Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3319-340/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovui M. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo viešoji įstaiga „Klasikos grupė“, ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl laidavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Todėl, atsakovo vertinimu, laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia visa apimtimi pagal CK 1.91 straipsnį, kadangi sutartis buvo sudaryta dėl ekonominio spaudimo esant aplinkybėms, dėl kurių atsakovas buvo priverstas laiduoti sau nenaudingomis sąlygomis arba laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia ta apimtimi, kuria ji aiškinama taip, kad atsakovo, kaip įmonės laiduotojo atsakomybės už įmonės prievolės yra didesnė nei 250 000 Lt (CK 1.90 str.), kadangi atsakovas, pasirašydamas laidavimo sutartį, iš esmės suklydo dėl savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį apimties. Teismui nustačius, kad maksimali atsakovo laidavimo sutartis negali viršyti 250 000 Lt, konstatuotinas visos sutarties negaliojimas vadovaujantis CK 6.87 str.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, netinkamai vertinant bylos aplinkybes, netinkamai taikant materialinės teisės normas, todėl naikintinas.

Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, faktines aplinkybes vertino paviršutiniškai, neišsamiai, formaliai sprendė procesinius klausimus (įskaitant atsakovo prašymus), todėl neužtikrino išsamaus ir visapusiško bylos nagrinėjimo, neatskleidė bylos esmės, tuo pažeisdamas atsakovo teisės į teisminę gynybą principo tinkamą įgyvendinimą.

Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo procesinius prašymus ir, vadovaudamasis siekiu kuo greičiau išnagrinėti bylą, neužtikrino lygių galimybių proceso šalims (ypač atsakovui) teikti įrodymus bei paaiškinimus.

Teismo atsisakymas įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis atsakovo nurodomus asmenis – R. P. P. ir A. K. – vertintinas kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), kadangi bylos išsprendimas akivaizdžiai turės įtakos šių asmenų teisėms arba pareigoms CK 6.9 straipsnio 1 dalies prasme.

Teismo sprendimas yra nemotyvuotas (CPK 270 str. 4 d. 5 p.). Priimdamas sprendimą, teismas pasisakė dėl pagrindų, numatytų CK 1.90, 1.91 ir 6.87 str. 4 d., tačiau visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl priešieškinio pagrindo, nurodyto CK 1.80 str.

Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymų išreikalauti iš ieškovo rašytinius įrodymus, t. y. ieškovo kompetentingo organo arba asmens parengto dokumento dėl trečiojo asmens kredito rizikos įvertinimo, kurio pagrindu ieškovas priėmė sprendimą sudaryti Kredito sutartį, Susitarimą, 2009-07-02, 2010-01-22, 2010-06-17, 2011-05-25, 2012-03-29 papildomus susitarimus.

Dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad teisiškai nereikšmingos aplinkybės, susijusios su atsakovo (ne) suinteresuotumu trečiojo asmens veikla ir ji nepaneigia atsakovo laisvos valios sudarant Laidavimo sutartį. Pasak jo, byloje būtina atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis buvo sudaryta Laidavimo sutartis ir kokia buvo atsakovo padėtis Klasikos grupės įmonių kontekste šios sutarties sudarymo metu. Atsakovas, būdamas priverstas sudaryti Laidavimo sutartį jau baigęs savo darbinę veiklą Klasikos grupės įmonėse ir, nebūdamas valdymo organų nariu, akcininku ar dalyviu, negalėjo kontroliuoti, daryti įtakos ar suvokti Klasikos grupės įmonių bei ieškovo sandorių, kuriais be atsakovo žinios buvo didinama Kredito sutarties (o tuo pačiu ir atsakovo laidavimo) apimtis.

