Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-180/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-24
Bylos Nr.: 2A-180/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02802-2011-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Milašienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: G. K., V. T.
Trečiasis asmuo: R. K.
Atsakovas: akcinės bendrovės DNB banko
Advokatai: Mindaugas Balevičius, Valentinas Mikelėnas

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
63.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-180/2014 Proceso Nr. 2-55-3-02802-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 42.10; 42.11; 44.2.4.2; 63.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant ieškovams G. K., V. T., ieškovų ir trečiojo asmens atstovui advokatui Valentinui Mikelėnui,

atsakovo atstovui advokatui Mindaugui Balevičiui,trečiajam asmeniui R. K.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės DNB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1430-823/2012 pagal ieškovų G. K. ir V. T. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo R. K., išvadas teikiančios institucijos – Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Investuotojų asociacija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai G. K. ir V. T. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo AB DNB banko 61 048,25 Lt nuostolių atlyginimo ieškovui V. T., įskaityti nurodytą sumą kaip jo mokėtinas palūkanas pagal jo su atsakovu sudarytas Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, priteisti iš atsakovo 392 599,28 Lt nuostolių atlyginimo ieškovui G. K., iš jų 266 277,19 Lt įskaityti kaip jo mokėtinas palūkanas pagal su atsakovu sudarytas Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis.

Nurodė, kad ieškovas G. K. su atsakovu 2007-05-02, 2007-05-04, 2007-06-20 sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, 2010-06-22 - Kreditavimo sutartį. Ieškovas V. T. 2008-01-11 su atsakovu sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį. Pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis ieškovai už iš atsakovo pasiskolintas lėšas įsigijo 2007-2008 m. atsakovo išleistas obligacijas, susietas su akcijomis, vertybinių popierių rinkų ir prekių indeksais. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartimis ieškovams buvo suteikti tiksliniai kreditai V. T. ir G. K. pasirašytų obligacijų apmokėjimui įvykdyti. G. K. pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis buvo suteikti 1 500 000 Lt, 434 430,02 Eur, 96 646,20 Eur kreditai, pagal Kreditavimo sutartį – 15 699,62 Eur kreditas. V. T. pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-4200-2008-7 buvo suteikta 115 791,20 Eur kredito suma. Be to, šiomis sutartimis ieškovų įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas jiems priklausantis nekilnojamasis turtas ir visos įgyjamos obligacijos. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų G. K. buvo priverstas 2010-06-22 papildomai sudaryti Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2010-94 apmokėti iki 2010-06-22 susikaupusioms palūkanoms ir delspinigiams už 2007-06-20 Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartimi suteiktą kreditą. Sudarydamas Skolinimo obligacijų apmokėjimui ir Kreditavimo sutartis su ieškovais, atsakovas pažeidė teisės aktuose įtvirtintus įpareigojimus, pareigą veikti sąžiningai bei geriausiomis klientams sąlygomis, tuo pačiu pažeisdamas ir fiduciarines pareigas ieškovui, ir dėl šios priežasties privalo atlyginti ieškovams padarytą žalą. Atsakovo neteisėti veiksmai, ieškovų teigimu, pasireiškė tuo, kad: 1) atsakovas pažeidė teisės aktuose nustatytas pareigas taikyti ieškovams, kaip neprofesionaliems investuotojams, aukščiausią apsaugos lygį, nutylėjo rizikingo investavimo į su akcijomis susietas obligacijas (toliau tekste vadinamos SASO) grėsmę, tokiu būdu pažeisdamas savo pareigą veikti ypač rūpestingai ir geriausiais ieškovų interesais, įtvirtintą Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje ir Vertybinių popierių komisijos 1998 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto Neasocijuotų viešosios vertybinių popierių apyvartos tarpininkų etikos kodekso 3 straipsnyje. Parduotos SASO buvo įsigytos atsakovo skolintomis lėšomis, realiai atsakovo buvo išplatinta Strategija (daug rizikingesnis produktas, nei SASO), o ne SASO kaip sąlyginai saugi finansinė priemonė. Investavimo rizika, susijusi su investavimu būtent skolintomis lėšomis, nei Baziniuose prospektuose, nei kituose atsakovo dokumentuose nebuvo nurodyta – priešingai, atsakovas akcentavo tik pozityvią siūlomos finansinės priemonės pusę; 2) atsakovo darbuotojai ieškovams suteikė investavimo rekomendacijas Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 12 dalies prasme, t. y. informacija buvo pateikiama kaip rekomendacija kartu su banko darbuotojų asmenine nuomone, investavimo rekomendacija buvo susijusi su konkrečia finansine priemone – SASO, SASO įsigijimas buvo pateiktas kaip ieškovams tinkamas produktas, kuris yra labai pelningas, rekomendacija ieškovams pateikta asmeniškai konsultacijų metu, kaip potencialiems investuotojams. Teikdamas investavimo rekomendacijas ieškovams kaip neprofesionaliems investuotojams atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio nuostatas (iki įsigaliojant FPRĮ analogiškos atsakovo pareigos buvo numatytos Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – VPRĮ) 24 straipsnio 3 dalyje), t. y. pareigą veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Paslaugas ieškovams teikė atsakovo darbuotojai, neturintys reikiamos kvalifikacijos, prieš teikdami investavimo rekomendacijas banko darbuotojai nesurinko informacijos apie investuotojus ir jos neįvertino, dėl to ieškovams buvo pasiūlyta finansinė priemonė, kuri ieškovams buvo visiškai netinkama. Atsakovo darbuotojai, kuriais ieškovai, neturėdami jokių žinių ir investavimo patirties, pasitikėjo, nesuteikė ieškovams aiškios ir suprantamos informacijos apie jų įsigyjamą finansinę priemonę, nepateikė rizikos aprašymo. Nors pristatymo metu ieškovams buvo pateikta informacija apie SASO, kaip finansinę priemonę, atsakovas nesuteikė ieškovams informacijos apie reklamuotą ir siūlytą visą investavimo strategiją, t. y. SASO įsigijimą, finansuojant jį skolintomis lėšomis. Vadovaudamiesi atsakovo darbuotojų pateikta informacija, ieškovai manė, kad jų investicija gali tik uždirbti, ir jokios rizikos nėra. Nė vienas investuotojas pats nesirinko, į kokias konkrečiai obligacijas investuoti, tai padarė atsakovas. Teismai ir bankų priežiūros institucijos jau ir anksčiau konstatavo atsakovo padarytus pažeidimus dėl investuotojams rekomenduotų netinkamų produktų. Atsakovas, siūlydamas ieškovams įsigyti SASO skolintomis lėšomis, veikė esant interesų konfliktui, apie kurį ieškovų neinformavo (FPRĮ 13 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 1 dalis). Banko darbuotojų atlyginimas buvo priklausomas nuo sudarytų sutarčių skaičiaus, be to, įgyjant SASO skolintomis lėšomis, visa rizika atsakovo buvo perkelta investuotojams, o atsakovas vienareikšmiškai užsitikrino naudą palūkanų forma. Ieškovai tik dėl atsakovo pateiktų finansinių rekomendacijų sudarė rizikingus sandorius, kurie neatitiko jų finansinės padėties, tikslų bei žinių. FPRĮ 94 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti padarytą žalą. Šiuo atveju atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala ieškovams pasireiškė tiesioginiais nuostoliais, t. y. ieškovų nuostolius sudaro atsakovui mokėtinų palūkanų suma už suteiktą kreditą ir kitos sumos, kurių gali reikalauti atsakovas pagal sutartis. Atsakovo neteisėti veiksmai (netinkamai suteiktos investavimo rekomendacijos, aktyvus skatinimas ir įtaka įsigyti obligacijų) lėmė ieškovų apsisprendimą sudaryti sutartis dėl obligacijų įsigijimo. Jeigu atsakovas būtų vykdęs jam nustatytus įpareigojimus ir nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, ieškovai nebūtų patyrę žalos, nes jie, žinodami visą riziką (t. y. kad obligacijų vertė gali kristi; kad jiems bet kuriuo atveju reikės sumokėti palūkanas už pasiimtą kreditą, kuris kelis kartus viršijo investuotojų turto vertę; kad nesėkmės atveju palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo atsakovo suteikto neproporcingai didelio kredito, investuotojams reikės mokėti iš nuosavų lėšų) ir tai, kad naudą šiuo atveju gauna tik atsakovas, nebūtų sudarę tokių rizikingų sandorių su atsakovu. Taigi, išimtinai atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą ieškovams.

