiams atstovams R. M., L. T., nedalyvaujant civilinio ieškovo atstovui, vešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

N. A., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis N. A. 2010 m. gruodžio 6 d. apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), kūno kultūros pamokos metu, prie sporto salės durų, tyčia sudavė vieną smūgį su ranka nukentėjusiajam mažamečiui T. T. į sprando sritį, dėl to nukentėjusysis pargriuvo ant žemės ir susižalojo kairės rankos riešą, tuo padarė nukentėjusiajam T. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairio riešo sąnario sumušimo ir patempimo, sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Kaltinamasis N. A. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 6 d. prieš ketvirtą pamoką sporto salėje buvo dvi klasės. Išrikiavęs mokinius ėjo į sandėliuką pasiimti inventoriaus ir pastebėjo, kad mokytos E. P. vaikai sporto salėje be sportinės avalynės. E. P. pasakė, kad yra tvarka ir liepė paprašyti mokinių apsiauti sportine avalyne. Mokytoja berniukų paprašė išeiti apsiauti sportine avalyne, o jis pasiėmęs inventorių grįžo prie savo vaikų. Jo mokiniai paprašė paklausyti kas darosi rūbinėje. Salės durys buvo praviros, rūbinės durys taip pat buvo šiek tiek praviros. Lipdamas laiptais žemyn šūktelėjo klausdamas kodėl vaikai neina į pamoką. Jam priėjus prie rūbinės durų, išbėgo T. T. Berniukų anksčiau nepažinojo, jų pavardes, tame tarpe ir T. T. sužinojo po įvykio. Mano, kad T. bėgdamas į viršų užsikabino už laiptelio ir įpuolė į salės vidų. Berniukas atsikėlė ir nuėjo. Tada jis atidarė rūbinės duris ir pasakė, kad berniukai turi persiauti avalynę ir eiti į salės vidų. Palaukė kol vaikai persiavė avalynę, užrakino salės duris ir grįžo į savo darbo vietą. Mokykloje yra nustatyta tvarka, jog gavus traumą, pirmiausiai pasisakoma mokytojui arba mokytojai, kurie nuveda pas seselę ir tada aiškinamasi kokia trauma ir ar reikalinga kviesti greitąją medicininę pagalbą. T. T. niekuo nesiskundė, apie gautą traumą nepasisakė nei klasės auklėtojai, nei mokytojai. Kitos dienos ryte, apie 7.55 val. įleido savo klasę į sporto salę, užrakino rūbinės duris ir tada pastebėjo ateinančią valytoją D. G.. Ji atėjo su 4 berniukais. D. G. priėjusi prie jo pradėjo šaukti, kad jis bus atleistas iš darbo. Jam pasidarė gėda, nes netoliese stovėjo jo klasė ir jis pasakė, kad jeigu vaikai turi pretenzijų, tai tegul parašo paaiškinimus. Valytoja pasakė, kad jis sumušė jos brolio vaiką. Kai jis perskaitė vaikų paaiškinimus suprato, kad vaikams, o ypač J. S. kilo mintis nuskriausti mokytoją. J. S. prieš tai buvo svarstytas drausmės komisijoje, o jis yra ts komisijos nariu. J. S. žinojo, kad T. tėtė policininkas ir todėl taip sugalvojo. T. T. tėvai neatėjo pas mokytoją ir nepaklausė kas įvyko, o nuėjo į švietimo skyrių, po to pas direktorių ir iškėlė viską į viešumą. Jam kyla klausimas už ką T. tėtė keršija mokyklai. Iš aplinkinių girdėjo, kad policininkas eina į namus ir gąsdina vaikus, vaikai bijo pro jį ir praeiti. Vėliau pastebėjo, kad E. S. vaikščiojo aplink jį lyg norėdamas kažką pasakyti. Vaiko paklausė kas atsitiko. E. S. nenorėjo vienas išklausyti, todėl pasikvietė mokytojus E. Ž. ir K. G.. Berniukas mokytojų kambaryje pasakė, kad pas jį į namus buvo atėjęs policininkas, jį nusivedė į kitą kambarį, mamai neleido eiti kartu ir mokino kaip šnekėti. Visą pokalbį girdėjo šalia buvę mokytojai. Mokytoja dar paklausė kodėl jis melavo. Paaiškinimai, kuriuos vaikai parašė tą rytą, kai atėjo su valytoja, buvo rašomi sporto salėje. Vaikams rašant paaiškinimus valytoja nedalyvavo. Vaikams jis nieko nediktavo, vaikai jau buvo paruošti valytojos ir patys pirminiai paaiškinimai yra baisiausi. Vaikų paaiškinimus iš karto nunešė direktoriui. Direktorius pasiliko vaikų paaiškinimus, po to išsikvietė ir vaikus. Neatsimena kaip buvo, kad paaiškinimai liko pas jį, o ne pas direktorių. Mano, kad direktoriui paliko paaiškinimų kopijas, o sau pasiliko originalus. Po šio įvykio jam buvo pareikšta drausminė nuobaudą, kurią jis apskundė. Po tyrimo drausminė nuobauda jam buvo panaikinta. Paaiškinimų originalai pas direktorių buvo tol, kol buvo atliekamas vidaus tyrimas. Paaiškinimus iš direktoriaus pasiėmė po to, kai advokatė pasakė, kad juos reikia pridėti prie bylos. Iš direktoriaus vaikų paaiškinimus pasiėmė po 2011 m. kovo 30 d.

