Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

4.1. Apeliantas skunde neginčija, kad būtent jis pastūmė J. L. įvykio dieną, po ko ši krisdama atsitrenkė į kambaryje esančią sekciją, nuo kurios krisdama viršugalviu atsitrenkė į sieną, bei patyrė mirtį lėmusius sužalojimus, tačiau teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką, padarė neteisingą išvadą, kad jis veikdamas netiesiogine tyčia nužudė J. L., ją stumdamas suvokė, kad nukentėjusioji gali mirti. Apelianto teigimu, jis, pastumdamas J. L., nesuvokė ir net negalėjo suvokti bei numatyti, kad tai sukels jos mirtį, todėl jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį. Šie apelianto argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

4.2. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje apklausė nukentėjusiąją A. L., liudytojus R. S., E. Ž., R. S., M. B., A. M., R. V., L. M., G. Ž., I. D., V. S., S. B., V. L., M. S., ekspertą J. V., ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis (parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, reikalaujamų daiktų pateikimo, daiktų apžiūros, slapto sekimo protokolus, specialisto išvadas, kituose dokumentuose užfiksuotus duomenis), pripažindamas byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ko pasėkoje padarė bylos faktines aplinkybes atitinkančias, motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

4.3. Pažymėtina tai, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas (BK 16 straipsnio 2 dalis).

4.4. Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

4.5. Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu nustatyta, jog įvykio dieną J. L., A. S., V. L. ir M. S. apelianto ir mirusiosios namuose, kambaryje vartojo alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu tarp A. S. ir J. L. kilo konfliktas dėl išgerto alkoholio kiekio, alkoholio gėrimo eiliškumo. Prasidėjus konfliktui M. S., pasiėmęs pusę butelio vyno, iš buto pasišalino. Tuo tarpu A. S. su J. L. tęsiant konfliktą, pastarasis abiem rankomis, o ne kaip teigiama apeliaciniame skunde – keliu, stipriai stūmė nukentėjusiąją į krūtinę (šias aplinkybes nuosekliai visų apklausų metu, parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatos su A. S. metu patvirtino vienintelis tiesiogiai įvykį matęs liudytojas V. L., kurio parodymai atitinka ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) J. L. nustatytų sužalojimų lokalizaciją, be kita ko, ir krūtinės srityje), po ko pastaroji krisdama dešine kūno puse atsitrenkė į kambaryje esančią sekciją, nuo kurios krisdama kairės pusės viršugalviu atsitrenkė į sieną. Liudytojas V. L. nuosekliai parodė, jog sesuo nukrisdama suriko nesavu balsu, o jai nukritus iš burnos pasirodė putos. Po nukritimo J. L. nekalbėjo, liko nejudėdama gulėti ant grindų. Paminėta specialisto išvada nustatyta, kad J. L. mirties priežastis - trauminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ant abiejų pusrutulių, sukėlęs smegenų suspaudimą, pabrinkimą ir smegenų kamieno strigimą su ūmiu pulmokardialiniu nepakankamumu. Mirtina galvos smegenų trauma kilo iš viršugalvio kairės pusės sumušimo, kur galvos minkštuosiuose audiniuose rasta masyvi kraujosruva. Šis sumušimas susidarė kelios keliolika valandų iki mirties nuo trauminio kontakto viršugalvio kaire puse su kietu buku neribotu daiktu ar paviršiumi, labiausiai tikėtina griūvant aukštielninkai ir ant kairio šono (t. 1, b.l. 64-70).

4.6. Byloje, tame tarpe ir paties apelianto parodymais, nustatyta ir tai, kad netrukus po J. L. nukritimo, A. S. su V. L. išėjo iš buto į miestą toliau vartoti alkoholio, į namus A. S. grįžo tik po kelių valandų. Tuo tarpu J. L. paliko gulėti toje pačioje vietoje, kurioje ji ir nukrito. Iš V. L. nuoseklių parodymų, kurie iš esmės sutampa šioje dalyje ir su apelianto parodymais, matyti, kad A. S., J. L. nukritus, buvo prie jos priėjęs, tikrino, ar ši kvėpuoja. A. S. nurodžius, kad J. L. kvėpuoja, jie netrukus išėjo iš buto.