Trečiasis asmuo R. K. ieškinį palaikė.

Šalies argumentai

Atsakovas AB DNB bankas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovai pasirinko netinkamą savo teisių gynybos būdą. Ieškovai neginčija nei vienos su atsakovu sudarytos sutarties, todėl iš šių susitarimų kylančios teisėtos pasekmės (pareiga mokėti palūkanas) negali sudaryti ieškovų nuostolių. Be to, neegzistuoja nei viena iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovo manymu, analizuojant, ar tam tikri atsakovo veiksmai tariamai galėjo suklaidinti ieškovus dėl jų pasirinktų investicijų, yra ne tiek svarbus kiekvieno iš ieškovų, kaip neprofesionalaus investuotojo, statusas, bet tai, ar atsakovas tinkamai įvykdė tuo metu galiojusiuose teisės aktuose įtvirtintas pareigas, ir ar atsakovo suteiktos informacijos būtų pakakę bet kuriam neprofesionaliam investuotojui, atitinkančiam vidutinio protingo ir apdairaus asmens standartą. Ieškovai nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes. Investicinių paslaugų teikimas ieškovams visiškai atitiko galiojusių teisės aktų reikalavimus. Nei VPRĮ nuostatos, nei vėliau į FPRĮ perkelta Finansinių priemonių rinkų direktyva (toliau – MiFID) nepanaikino savaime suprantamos kiekvieno protingo asmens pareigos skaityti pasirašomus dokumentus ir domėtis sudaromais sandoriais ir jų pasekmėmis. Net ir būdami neprofesionaliais investuotojais, vadovaujantis protingo ir apdairaus asmens standartu, ieškovai, pasirašydami ginčijamas sutartis dėl didelių sumų skolinimosi, turėjo itin atidžiai ir rūpestingai išsiaiškinti sudaromų sandorių esmę ir iš jų galinčias kilti rizikas. Jei ieškovai, kaip jie teigia, neturėjo pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti, nesuprato savo investicijų esmės ir galimos rizikos, jie, veikdami apdairiai, protingai ir rūpestingai, turėjo sutarčių nepasirašyti ir tariamai neaiškių įsipareigojimų neprisiimti. To nepadarę ieškovai veikė savo rizika. Atsakovo darbuotojai neteikė ieškovams investavimo rekomendacijų, kaip jos suprantamos FPRĮ. Ieškovams nebuvo siūlomi konkretūs finansinių priemonių sandoriai (obligacijų įsigijimas). Ieškovai patys kreipėsi į atsakovą jau žinodami, kad ketina investuoti į obligacijas, apie tokią galimybę sužinoję iš kitų asmenų, šis sandoris nebuvo jiems pateikiamas kaip tinkamas, o ieškovas V. T., atsisakęs suteikti informaciją apie save, vadovaujantis FPRĮ 22 straipsnio 9 dalies nuostatomis buvo įspėtas, kad atsakovas negalės nustatyti jam tinkamiausio finansinio instrumento. Ieškovai nepagrįstai sutapatina obligacijų reklamą ir investavimo rekomendacijas, numatytas FPRĮ. Negalima bet kokios reklamos laikyti investavimo rekomendacija, nes reklama yra skirta ne asmeniškai konkrečiam klientui, o neapibrėžtam asmenų ratui. Be to, obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis paslauga, priešingai nei teigia ieškovai, apskritai nebuvo reklamuojama investuotojams. Galimybė įsigyti obligacijas iš atsakovo pasiskolintomis lėšomis - skirtingai nei galimybė įsigyti obligacijas nuosavomis lėšomis - buvo pristatoma tik ribotam asmenų ratui. Atsakovas tinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų - ieškovams išreiškus pageidavimą įsigyti obligacijų, surinko informaciją apie ieškovus (kiek jie patys ją sutiko atskleisti) ir pateikė jiems informaciją apie galimas investavimo rizikas (taip pat ir apie tai, kad obligacijų prieaugio gali nebūti, todėl ieškovams teks iš asmeninių lėšų sumokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu). Net ir žinodami, jog gali tekti sumokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu iš asmeninių lėšų, ieškovai, veikdami išimtinai savo rizika, apsisprendė investuoti. Investuojant galimybė uždirbti yra neišvengiamai susijusi su rizika patirti nuostolių, ir šią galimybę ir riziką prisiima investuotojas, t. y. klientas, o ne bankas. Nagrinėjamu atveju, palūkanos už atsakovo paskolintas lėšas yra atlyginimas už naudojimąsi banko pinigais, kurių pagrindu klientai „pirko“ galimybę investuoti ir uždirbti pelną. Atėmus atsakovui mokėtinas palūkanas, visa nauda iš investicijų (kuri sėkmės atveju galėjo būti gerokai didesnė nei bankui mokėtinos palūkanos) tenka klientams, todėl nėra jokio pagrindo laikyti tokius sandorius neteisingais ar nesąžiningais klientų atžvilgiu. Tai, kad ieškovų investicijos dėl rinkos nuosmukio nebuvo sėkmingos, sąlygojo išoriniai veiksniai, už kuriuos atsakovas negali būti atsakingas. Atsakovas įvykdė savo pareigą surinkti informaciją apie ieškovus ir ją įvertinti pagal taikytinus tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Ieškovų teiginiai neva atsakovo darbuotojai buvo skatinami parduoti kuo daugiau obligacijų, neatitinka tikrovės.