Mažamečio nukentėjusiojo T. T. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu perskaityti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 280 str. 3 d. T. T. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad prasidėjus fizinio lavinimo pamokai, jis su draugais sėdėjo ant suoliuko sporto salėje. Su juo buvo L. P., E. S., J. S. ir N.. Jis tą dieną buvo pamiršęs sportinę aprangą. Mokytoja liepė nusiauti batus, todėl jis nuėjo į persirengimo patalpą. Nusiavė batus, užlipo laiptais ir prie salės durų laukė draugų. ir atėjęs mokytojas. Belaukiant prie durų priėjo mokytojas N. A. ir nieko nesakęs ranka trenkė jam per sprandą ir liepė greičiau eiti į salę. Nuo smūgio jis parkrito, krisdamas kaire ranka nepatogiai atsirėmė. Mokytojas matė kaip jis nukrito ir liepė greičiau eiti į salę, o pats nuėjo į rūbinę. Po kurio laiko pradėjo labai skaudėti ranką. Draugams sakė, kad skauda ranką, o jie pasakė, kad matė kaip viskas buvo. Po pamokų parėjęs viską papasakojo tėtei ir kartu su juo nuėjo pas direktorių. Ranką skaudėjo per riešą, ji apie dvi savaites buvo langetėje. Per tą laiką jis mokyklą lankė, tačiau mokytojo nematė.. (b.t.l., l.54-56).

Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas R. M. parodė, kad 2010 m. gruodžio 6 d. apie 13 val. iš mokyklos parėjo verkdamas vaikas. Paklausus kas atsitiko, paaiškino, kad mokytojas kirto per sprandą, o jis nugriuvo ir susimušė ranką. Kartu su sūnum nuėjo pas direktorių. Papasakojus kas atsitiko, direktorius jo atsiprašė, o vaiką nuvedė pas sesutė, kuri ranką užšaldė ir parišo. Sesutė patarė kreiptis į medikus. Sūnaus ranka patino tik kitą dieną, įvykio dieną buvo tik raudona. Poliklinikoje ranką įdėjo į langetę. Mano, kad sūnus nemeluoja, jeigu būtų nugriuvęs, tai taip būtų ir pasakęs. Sūnaus bendraklasių nepažįsta, juos pirmą kartą pamatė apklausoje teisme. Nepažįsta nei S., nei jo tėvų, pas jį namuose nebuvo. Civilinio ieškinio nereiškia, nori tik teisybės. Sūnui buvo stipriai sumušta ranka, jis kentė fizinį skausmą, iki dabar bijo eiti į mokyklą, nes jo atžvilgiu ir kiti mokytojai laido replikas.

Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė L. T. parodė, kad gruodžio 6 d. po pietų jai paskambino Rimas ir pasakė, kad vaikas iš mokyklos parėjo verkdamas ir , kad buvo nuėję pas direktorių išsiaiškinti. Pats vaikas jai papasakojo, kad tą dieną pamiršo pasiimti fizinio aprangą ir tik su kojinėmis, be batų, stovėjo prie sporto salės, o mokytojas eidamas pro šalį kirto per sprandą. Sūnus nugriuvo ant rankos ir taip ją susižalojo. Grįžusi iš darbo pamatė, kad ranka subintuota. Ryte sūnus rankos nepajudino. Nuvynioję bintą, pamatė, kad ranka patinusi, nuo šaldymo odelė net nudeginta. Iš karto nuėjo į polikliniką. Vaiko ranka dviems savaitėms buvo įdėta į gipsą. Gruodžio 7 d. jai paskambino mokytojas ir paklausė kaip laikosi vadinamas ligonis. Pasakė, kad blogai nes ranka įdėta į gipsą. Mokytojas kalbėjo pakeltu tonu. Antrą kartą mokytojas paskambino po savaitės laiko ir pasakė, kad jam liepė atsiprašyti, jeigu jiems, tėveliams, nuo to bus geriau. Pirmą naktį po įvykio, sūnus iš viso neužmigo, nes labai skaudėjo ranką. Vėliau miegoti buvo nepatogu dėl gipso. Vaikui ranką skauda iki šiol, skausmą bando mažinti tepalais. Po šio įvykio sūnus bijojo eiti į mokyklą, bijojo, kad jam bus prikaišiojama, bus mažinami pažymiai.

