Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 129 str. 2 d. 6 ir 9 p. - laisvės atėmimu keturiolikai metų,

- pagal BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2009 m. balandžio 29 d. laikas.

Iš E. J. priteista nukentėjusiajai Ž. K. 2815 Lt turtinei ir 200000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 30 d., apie 1 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pagrobti J. K. priklausantį turtą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia spyrė su koja vieną smūgį J. K. į pilvą ir nukentėjusiajam nugriuvus, daug kartų šokinėdamas ant galvos ir kaklo bei įspirdamas kojomis į galvą ir veidą, t. y. tokiu būdu sudavęs nemažiau kaip 20 smūgių, sukėlė J. K. fizinį skausmą bei dideles fizines kančias ir padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą ir kaklo suspaudimą, pasireiškusius daugybinėmis kraujosruvomis, muštinėmis žaizdomis ir odos nubrozdinimus veide, poodinėmis kraujosruvomis kakle, taškinėmis kraujosruvomis akių junginėse, daugiaskeveldrinius veidinės dalies kaulų lūžiais, viršutinio žandikaulio lūžiu, kaukolės priekinės duobės konstrukciniais lūžiais kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimu pakaušinių skilčių pamatiniuose paviršiuose su kraujavimu po minkštaisiais dangalais, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžiu, po ko pagrobė J. K. priklausantį turtą, bendros 1050 Lt vertės. Nukentėjusysis J. K. nuo patirtų sužalojimų, įvykio vietoje įvykus komplikacijai – aspiracijai krauju, galvos smegenų sumušimui ir pabrinkimui, trauminiam šokui, mirė.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo apelianto padarytą nusikalstamą veiką. Mušdamas nukentėjusįjį, neturėjo tikslo pagrobti pastarojo turtą, ir nesuvokė, kad sukėlė jam dideles kančias bei kad mušė jį itin žiauriai. Be to, jis neėmė nukentėjusiojo piniginės.

Apeliantas skunde cituoja savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, ir teigia, kad nukentėjusiojo piniginę paėmė R. K. (R. K. ). Dėl R. K. ir K. Š. galimų grasinimų apelianto sugyventinei, jis nusprendė nurodyti tikrąsias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato (toliau – Senato) 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 5 p., teigia, kad įvykio metu jis veikė netiesiogine tyčia.

Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos T. K. parodymais, kurie gauti pažeidžiant BPK 184 str. reikalavimus. Tuo pačiu buvo pažeistos apelianto teisės, nurodytos BPK 275 str. 1 d., o teisiamajame posėdyje neapklausiant šios liudytojos buvo pažeistos ir BPK 276 str. 1 d. nuostatos.

Liudytojos J. L. parodymai yra abejotini, išvestiniai iš liudytojos T. K. parodymų, todėl jais vadovautis negalima. Apelianto nuomone, teismas iškreipė bylos aplinkybes, faktinius duomenis, ir, priimdamas šališką sprendimą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, teismas nuosprendyje neanalizavo įrodymų, jų tarpusavyje nesiejo, atmetė apelianto parodymus, juos įvertindamas tik kaip norą sušvelninti savo teisinę padėtį.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nėra įrodyta, kad apeliantas nukentėjusįjį nužudė itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų. Konflikto iniciatorius buvo neblaivus nukentėjusysis ir tai patvirtina liudytojai T. K. , R. K. , V. G. (V. G.), R. Š.. Apeliantas, vadovaudamasis Senato nutarimo Nr. 46 17 p. nuostatomis, teigia, kad įvykio metu jis nesuprato, jog nukentėjusiajam sukėlė didelį skausmą ir dvasines kančias, t. y. nukentėjusįjį žudo itin žiauriai. Jis nukentėjusiajam sudavė smūgius tik kojomis, nenaudojo jokių kitų priemonių ar įrankių. Be to, byloje nėra nustatytas tikslus smūgių skaičius ir teismas nepagrįstai teigia, kad apeliantas nukentėjusiajam sudavė apie 20 smūgių. Teismo medicinos specialistas patvirtino, kad nukentėjusysis dėl sunkaus neblaivumo laipsnio jautė mažesnį skausmą, kad alkoholis veikė kaip anestezija, o nuo pirmo suduoto smūgio jis galėjo prarasti sąmonę.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas nukentėjusįjį nužudė dėl savanaudiškų paskatų. Jokio tikslo nei prieš pradedant konfliktą, nei konflikto ir juo labiau sumušimo metu apeliantas neturėjo ir net negalvojo užvaldyti pinigais: įvyko žodinis konfliktas, nukentėjusysis įžeidė apeliantą, pažemino, net sudavė jam smūgį, dėl to nuteistasis labai supyko, nes buvo pažemintas pažystamų akivaizdoje ir sumušė jį. Byloje nėra nustatytas nusikaltimo motyvas. Todėl apeliantas mano, kad jo veika turi būti kvalifikuojama pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., o pagal BK 180 str. 1 d. jis turi būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė ir nukentėjusioji – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas visumoje išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo kaltė dėl tyčinio J. K. nužudymo yra neginčijamai įrodyta.