Atsakovui priešieškiniu įrodinėjant, kad Laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, teismas tokius argumentus atmetė, kadangi neįrodytas nė vienas nurodytame straipsnyje nustatytas sandorio nuginčijimo pagrindas. Tačiau teismas sprendime nedetalizavo ir nepagrindė šios savo išvados. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai sieja faktą, kad atsakovas nekvestionavo vekselių ir jų neginčijo, su tariamu ieškovo ekonominio spaudimo sudaryti Laidavimo sutartį nebuvimu, kadangi tai savaime nedaro ieškovo veiksmų teisėtais.

Apelianto manymu, Laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį, kadangi ją sudarydamas iš esmės suklydo dėl jos sąlygos, numatančios didesnę nei 250 000 Lt pagrindinę prievolę, apibrėžtą Kredito sutartimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas su VšĮ „Klasikos grupė“ 2008-09-10 sudarė kredito sutartį Nr. LOAN_80549 (t. 1, b. l. 8-15); kredito sutarties sąlygos buvo keičiamos, kredito suma konvertuota į eurus ir kt. 2009-01-16 papildomu susitarimu Nr. 1 (t. 1, b. l. 16-17), 2009-07-02 – Nr. 2 (t. 1, b. l. 18), 2010-01-22 – Nr. 3 (t. 1, b. l. 19-20), 2010-06-17 Nr. 4 (t. 1, b. l. 21-22), 2011-05-25 – Nr. 5 (t. 1, b. l. 23-24), 2012-03-29 – Nr. 6 (t. 1, b. l. 25-26). Prievolių pagal šią sutartį užtikrinimui buvo sudaryta 2008-09-10 laidavimo sutartis Nr. LS-F-08-66 su atsakovu M. J. (t. 1, b. l. 27-29). Dėl šios sutarties galiojimo ir yra kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė R. P. P. paaiškinimus. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad priimti šį įrodymą nėra pagrindo vadovaujantis CPK 314 straipsniu, kadangi tokie paaiškinimai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, nėra duomenų, kad atsakovas prašė šį asmenį apklausti liudytoju, kad jis duotų parodymus dėl, atsakovo manymu, bylai reikšmingų aplinkybių.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo procesinius prašymus, teikti įrodymus, tuo neužtikrindamas lygių galimybių šalims, iš esmės nepagrįstai skubino procesą, dėl to negalėjo atskleisti bylos esmės ir priimti pagrįsto sprendimo, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

Tai, kad, pasak apelianto, jis vienu metu pareiškė ir prieštaravimus, ir priešieškinį, o ieškovas turėjo galimybę pateikti ieškinį, o po to – atsiliepimą į priešieškinį / prieštaravimus, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis turėjo mažiau galimybių pasisakyti dėl bylos esmės ir dėl to konstatuoti šalių lygiateisiškumo principo (CPK 17 str.) pažeidimą. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad į kiekvieną šalių pateiktą procesinį dokumentą teismas užtikrino galimybę pateikti atsikirtimus ir įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir neturi reikšmės tai, ar vienu metu tai buvo padaryta ar skirtingu. Be to, atsakovas turėjo galimybę pasisakyti dėl bylos esmės ir teismo posėdžių metu. Taigi bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis rungimosi principu (CPK 12 str.), šalims buvo suteikta teisė laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.) ir tai buvo tinkamai realizuota teismui priėmus ne tik atsakovo pateiktus prieštaravimus, bet ir priešieškinį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byla išnagrinėta ir skundžiamas teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą (CPK 185 str.), bei laikantis pagrindinių civilinio proceso principų.

