- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-27
- Bylos Nr.
- 2K-580/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-01291-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Prapiestis (pirm.), Rimantas Baumilas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- N. A.
- Nukentėjusysis
- T. T.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. A. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutarties.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu N. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms (bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos) bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 8 MGL (1040 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš N. A. nukentėjusiajam T. T., atstovaujamam įstatyminių atstovų R. M. ir L. T., priteista 700 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš N. A. Valstybinei ligonių kasai priteista 384,66 Lt nukentėjusiojo T. T. gydymo išlaidų.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendis pakeistas: iš N. A. nukentėjusiajam T. T., atstovaujamam įstatyminių atstovų R. M. ir L. T., priteista 500 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. A. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 6 d., apie 12.00 val., Alytuje, (duomenys neskelbtini) mokykloje, prie sporto salės durų, kūno kultūros pamokos metu tyčia sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam mažamečiui T. T. į sprando sritį, dėl to nukentėjusysis pargriuvo ant žemės ir susižalojo kairės rankos riešą; taip dėl kairio riešo sąnario sumušimo ir patempimo padarė nukentėjusiajam T. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes sveikata jam buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis N. A. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartį bei priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
Kasatorius skundžia abiejų instancijų teismų sprendimus dėl esminių BPK pažeidimų padarymo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Jis tvirtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir BPK 242 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio nuostatas. Be to, teismai neužtikrino BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintų teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principų. Esmingai pažeidę šias BPK normas, teismai nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Kasatorius tvirtina, kad jis turi būti išteisintas, o baudžiamoji byla – nutraukta.
Pagrįsdamas nurodytus baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normų pažeidimus, kasatorius pateikia tokius argumentus. Jis teigia, kad teismų išvados pagrįstos prielaidomis, vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, kad jos padarytos neišsamiai, šališkai vertinant bylos duomenis, nevertinant kasatorių teisinančių įrodymų, nepaneigus kaltinimui prieštaraujančių duomenų, pažeidžiant rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principus. Anot kasatoriaus, jis nuteistas nesant jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių faktą, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas netyrė visų jo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, nekreipė dėmesio į skundo motyvus, nenurodė, kodėl atmetami kasatorių teisinantys bylos duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo šališkas, nes nukentėjusiojo tėvas dirba (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, liudytojai bijojo duoti kasatorių teisinančių parodymų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė nuteistojo prašymą atlikti įrodymų tyrimą (taip išsamiai patikrinti apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes) – apklausti įvykį mačiusius liudytojus A. A., E. V., P. P. Teismas taip pat atmetė prašymą apklausti liudytoją I. P., kuri galėjo patvirtinti, kad liudytoja D. G. liepė vaikams rašyti paaiškinimus, jog kasatorius naudojo smurtą prieš jos brolio vaiką. Netirta ir ta aplinkybė, kad kasatoriaus santykiai su šia liudytoja jau iki tariamo įvykio buvo konfliktiški. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, buvo būtina apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojus E. Ž. ir K. G., tačiau ir šis prašymas nepagrįstai buvo atmestas.