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su ieškovų teiginiu, kad nesuteikė jiems reikiamos informacijos apie su obligacijomis susijusias rizikas. Nurodė, kad ieškovai, pasirašydami obligacijų pasirašymo sutartis, patvirtino, kad susipažino su atitinkamos obligacijų programos baziniu prospektu, kurio neatskiriama dalis yra galutinės sąlygos, ir nuoroda į kurį yra duodama visuose banko platinamuose reklaminiuose lankstinukuose, tuo tarpu nei prospekte, nei galutinėse sąlygose garantijų dėl obligacijų pelningumo nebuvo. Atsakovas platino, o ieškovai įsigijo ne Strategiją, kaip teigia ieškovai, o vertybinius popierius - obligacijas. Šie vertybiniai popieriai (obligacijos) buvo susieti su akcijų indeksais (konkretūs akcijų indeksai Galutinėse sąlygose), t. y. obligacijų prieaugis išimtinai priklausė nuo akcijų rinkų kilimo, o konkrečiai buvo skaičiuojamas pagal susiejimo indekso pokytį ir investavimo koeficientą (taip pat nurodyto Galutinėse sąlygose). Apie riziką neuždirbti ieškovai buvo informuoti tiek individulių susitikimų metu, tiek Baziniais prospektais. Investuotojai galėjo įsigyti atsakovo leidžiamas obligacijas susietas su akcijų indeksais trimis būdais: 1) savomis lėšomis; 2) savomis bei skolintomis lėšomis; 3) skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Apie kiekvieną obligacijų įsigijimo būdą ir apie rizikas buvo aiškinama individualių susitikimų metu. Ieškovų pareiga mokėti palūkanas už imamą kreditą yra aiškiai įtvirtinta su atsakovu pasirašytose Skolinimo sutartyse. Kreditavimo santykiams ir iš jų kylančiai rizikai suprasti nereikia jokių specialių žinių ar patirties - kiekvienam vidutiniam vartotojui yra akivaizdu, kad už suteiktą kreditą yra mokamos palūkanos. Skolinimo sutarčių 6.1. punkto trečioje pastraipoje taip pat nurodoma, kad „jeigu Kliento Bankui mokėtina suma yra didesnė, tai Klientas ne vėliau kaip Kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti Bankui trūkstamą sumą“. Jau vien iš šių Skolinimo sutarties nuostatų kiekvienam vidutiniam vartotojui turėjo būti aišku, kad susiklosčius nepalankiam scenarijui ir obligacijoms neuždirbus prieaugio, ieškovams gali tekti padengti įsiskolinimą atsakovui, t. y. palūkanas, iš nuosavų lėšų. Be to, tai, kad Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje yra reglamentuojami tie atvejai, kai kliento bankui mokėtina suma yra didesnė nei banko mokėtina suma už išperkamas obligacijas, taip pat akivaizdžiai rodo, jog išpirkus obligacijas nebūtinai bus gautas prieaugis, kuris padengs pagal Skolinimo sutartį mokėtinas palūkanas. Visos su įsigyjamomis obligacijomis susijusios aplinkybės taip pat buvo aptariamos individualių ieškovų ir atsakovo darbuotojų susitikimų metu. Ieškovai susipažinimą su obligacijų prospektu patvirtino pasirašydami obligacijų pasirašymo sutartis. Obligacijų prospektai, be kita ko, buvo paskelbti Vertybinių popierių komisijos tinklalapio dalyje „Patvirtinti prospektai“ bei atsakovo interneto puslapyje, o tai visiškai atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Atsakovo pareiga suteikti investuotojams informaciją negali būti aiškinama kaip pareiga įsitikinti, kad konkretus investuotojas ją suprato. Atsakovo teigimu, ieškovų minimo interesų konflikto nebuvo. Ieškovai nenurodė, kaip ir kuo pasireiškė interesų konfliktas, t. y. nenurodo nei kokie buvo atsakovo ir ieškovų interesai, nei kaip atsakovo interesai prieštaravo ieškovų interesams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo AB DNB banko ieškovui G. K. 392 599,28 Lt nuostolių atlyginimo ir 13 281 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovui V. T. - 61 048,25 Lt nuostolių atlyginimo ir 7 186 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas ieškovų pasirinktą teisių gynybos būdą pripažino tinkamu, kadangi net ir nesant pareikšto reikalavimo dėl sandorio negaliojimo, ieškovai turi teisę siekti žalos atlyginimo pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Taip pat, teismo manymu, ieškovų pareikštas reikalavimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo teismo sprendimu nėra tinkamas, kadangi CK 6.131 straipsnis aiškiai nustato įskaitymo tvarką, t. y. kad yra būtinas galiojantis priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, tačiau tai niekaip neriboja ieškovo teisės, esant palankiam teismo sprendimui, patiems įskaityti reikalavimus įstatyme nustatyta tvarka, apie tai pranešant atsakovui. Teismas taip pat įvertino tai, kad reikalavimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo ieškovo G. K. atveju negali būti tenkinamas ir nesant galimybės vienareikšmiškai nustatyti, ar atsakovas turi priešpriešinį vienarūšį reikalavimą ieškovo atžvilgiu, kurį prašoma įskaityti.

