Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S.) ir jo gynėjo Gintaro Algirdo Perednio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį – 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės apimtos ir A. S. (A. S.) paskirta subendrinta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. S. (A. S.) paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2 dalimis, nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta galutine 30 (trisdešimties) parų arešto bausme, t. y. prie griežčiausios – 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta visa 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu (vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis, 2 dalis)), ir A. S. (A. S.) paskirta galutinė subendrinta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsniu, A. S. (A. S.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 7 (septynerius) metus, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. birželio 3 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2, 3 dalimis, A. S. (A. S.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Volvo S60“ (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės 2025 m. birželio 2 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas A. S. (A. S.) nuosavybės teise priklausančiam automobiliui „Volvo S60“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki automobilio konfiskavimo įvykdymo dienos.

A. S. (A. S.) paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš kaltinamojo nepriteistos.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliacinis skundas atmestinas.

3. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo ir jo gynėjo skunde nėra ginčijamas A. S. veiksmų juridinis vertinimas, t. y. apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, atliktas įrodymų vertinimas, veikų kvalifikavimas ar kaltė dėl A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. O apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija šioje dalyje neturi pagrindo, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme išsamiau nevertinamas.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, nuteistajam už padarytas nusikalstamas veikas parinko teisingą bausmės rūšį ir jos dydį, kas, beje apeliaciniu skundu ir nėra ginčijama. Taip pat, žemesnės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai A. S. nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo – dar kartą jam atidedant bausmės vykdymą, ir teisėjų kolegijos vertinimu paskirta bausmė atitinka bausmių paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

6. Prieš pasisakydama dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat, į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Be to, pabrėžtina, jog bausmės skyrimas yra išimtinė pirmosios instancijos teismo kompetencija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

8. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, įvertino jų pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nusikalstamų veikų sistemingumą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą bei vieną baudžiamąjį nusižengimą. Byloje nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat apylinkės teismas įvertino ir tai, jog nuteistasis teisiamas jau ne pirmą kartą, baustas administracine tvarka, už teisei priešingus veiksmus traukiamas tiek administracinėn, tiek baudžiamojon atsakomybėn dėl analogiškų nusikaltimų, nusižengimų – vairavimo esant neblaiviam, turi problemų dėl priklausomybės alkoholiui ir sistemingai daro teisės pažeidimus, net ir paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Skundžiamo nuosprendžio išvados dėl bausmės skyrimo pagrįstos išsamiu bylos duomenų vertinimu ir motyvuotos, aukštesnės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka, todėl pirmosios instancijos teismas, paskirdamas galutinę 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tinkamai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė BK ir BPK nuostatų bei reikalavimų ir paskyrė teisingą ir proporcingą bausmę, atitinkančią padarytų nusikalstamų veikų sunkumą ir nuteistąjį A. S. charakterizuojančias aplinkybes.

9. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde keliamo prašymo – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo, teisėjų kolegija akcentuoja, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų (kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017, 5 punktas). Baudžiamajame įstatyme, o būtent BK 75 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad asmeniui nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, pasunkės vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017, 6 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

10. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta galutinė subendrinta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi, formaliai A. S. atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintas sąlygas, suteikiančias galimybę teismui svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pagal aptariamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, net ir esant BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, įvertina, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2014 ir kt.).

