Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. C. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2017 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 68-20 (toliau – Sprendimas Nr. 68-20) dalį ir sumažinti A. C. apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) iki 2 085,26 Eur, o GPM baudą iki 208,53 Eur, taip pat sumažinti GPM delspinigius, apskaičiuojamus nuo 2 085,26 Eur sumos.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Įsiteisėję teismų įsakymai patvirtina, jog tarp pareiškėjo ir kreditorių A. T. ir T. S. susiklostė realūs prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu kreditoriai įgyvendino reikalavimo teisę. Kreditorių kreipimasis į teismą dėl negrąžintos paskolos priteisimo ir teismų įsakymai, kuriais skolos yra priteistos iš pareiškėjo bei laikinųjų apsaugos priemonių – arešto – pritaikymas pareiškėjo turtui patvirtina, jog tarp šalių buvo sudarytos realios paskolos sutartys, kurios pareiškėjui sukūrė teisines pasekmes, taip pat kad piniginės lėšos pareiškėjui buvo perduotos. Priešingu atveju, pareiškėjas neturėtų pareigos jas grąžinti, o gavęs teismo pranešimus apie priimtus įsakymus būtų reiškęs prieštaravimus. Šiuo atveju abu Kauno apylinkės teismo įsakymai yra įsiteisėję ir vykdytini.

2.2. Atsakovas iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo su S. R., I. V., S. M., O. S. bei P. S. sudarytų paskolų sutarčių, nepaneigė nei dovanojusių asmenų finansinio mokumo, nei paaiškinimų dėl beprocentinių paskolų suteikimo. Atsakovas patvirtino, jog visi skolininkai, išskyrus O. S. ir P. S. galėjo disponuoti laisvomis piniginėmis lėšomis, o išvada, jog pareiškėjas su fiziniais asmenimis paskolos sutartis sudarinėjo formaliai, yra grindžiama prielaidomis, spėjimais bei subjektyvia atsakovo nuomone.

2.3. Pareiškėjo sudarytos paskolos sutartys buvo realiai vykdomos, o tai paneigia atsakovo teiginį dėl formalių paskolos teisinių santykių. S. M. 2011 m. liepos 2 d. paskolos rašte yra 2015 m. rugsėjo 1 d. įrašas, kad pareiškėjas grąžino dalį paskolos (585 Eur), o likusiai 11 000 Eur sumai išduoti paprastieji vekseliai. Kauno apylinkės teismo įsakymais pagal paskolų sutartis iš pareiškėjo priteistos skolos A. T. ir T. S., areštuotas pareiškėjo nekilnojamasis ir / ar kilnojamasis turtas, uždraudžiant jam šį turtą perleisti kitiems asmenims, o nesant pakankamai materialaus turto, trūkstamai sumai areštuoti pareiškėjo pinigines lėšas ar turtines teises, uždraudžiant areštuotu turtu ir piniginėmis lėšomis disponuoti. Iš elektroninio susirašinėjimo su A. T. matyti, kad ji teiraujasi apie paskolintų pinigų grąžinimą. Iš šių atsakovo nevertintų aplinkybių matyti, jog paskolos davėjai reikalavo paskolos grąžinimo, vekselių pasirašymo, dalis paskolų buvo grąžinamos, dalis – priteista teismine tvarka areštuojant pareiškėjo turtą. Be to, visi paskolų davėjai nurodė, kad skolino pinigus pareiškėjui. Nė viena iš sutarčių šalių neneigė pinigų perdavimo pareiškėjui fakto.

2.4. Sutartyse šalių valia yra patvirtinta paskolos davėjo ir gavėjo parašais, kurie nėra ir nebuvo paneigti mokestiniame tyrime, tarp sutarties šalių nėra kilęs joks ginčas dėl paskolos realumo ar fiktyvumo, sandoriai nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, nėra nė vieno teismo sprendimo, pripažįstančio vieną ar kitą paskolos sutartį negaliojančia. Tai, kad sutartyse nebuvo nustatytos palūkanos ir jos nebuvo užtikrintos turtu, nedaro paskolos sutarčių negaliojančiomis, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, jos mokamos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu. Šiuo atveju, visi sandoriai buvo sudaryti su ypač artimais žmonėmis ir keliais draugais. Be to, teismo įsakymais yra priteista ne tik skola, bet ir 5 proc. metinės palūkanos.