Nuteistasis E. J. neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, kojomis sudavė nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip penkis smūgius, dėl ko nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis mirė.

Tačiau nuteistasis, pripažindamas šias aplinkybes, teigia, kad nenorėjo atimti nukentėjusiajam gyvybes, jo veiksmuose nebuvo ypatingo žiaurumo ir savanaudiškų paskatų, t. y. ginčija veikos juridinį vertinimą, tyčios turinį ir kryptingumą.

Su šiais skundo argumentais sutikti galima tik iš dalies.

Teismų praktikoje laikomais nuostatos, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas.

Teismas apie kaltininko tyčios turinį sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jo pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimo padarymą ir po jo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p.)

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis mirė nuo galvos sumušimo ir kaklo suspaudimo, pasireiškusio daugybinėmis kraujosruvomis, muštinėmis žaizdomis ir odos nubrozdinimais veide, poodinėmis kraujosruvomis kakle, taškinėmis kraujosruvomis akių junginėse, daugiaskeveldriniais veidinės dalies kaulų lūžiais, viršutinio žandikaulio Le Forte III lūžiu, kaukolės priekinės duobės konstrukciniais lūžiais kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimais pakaušinių skilčių pamatiniuose paviršiuose su pakraujavimu po minkštaisiais dangalais, poliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžiu, kas komplikavosi aspiracija krauju, trauminiu šoku, galvos smegenų pabrinkimu. Sužalojimai galvoje padaryti kietais bukais daiktais po daugkartinių, kartotinų trauminių poveikių į veidą, o sužalojimai kakle padaryti spaudžiant kaklą, trauminei jėgai veikiant sagitaline kryptimi. Visi sužalojimai nukentėjusiajam padaryti nuo kelių iki keliasdešimt minučių iki mirties ir jie nėra būdingi griuvimui. Taip pat, nukentėjusiojo lavone nustatytas ir odos nubrozdinimas dešiniame rieše, padarytas kietu buku daiktu (t. 1, b. l. 42-48).

Teismo medicinos specialistas paaiškino, kad sužalojimai galvoje (veide) yra masyvūs, platūs, susiliejantys, apimantys skirtingas anatomines plokštumas ir jie galėjo būti padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais, o kakle ir dešinėje rankoje – ne mažiau kaip dviem (t. 1, b. l. 53).

Pirmosios instancijos teisme specialistas papildomai paaiškino, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti ir suduodant smūgius koja iš viršaus ar nuslydus kojai nuo veido ant kaklo (t. 3, b. l. 23).

Paminėtos teismo medicinos specialisto išvados ir paaiškinimai yra nuoseklūs, aiškūs, motyvuoti ir kolegijai jokių abejonių nekeliantys.

Taigi, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų visuma ir jų masyvumas leidžia neabejotinai manyti, kad daugybinių ir kryptingų smūgių sudavimas pagrindinai į gyvybiškai labai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, turėjo sukelti ir sukėlė sužalojimus, nesuderinamus su gyvybe.

Iš paties nuteistojo E. J. parodymų seka, kad jis sudavė koja apauto bato kulnu iš viršaus gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam į veidą apie penkis kartus, bei po vieną kartą spyrė į pilvą ir petį. Tikslaus smūgių skaičiaus apeliantas nurodyti negalėjo, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio (t. 2, b. l. 11-14, 68; t. 3, b. l. 20-22). Taigi, jis veikė sąmoningai ir neabejotinai suvokė, kad jo veika gali sukelti nukentėjusiojo J. K. mirtį.

Visos šios aplinkybės rodo, kad E. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. suvokė, jog kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad dėl jo veikimo pastarasis gali mirti, tačiau tikslių padarinių (kūno sužalojimo ar mirties) nedetalizavo. Todėl apygardos teismo išvada, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, yra teisinga.

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Be to, jei nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuotina kaip nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimo sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 p.)

Ikiteisminio tyrimo metu E. J. parodė, kad koja suduodamas smūgius gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam, sugalvojo paimti pastarojo piniginę, kurią ištraukė iš J. K. striukės kišenės. Tuo metu J. K. buvo gyvas, nes jis, E. J., girdėjo jį kvėpuojant. Piniginėje rado mokėjimo korteles ir pinigus, už kuriuos šalia esančioje parduotuvėje netrukus nusipirko cigarečių ir alkoholinių gėrimų, o piniginę su joje buvusiomis kortelėmis išmetė (t. 2, b. l. 11-14). Šias aplinkybes jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 24-57).