Liudytoja D. G. parodė, kad ji mokykloje dirba valytoja, todėl pažįsta ir kaltinamąjį, ir nukentėjusįjį. Nukentėjusysis yra jos brolio vaikais. Tą dieną, kai viskas įvyko, vaikas į rūbinę ėjo nusiminęs, ji jam padėjo apsirengti ir užsidėti kuprinę. Po kiek laiko į mokyklą atėjo brolis kartu su verkiančiu vaiku. Brolis jai pasakė, kad mokytojas sumušė jo sūnų ir nuėjo pas direktorių. Ji T. klausė, kodėl jis jai iš karto nepasakė kas atsitiko. T. atsakė, jog bijojo. T. klasės draugai jos klausė kaip T. ranka, bet tuo metu ji apie įvykį dar nieko nežinojo. Kitos dienos rytą, prieš pamokas pamatė, kad mokytojas laukė T. klasės draugų. Jis kalbėjosi su vaikais, po to juos nusivedė prie sporto salės, prie laiptų į berniukų rūbinę. Stebėdama įvykį, pamatė, kad mokytojas mokina vaikus sakyti, kad T. ėjo ir jam užsikabino koja. Matė, kad mokytojas net viską rodė veiksmais. Priėjusi prie mokytojo, paklausė kodėl jis muša jos brolio vaiką. Mokytojas pasakė, kad jis nieko nemušė. Taip pat pasakė, kad po tokio įvykio reikėtų atsiprašyti šeimos ir, kad jis gali turėti nemalonumų. Mokytojas jai atsakė, kad nemalonumų niekada neturėjo ir neturės. Tuo jos pokalbis su mokytoju ir baigėsi. Viso jos ir mokytojo pokalbio metu vaikai stovėjo šalia ir žiūrėjo. Po to, mokytojas vaikus nusivedė į kabinetą ir liepė rašyti paaiškinimus. J. pasakė, kad mokytojas net diktavo ką reikia rašyti, bet jis nerašė, o kiti vaikai rašė ką mokytojas jiems diktavo. Vaikai sporto salėje užtruko apie 20 minučių. Ji neapsikentusi nuėjo pas direktorių ir paklausė kodėl pedagogas mokina vaikus meluoti.

Liudytojas E. Ž. parodė, kad kaltinamasis yra jo bendradarbis. Nukentėjusiojo vaiko nepažįsta. Apie įvykį žino tik, kad vaikas buvo pagriuvęs salės tarpduryje. Vaiką pamatė besikeliantį, todėl suprato, kad jis buvo pargriuvęs. Vaikas atsistojo ir nubėgo prie savo klasės. Neužfiksavo už kiek laiko į salę sugrįžo mokytojas A.. Mano, kad vaikas užsikabino už paskutinio laiptelio prieš salę, nes tas laiptelis su defektu. Konkrečių atvejų, kad vaikai toje vietoje būtų nugriuvę, nežino. Dar buvo įvykis, kad mokytojas jo paprašė ateiti į kabinetą, nes vienas vaikas norėjo papasakoti įvykio detales. Vaikas papasakojo, kad buvo atėjęs policininkas ir liepė duoti parodymus, pasakojo ką jam reikės sakyti. Visa tai vyko 2011 m. vasario 15 d. šeštos pamokos metu. Kartu su vaiku, juo ir mokytoju A. tame kambaryje dar buvo ir mokytoja G.. Vaiką klausinėjo mokytojai A. ir G.. Vaikas sakė, kad anksčiau melavo, nes jam meluoti liepė policininkas.

Liudytoja E. P. parodė, kad su kaltinamuoju apie mėnesį laiko dirbo vienoje mokykloje. Nukentėjusiajam berniukui dėstė kūno kultūrą. Apie patį įvykį įvykio dieną jai nebuvo žinoma, apie įvykį sužinojo po kelių dienų. Įvykio dieną 4-5 vaikai išėjo persiauti avalynės. Jiems persiauti avalynę liepė mokytojas A.. Nematė ar A. išėjo iš salės paskui vaikus, nes su likusiais mokiniais ruošėsi pradėti pamoką. Vaikai į sporto salę sugrįžo gana greitai, jie užtruko apie dvi minutes. Po to sėdėjo ant suoliuko, nes nedalyvavo pamokoje. Visi vaikai iš salės išėjo ir į ją sugrįžo kartu. Nepastebėjo, kad salės tarpduryje būtų nugriuvęs vaikas. Vėliau į jos pamoką vienas mokinys buvo atėjęs su sužalota ranka. Su tuo vaiku apie jo sužalojimo aplinkybes nebuvo, tačiau iš vaiko žodžių suprato, kad ranką sužalojo mokytojas.