Taip pat kasatorius mano, kad į apeliacinės instancijos teismą buvo būtina iškviesti ir apklausti specialistą. Specialisto pateikta išvada Nr. G 1047/10 (06), kurioje konstatuota, kad dėl kairio riešo sąnario sumušimo nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, neatitinka byloje surinktų įrodymų bei prieštarauja Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėms. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai patvirtino, jog vaiko ranka patino tik kitą dieną po įvykio. Be to, nukentėjusysis parodė, kad po įvykio jis visą laiką lankė mokyklą. Taip pat kasatorius pažymi, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti ir krisdamas ant ištiestos rankos bei riešo-plaštakos sritimi atsitrenkdamas į kietą pagrindą. Taigi lieka neaišku, kokiais veiksmais šis sužalojimas buvo padarytas: ar dėl to, kad nukentėjusysis bėgdamas į viršų užkliuvo už laiptelio ir įpuolė į salės vidų, paskui atsikėlė ir nuėjo (taip viso bylos proceso metu nuosekliai parodė kasatorius), ar dėl to, kad kasatorius nukentėjusiajam ranka trenkė per sprandą (taip parodė nukentėjusysis). Liko neišaiškinta ir ta aplinkybė, ar nukentėjusysis iki kreipiantis pas gydytoją nebuvo kur nors kitur nukritęs. Teismai apskritai nesvarstė, ar dėl tokio sužalojimo nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Toliau skunde kasatorius aptaria nepilnamečių liudytojų parodymus ir tvirtina, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi. Liudytojas E. S. vienokias aplinkybes nurodė rašydamas paaiškinimą (kad kasatorius pagavo nukentėjusįjį ir jį stūmė ar palenkė), ir kitokias – tyrėjui (kad paaiškinime nurodė tai, ką kalbėjo draugai, jis nematė, kaip nukentėjusysis griuvo). Be to, šis liudytojas kasatoriui bei liudytojams K. G. bei E. Ž. nurodė, kad pas jį į namus buvo atėjęs policininkas ir prašė, jog teisme papasakotų ne taip, kaip buvo.
Vienas kitam prieštarauja bei yra nenuoseklūs ir kitų nepilnamečių liudytojų – N. Š., L. P., J. S. – parodymai, užfiksuoti jų paaiškinimuose (mokytojui, direktoriui) bei duoti tyrėjui ar teisme (skunde kasatorius juos detaliai išdėsto). Iš esmės kasatorius teigia, jog minėti liudytojai, be kita ko, patvirtino ir tai, kad paaiškinimus ir tą aplinkybę, jog mokytojas purtė nukentėjusįjį, liepė rašyti liudytoja D. G. Vienais atvejais liudytojai nurodė, kad kasatorius stūmė (arba lenkė, metė, sudavė aplanku ir pan.) nukentėjusįjį, kitais – kad iš viso įvykio nematė, kad parodė tai, ką kalbėjo draugai, arba kad nukentėjusysis pats užkliuvo ir nugriuvo, kad mokytojas su aplaku trenkė ir N. Š., ir E. S. (nors šie tai paneigė).
Anot kasatoriaus, šiuos prieštaravimus pastebėjo ir apeliacinės instancijos, tačiau nebandė jų šalinti. Teismas netgi konstatavo, kad N. Š. paaiškinimo data nenurodyta, o tai tik patvirtina, jog teismas net nebuvo susipažinęs su kasatoriaus apeliaciniu skundu, kuriame aiškiai nurodyta, kad N. Š. paaiškinimas parašytas gruodžio 7 d. Be to, ši aplinkybė patvirtino faktą, kad visi keturi vaikai parašė paaiškinimus sporto salėje tuo pačiu metu, o byloje buvo pateikti tik du iš jų – tie, kurie naudingi nukentėjusiajam, tačiau ir šių aplinkybių nė vienas teismas netyrė. Taip pat teismas nesiaiškino, kad rašyti paaiškinimus vaikus pasikvietė ne kasatorius, o valytoja D. G., nors šia aplinkybe be pagrindo grindžiamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas tyrė tik jį kaltinančius įrodymus, netyrė jį teisinančių įrodymų, tarp jų – paties kasatoriaus, liudytojų E. Ž., E. P., K. G., D. K., L. P. ir kitų parodymų, neanalizavo liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jų paaiškinimų. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė skundo motyvo, kad kasatorius iš pat pradžių tvirtino, jog vaikas krito ir susimušė ranką dėl to, kad užkliuvo už laiptelio.