Liudytojas R. K. matė, kad E. J. stovėjo šalia nukentėjusiojo, šiam iš šono, prie parduotuvės langelio, kai pastarasis pirko alkoholinius gėrimus. Taip pat šis liudytojas matė, kad E. J. kojomis sudavė apie 10-20 smūgių ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam į galvą ir ištraukė iš pastarojo striukės piniginę su pinigais, už kuriuos netrukus nupirko alkoholinius gėrimus. E. J. nueinant nuo sumušto nukentėjusiojo, pastarasis dar buvo gyvas (t. 1, b. l. 138-142, 143-148; t. 3, b. l. 17-18).

Liudytojas K. Š. davė parodymus iš esmės analogiškus liudytojo R. K. parodymams (t. 1, b. l. 150-154, 155-160; t. 3, b. l. 18-19).

Liudytoja T. K. matė, kad nukentėjusysis, pirkdamas prekes, piniginėje turėjo didelę sumą pinigų. Tuo metu E. J. neturėjo pinigų ir su draugais stovėjo netoliese. Beveik po valandos laiko E.J. atėjo į parduotuvę ir nupirko brangias prekes (cigaretes, alkoholinius gėrimus ir kt.), už kurias atsiskaitė tokiomis pat pinigų kupiūromis, kurias ji buvo atidavusi kaip grąžą prieš tai pirkusiam prekes nukentėjusiajam. Šios pinigų kupiūros, kuriomis atsiskaitė E. J., buvo suteptos dėmėmis labai panašiomis į kraują. Be to, jis, E. J., tuo metu turėjo daug pinigų – po 10, 20 ir 5 ar 6 vnt. po 200 Lt kupiūromis, kuriuos rankose laikė tiesiog kaip kortas (t. 1, b. l. 113-115, 116-117, 119-122).

Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, ši liudytoja buvo dar kartą apklausta ir ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus.

Iš nukentėjusiosios Ž. K. parodymų matyti, kad jos vyras J. K. uždirbdavo pakankamai daug pinigų bei kad jis, išeidamas iš namų, pasiėmė piniginę, kurioje buvo 1000 Lt skolos grąžinimui ir papildomai asmeninėms išlaidoms skirtų pinigų (t. 1, b. l. 81-83; t. 3, b. l. 22-23).

Kolegija neturi jokio pagrindo netikėti paminėtų liudytojų nuosekliais parodymais, kuriuos logiška seka patvirtina byloje surinktų kitų duomenų visetas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes nuteistojo E. J. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 180 str. 1 d. Byloje nustatyta, kad E. J. tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė nukentėjusįjį J. K. (kas atitinka BK 129 str. 2 d. 9 p. numatyto nusikaltimo sudėtį) ir jį apiplėšė, panaudodamas fizinį smurtą (kas atitinka BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį). Abi nusikalstamos veikos padarytos tuo pačiu metu ir tais pačiais nuteistojo E. J. nusikalstamais veiksmais. Šios veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai (kasacinės bylos Nr. 2K-356/2009, 2K-49/2007, 2K-517/2007, 2K-652/2006). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, jo nusikalstamos veikos motyvas – savanaudiškos paskatos, susiformavusios gyvybės atėmimo metu - šioje byloje neginčijamai yra nustatytas.

Nuteistojo E. J. nurodyta jo parodymų (kad nukentėjusiojo piniginę ištraukė liudytojai R. K. ir K. Š.) pakeitimo priežastis (grasinimas jo šeimos nariams) yra neįtikinama ir nelogiška, todėl kolegija netiki paminėtais nuteistojo parodymais bei juos atmeta. Pažymėtina tik tiek, kad paminėtiems liudytojams paprasčiausiai nebuvo jokios prasmės grasinti nuteistojo draugei ar šeimos nariams, nes iki parodymų pakeitimo E. J. davė jiems (R. K. ir K. Š.) palankius parodymus.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde E. J. teigia, kad nesuvokė, jog gyvybę nukentėjusiajam atima itin žiauriai.

Kolegijos nuomone, bylos duomenys nepatvirtina būtent tokio nukentėjusiojo J. K. nužudymo būdo. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas itin žiauriai yra ir tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pavyzdžiui, nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 p.).

Iš teismo medicinos specialisto paaiškinimų seka, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip 7 smūgiai. Nustatyti tikslesnį trauminių poveikių skaičių nėra galimybių.

Iš liudytojo R. K. parodymų matyti, kad E. J. kojomis sudavė gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam apie 10-20 smūgių. Liudytojas K. Š. paaiškino, kad E. J. galėjo suduoti apie 10 smūgių. Šie smūgiai buvo suduoti per labai trumpą laiką - per 3-5 min.