Liudytojas A. L. parodė, kad kaltinamasis yra (duomenys neskelbtini) mokyklos kūno kultūros mokytojas, nukentėjęs berniukas mokinys T. T.. 2010 m. gruodžio 6 d. į jį kreipėsi T. T. tėvelis, kuris skundėsi, kad kūno kultūros mokytojas A. pastūmė vaiką ir vaikas susimušė ranką. Vaiką ir tėvelį nusivedė pas mokyklos sveikatos priežiūros specialistę. Specialistė apžiūrėjo, matėsi, kad ranka paraudusi, patinimo tuo metu nesimatė. Specialistė pasiūlė kreiptis į medikus, ką vėliau tėveliai ir padarė. Jis tėveliui pažadėjo išsiaiškinti kaip viskas buvo. Kitą dieną mokytojas A. kartu su mokiniais atnešė paaiškinimus kaip viskas vyko. Jis kaip mokyklos vadovas norėjo atlikti savo tyrimą, todėl vaikus pasikvietė atskirai. Vaikai parašė paaiškinimus. Mokytojas taip pat parašė paaiškinimą. Jam atrodė, kad mokytojas elgėsi nepedagogiškai ir yra kaltas. Buvo priimtas sprendimas skirti mokytojui papeikimą. 2011 m. sausio 6 d. mokytojas kreipėsi į mokyklos darbo ginčų komisiją su prašymu panaikinti drausminę nuobaudą ir ji buvo panaikinta. Pirmieji vaikų paaiškinimai mokytojui A. nebuvo gražinti, jis paaiškinimus suplėšė ir išmetė į šiukšlių kibirą. Paaiškinimų, kuriuos turi teismas, nesa matęs. Prisimena, kad mokytojui buvo leidęs pasidaryti paaiškinimų kopijas, nes jas reikėjo pateikti tyrėjai, tačiau jų negrąžino. Kad mokytojai A., Ž. ir G. mokytojų kambaryje apklausinėjo vaiką nebuvo informuotas, nors mano, kad jį kaip mokyklos vadovą apie tokį pokalbį turėjo informuoti. Mokytoją A. gali apibūdinti tik gerai, nusiskundimų jo elgesiu anksčiau nebuvo.

Liudytoja K. G. parodė, kad apie įvykį su nukentėjusiu berniuku laikas nuo laiko pasišneka, jai žinoma visa eiga. Ji yra nustebusi, kad tokio amžiaus mokiniai gali meluoti. Vasario 15d. kolega A. ją su mokytoju E. Ž. pasikvietė į kambarėlį, nes penktokas E. S. norėjo kažką papasakoti. S. pasakojo, kad pas jį į namus buvo atėjęs policininkas, paprašė mamos išeiti ir jo prašė teisme papasakoti ne taip kaip buvo. Vaiko paklausė kodėl jis melavo, ir šis atsakė, jog nežino kodėl. Mama jam pasakė, kad jis blogai padarė meluodamas, todėl dabar papasakojo tiesą. Vaiko apklausa vyko kūno kultūros mokytojų kambaryje, mokytojas A. buvo tik klausytojas, o klausimus uždavinėjo ji. Į mokytojų kambarį ji atėjo kartu su E. Ž., o A. su vaiku jau buvo kambaryje. Ji nematė kada A. atsivedė berniuką ir kiek laiko su juo bendravo vienas nežino. Ji viena su vaiku mokytojų kambaryje nebuvo likusi. Direktoriaus apie pokalbį su E. S. neinformavo.

Liudytoja R. S. parodė, kad nei kaltinamojo, nei nukentėjusio berniuko nepažįsta. Pas juos į namus nei prieš sūnaus apklausą teisme, nei po jos joks policininkas nebuvo atėjęs ir su sūnumi nesikalbėjo. Pokalbio su sūnumi, kad jis melavo teisme nebuvo. Sūnus jai nesakė, kad kalbėjosi su mokytoju A. dalyvaujant kitiems mokytojams. Taip pat nepažįsta ir nukentėjusiojo berniuko tėvo, jis pas juos į namus nebuvo atėjęs.

Mažamečio liudytojo E. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu perskaityti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 280 str. 3 d. E. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad iš rūbinės T. išbėgo pirmas. Jis buvo už rūbinės durų. Į rūbinę atėjęs mokytojas N. liepė greitai išeiti iš rūbinės. Jam ir N. mokytojas su papke trenkė per galvą. Jie visi greitai nubėgo į salę. Salėje T. buvo nugriuvęs, J. jį pakėlė. T. sakė, kad skauda ranką. Kitą dieną mokytojas visiems liepė rašyti paaiškinimus, diktavo ką rašyt. Liepė rašyti, kad T. užsikabino ant laiptų bėgdamas, griuvo ir pats nukrito. Rašė ką diktavo nes bijojo. Pas direktorių parašė, kad mokytojas trenkė jam papke, ar ką rašė apie T. neatsimena. Pas direktorių pasakė ne visą teisybę, nes matė kaip mokytojas kalba su direktoriumi ir dėl to išsigando. Policijoje pasakė teisybę. (b.t.1., 115-117)

