Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. C. elektroninių ryšių priemonėmis padavė skundą teismui, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2017-02-15 sprendimo Nr. 68-20 dalį ir sumažinti A. C. apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį nuo 17 122 Eur iki 2 085,26 Eur, gyventojų pajamų mokesčio baudą nuo 1 712 Eur iki 208,53 Eur bei sumažinti gyventojų pajamų mokesčio delspinigius, apskaičiuojamus nuo 2 085,26 Eur sumos, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-12-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-8712-463/2016 panaikino VMI prie FM 2016-04-08 sprendimą Nr. 68-89 bei 2016-07-18 Mokestinių ginčų komisijos (toliau – MGK, Komisija) sprendimą Nr. S-151 (7-95/2016) ir įpareigojo VMI prie FM mokestinį ginčą išnagrinėti iš naujo. Teismas akcentavo, kad mokesčių administratorius netinkamai įvertino ir ištyrė ne visas aplinkybes, netyrė naujų įrodymu (įsiteisėjusių teismo sprendimų), kurių nagrinėjant ginčą dar nebuvo priimta ir kurie šiuo metu gali turėti esminę įtaką vertinant pareiškėjo gautų paskolų realumą, paskolos sutartis vertino pakankamai formaliai. VMI prie FM 2017-02-15 priėmė sprendimą patvirtinti 2015-­12-09 Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-760.

Pareiškėjas skunde nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad paskolos sutartys yra tariami sandoriai, kuriais nebuvo siekiama realiai sukurti paskolinių santykių. Pareiškėjas nurodo, kad paskolos sutartys buvo realiai vykdomos, tai paneigia atsakovės teiginį dėl formalių paskolinių teisinių santykių. Paskolos sutartyse sutarties šalių valia yra patvirtinta paskolos davėjo ir gavėjo parašais, jie nėra ir nebuvo paneigti mokestiniame tyrime, tarp sutarties šalių nėra kilęs joks ginčas dėl paskolos realumo ar fiktyvumo, taip pat atsakovės vertinti paskolos sandoriai nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, nėra nė vieno teismo sprendimo, pripažįstančio vieną ar kitą paskolos sutartį negaliojančia. Tai, kad sutartyse nebuvo numatytos palūkanos ir jos nebuvo užtikrintos turtu, taip pat nedaro paskolos sutarčių negaliojančiomis. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius neteisingai vertino dovanojimo sutarčių turinį ir padarė neteisingas išvadas nepripažinęs jų tinkamu įrodymu, o įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Dovanojimo sutartyje (raštelyje) nereikalaujama nurodyti dovanojimo paskirties. Nesutinka su atsakovės nuomone, kad dovanojimo rašteliai ir šalių paaiškinimai neatspindi realaus dovanojimo fakto. Atsakovė konstatavo, jog A. G. tėvas R. E. G. turėjo galimybę sukaupti ir padovanoti dukrai per savo gyvenimą sukauptą tam tikrą pinigų sumą, kurią laikė grynaisiais pinigais, tai ir jo dovana grynaisiais pinigais negalėjo būti užfiksuota kitaip (pvz., mokėjimo pavedimu ar pan.) nei paprasta rašytine dovanojimo sutartimi, o pinigų perdavimas negalėjo įvykti niekaip kitaip tik kaip perduodant dovaną dukrai grynaisiais pinigais. Pažymėtina, kad, gavusi patikrinimo aktą ir perskaičiusi jame nurodytus administratoriaus vertinimus, A. G. patikslino 2010–2012 metų GPM deklaracijas, deklaruodama gautas dovanas, bei užpildė formą PRC907. Tiek pareiškėjas, tiek ir jo sutuoktinė 2016-06-30 pateikė mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo šaltinius. Atsakovė paskolos teisinių santykių, dovanojimo teisinių santykių realumą grindė tik savo subjektyvia nuomone. Pažymi, kad įrodinėjimo našta, apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu, tenka mokesčių administratoriui, o visi kilę neaiškumai ir abejonės turi būti aiškinami ne mokesčių administratoriaus, o mokesčių mokėtojo naudai.

Pareiškėjo teigimu, nesant pagrįstų duomenų, kad sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, o esant tik hipotetiniam vietos mokesčių administratoriaus tvirtinimui, visos abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai ir mokestinė prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį negali būti konstatuojama. Esant tik hipotetiniam atsakovės tvirtinimui bei nepagrįstam ir neteisėtam privatinių teisinių santykių interpretavimui, mokestinė prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį negali būti konstatuojama tokia, kokia patvirtinta skundžiamuose sprendimuose, todėl atsakovai turėtų pakeisti ginčijamus sprendimus ir priskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį tik už 48 000 Lt (13 901,76 Eur).