Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Labdaros ir paramos fondo „Vilniaus kultūra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1131-872/2019 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ieškinį atsakovui Labdaros ir paramos fondui ,,Vilniaus kultūra“ dėl netinkamai panaudotų projekto ,,Žvaigždės šūkis“ lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą atsakovo apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovių apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

15. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2016 m. rugpjūčio 9 d. sudarė Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projekto dalinio finansavimo sutartį Nr. ST43-9, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš dalies finansuoti atsakovo vykdomą socialinės reklamos projektą, o atsakovas įsipareigojo šį projektą įgyvendinti ir pateikti ieškovui jo įgyvendinimo ataskaitas ir faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų sąrašus. 2016 m. rugpjūčio 11 d. ieškovas pervedė į atsakovo sąskaitą 12.802,00 EUR sumą. Pagal sutarties 2.2 p. projekto vykdytojas (atsakovas) įsipareigojo skirtas programos lėšas naudoti tik pagal Kultūros ministerijos patvirtintą sąmatą ir tik tinkamoms projekto išlaidoms padengti (Sutarties 2.2.2. p.). Pasibaigus projektui iki 2016 m. spalio 28 d. pateikti Kultūros ministerijai projekto įvykdymo ataskaitą, projekto įvykdymo faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų sąrašą (Sutarties 2.2.3.1, 2.2.3.2 p.). Kultūros ministerijai pareikalavus, per 10 darbo dienų nuo reikalavimo raštu gavimo dienos, pateikti Kultūros ministerijai visų išlaidas pateisinančių ir apmokėjimą įrodančių dokumentų patvirtintas kopijas (Sutarties 2.2.5 p.). Neperleisti jokių savo teisių ir įsipareigojimų, kylančių iš sutarties, tretiesiems asmenims (Sutarties 2.2.8 p.). Pasibaigus projekto įgyvendinimo terminui atsakovas 2016 m. lapkričio 9 d. pateikė ieškovui faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų sąrašą ir nustatytos formos projekto įvykdymo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad projekto įvykdymą 3.000,00 Eur parėmė Vilniaus miesto savivaldybė ir buvo panaudota 398,00 EUR atsakovo nuosavų lėšų. Ieškovas, nustatęs neatitikimus pagal su atsakovu pasirašytos sutarties reikalavimus, 2016 m. lapkričio 22 d. paprašė atsakovą pateikti projekto vykdymo metu atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų ir PVM sąskaitų faktūrų kopijas. Tuo tarpu atsakovas 2016 m. gruodžio 9 d. raštu pareikalavo ieškovą pateikti informaciją, kokiu būdu patikrai atrenkami jos finansuojami projektai. Ieškovas 2017 m. sausio 13 d. raštu pakartotinai pareikalavo pateikti patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų kopijas. Atsakovas 2017 m. vasario 15 d. raštu prašė ieškovo paaiškinti, kokiu būdu ieškovas atrinko patikrai būtent šį projektą. Atsakovui nepateikus prašomų dokumentų, ieškovas 2018 m. sausio 30 d. aštu Nr. S2-368 pateikė atsakovui pretenziją, kuria pareikalavo grąžinti 17.802,00 EUR, kurie buvo atsakovui sumokėti už dviejų projektų įvykdymą.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

20. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas mano, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo teiginius pagrindžiančių argumentų, nėra pateikiami argumentai kodėl buvo atmesti atsakovo motyvai.

21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

22. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas; ir kt.).

24. Taigi, motyvų procesiniame sprendime teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame sprendime iš esmės visiškai nėra motyvų.

25. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime yra atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į teisės aktų ir šalių sutartyje įtvirtintas nuostatas konstatavo, kad atsakovas pagal Sutarties 2.2.8 punktą įsipareigojo neperleisti jokių savo teisių ir įsipareigojimų, kylančių iš sutarties tretiesiems asmenims, tačiau į bylą pateikti duomenys (2016 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 001078, 2016 m. lapkričio 2 d. mokėjimo nurodymas) patvirtina, jog atsakovas už reklaminės medžiagos sukūrimą, spausdinimą ir platinimą sumokėjo VšĮ „Vilnvarsa“ 12.052,00 EUR sumą. Pagal šalių pasirašytos sutarties 2.2.3.1 ir 2.2.3.2 punktus, pasibaigus projektui iki 2016 m. spalio 28 d. atsakovas privalėjo pateikti ieškovui projekto įvykdymo ataskaitą, projekto įvykdymo faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų sąrašą, tačiau tokių duomenų nepateikė. Taip pat nurodė, jog šalių sudarytos sutarties 3.4 punktas įpareigoja atsakovą pažeidus sutartyje nustatytą finansavimo ir atsiskaitymo tvarką, grąžinti ieškovui neteisėtai panaudotas lėšas per ieškovo nustatytą laikotarpį. Įvertinę nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, dėl to priteisė iš atsakovo ieškovui 12.052,00 EUR sumą. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog atsakovas pažeidė sutarties sąlygas, pakankamai motyvavo savo sprendimą, remdamasis tiek bylos nustatytomis faktinėmis aplinkybės, tiek teisiniu reglamentavimu, tiek formuojama teismų praktika. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas tenkino ieškinį, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantui buvo pakankamai aiški bei suprantama. Akivaizdu, kad tam tikri motyvacijos detalumo trūkumai nesutrukdė atsakovui pasinaudoti apeliacijos teise, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas – motyvų nebuvimas.

26. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl sutarties sąlygų pažeidimo

27. Apelianto teigimu, aplinkybė, kad apeliantas neišsaugojo ir nepateikė visų ieškovo reikalautų dokumentų, galėtų būti laikoma tik formaliu pažeidimu, kuris nėra esminis ir dėl kurio ieškovas nepatyrė nuostolių, dėl ko sutarties 2.2.5 punkto pažeidimas nesudaro pagrindo ieškovui reikalauti projekto įgyvendinimui sumokėtų ir realiai panaudotų piniginių lėšų grąžinimo.

28. Pažymėtina, kad CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, ar sudaryti jiems konkrečią sutartį, ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos ar jų turinys nustatomi imperatyviomis įstatymo normomis arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o CK 6.200 str. 1 d. reikalauja sutartis vykdyti tinkamai ir sąžiningai. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.205 str.). Be to, sutarties pažeidimas gali pasireikšti ne tik konkrečiai įtvirtintos sutarties sąlygos pažeidimu. Jis gali pasireikšti: 1) imperatyviųjų teisės normų pažeidimu; 2) dispozityviųjų teisės normų, nustatančių atskirų sutarčių rūšių šalių teises ir pareigas, pažeidimu; 3) sutarčių vykdymo principų pažeidimu; 4) numanomų sutarties sąlygų pažeidimu.

29. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.