Teismas, atsižvelgdamas į finansų maklerio įmonei įstatymu keliamus reikalavimus, t. y. bendro pobūdžio pareigą veikti sąžiningai klientų interesais, rūpestingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis, siekti gauti iš savo klientų informaciją apie jų finansinę būklę, investavimo patirtį ir pageidaujamų paslaugų tikslus, klientui pakankamai atskleisti atitinkamą esminę informaciją sandoriuose su savo klientais, kurios pagrindu investuotojas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą, ir tokią informaciją pateikti pakankamai iš anksto, t. y. kad būtų pakankamai laiko investuotojui susipažinti su informacija, tam, kad jos pagrindu jis galėtų priimti investicinį sprendimą (anksčiau galiojančio VPRĮ 24 str, šiuo metu galiojančio FPRĮ 22 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. A492-1746/2012), padarė išvadą, kad atsakovas, teikdamas investicines paslaugas ieškovams, pažeidė teisės aktuose jam nustatytas pareigas, t. y. veikė interesų konflikto sąlygomis, apie tai tinkamai neinformuodamas ieškovų, nesuteikė ieškovams visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu ieškovai galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus ir (ieškovo G. K. atžvilgiu) nesurinko informacijos apie investuotojo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis, ir suteikė investavimo rekomendaciją neįsitikinęs siūlomos finansinės priemonės tinkamumu ieškovui.

Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovams kilusios žalos (išlaidų palūkanų forma, kurių ieškovai nebūtų turėję, jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs jam pagal įstatymą tenkančias pareigas).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir ieškinį atmesti.

Apeliantas nesutinka su teismo taikytu teisės gynimo būdu nurodydamas, jog teismas netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai netaikė Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių sandorių / sutarčių galiojimą, privalomumą, nuginčijimą, rizikos sutarties ypatumus ir iš to kylančių pasekmių nuostatų. Pasak jo, nenuginčijus sandorių, kurių pagrindu prašoma atlyginti nuostolius, ieškovų reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo negali būti tenkinami.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, konstatuodamas, kad ieškovai patyrė išlaidas dėl sandorių (t. y. sumokėjo paskolos palūkanas), kai byloje nėra įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovas V. T. yra sumokėjęs minėtus 61 048,25 Lt paskolos palūkanų, parodo, kad teismas grindė sprendimą akivaizdžiai neegzistuojančia faktine aplinkybe. Todėl neaišku, kuo remdamasis teismas konstatavo minėtą aplinkybę. Skirtingai nuo V. T., G. K. visiškai įvykdė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, todėl jos pasibaigė jų įvykdymu, o naujos Kreditavimo sutartys įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytos bei yra galiojančios. Sprendime nėra pateikta motyvų, kokiu būdu, kokio teisės akto pagrindu yra įmanomas deliktinės atsakomybės banko atžvilgiu taikymas. Jei ieškovai teigia, kad tokių sandorių nebūtų sudarę, jie juos turi ginčyti vadovaudamiesi CK numatytais sandorių nuginčijimo pagrindais.