4.7. Išanalizavus byloje nustatytą įvykio situaciją ir aplinkybes, nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad A. S., atlikdamas smurtinį veiksmą – abiem rankomis stipriai pastumdamas J. L. į krūtinės sritį, sąmoningai norėjo ją nužudyti. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. stipriai abiem rankomis stumdamas nuo alkoholio stipriai apsvaigusią J. L. (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad patiriant mirtį sukėlusią galvos traumą nukentėjusioji buvo sunkaus girtumo būsenoje) mažoje, įvairiais baldais apstatytoje kambario erdvėje, be to, link šalia buvusios sienos, puikiai suvokė ir galėjo numatyti, kad toks pastūmimas neišvengiamai sąlygos dėl apsvaigimo nuo alkoholio ne itin koordinuotos ir pusiausvyros neišlaikančios nukentėjusiosios griuvimą, jos atsitrenkimą į šalia esančius baldus, sieną bei grindis, o tuo pačiu galimus sunkius, net ir mirtinus sužalojimus. Nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos ir galimybės nuteistajam įvertinti savo smurtinio veiksmo – stipraus abiem rankomis pastūmimo – keliamą riziką ir pavojų. Įvykis įvyko apelianto gyvenamojoje aplinkoje, kuri jam buvo puikiai žinoma, be to, smurtą jis panaudojo prie jam puikiai pažįstamą asmenį. Nuteistasis kartu su nukentėjusiąja įvykio dieną vartojo alkoholį, taigi taip pat turėjo įvertinti tiek J. L. apsvaigimą nuo alkoholio, tiek kartu išgertą alkoholio kiekį. Jis turėjo ir galėjo suprasti, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio J. L. buvo labiau pažeidžiama, jos pusiausvyra ir koordinacija nebebuvo tokia kaip blaivaus asmens. Be kita ko, turėdamas ir galėdamas numatyti galimas pasekmes, A. S. nesiėmė veiksmų, kad jų išvengti, kad J. L. būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Jis, patikrinęs, ar J. L. po nugriuvimo kvėpuoja, kas, beje, taip pat leidžia spręsti apie apelianto savo atliktų smurtinių veiksmų pavojingumo suvokimą, iš buto išėjo toliau vartoti alkoholio. Grįžęs po kelių valandų namo, jis taip pat nesiėmė veiksmų, kad nukentėjusiajai būtų suteikta medicininė pagalba. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojus J. L. iškvietė tik į butą vakarop atėjusi jos sesuo A. L..

4.8. Taigi, nors tiesiogiai nesiekdamas nukentėjusiosios mirties, tačiau turėdamas ir galėdamas suvokti savo daromą žalą, panaudodamas smurtą, pavojingą nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei, apeliantas sąmoningai veikė tokiu būdu, dėl ko ir kilo pasekmės, kurioms nusikaltimo padarymo metu ir po jo jis buvo abejingas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad būdamas normalaus protinio išsivystymo žmogus, A. S. nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, jis turėjo suvokti, jog kelia pavojų nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei, numatyti, kad ji gali patirti mirtinus sužalojimus, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis A. S. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, o jo veiksmus kvalifikavo kaip nužudymą. Pagal nustatytas bylos aplinkybes nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

4.9. Be kita ko, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. L. buvo jo sugyventinė. Apelianto teigimu, jie tiesiog gyveno V. S. priklausančiame bute, kuriame taip pat gyveno ir kiti asmenys. J. L. buvo tik nuomininkė. Jie (apeliantas ir J. L.) kartu su kitais asmenimis eidavo rinkti butelių ar metalo iš šiukšlių konteinerių. Jis su J. L. nebuvo sugyventiniai, jie nevedė bendro ūkio.

4.10. Sprendžiant, ar teisingai apelianto nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas taip pat pateikė ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“, nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-525/2013, 2K-110-699/2015 ir kt.).

4.11. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. S. su J. L. kartu gyveno ilgą laiką (apie 6 metus) kaip šeimos nariai, vedė bendrą ūkį, nors ir nebuvo oficialiai įregistravę santuokos. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina, ne tik byloje apklausta nukentėjusioji A. L., liudytojai E. Ž., M. B., R. V., G. Ž., I. D., V. S., M. S., V. L., bet apie tai, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, galima spręsti ir iš paties A. S. pareiškimų, jo elgesio įvykio metu.

4.12. Byloje nukentėjusiąja pripažinta ir apklausta mirusiosios sesuo A. L. nuosekliai patvirtino, jog J. L. su A. S. gyveno kaip šeima apie 6 metus. Jie gyveno viename kambaryje. Iš sesers jai žinoma, kad ji su A. S. turėjo lytinį gyvenimą. J. L. labai pavydėjo, kad A. S. užeidavo pas savo buvusią žmoną. Be to, nukentėjusioji parodė, kad J. L. ir A. S. kartu vaikščiodavo ir tikrindavo konteinerius, rinkdavo butelius, taip pat metalą, juos priduodavo, o už gautus pinigus viską pirkdavo bendrai. Nukentėjusioji nėra girdėjusi, kad jos sesuo A. S. būtų mokėjusi pinigus už buto nuomą. Taip pat nukentėjusioji parodė, jog iš sesers J. L. jai žinoma, kad A. S. ją mušdavo (t. 3, b.l. 128-129). Nukentėjusioji A. L. savo parodymus apie sesers ir A. S. partnerystę patvirtino ir akistatos su apeliantu metu (t. 2, b.l. 135-139). Liudytoju apklaustas mirusiosios brolis V. L. pat patvirtino, kad jo sesuo J. L. su A. S. gyveno apie 6 metus, jų santykiai buvo kaip sugyventinių (t. 1, b.l. 120-122; t. 3, b.l. 178-179).