30. Atsakovas teigia, kad sutarties 2.2.5 punkto pažeidimas, nepateikiant visų ieškovų reikalaujamų dokumentų tik formalaus pobūdžio, kuris negali sąlygoti civilinės atsakomybės atsiradimo. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus vertina kritiškai, kadangi išlaidas pateisinančių ir apmokėjimą įrodančių dokumentų nepateikimas negali būti vertintini kaip mažareikšmiai, o priešingai, traktuotini esminiais ir pažeidžiančiais imperatyvias sutarties nuostatas. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog Sutarties 2.2.5 punktu atsakovas įsipareigojo, Ministerijai pareikalavus, per 10 darbo dienų nuo reikalavimo raštu gavimo dienos, pateikti Ministerijai visų išlaidas pateisinančių ir apmokėjimą įrodančių dokumentų kopijas. Todėl pažeisdamas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pateikti nurodytus dokumentus, šiurkščiai pažeidė Sutarties 2.2.5 punktą ir atėmė galimybę Ministerijai patikrinti projekto vykdymui skirtų lėšų panaudojimo tinkamumą, kaip tai numatyta Sutarties 2.2.2 punkte. Antra, Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių programos, iš kurios buvo skirtos lėšos Projekto vykdymui, tikslus ir finansuojamus projektus, projektų finansavimo kriterijus, paraiškų teikimo ir svarstymo tvarką, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už skirtų lėšų panaudojimą tvarką ir sąlygas reglamentavo tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. ĮV-258 patvirtintas Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos aprašas. Šio aprašo 57 punktas įpareigoja Projekto vykdytoją kaupti ir penkerius metus saugoti su projekto įgyvendinimu susijusią informaciją bei finansinius ir kitus dokumentus. Trečia, ieškovo reikalaujami dokumentai nebuvo pateikti ne tik ieškovui pareikalavus, kaip tai numatyta šalių sutartyje, tačiau net ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat šių dokumentų nepateikė ir kartu su apeliantu projektą vykdžiausi VšĮ „Vilnvarsa“. Juolab, pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantas patvirtindamas, kad finansinės atskaitomybės dokumentų neišsaugojo patvirtino ir taip akivaizdų sutarties pažeidimą, nors kaip minėta tokio pobūdžio dokumentai turėjo būti ne tik pateikti ieškovui, tačiau privalėjo būti saugomi penkerius metus.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovui nepateikus su projekto įgyvendinimu susijusių finansinių ir kitų dokumentų ir tokiu būdu pašalinus galimybę ieškovui patikrinti projekto vykdymui skirtų lėšų panaudojimo tinkamumą, kaip tai numatyta Sutarties 2.2.2 punkte, akivaizdu, jog atsakovas netinkamai įvykdė tiek tarp šalių sudarytos 2016 m. rugpjūčio 9 d. Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projekto dalinio finansavimo sutartie s sutarties (2.2, 2.2.5, 3.4; punktai), tiek CK 6.200 straipsnyje įtvirtintą pareigą tinkamai ir sąžiningai vykdyti sutartį, todėl vien dėl šių aplinkybių, nevertinat kitų sutarties sąlygų pažeidimą (sutarties 2.2.8 punkte įtvirtintą draudimą atsakovei perleisti teises ir įsipareigojimus tretiesiems asmenims) yra neabejotinas pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, todėl apelianto teiginiai dėl atsakovo veiksmų teisėtumo yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti šioje dalyje teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

32. Apelianto teigimu, aplinkybė, jog sumokėjo VšĮ „Vilnvarsa“ 12.052,00 EUR sumą, niekaip nepatvirtina pirmosios instancijos teismo teiginio apie teisių ir pareigų pagal 2016 m. rugpjūčio 9 d. sutartį Nr. ST43-9 perleidimą. Su tokiu apelianto teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visa 12.052,00 EUR suma, kuri buvo išmokėta projekto vykdymui, buvo pervesta trečiajam asmeniui VšĮ „Vilniaus kultūra“. Taigi apeliantas pažeidė sutarties 2.2.8 punkte jam įtvirtintą pareigą neperleisti jokių savo teisių ir įsipareigojimų, kylančių iš sutarties, tretiesiems asmenims. Visiškai sutiktina su ieškovu, jog įvertinus tikruosius šalių ketinimus ir sutarties dalyko esmę ir sutartyje įtvirtintą draudimą (sutarties 2.2.8 punktas) yra daugiau nei akivaizdu, kad šiuo atveju ieškovas, finansuodamas projekto įgyvendinimą, pagrįstai tikėjosi faktinio jo vykdymo ir užbaigimo, o atsakovas, sudarydamas sutartį su Ministerija, įsipareigojo ne tik per nustatytus terminus pateikti projekto įvykdymą patvirtinančius dokumentus, bet pats atlikti jo vykdymo darbus, neperleisdamas jų kitam subjektui. Šiais aplinkybes patvirtina ir tai, kad atsakovas, siekdamas gauti finansavimą projekto įgyvendinimui, 2016 m. gegužės 4 d. paraiškoje Nr. Pr60-39 pristatė savo projektą nurodydamas save kaip vienintelį jo vykdytoją ir nenurodydamas, kad iš esmės visus su projekto įgyvendinimu susijusius darbus vykdys VšĮ „Vilnvarsa“. Sutarties 3.7 punktas nustato, kad jeigu viena iš šalių dėl nenumatytų priežasčių negali įvykdyti kurio nors iš šios Sutarties punkto, nedelsdama raštu kreipiasi į kitą šalį dėl Sutarties papildymo, pakeitimo ar nutraukimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių kad per visą projekto įgyvendinimo laikotarpį atsakovas informavo ieškovą apie su projekto įgyvendinimu susijusių darbų perleidimą VšĮ „Vilnvarsa“ ir tokiu būdu atsakovas pažeidė Sutarties 2.2.8 punktą.