Šalies argumentai

Ieškovai privalėjo įrodyti savo teiginių apie tariamai banko garantuotą SASO prieaugį pagrįstumą, tačiau to nepadarė. Todėl neįrodžius šio pradinio išeities / atspirties taško, tolesni ieškovų argumentai dėl civilinės atsakomybės sąlygų iš esmės nereikšmingi, nes niekaip neįrodo / nepagrindžia tariamo SASO prieaugio ieškovams garantijų, o tuo pačių – tariamai pažeistų privačių ieškovų interesų.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, netinkamai taikė ir aiškino arba netaikė teisės normų, reglamentuojančių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis būtinumą, nes, jei bankas SASO prieaugio negarantavo, o ieškovai tariamai klydo dėl to, tai tariamo suklydimo įtakoje sudarytos sutartys turėjo būti ginčijamos teismine tvarka, tačiau ieškovai to nedarė. Nei ieškovai, nei teismas nepaneigė, kad iš investavimo į SASO buvo įmanoma uždirbti, tačiau teismas visiškai neanalizavo tos situacijos, jei nebūtų įvykusi pasaulinė ekonominė finansų krizė.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad bankas neįvykdė pareigos pakankamai iš anksto pateikti klientui visą reikalingą informaciją. Sprendime nėra pateikiama „pakankamai iš anksto“ apibrėžimo kriterijų, detalizacijos ar kaip nors kitaip neatskleidžiamas šios sąvokos turinys, todėl negalima suprasti, koks terminas, teismo nuomone, turėtų būti vertinamas kaip pakankamas nagrinėjamos bylos kontekste. Teismas padarė klaidingą prielaidą, kad ieškovai susipažino su baziniu prospektu tik sutarčių pasirašymo dieną, netinkamai aiškindamas Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.13 punkto tekstą. Byloje nėra ginčo, kad sutarčių pasirašymo dieną ieškovams Bazinis prospektas nebuvo įteiktas į rankas, nes jie, pasirašydami nurodytą sutarties punktą patvirtino, kad su Baziniu prospektu susipažino iki sutarčių pasirašymo. Ieškovai turėjo pakankamai laiko susipažinti su Baziniu prospektu, kadangi nuo pirmojo apsilankymo banke dėl SASO įsigijimo iki sutarčių pasirašymo praėjo savaitės ar net mėnesiai (nuo 13 iki 61 dienos).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad ir sudarius Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, ieškovai turėjo po 45 dienas hipotekos sandoriams sudaryti ir per šį terminą dar kartą susipažinti su Baziniu prospektu, Galutinėmis sąlygomis.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad teismas nepakankamai tiksliai įvertino ieškovo V. T. atsisakymo suteikti bankui informaciją apie savo žinias, investavimo patirtį, tikslus, pasekmes, kadangi toks atsisakymas iš esmės reiškia, kad investuotojas yra įsitikinęs, kad savarankiškai gali įvertinti planuojamas investicijas ir suprasti rizikas. Neteisinga, kad asmeniui savarankiškai priėmus investicinius sprendimus, jų neigiamas pasekmes turi prisiimti bankas.

Sprendime nenurodyta, kokį konkretų informacijos pateikimo būdą teismas laiko „sistemišku informacijos pateikimu“. Apelianto įsitikinimu, informaciją bankas klientui turi pateikti aiškiai ir suprantamai ir šį reikalavimą bankas tinkamai įvykdė. Investavimo į SASO su skolintomis lėšomis rizika buvo labai aiškiai ir suprantamai atskleista dviejuose dokumentuose, t. y. Baziniame prospekte, taip pat Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyse.

Nuostolių paskaičiavimo principas yra paprastas. Žinant paskolos sumą bei paskolos palūkanų normą galima ir būdavo paskaičiuojama tiksli / konkreti paskolos palūkanų suma dar iki klientas pasirašydavo sutartį, t. y. neprofesionalus investuotojas iš anksto žinojo, kokia konkrečia suma rizikuoja, jei SASO neuždirbs prieaugio, iš kurio būtų galima išskaičiuoti paskolos palūkanas.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad bankas nepateikė finansinės priemonės sudedamųjų dalių aprašymo ir paaiškinimo, kaip tai yra numatyta Komisijos patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 36 p.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sprendimą grindžia Komisijos išvada, kadangi tam nėra jokio teisinio pagrindo. Komisijos išvada yra parengta ne pagal byloje esančius duomenis, tačiau pagal institucijos atliktą tyrimą, kuriame nebuvo tiriamos sandorių su ieškovais sudarymo aplinkybės. Be to, Komisijos sprendimas, kurio pagrindu yra parengta išvada, t. y. visa jo motyvuojamoji dalis, kuria konstatuoti pažeidimai, buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-11-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. A552-2377/2012. Todėl nagrinėjamoje byloje Komisijos sprendimo išvadomis, kurios buvo perrašytos į Komisijos išvadą byloje, negalėjo būti vadovaujamasi kaip neteisėtomis ir nepagrįstomis.

