Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjų G. L. ir A. L. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai G. L. ir A. L. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimus Nr. S-170 (7-1381/2022) dėl G. L. skundo ir Nr. S-169(7-139/2022) dėl A. L. skundo (toliau – ir 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimai); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 68-78 dėl A. L. 2022 m. liepos 4 d. skundo ir 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr.68-77 dėl G. L. 2022 m. liepos 4 d. skundo (toliau – ir 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimai); 3) grąžinti mokestinę bylą atsakovui pakartotiniam mokestiniam patikrinimui.

Pareiškėjai paaiškina, jog VMI 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimuose ir MGK 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimuose nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu. Inspekcija neteisingai atliko gyvenamojo namo Vytenio g. 102, Varėna (toliau – ir Gyvenamasis namas) statybos išlaidų paskaičiavimą bei netinkamai vertino pareiškėjų pateiktą UAB „Oniginta“ lokalinę Gyvenamojo namo statybos sąmatą (toliau – ir Sąmata). Šiuo atveju, atliekant Gyvenamojo namo statybos išlaidų skaičiavimus VMI specialistas neturėjo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio, kadangi joks norminis aktas neįpareigoja pareiškėjų saugoti apskaitos dokumentus bei tvarkyti savo namo statybos apskaitą, kadangi jie nevykdo ekonominės veiklos.

Pastebi, jog nėra jokių duomenų, kad pagal pareiškėjų pateiktą Sąmatą, Gyvenamojo namo savikaina neatitinka tikrovės. Priešingai, VMI ir MGK sprendimuose nurodytas atkuriamosios vertės metodas yra bendrinis visiems objektams, neatsižvelgiant į konkretaus namo konstruktyvus, medžiagų kiekius, atitinkamus darbus bei jų kainas. Skirtumas tarp VMI ir MGK nurodytų sprendimuose bei realaus Gyvenamojo namo statybos išlaidų paskaičiavimo sudaro 25 102 74 Eur. VMI ir MGK pareiškėjų pateiktą Sąmatą neteisingai vertina kaip planinį Gyvenamojo namo statybos išlaidų dokumentą, kai tuo tarpu jame yra pateikti faktiniai statybos išlaidų skaičiavimai, t. y. UAB „Oniginta“ atliko retrospektyvinius Gyvenamojo namo statybos išlaidų skaičiavimus pagal realią Gyvenamojo namo statybos datą (t. y. pagal 2008 m. spalio mėn. kainas, UAB „Sistela“ įkainiais) ir pagal faktiškai panaudotas statybines medžiagas bei atsižvelgiant į tai, jog minėtas Gyvenamasis namas yra pastatytas iš nuosavos medienos. Gyvenamojo namo statybos išlaidų paskaičiavimas, nustatytas remiantis 2008 m. kainomis ir tiesioginiu būdu, realiai siekia tik 43 182 99 Eur. VMI pareiškėjų Gyvenamojo namo statybos kaštus/išlaidas neteisingai nustatė išvesdama trijų informacijų šaltinių vidurkį (t. y. UAB „Sistela“ duomenimis, valstybės įmonės Registrų centro pateiktais duomenimis ir pareiškėjų pateikta UAB „Oniginta“ lokaline Sąmata), kaip tuo tarpu UAB „Sistela“ ir Registrų centro pateikti duomenys sutampa, dėl to nebuvo pagrindo vidurkį išvedinėti net iš trijų informacinių šaltinių, kai du iš jų iš esmės yra identiški ir atspindi vidutinės statybos rinkos kainą, o ne savikainą.

Nurodo, kad VMI ir MGK nepagristai eliminavimo iš B. P. gautas lėšas pagal 2014 m. gruodžio 22 d. jungtinę veiklos sutartį (toliau – ir Jungtinės veiklos sutartis). MGK ir VMI iš B. P. gautas pinigines lėšas vertina kaip G. L. gautas pajamas arba G. L. suteiktą paskolą, o ne kaip gauta įnašą iš partnerio pagal Jungtinės veiklos sutartį į (duomenys neskelbtini) veiklą. Pagal minėtą Jungtinės veiklos sutartį, pareiškėjas G. L. ir B. P. susitarė finansuoti ir plėsti (duomenys neskelbtini)ekonominę veiklą bei tam tikslui, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) veiklos plėtojimui ir vystymui, buvo gautas finansavimas iš partnerio B. P.: 2014 m. gruodžio 22 d. - 400 000 00 Lt suma, per 2015 metus - 250 000 00 Eur suma, ir per 2016 metus - 150 000 00 Eur suma. Jungtinės veiklos sutarties sudarymas yra patvirtintas abiejų šalių, t. y. ir G. L. ir B. P.. Be to, nagrinėjant šią bylą MGK, 2022 m. lapkričio 18 d. buvo gauti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose B. P. patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2016 m. pagal Jungtinės veiklos sutartį kartu per G. L. į Lietuvoje registruotą įmonę UAB (duomenys neskelbtini) investavo apie 500 000 Eur, iš jų apie 120 000 Eur buvo B. P. asmeninės santaupos, apie 100 000 Eur buvusios B. P. Lietuvos įmonės UAB „Buige“ apyvartinės lėšos, apie 180 000 Eur lėšų iš B. P. verslo partnerių B. V. ir P. O. gautų iš D. J., apie 100 000 Eur gautų Lietuvoje iš S. M. ir kitų verslo partnerių. Minėtos piniginės lėšos gautos iš B. P. nėra pareiškėjų pajamos, nes minėtos piniginės lėšos yra B. P. nuosavybė, o pareiškėjai tik įsigijo teisę ir pareigą tas pinigines lėšas investuoti savo vardu. Tokiu būdu, piniginių lėšų investavimas buvo atliktas B. P. vardu per pareiškėjus, dėl ko netaikytinas MAĮ 42 straipsnis.

Pastebi, jog mokestinė bazė nuo kurios buvo skaičiuojamas papildomas gyventojų pajamų mokestis yra 538 612 00 Eur. Įvertinus, kad Gyvenamojo namo realios statybos išlaidos sudaro 43 182 99 Eur, kas yra 25 102 74 Eur mažiau negu paskaičiavo Kauno AVMI, B. P. investuotos piniginės lėšos - 515 848 00 Eur, bendra nepagrįstai eliminuotų įplaukų arba padidintų išlaidų suma yra 540 950 74 Eur, t. y. didesnė negu 538 612 00 Eur. Tokiu būdu pareiškėjai mano, kad bendra nepagrįstai eliminuotų įplaukų arba padidintų išlaidų suma yra didesnė negu Kauno AVMI apskaičiuota nenustatyto šaltinio piniginių lėšų suma, dėl ko vertina, kad papildomi mokesčiai, delspinigiai ir palūkanos išvis neturėjo būti priskaičiuoti.