34. Apeliantas nurodo, kad sutartis buvo įvykdyta tinkamai. Šią aplinkybę grindžia tuo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl projekto įgyvendinimo, o į bylą yra pateikti įrodymai, jog visos lėšos, kurias iš ieškovo gavo apeliantas, buvo panaudotos. Taip pat apeliantas nurodo, kad pareiga grąžinti ieškovui iš jos gautas lėšas egzistuotų tik nustačius finansavimo ar atsiskaitymo tvarkos pažeidimus.

35. Vadovaujantis CK 6.205 straipsniu, sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Sutarties 3.14 punktas nustato, kad Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki šalys visiškai įvykdys savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal sutartį. Kaip minėta, jokių sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su tinkamu apskaitos dokumentų pateikimu, apeliantas neįvykdė. Sutarties 2.2.2 punktas aiškiai nustato, kokios projekto vykdymo laikotarpiu patiriamos išlaidos yra laikomos tinkamomis: 2.2.2.1. tiesiogiai susijusios su projekto vykdymu ir būtinos jo įgyvendinimui; 2.2.2.3. atitinkančios sąmatoje prie sutarties nurodytą išlaidų paskirtį; 2.2.2.4. aiškiai identifikuojamos ir pagrįstos teisės aktų reikalavimus atitinkančiais apskaitos dokumentais. 2018 m. rugpjūčio 28 d. pateikdamas atsiliepimą į ieškinį, atsakovas pateikė 2016 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 001078, iš kurios matyti, kad atsakovas už 12.052,00 EUR pirko paslaugų iš VšĮ „Vilnvarsa“, taip iš esmės perleisdamas visus su projekto vykdymu susijusius darbus, kuriuos pagal sutarties 2.2.8 punktą buvo įsipareigojęs vykdyti pats. Be to, pagal šią sąskaitą faktūrą nėra galimybės nustatyti, kiek atsakovas sumokėjo VšĮ „Vilnvarsa“ už konkrečius darbus, ar visi sąmatoje nurodyti darbai buvo faktiškai vykdomi. Jokių kitų privalomų pateikti dokumentų, apeliantas nepateikė ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, dėl kurio ieškovas prarado galimybę įvertinti projekto eigą ir rezultatus. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas atsakovas (apeliantas) privalėjo pateikti ieškovui visų jo prašomų tinkamą lėšų panaudojimą, įrodančių dokumentų kopijas. Pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016-03-31 įsakymu Nr. ĮV-258 „Dėl kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos aprašo, paraiškos, sutarties, išlaidų sąmatos, išlaidas patvirtinančių dokumentų sąrašo, ataskaitos patvirtinimo“ 57 punktą ir sutarties 2.2.2, 2.2.5 ir 3.4 punktų nuostatas atsakovas prisiėmė prievolę tinkamai ir išsamiai atsiskaityti ieškovui už projekto vykdymą, taip ieškovui leidžiant įsitikinti, jog atsakovui išmokėtos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

36. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų (dėl neproporcingų bei nepagrįstų pasekmių apeliantui ir kita) teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

38. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

39. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinio skundo parengimą. Ieškovas įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

16. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.