4.13. Iš liudytojais apklaustų A. S. ir J. L. kaimynų R. V.,G. Ž., I. D. parodymų taip pat matyti, kad apeliantas su mirusiąja gyveno kaip sugyventiniai. Liudytoja R. V., jog ji J. L. pažinojo kaip kaimynę, kaip A. S. sugyventinę ar draugę. Liudytojos teigimu, J. L. elgėsi kaip šeimininkė, būdavo, kad ji išvarydavo A. S. už durų, atimdavo raktus, o šis belsdavo į langą, kad jį įsileistų (t. 3, b.l. 141). G. Ž. ir I. D., kurie su apeliantu ir J. L. kartais pabendraudavo, G. Ž. retkarčiais užsukdavo ir išgerti, patvirtino, kad A. S. su mirusiąja gyveno kartu pakankamai ilgą laiką, jie gyveno kaip sugyventiniai. Sprendžiant iš I. D. parodymų, J. L. namuose palaikydavo tvarką. Liudytojas G. Ž., be kita ko, parodė, kad įvykio vakarą, jam užsukus pas A. S. į butą, medikė apžiūrinėjo J. L., tuo tarpu A. S. buvo kaip nesavas, kalbėjo „ką jam dabar reikės daryti, kaip reikės gyventi be J.“. Šie liudytojai patvirtino ir tai, kad iš J. L. pasakojimų jiems žinoma, A. S. pastarąją pastumdydavo, ši atsitrenkdavo į įvairius daiktus, susimušdavo (t. 1, b.l. 172-174, 176-178; t. 3, b.l. 141-143).

4.14. Apelianto ir J. L. pažįstamas M. S., kuris įvykio dieną buvo pas pastaruosius į namus užsukęs išgerti, apklausiamas parodė, jog J. L., praėjus kuriam laikui po pažinties, A. S. jam pristatė kaip savo sugyventinį. Liudytojo teigimu, J. L. jam yra pasakojusi, kad A. S. ją muša, rodė ant nugaros mėlynes (t. 1, b.l. 181-183; t. 3, b.l. 179-180).

4.15. Byloje liudytoja apklausta buvusi apelianto žmona V. S., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, iš dalies keitė savo parodymus apie A. S. ir J. L. tarpusavio santykius bei tokiu būdu siekė padėti savo buvusiam vyrui sušvelninti jo teisinę padėtį, tačiau galiausiai patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. S., jog A. S. ir J. L. metus gyveno jos bute. Liudytoja kategoriškai patvirtino, jog jos buvęs sutuoktinis su J. L. buvo sugyventiniai. Ji bendraudavo su J. L., kuri jai išsipasakodavo, kad su A. S. kartu miega, palaiko intymius santykius, kartu veda bendrą ūkį. Liudytojos teigimu, ji džiaugėsi, kad atsirado moteris, kuri prižiūri A.. Be kita ko, liudytoja parodė, jog A. S. ir J. L. tik kartais jai duodavo pinigų už buto komunalines paslaugas, paprastai už butą ji mokėjo pati. Tuo tarpu apklausiama teisiamojo posėdžio metu V. S. patvirtino, kad J. L. už buto nuomą jai pinigų nemokėjo (t. 2, b.l. 2-5; t. 3, b.l. 143-144).

4.16. Liudytoja apklausta greitosios medicinos pagalbos darbuotoja E. Ž., jog atvykus į įvykio vietą ir jai pasiteiravus A. S., kas jam yra mirusi moteris, šis pasakė - draugė, sugyventinė, su kuria gyvena 7 metus (t. 3, b.l. 129-130). Liudytoju apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. B. taip pat patvirtino, jog pats apeliantas jo gyvenamojoje vietoje aptiktą moterį įvardijo kaip savo sugyventinę (t. 1, b.l. 146-147; t. 3, b.l. 139-140).

4.17. Be pirmiau išdėstytų nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, aplinkybę, kad A. S. su J. L. tik pažįstami asmenys gyvenantys viename bute, buto nuomininkai, paneigia ir paties apelianto veiksmai įvykio dieną. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. S. veiksmai – šaliko pakišimas nukritusiai nukentėjusiajai po galva, kad būtų minkščiau, patogiau, rūbų nuo J. L. nuvilkimas, kai ši apsišlapino, jos lytinių organų apvalymas, kaip ir guodimasis G. Ž. „kaip dabar jam reikės gyventi be J.“, parodo artimų santykių tarp apelianto ir J. L. buvimą, jo emocinį prieraišumą prie nukentėjusiosios. Išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad mirusioji su apeliantu nebuvo tiesiog viename bute gyvenantys asmenys, pastarieji pakankamai ilgą laiką (apie 6 metus) buvo saistomi tarpusavio atsakomybe, įsipareigojimais, emociniu prieraišumu, vedė bendrą ūkį, J. L. rūpinosi buitimi, tvarkė namus, gamino maistą, pastarieji kartu tikrindavo konteinerius, rinkdavo butelius, metalą, kuriuos priduodavo ir tokiu būdu užsidirbdavo papildomai pragyvenimui, bendrai buičiai, o tuo pačiu ir alkoholiui, kurį nuolat kartu vartojo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai apelianto ir J. L. tarpusavio santykius vertino kaip šeimos narių, o apelianto padarytą nusikaltimą kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t.y. kaip šeimos nario nužudymą.