Atsakovė VMI atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

VMI nurodo, kad su B. P. sudarytos Jungtinės sutarties formalumą, t. y. aplinkybę, jog grynieji pinigai pagal minėtą sutartį nebuvo perduoti pareiškėjams, patvirtina tai, kad ji nebuvo sudaryta įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant B. P. turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galimai perduotų lėšų grąžinimą. Ginčo sutartis prieštarauja ekonominei logikai ir įprastai verslo praktikai. B. P. domėjosi UAB (duomenys neskelbtini) ir jos finansiniais rodikliais, tačiau jokių rašytinių dokumentų apie UAB (duomenys neskelbtini) finansinę būklę, bendrovės veiklos plėtrą, numatomas investavimo kryptis ir investicijų grąžą, taip pat informacijos, kad tokio pobūdžio dokumentai buvo pateikti B. P., byloje nepateikta. Jungtinės veiklos sutartyje jungtinės veiklos rezultatas nustatytas kaip dividendų mokėjimas (dividendai pirmiau išmokami pareiškėjui ir jo sutuoktinei, o pareiškėjas per 2 dienas turi sumokėti B. P. 50 proc. gautų dividendų sumos), tačiau UAB (duomenys neskelbtini) nuo įmonės įsteigimo (2006 m. sausio 17 d.) iki dabar dividendų nemokėjo, nuo Jungtinės veiklos sutarties sudarymo UAB (duomenys neskelbtini) veikla buvo nuostolinga (išskyrus 2019 metus). Suteiktų lėšų grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis piniginių lėšų grąžinimo įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis). B. P. ir jo tariamų verslo partnerių 386 886 Eur piniginių lėšų perdavimas / skolinimas be jokių šių lėšų grąžinimą užtikrinančių garantijų nėra įprastinė (normali) ekonomine logika paaiškinama gyvenimo ar juo labiau verslo praktika. Be to, bylos duomenimis, nėra numatytos jokios sankcijos nei pareiškėjui, nei UAB (duomenys neskelbtini) už piniginių lėšų negrąžinimą, kaip ir nėra numatytas piniginių lėšų grąžinimo terminas. Be to, B. P. neinvestavo tiesiogiai į UAB (duomenys neskelbtini), tačiau pinigines lėšas perdavė pareiškėjui, o pareiškėjo sutuoktinė A. L. jas įnešė į UAB (duomenys neskelbtini). Jungtinės veiklos sutartyje nenurodytas sutarties galiojimo terminas – sutartis galioja iki visiško sutartyje numatytų tikslų pasiekimo ir iš jos kylančių įsipareigojimų įgyvendinimo.

Teigia, jog nėra duomenų, patvirtinančių B. P. finansines galimybes perduoti tokio dydžio pinigines lėšas pareiškėjui. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus duomenimis, B. P. gavo darbo užmokesčio pajamas, nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, pajamas už akcijų pardavimą, kurių nepakako įnašams pagal Jungtinės veiklos sutartį. B. P. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, buvo UAB „Buigė“ akcininkas ir vadovas (laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d.), tačiau jokių duomenų apie jo gautas pajamas Lietuvoje (darbo užmokesčio, dividendus ar kt.) nėra pateikta. B. P. nenurodė jokių realių pajamų šaltinių, iš kurių galėjo perduoti pinigines lėšas pareiškėjui. Pajamų šaltinių realumo nepatvirtina ir B. P. 2022 m. lapkričio 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose Komisijai nurodytos aplinkybės. Be to, pareiškėjas nurodė, kad visos iš B. P. gautos lėšos buvo investuotos į UAB (duomenys neskelbtini) – veiklos ir gamybos plėtrai, statybos darbams. Tačiau VMI nustatė, kad sutuoktinės A. L. į UAB (duomenys neskelbtini) įneštos lėšos buvo naudojamos įmonės einamosioms išlaidoms padengti: banko paskolai padengti, Sodros įmokoms, prekėms, paslaugoms, darbo užmokesčiui išmokėti, didžioji dalis grynųjų pinigų įnešta pagal avansines apyskaitas ir kt. Taigi, iš B. P. neva gautos lėšos nebuvo investuotos į bendrovės plėtrą, jomis buvo dengiamos UAB (duomenys neskelbtini) einamosios veiklos išlaidos. Taip pat VMI nustatė, kad A. L. lėšas į UAB (duomenys neskelbtini) įnešinėjo dalimis ir kitomis sumomis negu buvo gauta iš B. P.. A. L. pirminio mokestinio patikrinimo metu į klausimą, kokiu pagrindu buvo įneštos piniginės lėšos (už kokius darbus, paslaugas ar pan.), paaiškino, kad „buvo sudaryta preliminari žodinė statybos sutartis, tačiau pasikeitus situacijai, statybos darbai atliekami nebuvo“. A. L. nenurodė, kad tai B. P. investicijos į UAB (duomenys neskelbtini) veiklą.

Tvirtina, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų (Jungtinės veiklos sutarties ir įnašų apskaitos žurnalo) duomenys apie B. P. neva investuotas piniginių lėšų sumas nesutampa. Taip pat pareiškėjas iš užsienio piliečio grynaisiais pinigais gautų lėšų nedeklaravo Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešime apie sudarytus sandorius (forma PRC907). Priešingai ne teigia pareiškėjas, Jungtinės veiklos sutartis su B. P. dėl ginčo piniginių lėšų perdavimo pareiškėjui atitinka minėtas MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, todėl pareiškėjas turėjo pareigą pateikti Inspekcijai pranešimą apie aptariamą sandorį.