Teismas konstatavo, kad bankas neįrodė, jog V. M. iš viso buvo susitikusi su ieškovu G. K., nes ieškovas tiesiog jos nepamena, tačiau tokia teismo išvada yra absoliučiai klaidinga, prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Pati V. M. teisme paliudijo, kad 2007 m. buvo susitikusi su šiuo asmeniu, ji savo ranka pildė finansų testą, banko pagalbinėje medžiagoje, kurios teismas neminėjo sprendime, nurodyti šios banko darbuotojos kontaktai.

Ieškovai nepaneigė aplinkybių, kad buvo susitikęs banke su V. M., o teismas suklydo nusprendęs, kad jie nebuvo susitikę. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad V. M. jam nesuteikė jokios informacijos, susijusios su SASO.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su Finansinio testo užpildymu, informacijos pateikimu, liudytojų parodymais, patvirtinančiais aplinkybes apie susitikimus su ieškovais bei jiems suteiktą informaciją apie įsigijamą finansinę priemonę.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad bankas pažeidė Taisyklių 6.2 punkto reikalavimus, ir tuo pačiu ignoravo tų pačių Taisyklių 35 punkto nuostatas, kuriose reglamentuojamas konkrečiai su prospektu susijusios informacijos pateikimas.

Apeliantas nesupranta, kodėl teismas, konstatuodamas, kad ieškovui V. T. galėjo būti neaišku, kokios paskolos palūkanos buvo numatytos Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje, todėl neva jis galėjo suklysti, vadovavosi Komisijos išvada, nors nurodytos sutarties 1.3 punkte aiškiai įrašyta metinė paskolos palūkanų norma, tai patvirtina, kad teismas neįvertino ir nepatikrino nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas V. T. būtų prašęs banko darbuotojos B. A. išsinešti sutarčių projektus namo susipažinti, pasikonsultuoti su kitais asmenimis. Tokios aplinkybės nenurodė ir pats ieškovas. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas, pasirašęs dvi sutartis susipažinimo su jomis dieną, neva pažeidė nenurodomus teisės aktus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo taikytas teisinės gynybos būdas yra tinkamas, teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad bankas tinkamai neinformavo ieškovų, taip pat, kad bankas netinkamai pateikė finansinės priemonės sudedamųjų dalių aprašymą ir paaiškinimą, kaip sudedamųjų dalių sąveika padidina bendrą galutinę riziką. Ieškovų manymu, teismas tinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas, vertino įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas G. K. 2007-05-02 su atsakovu sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2007.05.02/2400/01, kuria ieškovui bankas suteikė 1 500 000 Lt kreditą apmokėti 15 000 vnt. trumpalaikių su akcijomis susietų obligacijų, obligacijų kaina 1 500 000 Lt, jų išpirkimo data – 2008-11-04, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti bankui kreditą bei sumokėti 1.3 punkte nustatyto dydžio palūkanas (4,95 proc.). Prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui atsakovui buvo įkeistos obligacijos ir sutartyje nurodytas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, žemės sklypas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9-14). Tą pačią dieną ieškovas su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, kuria ieškovas pasirašė 15 000 vnt. atsakovo platinamų trumpalaikių su akcijomis susietų obligacijų (t. 1, b. l. 15). 2007-05-04 ieškovas ir atsakovas sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr.2007.05.02/2400/4, kuria ieškovui suteiktas 434 430,02 Eur (1 500 000 Lt) kreditas 15 000 vnt. su Pasaulio akcijomis susietoms obligacijos įsigyti, obligacijų išpirkimo data – 2010-05-10. Prievolių pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti atsakovui buvo įkeistos obligacijos ir jau minėtas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas (t. 1, b. l. 16-21). Tą pačią dieną ieškovas su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, kuria ieškovas pasirašė 15 000 vnt. atsakovo platinamų su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 20 obligacijų (t. 1, b. l. 22), o 2007-06-20 - sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr.2007.06.19/2400/1, kuria ieškovui suteiktas 96 646,20 Eur (333 700 Lt) kreditas įsigyti 3337 vnt. su DowJones STOXX Select Dividend 30 indeksu susietų obligacijų, obligacijų išpirkimo data – 2010-06-22. Prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti atsakovui buvo įkeistos obligacijos ir jau minėtas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas (t. 1, b. l. 23-28, t. 3, b. l. 83). 2010-06-22 atsakovas su ieškovu G. K. ir trečiuoju asmeniu R. K. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2010-94, kuria ieškovui ir trečiajam asmeniui suteiktas 15 699,62 Eur kreditas apmokėti iki 2010-06-22 susikaupusioms palūkanoms ir delspinigiams pagal 2007-06-20 Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. 2007.06.19/2400/1 suteiktą kreditą, kuris buvo skirtas įsigyti su DowJones STOXX Selext Divident 30 indeksu susietoms obligacijoms. Šiai sutarčiai užtikrinti taip pat buvo įkeistas G. K. ir R. K. priklausantis nekilnojamasis turtas (t. 1, b. l. 29-31). 2010-06-15 tarp šio ieškovo ir atsakovo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2010-85, pagal kurią ieškovui suteiktas 64 720,59 Eur kreditas palūkanų pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2007 05 02/2400/4 (į bylą minėta sutartis nėra pateikta, tačiau dėl jos sudarymo byloje ginčo nėra).