Apeliantas nesutinka su teismo atsisakymu išreikalauti iš ieškovo įrodymus, kuriais jis siekia pagrįsti ieškovo nesąžiningumą sudarant Laidavimo sutartį, patvirtinančius ar paneigiančius aplinkybes apie kredito suteikimo rizikos vertinimą, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šie įrodymai neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla, nes kredito sutartis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 180 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai atsisakė kviesti liudytoja K. K., dėl to, kad jos iškvietimas užvilkins bylos nagrinėjimą, nes toks teismo motyvas procesinės teisės normoms, reglamentuojančioms bylos nagrinėjimo taisykles pirmosios instancijos teisme (pvz., CPK 181 str. 2 d.) ir pagrindiniams civilinio proceso tikslams, reikalaujantiems, kad byla būtų išnagrinėta siekiant kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.), neprieštarauja.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis R. P. P. ir A. K. – P., tačiau su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas skolos iš atsakovo kaip laiduotojo, prisiėmusio atsakomybę už Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamą vykdymą. Atsakovo M. J. atsakomybė nagrinėjamu atveju yra solidari tiek su pagrindiniu skolininku, tiek ir su kitais laiduotojais, todėl ieškovas, reikšdamas reikalavimą tik vienam iš laiduotojų, tinkamai pasinaudojo įstatyme jam kaip kreditoriui suteikta teise reikalauti, kad esant solidariai skolininkų pareigai, prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.), o neįtraukimas į bylą kitų laiduotojų trečiaisiais asmenimis, nesudaro pagrindo pripažinti absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų nustatytas privalomas atsakovo bendrininkavimas su šiais asmenimis. Nepriklausomai nuo to, ar nurodyti asmenys dalyvauja ar ne bylos nagrinėjime, jų atsakomybė pagal sudarytas laidavimo sutartis nepasikeis, kol kreditorius neatsisakys reikalavimo teisės į juos. CK 6.14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę reikalauti įtraukti į bylą kitus bendraskolius, tačiau ši nuostata nėra imperatyvi. Bet kuriuo atveju teismo priimtas sprendimas dėl kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių ginčo turi įtakos ir kitiems bendraskoliams (CK 6.14 str. 1 d.).

Dėl materialinės teisės normų pažeidimo

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, numatytas CK 1.80 str., 1.90 str., 1.97 str., 6.78 str. Be to, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai laikė teisiškai nereikšmingomis aplinkybes, susijusias su atsakovo (ne) suinteresuotumu trečiojo asmens veikla, ir nepaneigiančiomis atsakovo laisvą valią sudaryti Laidavimo sutartį, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teismo išvada yra padaryta išsamiai įvertinus faktines bylos aplinkybes, susijusias su sandorio sudarymu, ir tai, kad laidavimo sandorį sudaryti gali bet koks asmuo, susijęs ar ne kokiais nors ryšiais su pagrindiniu skolininku. Pažymėtina, kad laidavimas kaip vienas iš prievolių užtikrinimo būdų (CK 6.76 str.), atsižvelgiant į jo teisinį reguliavimą, skirtas tam, kad būtų užtikrinta pagrindinė prievolė, todėl neturi reikšmės, koks asmuo (susijęs ar ne su pagrindiniu skolininku) prisiima šią papildomą (akcesorinę) prievolę, esminę reikšmę turi šio asmens laisvai išreikšta valia sudaryti tokį sandorį ir prisiimti atitinkamus įsipareigojimus.

Apeliantas ne / suinteresuotumo buvimą sieja su sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindais, t. y. kad sandoris buvo sudarytas jam suklydus dėl sudaromo sandorio sąlygų, taip pat – dėl ekonominio spaudimo (CK 1.90 str., 1.91 str.).

