- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-548-282-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00157-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Bronius Zalaga, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- E. D.
- Advokatai
- Algirdas Juška
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį (už vengimą atlikti arešto bausmę pagal 2010-08-30 baudžiamąjį įsakymą ir nutartį) laisvės atėmimu 4 mėnesiams,
- pagal BK 242 straipsnį (už vengimą atlikti arešto bausmę pagal 2011-07-12 baudžiamąjį įsakymą ir nutartį) laisvės atėmimu 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, E. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliui, E. D. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus visiškai sudedant su paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2010-08-30 baudžiamąjį įsakymą (bausmė pakeista 2013-11-25 nutartimi) ir Telšių rajono apylinkės teismo 2011-07-12 baudžiamąjį įsakymą (bausmė pakeista 2013-12-09 nutartimi), E. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams 10 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
E. D. nuteistas už tai, kad jis vengė atlikti bausmę, būdamas 2010-08-30 Telšių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, baudžiamojoje byloje Nr. 86-1-00539-09, pripažintas kaltu dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir nuteistas 14 MGL dydžio, t. y. 1820 Lt bauda, 2013-11-25 Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi Nr. T-153-339/2013 šią 14 MGL dydžio, t. y. 1820 Lt baudą, pakeitus į 5 parų arešto bausmę, pavedant atlikti ją areštinėje, būdamas dar nesuimtas, nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2013-12-03, iki 2014-03-02, t. y. iki tol, kol buvo sulaikytas Telšių apskrities VPK pareigūnų, slėpdamasis savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), vengė atlikti 2013-11-25 Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi jam paskirtą arešto bausmę.
Be to, jis nuteistas už tai, kad vengė atlikti bausmę, būdamas 2011-07-12 Telšių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 86-2-00016-11 pripažintas kaltu dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir nuteistas 10 MGL dydžio, t. y. 1300 Lt bauda, 2013-12-09 Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi Nr. T-138-187/2013 šią 10 MGL dydžio, t. y. 1300 Lt baudą, pakeitus į 5 parų arešto bausmę, pavedant atlikti ją areštinėje, būdamas dar nesuimtas, nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2013-12-17, iki 2014-03-02, t. y. iki tol, kol buvo sulaikytas Telšių apskrities VPK pareigūnų, slėpdamasis savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), vengė atlikti 2013-12-09 Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi jam paskirtą arešto bausmę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo pakeisti Telšių r. apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendį ir jam paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Teigia, kad nuosprendis nėra visiškai teisėtas ir pagrįstas, nes bylos aplinkybės nėra ištirtos objektyviai ir visapusiškai, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados ne visiškai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, o yra grindžiamos prieštaringais įrodymais, dėl to mano, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas ir bausmė jam paskirta netinkamai. Nesutinka su teismo išvada, jog jis tyčia vengė atlikti paskirtą bausmę, mano, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi jis dėl skubaus tyrimo ir teisminio nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka gerai nesuprato jam pareikštų kaltinimų bei teisme užduodamų klausimų, todėl prisipažino kaltu, manydamas, kad tikrai nėra atlikęs abiem pradiniais teismo nuosprendžiais paskirtų bausmių. Be to, nurodo, kad jis nedalyvavo nei viename teismo posėdyje, kai jam nuosprendžiais paskirtos baudos buvo pakeistos arešto bausmėmis, nes buvo išvykęs į užsienį uždirbti šeimai pinigų, todėl nežinojo apie bausmių pakeitimą, apie paskelbtą jo paiešką. Pripažįsta, kad iš savo motinos ir sugyventinės pasakojimų telefonu žinojo, kad jo porą kartų namuose ieškojo policijos pareigūnai, tačiau teigia supratęs, kad pareigūnai jo ieškojo norėdami pristatyti į teismo posėdžius. Nurodo, kad teismo nutarčių, kuriomis jam baudos buvo pakeistos arešto bausmėmis, jis negavo, niekas jam neišaiškino tvarkos, nuo kada ir kokiu laiku jis privalo atlikti arešto bausmes. Dėl to mano, kad jis, nežinodamas apie pakeistas bausmes, sąmoningai negalėjo vengti šių bausmių atlikti. Pripažįsta, kad vilkino baudų sumokėjimą, tačiau tai darė dėl sunkios turtinės padėties, vaiko gimimo ir dėl to atsiradusių papildomų išlaidų, be to, tikėjosi, kad baudas iš jo išieškos antstolis, bei nemanė, kad už baudų nesumokėjimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Pastebi, kad įsidarbinęs motinos įmonėje pradėjo mokėti baudas antstoliui. Teigia, kad į šias jo nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jų nevertino, o sureikšmino jo ankstesnius teistumus, kurie išskirti kaip jį neigiamai apibūdinanti aplinkybė, ir, mano, kad būtent tai nulėmė teismo apsisprendimą dėl bausmės rūšies bei realios laisvės atėmimo bausmės skyrimą.