Apibendrindamas skundo argumentus, kasatorius tvirtina, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog būtent dėl jo kaltų veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl jam inkriminuota veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. A. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl teismo šališkumo
Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių nuteistasis N. A. nenurodė savo apeliaciniame skunde, jų nepateikia ir kasaciniame skunde. Teiginį apie teismo šališkumą nuteistasis grindžia aplinkybe, kad nukentėjusiojo tėvas dirba (duomenys neskelbtini) policijos komisariate. Anot kasatoriaus, dėl šios priežasties liudytojai bijojo duoti kasatorių teisinančių parodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo N. A. nurodyta aplinkybė apie nukentėjusiojo tėvo darbovietę galėtų kelti tam tikrų abejonių to paties policijos komisariato tyrėjų, kurie atliko ikiteisminį N. A. bylos tyrimą, nešališkumu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įtariamasis turi teisę reikšti nušalinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, teisėjui. 2010 m. gruodžio 13 d. pranešimo apie įtarimą turinys patvirtina, kad su teise nušalinti N. A. buvo supažindintas pasirašytinai. Tačiau iš tolesnės bylos medžiagos matyti, kad šia teise jis nepasinaudojo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme. Todėl darytina išvada, kad jokių abejonių dėl tyrėjų, prokuroro, teismo nešališkumo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo N. A. nekilo. Konstatuotina, kad mažamečio nukentėjusiojo tėvo darbas policijos komisariate teismo nešališkumui niekaip neturi įtakos, nes teismas nėra pavaldus nei policijai, nei kuriai nors kitai valstybės institucijai. Su teismo nešališkumu nesietinas ir liudytojų parodymų turinys, nes visus įrodymus, taip pat ir liudytojų parodymus, teismas vertina savarankiškai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nustatęs, kad tie parodymai melagingi, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui (BPK 257 straipsnis). Iš šioje nutarties dalyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad nuteistojo N. A. kasacinio skundo teiginys, jog jo bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįstas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Ginčydamas teismo nustatytas aplinkybes, kasatorius skunde tvirtina, kad jas nustatydamas pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, taip pat BPK 7, 10, 44 straipsnių nuostatas. Šį teiginį nuteistasis N. A. argumentuoja tuo, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik prielaidomis, prieštaringais mažamečių liudytojų parodymais, o neįvertino paties kasatoriaus parodymų ir kitų jį teisinančių įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasatoriaus teiginiai prieštarauja skundžiamo teismo nuosprendžio turiniui bei kitai bylos medžiagai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame teismas išdėstė visų ištirtų įrodymų, t. y. tiek kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, tiek rašytinių įrodymų esmę, pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Kasatoriaus nesutikimas su teismo atliktu įrodymų įvertinimu nereiškia, kad minėti BPK reikalavimai buvo pažeisti. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis N. A. ne tik apeliaciniame, bet ir kasaciniame skunde neigia teismo nustatytas aplinkybes, tvirtindamas, kad prieš mažametį T. T. smurto jis nenaudojo, kad T. T. pats užkliuvo už laipto ir pargriuvęs susižalojo. Teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Todėl nuteistojo N. A. kasacinio skundo argumentai, kuriais jis grindžia teiginį, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų nepadarė, paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto, BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistasis N. A. kasaciniame skunde tvirtina, kad Kauno apygardos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo neišsamiai, nes nemotyvuotai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą, neįvertino jo parodymų, taip pat kitų jį teisinančių įrodymų, nesiėmė priemonių tinkamai nustatyti nesunkaus T. T. sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nuteistasis N. A. prašė panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. priimti priešingą sprendimą. Toks apelianto prašymas apibrėžia pačias plačiausias skundo ribas. Tai reiškia, kad tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės; ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamojo nusikalstamus veiksmus, paskiriant jam bausmę; ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus; ar tinkamai išspręstas civilinis ieškinys ir kt.
Iš apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Dar kartą aptaręs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos įvertino tinkamai ir padarė juos atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant N. A. nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pritaikytas tinkamai. Iš tolesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio analizės matyti, kad teismas pagrindinį dėmesį sukoncentravo į padarinius, t. y. į T. T. patirto sveikatos sutrikdymo sunkumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo subjektyviųjų N. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, o būtent – kaltės. Tai esminė aplinkybė, nes, esant tiems patiems padariniams, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio atitinkamą dalį, kai ji padaroma tyčia, ir pagal BK 139 straipsnio atitinkamą dalį, kai ji padaroma dėl neatsargumo.