Sprendžiant dėl to, ar atsakovo ginčijamas sandoris buvo pasirašytas iš esmės suklydus, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, jog šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio mėn. 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378, 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001, ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti Laidavimo sutartį negaliojančia dėl atsakovo suklydimo, kadangi apeliantas nepaneigia byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurioms esant buvo sudaryta Laidavimo sutartis, t. y., kad pradėjus išieškojimą iš M. J. kaip laiduotojo pagal 2007-12-21 VšĮ „Klasikos projektai“, atstovaujamos tuo metu šios įstaigos direktoriumi buvusio M. J., pasirašytus ir neapmokėtus 4 vekselius iš viso 300 000 Lt sumai, ir 2008-09-10 kredito sutartimi VšĮ „Klasikos grupė“ paėmus 250 000 Lt kreditą, kurio paskirtis ir lėšos buvo panaudotos būtent VšĮ „Klasikos projektai“, UAB „Erno“ įsipareigojimams pagal vekselius įvykdyti. Tokios aplinkybės taip pat paneigia ir apelianto dėstomus argumentus dėl ekonominio jam spaudimo panaudojimo. Akivaizdu, kad atsakovas, sudarydamas ginčo Laidavimo sutartį, suprato teisines pasekmes, o turėdamas patirties net 4 įmonių vadovavime, 2004 m. baigęs verslo administravimo vadybos studijas (ką patvirtino teismo posėdžio metu) ir turėdamas pareigą sudarant sandorius būti ypač atidus ir rūpestingas, negalėjo nesuprasti Laidavimo sutarties sąlygų, su kuriomis turėjo galimybę susipažinti (priešingų įrodymų į bylą nėra pateikta), ypač atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad jis sandorį sudarė po ilgų R. P. P. įkalbinėjimų, tai reiškia, kad įvertino savo abejones dėl sandorio sudarymo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo, abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, būdamas sąžiningas, protingas ir apdairus, turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba iš viso susilaikyti nuo tokio veiksmo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylai reikšmingas aplinkybes dėl atsakovo pasirašytų Laidavimo sutarties sąlygų, o konkrečiai – 1.1 punkto bei 7.2 punkto (šis punktas sutartyje yra paryškintas), numatančių laidavimo apimtį, padarė išvadą, kad atsakovas, privalėdamas ir turėdamas galimybę įvertinti sutarties sąlygas, pats prisiėmė tokios sutarties sudarymo riziką ir galimas teisines pasekmes. Tokie teismo motyvai vertintini kaip pakankami pripažinti, kad Laidavimo sutartis CK 6.78 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, numatančiai, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą negu skolininkas skolingas, ir atitinkamai dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti šių sąlygų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms ir jas pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu. Todėl tai, kad teismas konkrečiai neįvardijo šio priešieškinio argumento, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir dėl to neteisėtas bei nepagrįstas (CPK 270 str. 4 d. 5 p.).

Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad sandoris buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo, todėl pripažintinas negaliojančiu šiuo pagrindu (CK 1.91 str.). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas, įvertinęs Laidavimo sandorio sudarymo aplinkybes, kurios paminėtos anksčiau, konstatavo, kad sudaromas sandoris atitiko atsakovo interesus ir buvo jam ekonomiškai naudingas, kadangi, kaip nurodė pats atsakovas, atsakovui sutikus jo prievolę pagal vekselius pakeisti (transformuoti) prievole pagal Laidavimo sutartį, buvo nuimtas areštas nuo atsakovui priklausančio turto, uždėtas pradėjus išieškojimą dėl neapmokėtų vekselių. Šių aplinkybių apeliantas skunde dėstomais argumentais nepaneigia.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo klausimais, jas pagrindžiančius įrodymus, teisėjų kolegija, nesant pateiktų juos paneigiančių argumentų, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010;kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybei priteistinas 11 972 Lt žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartimi (CPK 84 str., 96 str.).

Atsižvelgiant į apeliantui nepalankų procesinį rezultatą, ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas patyrė 2 904 Lt išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 2, b. l. 79-82). Atsižvelgiant į tai, kad už šio procesinio dokumento parengimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p. nurodytas rekomenduotinas maksimalus dydis yra 1 500 Lt (imant 1,5 koeficiento ir įvertinant tai, kad paslaugų suteikimo bei mokėjimo atlikimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt), todėl konstatuotina, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka nurodytų rekomendacijų, taip pat kitų kriterijų, numatytų Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui, juridinio asmens kodas 112027077, 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, 11 972 Lt žyminio mokesčio valstybei (įmokos kodas 5660).