Ieškovas V. T. 2008-01-11 su atsakovu sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr.K-4200-2008-7, kuria ieškovui suteiktas 115 791,20 Eur kreditas 1 160 vnt. atsakovo platinamų obligacijų įsigijimui. Prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti atsakovui buvo įkeistos obligacijos ir ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 40 - 45). Tos pačios dienos obligacijų pasirašymo sutartimi ieškovas pasirašė 1 160 vnt. DnB NORD Kylančios šalys – 9 obligacijų (t. 1, b. l. 46-47). 2011-01-31 išpirkus obligacijas kreditas buvo padengtas, tačiau liko 17 477,49 Eur nesumokėtų palūkanų. 2011-10-04 raštu atsakovas informavo ieškovą apie pradėtą priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto (t. 1, b. l. 51).

Byloje kilo ginčas, ar ieškovams, kaip neprofesionaliems investuotojams, buvo tinkamai pateikta visa informacija, kurios pagrindu ieškovai priėmė sprendimą investuoti skolintomis lėšomis ir ar jiems buvo atskleista rizika, kad tuo atveju, jei iš obligacijų įsigijimo nebus pelno, kuris padengtų palūkanas, neigiamas pasekmes patirs tik ieškovai, ir dėl kokių konkrečių aplinkybių SASO gali neuždirbti pelno.

Dėl teisių gynimo būdo

Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ieškovai pasirinko tinkamą teisminės gynybos būdą, t. y. deliktinės civilinės atsakomybės taikymą, o ne sudarytų sandorių / sutarčių ginčijimą pagal CK 1.78 straipsnio 2 dalį ar / ir kitas nuostatas, nors bylos nagrinėjimo teisme metu ginčo šalis siejo sutartiniai santykiai. Pažymėtina, kad CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų teisė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, taip pat ir teise į gynybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė deliktinės atsakomybės nuostatas, įtvirtintas Civiliniame kodekse (6.246-6.249 str., 6.263 str.) bei FPRĮ 94 straipsnio 2 punktu, nustatančiu, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti padarytą žalą, kadangi, kaip matyti iš dėstomų reikalavimų, ieškovai patirtus nuostolius kildina dėl iki sutarčių sudarymo banko padarytų teisės aktų pažeidimų, t. y. kad bankas neinformavo ieškovų, jog veikia interesų konflikto sąlygomis; nesuteikė ieškovams visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu ieškovai galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus; nesurinko informacijos apie ieškovų finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jie siekia naudodamiesi investicinėmis paslaugomis ir suteikė investavimo rekomendacijas, neįsitikinęs siūlomos finansinės priemonės tinkamu ir kt. (FPRĮ 13, 21, 22, 24 str. numatytos pareigos), o ne iš sudarytų sutarčių pažeidimų. Tai, kad nurodytas teisės gynimo būdas yra tinkamas, konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-03-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, išaiškindamas, kad adekvatus investuotojų teisių gynimo būdas yra reikalavimas atlyginti žalą, būtent toks būdas leistų išsaugoti ir civilinės apyvartos stabilumą, paskirstyti nuostolius abiems šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertinamoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai.

Dėl reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumo

Taigi, sprendžiant dėl ieškovų reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumo, turi būti nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Visų pirma turi būti įvertintas finansų tarpininko, t. y. atsakovo, elgesys, o būtent, nustatyta, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinta, ar toks elgesys galėjo sąlygoti investuotojo nuostolius.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta viešojoje teisėje, konkrečiai – Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004 m. balandžio 21 d. finansinių priemonių rinkų direktyvą Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiajame FPRĮ ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Įgyvendindama nurodytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, sprendė, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas rizikų atskleidimo reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl pirmiau nurodytoje nuostatoje įtvirtintos pareigos finansų tarpininkai privalėjo laikytis ir iki FPRĮ įsigaliojimo, t. y. atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija), suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes finansų rinkų teisės normų kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo pareigos atskleisti informaciją vykdymo tinkamumą iki sandorių sudarymo ir padarė pagrįstą išvadą, kad ši pareiga nebuvo vykdoma tinkamai, taip pat, kad atsakovas, teikdamas investicines paslaugas ieškovams, pažeidė teisės aktuose jam nustatytas pareigas, t. y. veikė interesų konflikto sąlygomis, apie tai tinkamai neinformuodamas ieškovų, nesuteikė ieškovams visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu ieškovai galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ir (ieškovo G. K. atžvilgiu) nesurinko informacijos apie investuotojo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis, ir suteikė investavimo rekomendaciją, neįsitikinęs siūlomos finansinės priemonės tinkamumu ieškovui. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovui priklausančių pareigų vykdymu, jas pagrindžiančius įrodymus, teisėjų kolegija, nesant pateiktų juos paneigiančių argumentų, jų neatkartoja ir dėl jų plačiau nepasisako, kadangi teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010;kt.).

Tačiau nagrinėjamoje byloje svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojus yra pakankamai esmingas, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės jam taikymo masto.