Mano, jog nors pareiškėjai savo teiginius dėl mažesnės Gyvenamojo namo statybos kainos įrodinėja UAB „Oniginta“ parengta lokaline Sąmata, tačiau sutuoktiniai nagrinėjamu atveju nepateikė mokesčių administratoriui leistinų ir teisėtų įrodymų (pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie pajamas, už kurias statė gyvenamuosius namus, ir apie konkrečias šių namų statymui patirtas išlaidas). Mokesčių mokėtojui pasirinkus tokį elgesio modelį – nekaupti ir nesaugoti dokumentų, susijusių su namo statyba, jis prisiėmė ir riziką, kad susidurs su įrodinėjimo sunkumais mokestiniame ginče. Nors pareiškėjai laikosi pozicijos, jog Gyvenamojo namo statybos išlaidos pagal UAB „Oniginta“ lokalinę statybinių darbų sąmatą realiai siekė tik 43 182 99 Eur, tačiau nei patikrinimo metu, nei su pastabomis dėl patikrinimo akto, nebuvo pateikti visi pirminiai dokumentai, pagal kuriuos buvo atlikti statybos darbai ir patirtos išlaidos. Atsižvelgiant į sutuoktinių paaiškinimus dėl statybų būdo ir pateiktus dokumentus apie UAB (duomenys neskelbtini) atliktus statybos darbus 2007 metais, vertinta, kad statybos 2007 m. vyko mišriu būdu, o 2008 m. – ūkio būdu, kas sudaro atitinkamai 71 proc. ir 51 proc. statybų vertės. Paskirstant išlaidas visam statybų laikotarpiui (2007 m. – 60 proc., 2008 m. – 40 proc.), atsižvelgta į 2007 m. spalio 30 d. įregistruotą 60 proc. namo baigtumą, duomenis apie komunalinių mokesčių mokėjimus, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Varėnos seniūnijos 2020 m. rugsėjo 23 d. pažymą Nr. SR7-248 apie sutuoktinių kaimynų liudijimus, kad sutuoktiniai ginčo Gyvenamajame name gyvena nuo 2009 m. sausio mėn., sutuoktinių paaiškinimus apie statybos darbų užbaigimą 2008 m., nors gyvenamojo namo 100 proc. baigtumas įregistruotas tik 2016 m. gruodžio 30 d. pagal deklaraciją apie statybos užbaigimą. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, ginčo Gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudos (statybinė vertė) – 738 899 Lt (214 000 Eur), tuo tarpu Inspekcija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sumažino šią VĮ „Registrų centras“ statybų kainą iki 274 649 Lt. Pagal UAB „Sistela“ duomenis apskaičiuota statybos išlaidų suma sudaro 283 581 Lt. Taigi, kaip matyti, pareiškėjų teiginiai apie tai, kad ginčo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgė į namo konstruktyvus, medžiagų kiekį, darbus, nuosavos medienos panaudojimą, yra nepagrįsti.

Pastebi, jog lokalinė Sąmata – tai projektinis statybos dokumentas, kuriame nurodomas numatomas statybų išlaidų planavimas. UAB „Oniginta“ lokalinė Sąmata sudaryta ne projektuojant ginčo Gyvenamąjį namą, o 2020 metais, be to, joje gyvenamojo namo statybos išlaidos apskaičiuotos remiantis 2008 m. kainomis, nors byloje nustatyta, kad 60 proc. statybos darbų atlikta 2007 metais. Nepaisant to, kad pareiškėjų pateikta lokalinė Sąmata neatspindi sutuoktinių faktiškai patirtų statybos išlaidų, patikrinimo metu, vadovaujantis protingumo kriterijumi, siekiant įvertinti kuo didesnį informacijos kiekį, taip pat atsižvelgti į pareiškėjų poziciją, laikyta, kad visi trys informacijos apie patirtas statybos išlaidas šaltiniai (VĮ „Registrų centras“, UAB „Sistela“ ir UAB „Oniginta“ lokalinės sąmatos duomenys) yra lygiaverčiai įrodomąją galią turintys, nenuginčyti ir nepaneigti įrodymai, todėl statybos išlaidos apskaičiuotos išvedant minėtų trijų šaltinių aritmetinį vidurkį. Pareiškėjams pateikus paaiškinimus, kad jie visų statybos išlaidas pagrindžiančių, teisinę galią turinčių dokumentų pateikti negali, nes neturi, toks skaičiavimas, kai yra išvedamas vidurkis iš turimų kelių informacijos šaltinių apie namo statybos kaštus, atitinka MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus protingumo ir teisingumo kriterijus, nes neturint pirminių šaltinių visi kiti išvestiniai šaltiniai (apskaičiavimai) nėra tikslūs ir pagrįsti konkrečiais dokumentais, o paremti tik galimais ar tikėtinais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimų ir Komisijos 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimų, kuriais patvirtinti Inspekcijos sprendimai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktu Nr. (7.45 Mr) FR0680-139 nustatė, kad: 1) pareiškėjai 2014-2018 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 538 621 Eur pajamomis, t. y. 2014 m. - 12 829 Eur, 2015 m. - 199 869 Eur, 2016 m. - 130 444 Eur, 2017 m. - 112 441 Eur, 2018 m. - 83 038 Eur, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM (nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu bei pritaikius išlaidų metodą). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 1 dalies ir 3.88 straipsnio 1 dalies nuostatomis, patikrinimo metu pripažinta, kad kiekvienas iš sutuoktinių 538 62 Eur pajamų gavo lygiomis dalimis; 2) pareiškėjai pažeisdami Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6, 17, 19 straipsnių nuostatas 2014 - 2018 metais nedeklaravo automobilių pardavimo pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo 1 298 Eur GPM.

Inspekcija 2022 m. birželio 17 d. sprendimais Dėl patikrinimo akto tvirtinimo, išnagrinėjusi pareiškėjų pastabas, patvirtino patikrinimo aktus ir juose apskaičiuotas sumas.

Pareiškėjai, nesutikdami su 2022 m. birželio 17 d. Inspekcijos sprendimais, pateikė 2022 m. liepos 4 d. skundus. VMI 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimais patvirtino Inspekcijos sprendimus.

Pareiškėjai nesutikdamas su minėtais VMI 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimais, pateikė skundus Komisijai. Komisija 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimais patvirtino VMI 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimus.

Pareiškėjai dėl minėtų VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019; 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019). Mokesčių administratoriui įvykdžius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, paneigti mokesčių administratoriaus vertinimą tenka pačiam mokesčių mokėtojui.

MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, teikdamas pastabas dėl patikrinimo akto, turi pateikti ir visus dokumentus ir (ar) kitus įrodymus, kurie galėtų paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiavimus.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę. Vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčių administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė arba neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės, arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos. Kitu atveju sąvoka „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (LVAT 2006 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-1108/2006).

Dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kai, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) LVAT (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.

Vadovaujantis CK 3.87 ir 3.88 straipsnių nuostatomis, po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas ir gautos pajamos (išskyrus lėšas, būtinas profesinei veiklai) laikomos bendrąja jungtine nuosavybe. Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjų santuoka mokestinio patikrinimo metu buvo galiojanti, todėl jų gautos pajamos ir patirtos išlaidos, padalintos lygiomis dalimis abiems sutuoktiniams ir apmokestintos GPMĮ nustatyta tvarka.

GPMĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šios įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčių administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį“.

MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčių įstatymo nustatyta tvarka; 2) mokesčio apskaičiuoti negalima, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remiantis anksčiau minėtomis sąlygomis. Netinkamas mokesčių apskaičiavimas, kaip mokesčių mokėtojo elgesio sąlyga mokestinę prievolę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, apima atvejus, kai mokesčio mokėtojas nepateikia mokesčio deklaracijos ir į ją įrašo neteisingus duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir asmeninės lėšos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-554/2014, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016). Tam, kad būtų paneigtas MAĮ 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis, būtent mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad mokesčių administratorius nesilaikė MAĮ 70 straipsnyje nustatytų kriterijų. Šiuo metodu nustatomas ne tikslus mokestinės prievolės dydis, pagrįstas objektyviais duomenimis, o mokėtinas prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus.

Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Ši tvarka nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), kurių 4 punktas nustato, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtino mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitas ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais).