Taip pat teigia, kad teismo išvada dėl jam skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo yra nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į jo nurodyto tokio elgesio motyvus, kad paskirtų baudų nemokėjo ir policijos vengė dėl sunkios turtinės padėties, nes nenorėjo palikti vienos ir be pakankamų pajamų savo sugyventinės, kuri (duomenys neskelbtini) pagimdė dukrą. Pripažįsta suklydęs aukščiau įstatymo reikalavimų iškėlęs savo ir savo šeimos asmeninius interesus. Mano, kad teismas galėjo ir privalėjo įvertinti, jog jo motyvai tikrai ne nusikalstami, o humaniški ir žmogiški, kad, galiausiai, jeigu būtų gavęs kokį nors suprantamą ir vienareikšmiškai neišvengiamą nurodymą konkrečiu laiku atvykti atlikti arešto bausmę (palikti šeimą tik 10 d. sudarant galimybes ja pasirūpinti, ypač jeigu būtų išaiškinta galimybė areštą atlikti dalimis ir net išeiginėmis dienomis), neabejotinai būtų atlikęs bausmes. Teigia, kad jo pateikiamas agentūros „(duomenys neskelbtini)“ išrašas patvirtina, kad 2013-11-22 jis internetu buvo rezervavęs savo vardu bilietą 2013-11-24 laivu grįžti į Lietuvą iš Norvegijos, kur tuo laiku uždarbiavo. Nurodo, kad jis šiuo metu dirba ir gyvena pilnavertį gyvenimą su savo šeima pas savo motiną J. D., kurios sveikata yra silpna, dėl to jo motina negali niekuo padėti jo sugyventinei ir jo vaikui. Taip pat teigia pakeitęs savo gyvenimo būdą, nepadarė jokių teisės pažeidimų. Mano, kad teismas formaliai išsprendė jam skiriamos bausmės klausimą, kadangi nesvarstė galimybės skirti jam BK 242 straipsnio sankcijoje numatytą baudą arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nors to buvo prašoma ir teismui buvo pateikti įrodymai. Taip pat mano, kad teismas kitaip galėjo išspręsti bausmės proporcingumo klausimą, nes jam už 10 parų arešto bausmės vengimą paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri iš dalies sutrumpinta jam sutikus bylą išspręsti greitai, nors dabar mato, kad būtent dėl tokio sprendimo ir nukentėjo. Nurodo, kad jo elgesio motyvai, nedidelė vengimo trukmė, atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į jo elgesį prieš nusikaltimą, nusikaltimo darymo metu bei po nusikaltimo, duotus parodymus ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu, lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kad dirba ir rūpinasi šeima bei mažamečiu savo vaiku, yra pakankamos daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės rūšies paskyrimas jam aiškiai prieštarauja teisingumo principams, todėl mano, kad nuosprendis dėl bausmės turi būti pakeistas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atidėti bausmės vykdymą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės vengus atlikti arešto bausmę. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. teigia, kad jis tyčia nevengė atlikti bausmių, o tik norėjo padėti savo sugyventinei paauginti dukrą, jas išlaikyti, bei teigia nežinojęs apie jam areštu pakeistas bausmes. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.