Ieškovai įrodinėjo, kad atsakovui pažeidus įstatyme numatytas pareigas jie patyrė žalos, kuri pasireiškė mokėtinomis atsakovui palūkanomis už kredito, skirto obligacijoms išpirkti, panaudojimą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovams pareiga mokėti palūkanas buvo numatyta Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių bei Kredito sutarčių pagrindu, kadangi jie įsigijo iš banko obligacijų skolintomis lėšomis, tai reiškia, kad bankas ieškovams suteikė kreditą, kurį ieškovai įsipareigojo grąžinti, taip pat mokėti palūkanas įskaitymo būdu. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių 1.1 punkte, apibrėžiančiame sutarties objektą, yra numatyta, kad bankas įsipareigoja suteikti klientams kreditą atitinkamo kiekio obligacijoms apmokėti, o klientai įsipareigoja sutartyse nustatyta tvarka grąžinti bankui kreditą bei sumokėti nustatyto dydžio palūkanas. Sutarčių 5.1 punkte susitarta, kad klientas įsipareigoja sumokėti bankui šių sutarčių 1.3 punkte nustatyto dydžio palūkanas nuo visos negrąžintos bankui kredito dalies. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki atitinkamos kredito sumos grąžinimo bankui dienos. Priskaičiuotos palūkanos bankui sumokamos 4.1 punkte nurodytą atitinkamos kredito sumos grąžinimo dieną, šių sutarčių 6 punkte nustatyta tvarka (5.2 p.). Kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos banko ir kliento priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, t. y. įskaitomas kliento įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas už banko įsipareigojimą sumokėti klientui už išperkamas obligacijas (6.1 p.). Toliau tame pačiame punkte yra detalizuojama, kad, jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus, banko klientui mokėtina suma yra didesnė, tai bankas likutį nedelsiant perveda į kliento atsiskaitomąją sąskaitą, o jeigu kliento bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą. Sutarčių 4.4-4.5 punktuose numatyta, kad klientas turi teisę grąžinti kreditą tiek iš lėšų, gautų pardavus obligacijas bankui, tiek iš kitų kliento lėšų.

Taigi, kaip matyti iš šalių sudarytų sutarčių, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, tarp jų kredito ir palūkanų mokėjimo tvarkos. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje yra pateikiama sutarties samprata - tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą (CK 6.156 str.) civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.).

Ieškovai nenuginčijo tos aplinkybės, kad prieš sudarant ginčo sutartis, jie turėjo laiko su jomis susipažinti, taip pat nepaneigė fakto, kad dėl sudaromų sandorių jie turėjo galimybę pasikonsultuoti su šios srities profesionalais. Bylos duomenys patvirtina, kad sutarčių sudarymas vyko keliais etapais, t. y. pirmiausia turėjo būti atliktas ieškovams priklausančio turto vertinimas, nes tik nustačius, kokia yra turto vertė, atsakovas galėjo pasiūlyti konkretų kiekį įsigyjamų obligacijų ir tuo pagrindu sudaryti sutartis, tada turėjo būti sudaryti hipotekos sandoriai, kuriais būtų įkeistas nekilnojamasis turtas, ir tik atlikus šias procedūras, galėjo būti sudaromos ginčo sutartys. Visiems šiems veiksmams buvo skirta pakankamai laiko, tačiau ieškovai, nors ir nebūdami profesionalūs investuotojai (G. K. investavimo patirties iš viso neturėjo iki net 3 ginčo sandorių sudarymo, o V. T. – tokios patirties turėjo), tačiau turėdami verslo patirties, nebuvo tiek atidūs ir rūpestingi, kad išsiaiškintų visas sudaromiems sandoriams reikšmingas aplinkybes, kurios galėjo turėti lemiamos įtakos priimant tokius investicinius sprendimus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nors vienas iš ieškovų argumentų, reikalaujant nuostolių atlyginimo, yra tai, kad atsakovo darbuotojai juos įtikino dėl ginčo sandorių sudarymo, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kad tokius sandorius ar atskiras jų sąlygas ieškovai būtų ginčiję ar su jomis nesutikę.

Vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, kad, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad dėl žalos atsiradimo yra tiek ieškovų, tiek atsakovo kaltės, todėl yra pagrindas ieškovų patirtus nuostolius sumažinti per pusę (50 proc.) ir atitinkamai tokiu laipsniu sumažinti atsakovo atsakomybės laipsnį, kadangi kiekvienos iš šalių padaryti pažeidimai pagal sunkumą vertintini labai panašiai, nors ir yra skirtingo pobūdžio.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas iš dalies netinkamai taikius materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinės civilinės atsakomybės taikymą (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinus ieškinį iš dalies, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Sumažinus patenkintus ieškinio reikalavimus 50 proc., ieškovams iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos taip pat mažintinos per pusę, t. y. ieškovui G. K. iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos nuo 13 281 Lt iki 6 641 Lt, o ieškovui V. T. – nuo 7 186 Lt iki 3 593 Lt (CPK 93 str. 1 d., 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra patenkintas iš dalies, iš atsakovo valstybei priteistos pašto išlaidos taip pat mažintinos per pusę, t. y. iki 55 Lt (CPK 96 str.).

Apeliacinės instancijos teisme apeliantas patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 8 536,48 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 6, b. l. 97) ir 4 840 Lt išlaidų už teisinę pagalbą (t. 6, b. l. 128), todėl iš dalies tenkinus apeliacinį skundą, yra pagrindas priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, šiuo atveju – 50 proc. (CPK 93 str. 2 d., 3 d.). Todėl atsakovui iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina 4 268 Lt žyminio mokesčio ir 2 420 Lt išlaidų už teisinę pagalbą, nenustačius, kad toks dydis prieštarauja CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytiems kriterijams bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoms rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti, jį išdėstant taip:

Priteisti iš AB DNB banko, j. a. k. 112029270, ieškovui G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 196 299,64 Lt nuostolių atlyginimo, 6 641 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš AB DNB banko ieškovui V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 30 524,13 Lt nuostolių atlyginimo, 3 593 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš AB DNB banko 55 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš G. K. ir V. T. AB DNB bankui lygiomis dalimis 6 688 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjosRasa GudžiūnienėDanguolė MartinavičienėDanutė Milašienė