Taisyklių 6.1. papunktyje įtvirtinta, kad, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Pareiškėjai skunde nurodo, jog Inspekcija, apskaičiuodama statybos išlaidas, neatsižvelgė į ginčo Gyvenamojo namo konstruktyvus, medžiagų kiekius, atitinkamus darbus bei jų kainas. Pareiškėjų vertinimu, Inspekcijai pateikta UAB „Oniginta“ lokalinė Sąmata, sudaryta pagal 2008 m. spalio mėn. kainas, buvo paruošta pagal faktinius namo konstruktyvus ir medžiagas, taikant retrospektyviai statybos kainas (UAB „Sistela“ įkainiais), kai minėtas Gyvenamasis namas buvo pastatytas, be to, joje įvertinta tai, jog namas buvo pastatytas iš nuosavos medienos. Todėl Gyvenamojo namo statybos išlaidomis turi būti pripažinta būtent lokalinėje Sąmatoje nurodyta statybos išlaidų suma – 43 182,99 Eur.

Iš byloje esančio Patikrinimo akto nustatyta, jog pagal 2006 m. spalio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.7812V sutuoktiniai už 15 000 Lt įsigijo žemės sklypą (0,15 ha), adresu (duomenys neskelbtini) G. L. vardu 2007 m. balandžio 5 d. išduotas Statybos leidimas Nr. LS-27/07 Gyvenamojo namo statybai. 2007 m. spalio 30 d. išduota Statybos inspekcijos pažyma Nr.2 1/07, kurioje nurodyta, kad šiai data įregistruotas Gyvenamojo namo 60 proc. baigtumas, t. y. įrengti pamatai, sumontuotos sienos, uždengtas stogas. Gyvenamojo namo 100 proc. baigtumas įregistruotas 2016 m. gruodžio 30 d. pagal Deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. ACCR-10-161230-00406-(14.45).

Pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu pastabose nurodė, kad statybų išlaidos, nustatytos 2008 m. kainomis ir tiesioginiu būdu, siekė 149 102,23 Lt (43 182,99 Eur). Šias išlaidas sudaro 11 787,37 Eur (40 699,42 Lt) išlaidos pagal pateiktas UAB (duomenys neskelbtini)sąskaitas ir 31 395,62 Eur (108 402,80 Lt) suma pagal UAB „Oniginta“ direktoriaus V. A. sudarytą lokalinę sąmatą (2008 m. spalio mėn. kainomis, kai darbai atlikti ūkio būdu). UAB „Oniginta“ lokalinė sąmata parengta neskaičiuojant darbo užmokesčio ir medienos išlaidų (savo mediena). Statybų darbų kaina proporcingai padalinta 2007 m. ir 2008 m. Pareiškėjai nurodė, kad 2007 m. patyrė 94 900,82 Lt (40 699,42 Lt pagal UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas faktūras ir 54 201,40 Lt apskaičiuotos išlaidos pagal lokalinę sąmatą) ir 2008 m. – 54 201,40 Lt (apskaičiuotos išlaidos pagal lokalinę sąmatą) statybos išlaidų.

Teismas pažymi, kad tais atvejais, kai mokėtojas realių išlaidų dydžio negali pagrįsti aptartais dokumentais, o šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos nustatant mokesčių mokėtojų mokestines prievoles, mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo kriterijus, išlaidų dydį turi teisę nustatyti, atsižvelgdamas į kitus leistinus ir konkrečiu atveju surinktus įrodymus (MAĮ 70 straipsnis). Kaip teisingai pažymėta Komisijos 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimuose, buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl pareiškėjams, nepateikus mokesčių administratoriui leistinų ir teisėtų įrodymų apie pajamas, už kurias statė Gyvenamąjį namą, ir išlaidas, patirtas namo statybai, kilo teisinės prielaidos mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir Taisyklėse nustatytus metodus. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2021 m. sausio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-435-602/2021; 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-734-789/2021).

Kaip matyti iš ginčijamų VMI 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimų, pagal Inspekcijai pateiktus pareiškėjų paaiškinimus, Gyvenamojo namo statyboms pagrįsti jie pateikė tik dalį faktiškai patirtų išlaidų (40 699,42 Lt) (kas neatspindi tikrosios statybų apimties), taip pat pateikė lokalinę sąmatą, kurios duomenimis patyrė 108 402,80 Lt (31 395,62 Eur) statybos išlaidų. Patikrinimo akte pažymėta, kad lokalinė sąmata – tai būsimų sąnaudų, išlaidų apskaičiavimas, kas neatspindi tikrųjų patirtų išlaidų apimties. Pagal banko išrašus nustatyta, kad pareiškėjas G. L. 2007 m. rugsėjo 28 d. bankiniu pavedimu fiziniam asmeniui „už medieną“ pervedė 10 000 Lt, pareiškėja A. L. 2007 m. birželio 11 d. bankiniu pavedimu pervedė 2 313 Lt UAB „Alytaus keramika“ už plytas, daugiau duomenų apie patirtas išlaidas, išskyrus pareiškėjų paaiškinimą bei pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, nėra. Teismui taip pat pareiškėjai jokių kitų duomenų nepateikė. Be to, mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjų pateiktų Gyvenamojo namo statybų išlaidų dalis, lyginant statybų išlaidų apimtis su VĮ Registrų centro duomenimis, žymiai skyrėsi (pagal VĮ Registrų centro duomenis statybos vertė – 73 8900 Lt/214 000 Eur), todėl darė išvadą, kad pateiktos išlaidos neatitiko realios statybų apimties ir kaštų.

Mokestinio patikrinimo metu įvertinus, jog faktiškai patirtos išlaidas neatitiko realios statybų apimties ir kaštų, siekiant kuo objektyviau įvertinti nekilnojamojo turto statybos išlaidas bei priimti teisingą sprendimą, VMI, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių 4 punktu (įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas), 6.3.6 ir 25-27 punktais, taikant ekonominių modelių metodą, vertino: Gyvenamojo namo faktiškai patirtos statybos išlaidos apskaičiuotos vertinant turimų šaltinių aritmetinį vidurkį – VĮ Registrų centro duomenis bei pasinaudojant UAB „Sistela“ (bendrovė specializuojasi statybos darbų sąmatų, normatyvų, kainynų ir programų sudaryme) pateiktomis 2007-2008 m. gyvenamųjų pastatų 1 kub. m. statybos kainomis.

Mokestinio patikrinimo metu, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, VMI nustatė, kad patirtos išlaidos statant Gyvenamąjį namą, lygios turimų šaltinių išvestam aritmetiniam vidurkiui (VĮ Registrų centro duomenys (274 649 Lt), UAB „Sistela“ pateiktomis kainomis (283 581 Lt) ir pareiškėjų nurodytomis patirtomis išlaidomis (149 102 Lt) – 235 777 Lt (68 286 Eur) (274649+283581+149102/3).

Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad apskaičiuojant Gyvenamojo namo statybos išlaidas, buvo įvertinti sutuoktinių paaiškinimai (skunde teismui taip pat minimi šie argumentai), kad Gyvenamasis namas buvo statomas iš nuosavos medienos, taip pat aplinkybė, kad didžiąją dalį naudotų medžiagų sudarė mediena (VĮ „Registrų centras“ duomenimis, šio gyvenamojo namo sienos – rąstai, perdanga – medis, išorės apdaila – medinės dailylentės, stogo konstrukcijos, pertvaros – rąstai) – iš 100 proc. konstrukcinių elementų ir įrangos lyginamojo svorio statinio kainoje procentais atimti medienos konstrukcijų lyginamieji svoriai statinio kainoje, t. y. iš 100 proc. konstrukcijų medžiagų atimtas 41 proc. konstrukcinių elementų ir įrangos lyginamojo svorio (sienos –16 proc., perdangos – 8 proc., stogo konstrukcijos – 8 proc., išorės apdaila – 4 proc., pertvaros – 5 proc.), t. y. Inspekcija vertino, kad konstrukcinių elementų ir įrangos lyginamasis svoris statinio kainoje sudarė 59 proc., o statyboms panaudotos medienos kaina (10 000 Lt) nustatyta pagal pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos banke išrašus (Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. rugsėjo 28 d. banko pavedimu fiziniam asmeniui pervedė 10 000 Lt „už medieną”).

Atsižvelgiant į pareiškėjų paaiškinimus dėl statybų būdo ir pateiktus dokumentus apie UAB (duomenys neskelbtini) atliktus statybos darbus 2007 metais, Inspekcija pagrįstai įvertino, kad statybos 2007 m. vyko mišriu būdu, o 2008 m. – ūkio būdu, kas sudaro atitinkamai 71 proc. ir 51 proc. statybų vertės. Paskirstant išlaidas visam statybų laikotarpiui (2007 m. – 60 proc., 2008 m. – 40 proc.), kaip minėta, atsižvelgta į 2007 m. spalio 30 d. įregistruotą 60 proc. namo baigtumą, duomenis apie komunalinių mokesčių mokėjimus, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Varėnos seniūnijos 2020 m. rugsėjo 23 d. pažymą Nr. SR7-248 apie sutuoktinių kaimynų liudijimus, kad sutuoktiniai ginčo Gyvenamajame name gyvena nuo 2009 m. sausio mėn., sutuoktinių paaiškinimus apie statybos darbų užbaigimą 2008 metais, nors Gyvenamojo namo 100 proc. baigtumas įregistruotas tik 2016 m. gruodžio 30 d. pagal deklaraciją apie statybos užbaigimą. Pažymėtina, kad VĮ „Registrų centras“ duomenimis, ginčo Gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudos (statybinė vertė) – 738 899 Lt (214 000 Eur), tuo tarpu Inspekcija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sumažino šią VĮ „Registrų centras“ statybų kainą iki 274 649 Lt. Pagal UAB „Sistela“ duomenis apskaičiuota statybos išlaidų suma sudaro 283 581 Lt. Taigi, kaip matyti, pareiškėjų teiginiai apie tai, kad ginčo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgė į namo konstruktyvus, medžiagų kiekį, darbus, nuosavos medienos panaudojimą, yra nepagrįsti.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų pateiktos lokalinės Sąmatos, pažymi, jog lokalinė Sąmata buvo sudaryta ne projektuojant ginčo Gyvenamąjį namą, o 2020 metais, be to, joje gyvenamojo namo statybos išlaidos apskaičiuotos remiantis 2008 m. kainomis, nors kaip aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, kad 60 proc. statybos darbų atlikta dar 2007 metais. Nepaisant to, kad pateikta lokalinė Sąmata neatspindi sutuoktinių faktiškai patirtų statybos išlaidų, mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo kriterijumi, siekdamas įvertinti kuo didesnį informacijos kiekį, taip pat atsižvelgti į pareiškėjų poziciją, laikė, kad visi trys informacijos apie patirtas statybos išlaidas šaltiniai (VĮ „Registrų centras“, UAB „Sistela“ ir UAB „Oniginta“ lokalinės sąmatos duomenys) yra lygiaverčiai įrodomąją galią turintys, nenuginčyti ir nepaneigti įrodymai, todėl statybos išlaidas apskaičiavo išvesdamas minėtų trijų šaltinių aritmetinį vidurkį.

Pareiškėjų vertinimu, VMI Gyvenamojo namo statybos kaštus/išlaidas neteisingai nustatė išvesdama trijų informacijų šaltiniu vidurkį, kadangi UAB „Sistela“ ir Registrų centro pateikti duomenys sutampa, dėl to nebuvo pagrindo vidurkį išvedinėti net iš trijų informacijų šaltinių, kai du iš jų pateikiami skaičiai dėl Gyvenamojo namo statybos vertės iš esmės yra identiški.

Teismo vertinimu, pareiškėjai tvirtindami, jog nebuvo pagrindo vidurkį išvedinėti net iš trijų informacijų šaltinių, kai du iš jų pateikiami iš esmės yra identiški, nenurodo kuo remdamiesi daro tokią išvadą. Kaip matyti, pareiškėjams pateikus paaiškinimus, kad jie visų statybos išlaidas pagrindžiančių, teisinę galią turinčių dokumentų pateikti negali, nes neturi, toks skaičiavimas, kai yra išvedamas vidurkis iš turimų kelių informacijos šaltinių apie namo statybos kaštus, teismo vertinimu, atitinka MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus protingumo ir teisingumo kriterijus.

Nors pareiškėjai skunde nurodo, jog šiuo atveju, atliekant Gyvenamojo namo statybos išlaidų skaičiavimus VMI specialistas neturėjo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio, kadangi joks norminis aktas neįpareigoja pareiškėjų saugoti apskaitos dokumentus bei tvarkyti savo namo statybos apskaitą, kadangi jie nevykdo ekonominės veiklos, tačiau teismas su tokia pareiškėjų pozicija sutinka tik iš dalies. Šiuo atveju, pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriui leistinų ir teisėtų įrodymų, t. y. pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie pajamas, už kurias statė Gyvenamąjį namą, ir apie konkrečias šio namo statymui patirtas išlaidas, dėl ko mokesčių administratorius vadovaudamasis protingumo kriterijumi, rėmėsi UAB „Sistela“ bei VĮ Registrų centras pateiktais duomenimis ir pateikta UAB „Oniginta“ lokaline Sąmata (išvesdamas trijų informacijos šaltinių vidurkį). Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad mokesčių mokėtojai, tokie kaip šioje byloje, turi teisę pasirinkti, kaupti ar ne dokumentus, susijusius su Gyvenamojo namo statyba. Bet jiems apsisprendus dokumentų nekaupti, jie ir prisiima riziką, kad susidurs su įrodinėjimo sunkumais mokestiniame ginče. Tokios praktikos laikos ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-454-556/2022, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2381-575/2019).