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. S. pirmosios instancijos teisme buvo teisiamas trečią kartą, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumus už analogišką veiką – priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmą kartą A. S. buvo teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimą, taip pat padarytą esant apsvaigus nuo alkoholio. Nagrinėjamas naujas nusikalstamas veikas padarė arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu, nevykdė jam ankstesniu nuosprendžiu paskirto įpareigojimo – nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, kas paneigia deklaratyvius nuteistojo teiginius, kad jis laikosi probacijos sąlygų (apeliacinės instancijos teismo 2025 m. spalio 7 d. teismo posėdžio protokolas), nevykdė baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, dėl ko buvo nuteistas pagal BK 243 straipsnį (b. l. 91–95). Būtina pabrėžti, kad tai jau antras kartas per vienerių metų laikotarpį, kai A. S., visiškai nepaisydamas KET imperatyvų, vairuoja padidinto pavojaus šaltinį – transporto priemonę, būdamas neblaivus. O būtent, pirmasis nusikaltimas padarytas 2024 m. rugsėjo 17 d. (dėl ko nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu) (b. l. 77–85), analizuojamas – 2025 m. gegužės 30 d. Pirmąjį kartą A. S. už padarytą nusikalstamą veiką – transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, paskirta arešto bausmė, jos vykdymą atidedant, tačiau pakankamai švelnus baudžiamumas, suteikiant galimybę nuteistajam koreguoti savo elgesį ir įgyvendinti bausmės paskirtį, be kita ko, ir atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas (BK 41 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Vis tik, paminėtos baudžiamosios priemonės A. S. nebuvo veiksmingos ir jis vėl įvykdė analogišką nusikalstamą veiką, nepraėjus nė pusei metų po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kas patvirtina, jog paskutinės įvykdytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės ar nulemtos nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių.

12. Teisėjų kolegijos manymu, vien jau nurodytų aplinkybių kontekste, nuteistojo A. S. teiginiai, kad jis pasižada daugiau nenusikalsti, taip pat laikytini deklaratyviais, nes jis jau nepateisino teismo parodyto pasitikėjimo. Be to, negebėjimą laikytis teisės aktų nuostatų patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 3 metus (b. l. 96–99) bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir Liteko) duomenys byloje Nr. e1-3997-1017/2024 (kurioje priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 6 d. baudžiamasis įsakymas), t. y. išsamesnis administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus, kas patvirtina, kad nuteistasis už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio buvo baustas ir administracine tvarka, ir ne vieną kartą. O būtent, A. S. už vairavimą esant neblaiviu administracine tvarka baustas 2010 m. vasario 2 d., 2010 m. balandžio 30 d., 2013 m. spalio 19 d., 2014 m. vasario 14 d., 2014 m. rugsėjo 24 d., 2016 m. sausio 28 d., 2021 m. rugsėjo 13 d., 2023 m. gegužės 23 d. ir 2023 m. rugpjūčio 22 d. procesiniais sprendimais, t. y. 9 (devynis) kartus. Nors A. S. paskirtas pinigines nuobaudas moka, tačiau būtina pabrėžti, kad sistemingai vairuodamas, būdamas apsvaigęs, nuteistasis sukelia ir eismo įvykius, vairuoja, nuturėdamas specialios teisės, kaip ir analizuojamu atveju, o tai rodo visišką jo neatsakingumą naudojantis padidinto pavojaus šaltiniu – motorine transporto priemone, nepagarbų požiūrį į eismo saugumą, savo ir kitų asmenų sveikatą bei gyvybę.

13. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad BK 75 straipsnyje nenustatomas tiesioginis draudimas taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau tokiu atveju kartu pripažįstama, kad tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, konstatavus, kad susidariusioje situacijoje bausmės tikslai bus pasiekti realiai nevykdant paskirtos laisvės atėmimo bausmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-108-895/2016, Nr. 2K-106-511/2017 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-132-942/2016). Situacijos, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje paprastai vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-58/2009, Nr. 2K-228/2010, Nr. 2K-171-697/2019 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti teismų praktikos kriterijai taikytini ir nagrinėjamu atveju, kuris visų byloje esančių duomenų kontekste nėra išimtinis ir lemiantis galimybę A. S., nusikalstamas veikas padarius bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, vėl taikyti BK 75 straipsnyje numatytą institutą.

14. Nuteistajam ne kartą buvo taikytos administracinės nuobaudos – piniginės baudos, teisės vairuoti atėmimas. Kaip jau minėta, A. S. jau buvo taikytas arešto bausmės vykdymo atidėjimas, dar anksčiau laisvės apribojimo bausmė, taip pat taikytos kitos baudžiamojo poveikio priemonės, tačiau tai nedarė teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Dėl šių priežasčių, akivaizdu, kad būdamas laisvėje nuteistasis nesugeba laikytis įstatymų reikalavimų ir yra linkęs pakartotinai nusikalsti.