BK 242 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris būdamas nuteistas arešto bausme, tačiau dar nesuimtas vengė atlikti paskirtą bausmę. Pagal teismų praktiką ši nusikalstama veika yra formali, todėl laikoma baigta nuo to momento, kai nuteistasis atlieka veiksmus, rodančius, kad apskritai jis vengia atlikti areštą, t. y. jis gali slėptis, keisti išvaizdą, išvykti į kitą vietovę, nedeklaruoti gyvenamosios vietos ir t. t. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad jis turi atlikti arešto bausmę, nėra pateisinamų priežasčių, dėl kurių jis gali nevykdyti paskirtos bausmės, bei suvokia, kad jis vengia atlikti bausmę, t. y. siekia ilgiau, negu leidžia atitinkami teisės aktai, nepradėti atlikti arešto bausmės.
Iš bylos matyti, kad Telšių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs antstolio teikimus dėl E. D. paskirtų bausmių pakeitimo areštu, 2013-11-25 bei 2013-12-09 nutartimis Telšių rajono apylinkės teismo 2010-08-30 ir 2011-07-12 baudžiamaisiais įsakymais E. D. paskirtas bausmes – baudas pakeitė arešto bausmėmis (33–38 b. l). Minėtos apylinkės teismo nutartys įsiteisėjo 2013-12-03 ir 2013-12-17 ir buvo pateiktos vykdyti Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (6, 10 b. l.). Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 51 straipsnį, nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, po nuosprendžio, o taip pat ir po nutarties, kuria bausmė pakeista areštu, įsiteisėjimo (išskyrus atvejį, kai teismas nustatė atlikti areštą poilsio dienomis) suimami ir tokį asmenį Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos per tris paras pristato į arešto bausmės atlikimo vietą. Iš 2014-01-11 bei 2014-01-26 Telšių AVPK tyrėjo V. V. tarnybinių pranešimų matyti, kad policijos pareigūnai buvo nuvykę pas E. D. į namus, tačiau jo namuose nerado, o jo motina nurodė, kad jos sūnus E. D. žino, jog jo ieško policija ir žadėjo pats prisistatyti į Telšių AVPK (92, 93 b. l.). Be to, byloje esantys dokumentai (102, 105, 106, 131, 134, 135 b. l.) patvirtina, kad E. D. žinojo apie tai, kad teisme nagrinėjami klausimai dėl jam paskirtų bausmių – baudų – pakeitimo areštu, nes dalyvavo 2013-10-31 bei 2013-11-08 vykusiuose eismo posėdžiuose ir prašė teikimų nagrinėjimus atidėti mėnesiui bei leisti jam sumokėti baudas (105, 134 b. l.). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui adv. A. Juškai, E. D. prisipažino, kad prieš kelias dienas pačios teisėjos V. Liauzginienės buvo informuotas apie 2013-11-25 vyksiantį teismo posėdį, bei pripažino, kad jam buvo atsiųstos abi teismo nutartys apie baudų pakeitimą areštu, tačiau žinodamas apie pareigą atlikti arešto bausmes, savo noru nėjo nei į policiją, nei į teismą (57–58 b. l.). Apeliantas pirmosios instancijos teisme taip pat pripažino vengęs atlikti jam paskirtas bausmes, nurodė žinojęs apie bausmių – baudų pakeitimą areštu, buvo gavęs abi nutartis, žinojo, kad jo ieško pareigūnai (64 b. l.). Visuma šių paminėtų aplinkybių rodo, kad E. D., žinodamas apie jam paskirtas arešto bausmes, bei žinodamas, kad jo ieško policijos pareigūnai, sąmoningai vengė atlikti ne tik teismo baudžiamaisiais įsakymais paskirtas bausmes – baudas, bet ir už baudų nevykdymą paskirtas arešto bausmes. Nuteistojo argumentai, kad jis dirbo užsienyje bei norėjo pasirūpinti savo sugyventine, 2014-01-30 gimusia dukra, nepaneigia jo kaltės padarius BK 242 straipsnyje numatytą nusikalstamas veikas, t. y. vengus atlikti paskirtas bausmes. Nuteistojo pateiktas kelionės bilietas taip pat nepaneigia jo kaltės, nes iš bilieto matyti, kad 2013-11-22 minėtas bilietas 2013-11-24 kelionei buvo atšauktas paties apelianto. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad E. D. pagrįstai pripažintas kaltu tyčia vengus atlikti Telšių rajono apylinkės teismo 2013-11-25 bei 2013-12-09 nutartimis jam paskirtas bausmes – areštą.