Pareiškėjai skunde nurodo, jog VMI ir MGK nepagristai eliminavimo iš B. P. gautas lėšas pagal 2014 m. gruodžio 22 d. Jungtinę veiklos sutartį. Pareiškėjai pažymi, jog MGK ir VMI, iš B. P. gautas pinigines lėšas vertina kaip G. L. gautas pajamas arba G. L. suteiktą paskolą, o ne kaip gauta įnašą iš partnerio pagal Jungtinės veiklos sutartį į UAB (duomenys neskelbtini) veiklą. Jungtinės veiklos sudarymas yra patvirtintas abiejų šalių, t. y. ir G. L. ir B. P..

LVAT praktikoje, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. LVAT vertinimu, mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad lėšos realiai perduotos mokėtojui (LVAT 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3513/2011). Todėl mokesčių mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimu, kad jis gavo atitinkamas piniginių lėšų sumas ar galimai jomis disponavo, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti jo nurodomus piniginių lėšų šaltinius.

Pažymėtina, kad būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM neapmokestintas lėšas (LVAT 2019 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2002-968/2018, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5194-575/2019).

Iš Jungtinės veiklos sutarties, kurią sudarė pareiškėjas ir B. P., matyti, kad B. P. per pareiškėją (G. L.) įsipareigojo šios sutarties pasirašymo dieną (2014 m. gruodžio 22 d.) investuoti ne mažiau kaip 400 000 Lt į UAB (duomenys neskelbtini) veiklai plėsti ir vystyti; 2015 m. – ne mažiau kaip 250 000 Eur, 2016 m. – ne mažiau kaip 150 000 Eur. Pagal sutarties sąlygas, Jungtinės veiklos rezultatas nustatomas kaip UAB (duomenys neskelbtini) gautas grynasis pelnas, kuris paskirstomas dividendų pavidalu metų pabaigoje tokia tvarka: pareiškėjai gauna 100 proc. išmokamų dividendų sumos; 2 dienų bėgyje pareiškėjas sumoka B. P. 50 proc. gautų dividendų sumos. Sutartis galioja iki visiško sutartyje numatytų tikslų pasiekimo ir iš jos kylančių įsipareigojimų įgyvendinimo.

Pareiškėjai kartu pateikė B. P. įnašų apskaitos žurnalą, kurio duomenimis, B. P. 2014 m. gruodžio 22 d. įnešė 300 000 Lt, 2015 m. gegužės 19 d. – 100 000 Eur, 2015 m. spalio 6 d. – 100 000 Eur ir 2016 m. birželio 3 d. – 100 000 Eur.

Pareiškėjas (G. L.) mokesčių administratoriui pateiktuose paaiškinimuose (2021 m. sausio 18 d. ir 2021 m. kovo 3 d.) teigė, kad jį su B. P. sieja partnerystės komerciniai santykiai. Susipažino Lenkijoje. Kalbėjosi įvairiomis komercinėmis temomis, be kita ko, ir apie UAB (duomenys neskelbtini) veiklą. Pareiškėjas neprisimena, kur buvo pasirašyta Jungtinės veiklos sutartis (Lietuvoje ar Lenkijoje), taip pat kur B. P. jam perdavė pinigines lėšas. Pareiškėjas nurodė, kad B. P. domėjosi įmonės veikla ir padėtimi (2012–2014 m. buvo pelningi), nuo 2012 m. planavo gaminti medžio granules ir briketus, galimybė atsirado 2014 m. Pareiškėjas negalėjo atsakyti, kodėl B. P. neinvestavo į UAB (duomenys neskelbtini) tiesiogiai, o per jį ir sutuoktinę (pareiškėją A. L.). Pareiškėjas nurodė, kad kitų investuojamų pinigų užtikrinimo priemonių nei dividendų išmokėjimas, nebuvo. Gautas pinigines lėšas iš B. P. pareiškėjas panaudojo įmonės veiklai, gamybos vystymui, statybos darbams, t. y. praplėtė pjuvenų sandėlį, pastatė garažą technikos remontui, 2 papildomus presus briketams, optimizavo gamybą.

Pareiškėjas patikrinimo metu nurodė, kad visos iš B. P. gautos lėšos buvo investuotos į įmonę grynaisiais pinigais ir pavedimais, pinigines lėšas į UAB (duomenys neskelbtini) įnešinėjo jo sutuoktinė A. L. bei pateikė UAB (duomenys neskelbtini) žiniaraščius: 1) „A. L. (įnašas gamybos vyst.K-4422)“ pagal 2014 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderį įnešė 171 471,30 Lt; 2) „A. L. (asm. įnašas gamybos vyst. K 4422)“, kurio duomenimis, A. L. įnešė: 2015 m. – 4 885 Eur (grynaisiais), 2016 m. – 162 225,45 Eur (139 313 Eur grynaisiais, 5 230 Eur banko pavedimais, 17 682,86 Eur apskaitytas pinigų gavimas pagal avansines apyskaitas), 2017 m. – 81 565,29 Eur (68 041 Eur grynaisiais, 13 524 Eur banko pavedimais), 2018 m. – 71 871,28 Eur (66 743,28 Eur grynaisiais, 5 128 Eur banko pavedimais). Bendrovė A. L. 2015 m. sugrąžino 4 885 Eur (grynaisiais), 2016 m. – 1 000 Eur (pavedimu), 2017 m. – 4 833 Eur (banko pavedimais), 2018 m. – 3 272 Eur (banko pavedimais); 3) „L. A. (pagal statybos darbų sutartį)“ pagal pinigų gavimo kvitus (laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) bendrovei sumokėjo 150 000 Eur, 2016 m. pagal pinigų gavimo kvitus ir kasos pajamų orderius (laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d.) bendrovei sumokėjo 122 600 Eur, A. L. pagal kasos išlaidų orderį 2016 m. gegužės 16 d. buvo išmokėta 139 312,59 Eur.

B. P., apklaustas Rusijos mokesčių administratoriaus, patvirtino piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui pagal sutartį. B. P. paaiškino, kad tiesiogiai investuoti nenorėjo. B. P. neatsiminė datos ir vietos, kada ir kur buvo perduoti pinigai, bet nurodė kaip kontaktinius asmenis pareiškėją ir jo sutuoktinę A. L.. B. P. nurodė, kad į UAB (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų neinvestavo, o paskolino pinigines lėšas pareiškėjui. Tai buvo asmeninės ir pažįstamų piniginės lėšos. B. P. teigė, kad buvo informuotas apie UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, tačiau auditoriaus ataskaitų neužsakinėjo, atlyginimo negavo. Paaiškino, kad dividendų paskirstymo neaptarė, aptarė tik skolos grąžinimą su minimaliais procentais, tačiau negavo nei dividendų, nei kitų išmokų. B. P. nurodė, kad piniginių lėšų pareiškėjas negrąžino. B. P. neprašė pareiškėjo grąžinti pinigines lėšas, neturėjo galimybių tai padaryti, nes neturėjo vizos.