Liudytojas E. S. papildomai apklaustas teisme parodė, kad teisme buvo apklaustas dėl draugo. Į namus joks policininkas nebuvo atėjęs. Jam N. pasakojo, kad pas jį į namus buvo atėjęs policininkas. Vieną kartą kūno kultūros mokytojas A. jį nusivedė į mokytojų kambarėlį sporto salėje, jis prašė ateiti pasikalbėti. Mokytojas klausė ar nebuvo atėjęs policininkas į namus. Jis pasakė, kad buvo, bet omenyje turėjo, kad policininkas buvo atėjęs pas draugą. Mokytojui nesakė, kad nori su juo pasikalbėti ir pasakyti teisybę, jis pats pasikvietė. Prisimena, kad tai vyko per kūno kultūros pamoką. Mokytojų kambaryje buvo dar du mokytojai. Mokytojui nesakė, kad mama liepė papasakoti teisybę. Praėjo daug laiko ir jis neprisimena ra tą kartą ką nors rašė būdamas mokytojų kambaryje.

Liudytoja J. B. parodė, kad pažįsta ir kaltinamąjį ir nukentėjusįjį, nes ji yra informacinių technologijų mokytoja. Apie įvykį sužinojo tik po kelių dienų, kai direktorius visus sukvietė ir papasakojo kas įvyko mokykloje. Įvykio detalių direktorius nepasakojo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta todėl, kad keli vaikai vėlavo į pamoką. Atėjusi į pamoką po pirmojo skambučio, vaikų nerado. Jai buvo paaiškinta, kad vaikai vėluos, nes išėjo su kitu mokytoju. Vaikai atėjo pavėlavę, ji neklausė kur jie buvo, davė jiems užduotį ir liepė ją atlikinėti.

Liudytoja D. K. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta kaip mokytoją, o nukentėjusįjį berniuką – kaip valytojos brolio vaiką. Apie įvykį žino tik iš nuogirdų. Vieną rytą mokykloje buvo garsus triukšmas, toks kokio paprastai nebūna. Ji girdėjo garsų valytojos riksmą. Tuo metų vaikų fojė jau buvo tik vienas kitas. Kai pro ją praėjo valytoja su vaikais, ji kabino skelbimą. Tada išgirdo valytojos riksmą, ji kalbėjo labai garsiai ir pakeltu tonu. Pagalvojo, kad šaukė ant vaikų, tik po to išgirdo ir mokytojo balsą. Matė, kad valytoja su vaikais ėjo nuo rūbinių pusės. Jai buvo keista, kad valytoja taip negražiai kalbasi su mokytoju. Po to mokytojas su vaikais lipo kažkokiais laiptais, bet kur tiksliai neprisimena. Vaikai turėjo kažkokius lapus. Diena prieš tai D. jai sakė, kad brolio vaikas kūno kultūros pamokoje išsinarino ranką, ji padėjo jam apsirengti, o jis jai net nepasisakė. Tuo metu D. G. ir pati konkrečiai dar nieko nežinojo.

E. Š. parodė, kad kaltinamąjį ir nukentėjusįjį berniuką pažįsta tik iš matymo. Ji visą laiką būna namuose, todėl vaikai nebūna vieni. Todėl jai gerai žinoma, kad į namus nebuvo nei nukentėjusiojo berniuko tėvelis, nei joks vyras policininko uniforma ir jos sūnaus apie nieką neklausinėjo. Su sūnum kiekvieną dieną aptaria kas vyksta mokykloje ar su draugais. Jai yra žinoma, kad sūnus mokykloje paaiškinimus rašė tris kartus. Žino, kad mokytojas liepė kažką rašyti ir buvo rašoma taip, kaip diktavo mokytojas. Pas direktorių rašė taip, kaip buvo iš tikrųjų.

Mažamečio liudytojo N. Š. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu perskaityti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 280 str. 3 d. N. Š. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad kūno kultūros pamokos metu, kūno kultūros mokytoja liepė nueiti nusiauti batus. Nusiauti batų išėjo penkiese: jis, L., J., E. ir T.. T. T. pirmas nusiavė batus ir jų laukė prie salės durų, jau užlipęs laipteliais į viršų. Jis gerai matė, kad jis laukia, kadangi persirengimo kambario durys buvo atidarytos. Mokytojas priėjo prie T., jį paėmė už sprando ir papurtė. P to, kai paleido, T. nugriuvo. T. nugriuvo už kokio metro. Tada mokytojas atėjo į rūbinę ir liepė per 3 sekundes išeiti. Jis su draugais nuėjo į sporto salę, T. jau buvo salėje. Atsisėdo šalia T.. T. sakė, kad pasakys auklėtojai, jog skauda ranką. Jie paklausė kas atsitiko. T. akyse matėsi ašaros. Kaip T. mokytojas papurtė, galėjo nematyti tik L.. Kitą dieną tas mokytojas juos pakvietė iš pamokos, su jais nebuvo tik T.. Jie kartu su mokytoju nuėjo į sporto salę, ten pasodino prie staliuko, davė lapus ir diktavo ką rašyti. Diktavo, kad T. užsikabino už laiptų ir pats nukrito Jis su L. rašė tai, ką diktavo mokytojas, reikėjo ir pasirašyti. Raštus pasiliko mokytojas. Kai buvo prie salės durų, atėjo valytoja ir mokytojo klausė kam sumušė jos brolio vaiką. Mokytojas jai atsakė, kad tik papurtė, o vaikas pats užkliuvo ir nugriuvo. Po kelių dienų juos pasikvietė direktorius ir liepė rašyti paaiškinimus, jie tada rašė patys, nieks nediktavo ir tada jis parašė visą teisybę, nes rašyti teisybę liepė direktorius. Direktorius paklausė ar jiems mokytojas diktavo kaip rašyti paaiškinimus. Kaip jie pasakė, kad taip, tai direktorius liepė parašyti paaiškinimus taip kaip viskas buvo. Jis tada parašė, kad mokytojas T.papurtė ir T. nukrito. Būnant rūbinėje, mokytojas jam ir dar vienam vaikui sudavė papke per galvą. (b.t.1., l. 95-97).