Taip pat nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jam sušvelninti paskirtą bausmę, mano, kad jam pagal BK 242 straipsnį galėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė arba laisvės atėmimo bausmės vykdymas galėjo būti atidėtas.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmes nuteistajam pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Teismas E. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, veikdamas tyčia. E. D. nevedęs, turi mažametį vaiką, dirba savo motinos įmonėje, tačiau baustas administracine tvarka, teistas, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui ir neatlikus ankstesniais teismo sprendimais (2010-08-30 bei 2011-07-12 teismo baudžiamaisiais įsakymais) paskirtų bausmių. LITEKO duomenimis apelianto atžvilgiu teisme nagrinėta baudžiamoji byla, kurioje E. D. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, Telšių rajono apylinkės teismo 2013-11-25 nutartimi buvo perduota prokurorui papildyti ikiteisminį tyrimą. Taip pat yra duomenų, kad apeliantas buvo teistas ir Danijos Karalystėje bei Norvegijos Karalystėje. Apelianto ankstesni teistumai rodo, kad E. D. išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, o jam anksčiau paskirtos bausmės (baudos, areštas) teigiamos įtakos nuteistajam nepadarė, jis padarė naują nusikalstamą veiką. Už BK 242 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik bauda, arba laisvės atėmimas. Dėl to įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam E. D. paskyrė BK 242 straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kadangi švelnesne bausme – bauda nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.
BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 242 straipsnyje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo įvykdytą nusikaltimą paskirta žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė, daroma išvada, kad E. D. paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Dėl to nėra pagrindo nuteistajam paskirtos bausmės mažinti ar pakeisti kita bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam paskirtą bausmę su ankstesniais teismo sprendimais paskirtomis bausmėmis, BK 64 straipsnio nuostatų nepažeidė. Taigi apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta, dėl to nėra pagrindo ją mažinti. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
BK 75 straipsnis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo.
Nors E. D. nuteistas už nesunkų nusikaltimą, jam paskirta 4 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausmė, dėl ko yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, kad jam anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, jis įvykdė naują nusikalstamą veiką – vengė atlikti arešto bausmę, kad jo atžvilgiu tiriama dar viena nusikalstama veika, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to nėra pagrindo atidėti E. D. paskirtos bausmės vykdymo.
Tai, kad nuteistojo motina turi sveikatos problemų – 2014-03-27 jo motina J. D. lankėsi Psichikos sveikatos centre ir jai buvo diagnozuotas generalizuotas nerimo sutrikimas (kodas F41.1), ar kad nuteistasis turi mažametį vaiką, yra aplinkybės, sąlygojančios švelnesnės nei įstatymo numatytos bausmės skyrimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad nuteistojo motina yra neįgali ar serga sunkia liga ir nėra kam jos prižiūrėti, o E. D. mažametė dukra K. J. turi motiną, kurios motinystės teisės nėra apribotos ar atimtos, todėl yra kas ją prižiūri. Taigi, nėra sąlygų taikyti ir BK 62 straipsnio nuostatų.
Remiantis tuo kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
BPK 106 str. 2 d. (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija) nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąsias bylas gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 str. 1 d.). Nuteistasis E. D. gynėjo nebuvo pasikvietęs, tačiau apeliaciniu skundu prašė jį ginti apeliacinės instancijos teismo posėdyje paskirti advokatą A. Jušką. E. D. ginti buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas A. Juška. Kaip matyti iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos, išlaidos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu nuteistajam E. D. šioje baudžiamojoje byloje sudaro 537,48 Lt. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą, išlaidos už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš nuteistojo (BPK 105 str., 106 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio.
Priteisti iš E. D. valstybei 537,48 Lt proceso išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, šią sumą išieškant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – (duomenys neskelbtini), banką – AB „(duomenys neskelbtini)“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.