Kalbėdamas apie pajamų šaltinius B. P. nurodė, kad gavo pajamas iš vykdytos individualios veiklos, taip pat dirbo „Nacionalinės sistemos palydovų stebėjimo“ įmonėje, laikotarpiu nuo 2010 iki 2018 m. prekiavo įvairiais juvelyriniais dirbiniais specializuotose parduotuvėse, tačiau nenurodė, kiek gavo pajamų. Taip pat pardavė nekilnojamąjį turtą už 2 150 000 rublių. Duomenų apie kitas gautas pajamas nepateikė, kitų išmokų nenurodė. Rusijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad B. P. nuo 2008 m. liepos 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. vykdė individualią veiklą – „Periodinių publikacijų ir žurnalų leidyba“, nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. vasario 26 d. – „Juvelyrinių gaminių prekyba specializuotose parduotuvėse“. B. P. laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2018 m. buvo dviejų įmonių steigėjas ir generalinis direktorius, taip pat vykdė veiklą Baltarusijos Respublikoje (laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d., gavo 20 000 rub.). B. P. neteikė mokesčių deklaracijų už 2011–2013 m. Už 2010 m., 2012 m., 2014–2018 m. pateikė metines deklaracijas, kuriose pajamų nedeklaravo. Pateiktos informacijos duomenimis, B. P. gavo darbo užmokesčio pajamas: 2011 m. – 170 650 rub., 2012 m. – 149 800 rub., 2013 m. – 304 500 rub.; 2010 m. gavo 8 700 rub. už akcijų pardavimą. Taip pat B. P. vardu buvo įregistruotas butas, adresu: (duomenys neskelbtini), įsigytas 2011 m. lapkričio 23 d., išregistruotas 2014 m. vasario 26 d. Kaip nurodė B. P., šį butą pardavė už 2 150 000 rub. (43 200 Eur). Šiam nekilnojamajam turtui buvo įregistruota hipoteka. Daugiau duomenų apie B. P. gautas pajamas Rusijos mokesčių administratorius nepateikė.

B. P. 2022 m. lapkričio 18 d. pateikė Komisijai rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjui pagal Jungtinės veiklos sutartį perduotų piniginių lėšų. B. P. patvirtino, kad nuo 2014 m. iki 2016 m. pagal Jungtinės veiklos sutartį, sudarytą su pareiškėju 2014 m., per pareiškėją investavo į UAB (duomenys neskelbtini) komercinės veiklos plėtros tikslu apie 500 000 Eur, iš kurių: apie 120 000 Eur buvo B. P. asmeninės santaupos, apie 100 000 Eur – B. P. buvusios įmonės UAB „BUIGĖ“ apyvartinės lėšos, apie 180 000 Eur – B. P. verslo partnerių B. V. ir P. O. piniginės lėšos, gautos iš D. J., apie 100 000 Eur – piniginės lėšos, gautos Lietuvoje iš M. ir kitų B. P. verslo partnerių. B. P. nurodė negalintis pateikti patvirtinančių dokumentų, nes nėra namie. Nurodė, kad lėšos (litais ir eurais) perduotos grynaisiais pinigais Lietuvoje. B. P. teigė, kad ne kartą reikalavo grąžinti pinigus, tačiau įmonės direktorius pareiškėjas vis aiškino, jog įmonės veikla buvo nuostolinga dėl Lietuvos rinkos būklės. Todėl B. P. investuotos lėšos iki šiol jam negrąžintos. B. P. prašo pagalbos grąžinant jo lėšas iš UAB (duomenys neskelbtini) arba pareiškėjo.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus duomenis (rašytinę medžiagą, pareiškėjų paaiškinimus) vertina, jog ginčo Jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant B. P. turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galimai perduotų lėšų grąžinimą. Ginčo sutartis prieštarauja ekonominei logikai ir įprastai verslo praktikai. Kaip matyti, suteiktų lėšų grąžinimas neužtikrintas jokiomis laidavimo sąlygomis, t. y. suteikiant/skolinant 386 886 Eur pinigines lėšas tik pažįstamui be jokių užtikrinimo sąlygų, nenumatytas palūkanų mokėjimas, nenumatytas skolos grąžinimo terminas, skolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis skolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), tame tarpe Jungtinės veikos sutartis nėra patvirtinta notariškai. Nei pareiškėjams, nei jų įmonei nenumatytos jokios sankcijos bei įsipareigojimai dėl piniginių lėšų grąžinimo. Tai reiškia, jog B. P. neturi jokių garantijų, kad pareiškėjai apskritai būtų gražinę ir/ar grąžins jam pinigines lėšas.

Svarbu paminėti, jog nors ir B. P. teigė, kad pareiškėjui davė lėšas UAB (duomenys neskelbtini) finansavimui ir plėtrai, tačiau Inspekcija vadovaudamasi Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis konstatavo, jog B. P. neturėjo finansinių galimybių finansuoti tokio dydžio investicijų. Pateiktais Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus duomenimis, B. P. gavo darbo užmokesčio pajamas, nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, pajamas už akcijų pardavimą, kurių realiai nepakako finansuoti UAB (duomenys neskelbtini) veiklą. Patikrinimo aktuose ir Inspekcijos 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimuose nurodyta, jog B. P. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis buvo UAB „Buigė“ akcininkas ir vadovas, tačiau jokių duomenų apie jo gautas pinigines lėšas Lietuvoje nebuvo pateikta. B. P. nenurodė jokių faktinių ir realių pajamų šaltinių, iš ko galėjo duoti pinigines lėšas pareiškėjams. Nors pareiškėjai skunde mini ir kitus B. P. verslo partnerius, kuriuos B. P. taip pat minėjo 2022 m. lapkričio 18 d. teiktuose paaiškinimuose Komisijai, tačiau tokie paaiškinimai nepatvirtina pajamų šaltinių realumo. Kaip nurodė Komisija 2022 m. gruodžio 5 d. ginčijamuose sprendimuose, Komisijai nurodytos apytikslės piniginių lėšų sumos, gautos iš verslo partnerių. B. P. teiginiai apie iš verslo partnerių / pažįstamų asmenų pasiskolintų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui, stokoja bet kokios logikos, nes perduotų lėšų susigrąžinimas iš pareiškėjo ar pareiškėjų valdomos UAB (duomenys neskelbtini) nėra užtikrintas jokiomis priemonėmis, kas teismo vertinimu nėra įprastinė verslo praktika, kuri būtų paaiškinama ekonomine logika.