Pats nuteistasis pripažįsta, jog kojomis galėjo suduoti apie 5-6 smūgius. Kartu jis paaiškino, kad dėl girtumo ne visi smūgiai pasiekdavo tikslą. Įvykis vyko tamsiu paros metu, įvykio vieta buvo neapšviesta, todėl liudytojai R. K. ir K. Š. paprasčiausiai galėjo nematyti ar jis, suduodamas smūgius, pataikė nukentėjusiajam, ar nepataikė. Todėl jie gali klysti nurodydami didesnį trauminių poveikių skaičių.

Kolegijos nuomone, byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių apygardos teismo nurodytos aplinkybės, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis E. J. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 20 smūgių.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 p. nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Taigi, byloje neesant kitų patikimų duomenų, nuteistajam E. J. inkriminuotų suduotų nukentėjusiajam smūgių skaičius mažintinas iki 10-ties.

Tokį suduotų smūgių skaičių nurodo liudytojas K. Š.. Toks (10 smūgių) minimalus smūgių skaičius nurodytas ir liudytojo R. K. parodymuose. Aptartos nusikalstamų veiksmų apimties mažinimas neprieštarauja ir teismo medicinos specialisto išvadai.

Pagal susiformavusią teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, toks smūgių skaičius (dešimt) nėra laikomas dideliu, o tuo pačiu sukėlusiu nukentėjusiajam stiprų fizinį skausmą. Didelis smūgių skaičius pats savaime dar neliudija itin didelio žiaurumo. Šis požymis turi būti įvertintas ne atsietai, o kartu su kitomis bylos objektyviomis aplinkybėmis. Pažymėtina ir tai, kad esminę reikšmę turi pasirinktas nukentėjusiojo sužalojimo būdas, leidžiantis pripažinti gyvybės atėmimą kaip itin žiaurų (kasacinės bylos Nr. 2K-454/2009, 2K-174/2007, 2K-49/2007).

Nuteistasis E. J. paaiškino, kad jis nukentėjusiajam į galvą smūgius iš viršaus sudavė koja apauta avalyne. Pirmosios instancijos teisme specialistas paaiškino, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti šiuo apelianto nurodytu būdu.

Kolegijos nuomone, toks gyvybės atėmimo būdas niekuo neišsiskiria iš kitų teismų praktikoje dažnai sutinkamų nužudymo būdų.

Be to, prieš įvykį nukentėjusysis buvo vartojęs alkoholio, kas, pasak teismo medicinos specialisto, taip pat galėjo suveikti kaip antiseptikas, galimai sumažinęs skausmą. Iš liudytojų R. K. ir K. Š. bei paties nuteistojo E. J. paaiškinimų seka, kad nukentėjusysis smurto vartojimo metu nesigynė, nesišaukė pagalbos, nedejavo, nieko nesakė. Pirmosios instancijos teisme specialistas paaiškino, kad šios aplinkybės parodo, kad neatmetama, jog smūgių sudavimo metu nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę (t. 3, b. l. 23).

Pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog smurtas prieš nukentėjusįjį būtų vartojamas sąmoningai siekiant sukelti kuo didesnį skausmą ar prailginti kančias. Taip pat nėra jokių duomenų ir apie tai, kad vartodamas smurtą E. J. naudojo kažkokias papildomas priemones ar įrankius, kurių pagalba suduodant smūgius būtų sukeltas didesnis fizinis skausmas. Taigi, byloje nepaneigti apelianto teiginiai, jog jis nesuvokė, kad savo nusikalstamais veiksmais itin žiauriai atima gyvybę nukentėjusiajam.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam suduotų smūgių kojomis skaičius (apie 10 smūgių), smurtavimo pobūdis (visi smūgiai suduoti kojomis), trukmė ir intensyvumas (smurtas truko apie 3-5 min.) nagrinėjamu atveju neatitinka kvalifikuoto – kankinat ar kitaip itin žiauriai – nužudymo požymių. Taigi, pripažinti nukentėjusiojo J. K. gyvybės atėmimo būdą ypač žiauriu, šiuo atveju, nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje, pašalinant E. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikuojantį požymį - nužudymo padarymą itin žiauriai.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. J. laisvės atėmimo bausmę, tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du (apysunkis ir labai sunkus) tyčiniai nusikaltimai, iš jų vienas sukėlęs negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei), kaltininko asmenybę (nedirbantis, administracine tvarka nebaustas, anksčiau neteistas), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Tačiau šiuo nuosprendžiu panaikinus vieną iš nužudymą kvalifikuojančių požymių (padarytas itin žiauriai), yra pagrindas tenkinti apelianto prašymą ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant žemesnį nei BK 129 str. 2 d. sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. J. nuteisimo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p.

E. J. pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. paskirti trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 180 str. 1 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trylikai metų. Į paskirtą bausmę įskaityti sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2009 m. balandžio 29 d. laiką.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.