2.5. Tarp pareiškėjo ir sutuoktinės A. G. 2014 m. vasario 4 d. buvo sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, pagal kurį A. G. asmeninėmis pinginėmis lėšomis (gautomis dovanojimo ir paskolų sutartimis) iš pareiškėjo įsigijo 2/5 gyvenamojo namo ir 47/100 žemės sklypo. Atsakovas ignoruoja pirkimo–pardavimo sandorį ir dėl nesuprantamų priežasčių teigia, kad šis sandoris yra paskolos pareiškėjui suteikimas, nors minėta pirkimo–pardavimo sutartis nėra nuginčyta, nėra nuginčytas ir įrašas Nekilnojamojo turto registre. Vieno sutuoktinio gautos pajamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) prasme nebūtinai turi būti laikomos kito sutuoktinio pajamų dalimi ar abiejų sutuoktinių pajamomis lygiomis dalimis, o aplinkybė, kad atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ prasme. Todėl atsakovo teiginys, jog nekilnojamojo turto įsigijimui panaudos lėšos vertintinos kaip pareiškėjui paskolintos lėšos, panaudotos įsigyjant nekilnojamąjį turtą, taip užsitikrinant paskolos susigrąžinimą ateityje, yra teisiškai ydingas ir nepagrįstas.

2.6. Mokesčių administratorius, atlikęs kontrolės procedūras, nustatė, jog R. E. G. turėjo finansines galimybes padovanoti pareiškėjo nurodytas lėšas. Atsakovas neteisingai vertino dovanojimo sutarčių turinį, o įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Dovanojimo sutartyje (raštelyje) nėra reikalaujama nurodyti dovanos paskirtį, o analogiškas sutarčių turinys nedaro jų negaliojančiomis. Pasirašius pirmąją dovanojimo sutartį, vėliau atsiradus naujiems dovanojimo teisiniams santykiams, natūralu, kad šalys sudarinėjo analogiško turinio naujas dovanojimo sutartis. Atsakovas konstatavo, jog A. G. tėvas R. E. G. turėjo galimybę sukaupti ir padovanoti dukrai per savo gyvenimą sukauptą tam tikrą pinigų sumą, kurią laikė grynaisiais pinigais, todėl jo dovana grynaisiais pinigais negalėjo būti užfiksuota kitaip (pvz., mokėjimo pavedimu ar pan.), nei paprasta rašytine dovanojimo sutartimi, o pinigų perdavimas negalėjo įvykti kitaip, kaip perduodant dovaną dukrai grynaisiais pinigais. Dovanos suteikimo faktą patvirtino sandorio šalys savo paaiškinimais, o tarp artimųjų sudaromi sandoriai apskritai retai būna sudaromi raštu, išlaikant tinkamą formą. Pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymą deklaruoto turto įsigijimo šaltiniai gali būti pagrindžiami ir trečiųjų asmenų rašytiniais patvirtinimais. Nors 2012 m. spalio 18 d. dovanojimo sutartimi A. G. gautų 55 000 Lt atsakovas taip pat nepripažino ir nurodė, jog tokia sutartis CK 6.469 straipsnio 2 dalies, 1.93 straipsnio 3 dalies prasme laikytina negaliojančia, tačiau tokiam sandoriui taikytinos formos reikalavimų nesilaikymas neeliminuota paties dovanojimo ir dovanos priėmimo fakto. Šalims tokia sutartis yra galiojanti.

2.7. Aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė gautų pinigų nedeklaravo nei pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, nei pagal Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymą, nepaneigia to, kad jis ar jo sutuoktinė turėjo pinigų, kurie buvo gauti pagal dovanojimo sutartis. Gavusi patikrinimo aktą ir perskaičius jame nurodytus administratoriaus vertinimus, A. G. patikslino 2010–2012 metų GPM deklaracijas, deklaruodama gautas dovanas, užpildė formą PRC907, tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė 2016 m. birželio 30 d. pateikė Mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo šaltinius (formą PRC911).

2.8. Fiziniams asmenims (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkinę veiklą) įstatymai nenustato reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą priklausytų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų neįmanomas įrodyti aplinkybes, kadangi neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, mokesčių mokėtojas turėtų itin ribotas galimybes įrodyti šias aplinkybes. Pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų tiek šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius. Šiuo atveju tiek paskolos, tiek dovanos gavimo faktai buvo įrodyti rašytiniais sandoriais, sandorių šalių paaiškinimais, dokumentais, patvirtinančiais, kad gautos paskolos yra gražinamos, bei paties atsakovo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas galėjo gauti pinigines lėšas iš jas suteikusių asmenų. Nesant pagrįstų duomenų, kad sandoriai buvo apsimestiniai ar fiktyvūs, esant tik hipotetiniams vietos mokesčių administratoriaus tvirtinimams, visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai, o mokestinė prievolė mokėti GPM negalėjo būti konstatuota.