Dar daugiau, kaip nustatė Inspekcija mokestinio patikrinimo metu, tariamai investuotos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Nors pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu nurodė, kad visos iš B. P. gautos lėšos buvo investuotos į UAB (duomenys neskelbtini) – veiklos ir gamybos plėtrai, statybos darbams, tačiau Inspekcija nustatė, kad sutuoktinės A. L. (pareiškėjos) į UAB (duomenys neskelbtini) įneštos lėšos buvo naudojamos įmonės einamosioms išlaidoms padengti: banko paskolai padengti, Sodros įmokoms, prekėms, paslaugoms, darbo užmokesčiui išmokėti, didžioji dalis grynųjų pinigų įnešta pagal avansines apyskaitas ir kt. Taigi, prieš tai nurodytos aplinkybės patvirtina, jog minėtos sumos buvo naudojamos ne su tikslu plėsti bendrovės veiklą, o įmonės išlaidoms padengti, kas paneigia aplinkybę, jog minėtos išlaidos buvo naudojamos bendrovės plėtrai.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog pareiškėjai bei B. P. teikdami paaiškinimus dėl sudarytos Jungtinės veiklos sutarties teikė prieštaringas versijas, kas sudaro pagrindą abejoti šios sutarties realumu ir tikrumu. Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas patikrinimo metu nurodė, jog B. P. reikalavo grąžinti pinigines lėšas (žodžiu), tačiau pats B. P. teikdamas paaiškinimus nurodė, kad to nereikalavo. Taip pat B. P. nurodė, jog ginčo pinigines lėšas ne investavo, o paskolino pareiškėjui, tačiau 2022 m. lapkričio 18 d. Komisijai teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad investavo į UAB (duomenys neskelbtini) per pareiškėją. Taip pat paminėtina, jog pareiškėjo (G. L.) pirminio ir pakartotinio patikrinimo metu pateikti paaiškinimai yra prieštaringi, t. y. Jungtinės veiklos sutartis pateikta tik po atlikto mokestinio patikrinimo. Į pateiktą klausimą mokesčių administratoriui nurodė, kad pirminio patikrinimo metu šios sutarties neteikė, nes niekas neprašė, nors teismo vertinimu, būtent pareiškėjas mokesčių administratoriui privalo pagrįsti pajamų gavimo/perdavimo faktą, t. y. paneigti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus. Taip pat, nors pareiškėjai skunde nurodo, jog Jungtinės veiklos sutarties sudarymas yra patvirtintas abiejų šalių, t. y. ir G. L. ir B. P., tačiau mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas teikdamas paaiškinimus nurodė, jog neprisimena, kur buvo pasirašyta Jungtinės veiklos sutartis (Lietuvoje ar Lenkijoje), taip pat kur ir kada B. P. jam perdavė pinigines lėšas. Be kita ko, pats B. P. neprisiminė datos ir vietos kur buvo perduoti pinigai. Taigi, prieš tai nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog pateiktas rašytinis sutarties sandoris laikytinas tik formalia tariamo sandorio išraiška, parodančiu, bet ne realiai įvykusį sandorį atspindinčiu įrodymu.

Teismo vertinimu, pareiškėjų paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis (įrodymais) ir nėra pakankami paneigti mokesčių administratoriaus surinktus ir administracinėje byloje esančius įrodymus. Pareiškėjai, teigiantys priešingai, privalo pagrįsti savo teiginius. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjų paaiškinimus, sutinka su Komisijos ir Inspekcijos išvadomis, jog pareiškėjų pateikta Jungtinės veiklos sutartis nepatvirtina piniginių lėšų gavimo nurodytu būdu ir iš nurodyto asmens fakto, pajamų gavimo/perdavimo faktas nėra užfiksuotas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjų pateikti įrodymai (pareiškėjų ir B. P. paaiškinimai bei Jungtinė veiklos sutartis), greta kitų nustatytų faktinių aplinkybių (pasakojimo modifikacijų, nelogiškų prieštaravimų, tam tikrų svarbių detalių pamiršimas) negali būti vertinami kaip objektyvūs ir neabejotinai patvirtinantys, jog nurodytos pinginės lėšos yra gautos Jungtinės veiklos sutarties pagrindu iš nurodyto asmens. Taigi, laikytina, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, suteikusių pagrindo išvadoms, jog minėta Jungtinės veiklos sutartis nepagrindžia joje nurodytos pinigų sumos gavimo pareiškėjams fakto.

Teismas taip pat pastebi, jog MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo); 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 50 000 Lt; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalį, jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai; gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.

Pasak pareiškėjų, MGK ir VMI nepagrįstai B. P. gautas pinigines lėšas vertina kaip G. L. gautas pajamas arba G. L. suteiktą paskolą, o ne kaip gautą įnašą iš partnerio pagal Jungtinės veiklos sutartį į UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, tačiau teismas su tokia pareiškėjų pozicija nesutinka. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad mokesčių mokėtojui nevykdant MAĮ 42¹ straipsnyje nustatytos pareigos – pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sandorius, pagal kuriuos gyventojas gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių asmenų, kai per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma viršija 50 000 Lt (šiuo metu – 15 000 Eur), šios sutartys įrodymų leistinumo aspektu negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, nes tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami gyventojo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019, 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019, 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020).

Šiuo atveju, priešingai negu teigia pareiškėjai, minėta Jungtinės veiklos sutartis su B. P. dėl ginčo piniginių lėšų perdavimo pareiškėjams, atitinka minėtas MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, todėl pareiškėjai turėjo pareigą pateikti Inspekcijai pranešimą apie aptariamą sandorį Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklėse nustatyta tvarka, o to nepadarę, šiuo sandoriu negali grįsti savo patirtų išlaidų šaltinių. Lėšų pagal Jungtinės veiklos sutartį gavimas atitinka PRC911 pranešimo pateikimo sąlygas. Taigi, pareiškėjams nepateikus centrinio mokesčių administratoriui nustatyta tvarka ir terminais Jungtinės veiklos sutarties, Inspekcija pagrįstai tokio sandorio nepripažino kaip pagrindžiančio pareiškėjų pajamų gavimo šaltinį. Atitinkamai teismas vertina, jog Inspekcija pagrįstai Jungtinės veiklos sutarties nevertino apskaičiuodama GPM pareiškėjams.

Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su mokesčių administratoriaus bei MGK pozicija, jog pareiškėjai neįrodė pinigų perdavimo fakto pagal Jungtinės veiklos sutartį. Jokių šias nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų pareiškėjai nepateikė, todėl konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjų teiginių apie Jungtinės veiklos sutarties, sudarytos tarp pareiškėjų ir Rusijos Federacijos piliečio B. P..

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjų ginčijami VMI 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimai ir Komisijos 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nei pareiškėjų nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Komisija išsamiai ir tinkamai įvertino mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisėtumą, todėl Komisijos sprendimai taip pat paliktini galioti.

Netenkinus pareiškėjų reikalavimo dėl Komisijos ir Inspekcijos sprendimų panaikinimo, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų G. L. ir A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.