N. Š. papildomai apklaustas teisme parodė, kad E. tikrai nepasakojo, kad pas jį į namus buvo atėjęs policininkas. Tokios net kalbos nebuvo. Nei vienas iš vaikų nesa pasakojęs, kad pas juos namuose buvo policininkas. Paaiškinimus rašė du ar tris kartus, praėjo daug laiko, todėl dabar jau gerai neprisimena. Gali būti, kad paaiškinimą rašė ir trečią kartą, bet nesa užtikrintas.

Mažamečio liudytojo J. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu perskaityti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 280 str. 3 d. J. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad buvo kūno kultūros pamoka. Jis buvo kartu su L. P., E., N. ir T.. Mokytoja liepė nusiauti batus. Jis nesportavo, nes skaudėjo koją. Jis pirmas rūbinėje nusiavė batus ir nubėgo į sporto salę. Paskui jį į salę atbėjo T. T. ir atsisėdo šalia jo, o po to atėjo ir kiti vaikai. Pamokos metu nieko nekalbėjo. Per pertrauką kalbėjo, kad mokytojas N. palenkė T. ir metė į žemę. Kitą dieną, ryte mokytojas N. jiems liepė rašyti paaiškinimus, kad T. pats užkliuvo. Mokytojas diktavo ką rašyti. Jis savo paaiškinime buvo parašęs, kad T. pats nugriuvo, bet paskui pataisė, kad T. pargriovė mokytojas. Kiti vaikai bijojo, rašė ką liepė mokytojas. Mokytojas raštus susirinko ir nunešė direktoriui. Jis paties įvykio nematė. N. muša vaikus, ir jam buvo trenkęs per galvą rakete. (b. t.1., 1. 87-89).

Mažamečio liudytojo L. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu perskaityti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 280 str. 3 d. L. P. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad atėjo į sporto salę, bet tą dieną fizinio nedarė, nes buvo po ligos. Mokytoja liepė nueiti nusiauti batus kartu su N., E., T. ir J. nuėjo į rūbinę ir nusiavė batus. T. iš rūbinės išėjo pirmas. Atėjęs mokytojas N. liepė per 3 sekundes dingti ir trenkė E. papke. Jis stovėjo už rūbinės durų. Visi nubėgo į sporto salę ir atsisėdo ant suoliuko šalia T.. T. skundėsi, kad jam skauda ranką, sakė, kad mokytojas jį pastūmė, o J. padėjo jam atsikelti. Kitą dieną, antradienį, mokytojas juos pasiėmė iš pamokos, nuo kabineto durų kur jie laukė informacinių technologijų pamokos ir sporto salėje diktavo ką rašyti. Diktavo, kad T. bėgdamas pats užsikabino, ir pats pargriuvo. Jis rašė tai, ką diktavo mokytojas. Tai ką jie parašė, mokytojas nunešė direktoriui. Direktorius buvo užsiėmęs ir liepė ateiti po kitos pamokos. Atėjus, direktorius skaitė tai, ką jie parašė ir klausė ar taip viskas įvyko. Kai kurie vaikai paaiškinimuose buvo parašę tiesą. (b.t.l, l 108-109).

Iš protokolo-pareiškimo matyti, kad R. M. 2010-12-08 kreipėsi į policiją nurodydamas, jog 2010-12-06, kad jo sūnų T. T. (duomenys neskelbtini) fizinio lavinimo pamokos metu sumušė mokytojas N. A.. (b.t.1, l.2).

Tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2108-12-07 10.55 val. Alytaus apskrities VPK gautas telefoninis pranešimas iš VšĮ Alytaus poliklinika, kad kreipėsi T. T., kurį 2010-12-06 apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini), fizinio lavinimo pamokos metu sumušė mokytojas. Nustatytas kairio riešo ir dilbio sumušimas, išduotas siuntimas traumatologo konsultacijai. (b.t.1, l.3).

Iš 2010-12-08 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta ir nufotografuota įvykio vietas, esanti (duomenys neskelbtini) prie sporto salės durų. (b.t.1, l. 4-7).