15. Apeliuodamas į laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo galimybę, nuteistasis ir jo gynėjas akcentavo, taip pat ir pateikė tai pagrindžiančius duomenis, kad A. S. turi darbą, neįgalią motiną, kuria rūpinasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai nepaneigia paskirtos bausmės teisingumo bei pagrįstumo, juo labiau, kad realiai atliktina bausmės dalis palyginti yra neilgos trukmės ir artima minimaliam dydžiui (minimalus dydis BK 50 straipsnio 2 dalies nuostatų aspektu – 3 (trys) mėnesiai). Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai atkreipia nuteistojo dėmesį, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarytos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, šio instituto taikymo metu nuteistasis turėjo būti itin atidus ir suinteresuotas nedaryti jokių naujų nusikalstamų veikų. A. S. dar iki nusikalstamos veikos padarymo bei arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu turėjo tiek darbinius santykius, tiek pareigą rūpintis neįgalia mama. Taigi nuteistasis žinojo, kad turi laikytis jam paskirtų įpareigojimų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, o, padaręs nusikalstamą veiką, negalės vykdyti savo asmeninių įsipareigojimų, tačiau tai neatgrasė jo nuo nusikalstamų veikų padarymo. Tokiu būdu apelianto argumentai dėl minimų apibrėžtų įsipareigojimų nesudaro pagrindo koreguoti paskirtą bausmę bei yra vertintini kaip siekis palengvinti savo padėtį, siekiant išvengti realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taip pat aplinkybės, jog nuteistasis pripažino kaltę dėl įvykdyto, davė teisingus ir nuoširdžius parodymus, paaiškino nusikalstamų veikų aplinkybes, vertintinos kaip teigiamai apibūdinančios jo asmenybę ir požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo, nes jos nepaneigia anksčiau taikytų priemonių neveiksmingumo.

16. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Akivaizdu, kad A. S. jau pritaikytas arešto bausmės vykdymo atidėjimas nepadėjo užtikrinti bausmės tikslų, todėl dar kartą taikyti tą patį nuteistajam visiškai neveiksmingą institutą nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytą bei į tai, kad A. S. yra padaręs visą eilę su transporto priemonės vairavimu susijusių pažeidimų, įskaitant ir šias nusikalstamas veikas, akivaizdu, jog kitokios priemonės nepasitvirtina kaip veiksmingos jo elgesiui suvaldyti. Pasikartojančių pažeidimų, nusikalstamų veikų ir kitų taikytų priemonių neveiksmingumą A. S. atžvilgiu, daroma išvada, jog tik skiriant laisvės atėmimo bausmę galima pasiekti bausmės tikslus ir užkirsti kelią tolesniems pažeidimams.

17. Be to, pažymėtina, kad skiriamos bausmės tikslas yra tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už nusikalstamos veikos įvykdymą, ir tuo siekiama prevencijos tikslų. Įstatymas prioritetu laiko visuomenės viešąjį interesą, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį suinteresuotumą išvengti neigiamų pasekmių ar nepatogumų. Todėl nuteistojo pageidavimus tenkinančio bausmės vykdymo atidėjimo paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu konstatuoja, kad Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant A. S. bausmę nebuvo nustatyta, paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, keisti apylinkės teismo nuosprendį ir atidėti bausmės vykdymą skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 19 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

1. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2025 m. spalio 6 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2025-10933 dėl 104,17 (vieno šimto keturių eurų ir 17 centų) išieškojimo iš nuteistojo A. S. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

2. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nors nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas pradėtas nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva, tačiau sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pažymėtina, kad nuteistajai gynėjas buvo paskirtas ne dėl nuo jos valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi siekiant įgyvendinti apelianto teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto A. S. valios.

3. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Nors nagrinėjamu atveju A. S. apeliacinio skundo nagrinėjamo metu nebuvo laisvės atėmimo vietos įstaigoje, tačiau jis privalės atlikti Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Esant nurodytoms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, baudžiamoji byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, o atliekant realias laisvės atėmimo bausmę bus apsunkintos galimybės dirbti ir užsidirbti, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. S. (A. S.) ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo A. S. (A. S.) neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.