Tyčios ir neatsargumo sąvokas pateikia BK 15 ir 16 straipsniai. Tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė. BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad nusikalstamą veiką darydamas tiesiogine tyčia asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori. Netiesioginės tyčios atveju asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra padarytas tuomet, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Iš BK 15, 16 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad tyčinė ar neatsargi kaltė sveikatos sutrikdymo atveju – tai vientisas psichinis santykis (intelektinio ir valinio procesų visuma) su daroma veika ir tos veikos padariniais. Todėl teismai pagal BK 15 ir 16 straipsnių reikalavimus privalėjo išsiaiškinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip kaltininko sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi BK 138 ir 139 straipsniuose įtvirtintų sudėčių požymiai ir kokios buvo kaltininko valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių. Šioje byloje pats kaltinamais N. A. jokių parodymų apie savo psichinį santykį su veika ir jos padariniais nedavė (jis nieko neparodė apie tai, numatė ar nenumatė, kad nuo jo smūgio nukentėjusysis nugrius ir dėl to patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą, jei numatė, tai ar norėjo tokių pasekmių, ar tik sąmoningai leido joms atsirasti, ir pan.) ir neigė patį veikos padarymo faktą. Todėl teismas apie kaltininko psichinį santykį su veika ir jos padariniais turėjo spręsti iš nustatytų bylos aplinkybių. Šioje byloje nustatytos tokios aplinkybės: fizinio lavinimo mokytojas N. A., ragindamas mažamečius mokinius (nukentėjusiajam T. T. tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų) greičiau persiauti avalynę ir sugrįžti iš rūbinės į sporto salę, sudavė neakcentuotą smūgį ranka T. T. per sprandą; aplinkybę, jog smūgis nebuvo akcentuotas, patvirtina tai, kad įvykį matę kiti mokiniai parodė, jog N. A. ne sudavė T. T. per sprandą, o tik už šios vietos jį stumtelėjo, taip pat įrašas specialisto išvadoje Nr. 1047/10(06) apie tai, kad kitą po įvykio dieną T. T. sprando srityje sužalojimų nėra, skausmingumo čiuopiant neatžymi; nuo šio smūgio T. T. pargriuvo ant sporto salės grindų ir griūdamas susižalojo ranką; dėl rankos sužalojimo T. T. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, todėl buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš to, kad teismas N. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, darytina išvada, jog teismas sprendė, kad tai tyčinė nusikalstama veika, t. y. taikė BK 15 straipsnį. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nepasisakė apie tai, ar ranka suduodamas per sprandą nukentėjusiajam kaltinamasis numatė, kad dėl to nukentėjusysis nugrius, griūdamas susižalos ranką, taip patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokių pasekmių norėjo (tiesioginė tyčia), ar nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti (netiesioginė tyčia), ar tokių pasekmių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti (neatsargumas). Taigi ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai nuteistojo N. A. kaltės formą konstatavo išsamiai neišsiaiškinę, kaip kaltininkas suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokios buvo kaltininko valinės pastangos dėl kilusių padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tai vertintina kaip BK bendrosios dalies nuostatų apie kaltę, įtvirtintų BK 15 ir 16 straipsniuose, netinkamas pritaikymas ir kaip BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, pažeidimas. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes jis atima galimybę neabejojant konstatuoti, kad N. A. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (BPK 383 straipsnis) ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nustatytas sudėtingas priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių vystimasis (nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne suduodant smūgį į nukentėjusiojo ranką, o suduodant nukentėjusiajam per sprandą, šiam nuo smūgio griūnant ir dėl griuvimo patiriant rankos sužalojimą) įpareigoja teismą apsvarstyti ir klausimą, ar ši veika nebuvo padaryta dėl neatsargumo (BK 139 straipsnio 1 dalis). BPK 407 straipsnyje nurodyta, kad BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas turi būti tiriamas privataus kaltinimo tvarka. Ši byla pradėta ir nagrinėjama valstybinio kaltinimo tvarka. Siekdamas užtikrinti tinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kvalifikuojant nuteistojo N. A. nusikalstamą veiką, galimybę, apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą privalo atlikti įrodymų tyrimą bent jau tam, kad galėtų įvykdyti BPK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.