T. T. gimimo liudijimo kopija, kad nukentėjusysis yra mažametis, gim. 1999-04-26. (b.t.l., l.32).

20110-12-15 Reikalaujamų dokumentų pateikimo protokolu užfiksuota, kad A.L. pateikė reikalaujamų mokytojo E. Ž., mokinių E. S., N. Š., J. S., L. P. paaiškinimų kopijas. (b.t.1, l.9).

Mokytojo E. Ž. paaiškinimu užfiksuota, jog jis matė kaip vienas iš berniukų bėgdamas į salę pargriuvo, jis mokytojo šalia nematė. (b.t.1, l.10).

Mažamečių E. S., N. Š. ir J. S. paaiškinimai rašyti (duomenys neskelbtini) direktoriui patvirtina, jog vaikai nurodė matę kaip mokytojas N. A. naudojo smurtą T. T. atžvilgiu. (b.t.l, l.11,12,14).

Specialisto išvada Nr. G 1047/10 (06) patvirtina, kad nukentėjusiajam T. T. kliniškai nustatyta kairio riešo sąnario sumušimas ir patempimas. Sužalojimas padarytas veikiant kairio riešo sąnarį kietu buku žalojančiu daiktu, smogiant juo arba atsitrenkiant į jį; sužalojimas galėjo būti padarytas krentant ant ištiestos rankos ir rankos riešo-plaštakos sritimi atsitrenkiant į kietą pagrindą; sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje ir kvalifikuotinas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairio riešo sąnario sumušimo ir patempimo sveikta sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui. (b.t.1., l. 24-26).

N. T. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolu užfiksuota, kad nukentėjusysis parodė vietą (duomenys neskelbtini), kurioje 2010-12-06 jis buvo sužalotas. (b.t.1, l. 59-64).

Liudytojo N. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolu užfiksuota, kad liudytojas parodė vietą (duomenys neskelbtini), kurioje 2010-12-06 buvo sužalotas T.T.. ( b.t.l., 1. 99-103).

2010-12-08 (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymas patvirtina, kad kaltinamajam N. A. už nepedagogišką elgesį su mokiniu buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. (b.t.1, l.18). Drausminė nuobauda panaikinta 2011-0124 (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymu (b.t.l., l.131) remiantis (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisijos sprendimu (b.t.l, l.132).

2011-01-04 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu užfiksuota vieta ir laiptelis, kurioje N. A. teigimu prieš pargriūdamas užsikabino T. T.. (b.t.1., l.137-142).

Pagal BK 138 str. 1 d. 1 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį. Nors kaltinamasis nurodė, kad fizinio smurto prieš mažametį nevartojo, tačiau jo parodymus paneigia mažamečio nukentėjusiojo T. T., mažamečių liudytojų N. Š., E. S., J. S. ir L. P. parodymai, kurie nežymiai (dėl didelio susijaudinimo ir amžiaus) ir skiriasi, tačiau iš esmės sutampa ir patvirtina nukentėjusiojo vaiko parodymus. Jų parodymai visumoje patvirtina, kad kaltinamasis prieš T. T. vartojo fizinį smurtą. Taip pat mažamečio T. T. parodymus patvirtina ir mokyklos direktoriaus A.L., bendravusio su mažamečiu nukentėjusiuoju įvykio dieną, parodymai bei nukentėjusiojo įstatyminių atstovų R. M. ir L. T. parodymai. Teismas nesiremia liudytojo E. Ž. parodymais, kadangi jis nors ir buvo sporto salėje, tačiau tiesiogiai įvykio nematė, nurodė, jog pamatė besikeliantį vaiką ir todėl pagalvojo, kad jis pargriuvo. Kaltinamojo elgesys po įvykio patvirtina, kad jis visokiais būdais siekė išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, t.y. jis pats pasikvietė vaikus, liepė parašyti paaiškinimus, jiems diktavo tekstą, kurį reikia parašyti ir tokiu būdu išgautus paaiškinimus nunešė direktoriui. Kad mokytojas paaiškinimų parašymui vaikus pasikvietė prieš prasidedant kito mokytojo pamokai, patvirtino informacinių technologijų mokytoja J. B., kurią mokiniai informavo, jog nesančių keturių mokinių nereikia žymėti kaip nedalyvaujančių pamokoje, nes juos išsivedė kitas mokytojas. Kad pats mokytojas susirado vaikus patvirtino ir liudytoja D. G.. Teismas mano, kad kaltinamasis, siekdamas patvirtinti savo teiginius, jog paaiškinimus vaikai parašė patys ir po to, kai mažamečiai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, pamokos metu pasikvietė vieną iš vaikų E. S., su juo bendravo vienas, ir tik po to pasikvietė kitus du salėje buvusius kūno kultūros mokytojus – E. Ž. ir K. G., apie savo pokalbį su liudytoju neinformavo mokyklos vadovo. Kaltinamojo teiginį, jog kol jis pasikvietė E. Ž. su E. S. bendravo viena mokytoja K. G., pastaroji kategoriškai paneigė, nurodydama, kad kai ji su E. Ž. atėjo į mokytojų kambarį salėje, ten jau buvo mokytojas N. A. ir E. S.. Kaltinamojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja liudytojo A.L. parodymams dėl vaikų mokytojui parašytų paaiškinimų. Teismo posėdžio metu direktorius nurodė, jog paaiškinimus, kuriuos mokytojui N. A. parašė vaikai, jis po patikrinimo suplėšė. Kaltinamasis ir jo gynėja teismui pateikė E. S. ir N. Š. ranka rašytus paaiškinimus (b.t.2., l.1,2), kurie kaip teigė kaltinamasis vaikų buvo parašyti sekančią dieną po įvykio. Bylos nagrinėjimo metu mažamečio liudytojo mama E. Š., kuri prieš papildomą vaiko apklausą buvo apklausta liudytoja, teismui nurodė, kad jos sūnus paaiškinimus rašė tris kartus ir tik vieną iš tų trijų kartų - direktoriui. Pats mažametis N. Š. tiksliai neprisiminė kiek kartų rašė paaiškinimus, tačiau jam apklausos metu atrodė, jog paaiškinimus rašė tris kartus. Įvertinus tai, kad vaikų pirminiai paaiškinimai buvo suplėšyti, juose kaip nurodė vaikai ir mokyklos direktorius buvo parašyta, kad T. T. pats paslydo, o teismui pateiktuose E. S. ir N. Š. paaiškinimuose nurodyta, jog N. Š. matė kaip mokytojas papurtė T. T., o E. S. paaiškinime nurodyta, kad jis matė kaip mokytojas pagavo T. T. už kaklo ir palenkė, teismas sprendžia, kad kaltinamojo ir jo gynėjos teismui pateikti paaiškinimai nėra vaikų pirminiai paaiškinimai, o jie iš vaikų paimti jau vėliau.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d. draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai elgtis su juo. Šie principai įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 str. 2 d.. Todėl įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, kaltinamojo tyčiniai veiksmai mažamečio T. T. atžvilgiu teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1 p.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str. 2 d. Kaltinamasis N. A. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, neteistas ir nebaustas administracine tvarka, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Nors N. A. ir teisiamas pirmą kartą, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, nes tai vienintelė už šį nusikaltimą sankcijoje numatyta bausmės rūšis. Nustatant šios bausmės dydį, atsižvelgiama į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, padarytos veikos motyvus ir tikslus. Taip pat įvertinama tai, kad N. A. iš anksto neplanavo daryti nusikaltimo, nusikaltimas nesukėlė sunkių padarinių. Realus bausmės vykdymas neigiamai paveiktų kaltinamojo socialinius ryšius su šeima. Įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek ir su kaltinamojo asmenybe, teismas mano, jog padarytas nusikaltimas yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo N. A. tikrosios vertybinės orientacijos. Daroma išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl vadovaujantis BK 75 str. N. A. paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas ir skirtini įpareigojimai bei baudžiamojo poveikio priemonė.

Byloje pareikštas valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys už nukentėjusiojo T. T. gydymo išlaidas yra pagrįstas ir pilnai tenkintinas. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 6.263 str., 6.283 str. reikalavimais žalą, padarytą asmeniui, kurio sužalota sveikata, privalo atlyginti ją padaręs asmuo. Dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta T. T. sveikata, nukentėjusysis buvo gydomas ambulatoriškai VšĮ Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje, gydymo išlaidas sudarė 384,6 Lt, jos buvo apmokėtos iš valstybinės ligonių kasos PSDF biudžeto, todėl kaltinamasis privalo atlyginti nukentėjusiojo gydymo išlaidas. (b.t.1, l.41-42).

Alytaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti 1000 Lt neturtinės žalos. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, taip pat asmens sveikatai. (CK 6.250 str.2d.). Tačiau prokuroro nurodyta 1000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti, teismo manymu, yra per didelė, nes nusikaltimo padariniai nėra sunkūs, nukentėjusiajam nepadaryti negrįžtami sveikatos pakenkimai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į kaltinamojo asmenybę bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais teismas mano, kad nukentėjusiajam, atstovaujamam įstatyminių atstovų priteistina 500 Lt dydžio kompensacija padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

N. A. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos 138 str. 2 d. 1 p. ir paskirti jam terminuotą laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant N. A. bausmės vykdymo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – 8 MGL (1040 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies. Priteisti iš N. A. nukentėjusiajam T. T., a.k. (duomenys neskelbtini) atstovaujamam įstatyminių atstovų R. M. ir L. T. 700,00 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš N. A. 384,66 Lt Valstybinei ligonių kasai (į.k. 191351679, Europos a. 1, LT-03505 Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita LT 217300010002484333) už nukentėjusiojo T. T. gydymo išlaidas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.