- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-23
- Bylos Nr.
- 2K-49/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Lidija Liucija Žilienė, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- Ruslano Sadovskio
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ruslano Sadovskio gynėjo A. Jarašiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendis.
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 291 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 291 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatyta R. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis S. G. nužudymą padarė bendrininkų grupe, panaikinta. R. S. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 129 straipsnio 6, 9 punktų perkvalifikuota į 1961 m. BK 105 straipsnio 5, 8 punktus (1995 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. I-962 red.) ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad jis itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų, o būtent: 1996 m. birželio 14 d., apie 1-2 val. nakties, prie namo, priklausančio S. G., Sudervės kaime, Vilniaus rajone, veikdamas pagal išankstinį susitarimą bendrininkų grupe kartu su R. S ir V. A, padedant R. A. bei tyrimo metu nenustatytai merginai vardu „Lena”, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, bendrais veiksmais S. G. tyčia sudavė kojomis 23 smūgius į galvą, 7 smūgius į liemenį, iš kurių R. S. tyčia sudavė gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam S. G. į galvą ir liemenį ne mažiau kaip 5 smūgius, po to, V. A. uždėjus nukentėjusiajam ant rankų metalinius antrankius, R. S. tyčia sudavė nukentėjusiajam į galvą ir liemenį ne daugiau kaip 5 smūgius, taip padarydamas jam daugybinius kūno sužalojimus, kurie sukėlė ypatingas kančias bei nukentėjusiojo mirtį. Po to R. S. bendrais veiksmais iš nukentėjusiojo S. G. namo pagrobė šiam priklausančio įvairaus turto bendros 5412 Lt vertės.
Be to, R. S. nuteistas už tai, kad jis 1996 m. birželio – spalio mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, Šalčininkų r., tarp valstybės ženklų Nr. 0759 ir 0760, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną eidamas pėsčiomis į Baltarusijos Respubliką.
Be to, R. S. nuteistas už tai, kad jis 2004 m. rugpjūčio 8 d., Šalčininkų r., tarp valstybės ženklų Nr. 0759 ir 0760, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną eidamas pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos.
Šalies argumentai
Nuteistojo R. S. gynėjas kasaciniame skunde prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendį pakeisti :
R. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš 1961 m. BK 105 straipsnio 5, 8 punktų į 2000 m. BK 180 straipsnio 1 dalį; pripažinti R. S. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo šią veiką išaiškinti (BK 59 straipsnio 2 punktas, 291 straipsnio 1 dalis), kad savo noru grįžo į Lietuvos Respubliką, siekdamas padėti išaiškinti nusikalstamas veikas ir atlikti už jas bausmę (BK 59 straipsnio 2 dalis); paskirti BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę žemiau jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2, 4 dalys). Kitos Apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio dalies nekeisti.
Šalies argumentai
Skunde gynėjas nurodo, kad nuosprendžio dalis dėl tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3. punkte nurodyta, kad „Nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jų pavardės neminimos ... Teismas turi motyvuoti, ar duomenys gauti teisėtais būdais ir laikytini įrodymais“. Pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, 3 dalies d punktą bei BPK 7, 10 straipsnius ir 44 straipsnio 5, 6 dalis, R. S. praktiškai už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis jau buvo nuteistas du kartus, tik nepaskirta bausmė, nes apie jį kaip apie nužudymo bendrininką jau pasisakyta 1997 m. sausio 10 d. ir 1998 m. gruodžio 7 d. nuosprendžių nustatomosiose dalyse teisiant kitus asmenis. Tokie duomenys negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Todėl priimtais nuosprendžiais ar jų medžiaga remtis įrodinėjant R. S. konkrečius veiksmus ir kaltę negalima. Teismai, pažeisdami nekaltumo prezumpciją, rėmėsi minėtuose nuosprendžiuose esančiais liudytojo R. A. parodymais, jam esant ir įtariamajam, ir kaltinamajam, bei juos vertino, taigi minėtais teismų nuosprendžiais rėmėsi pagrįsdami R. S. kaltę. R. S. tuo metu nebuvo teisiamas, nebuvo proceso dalyvis, taigi negalėjo pasinaudoti įstatymo garantuotomis teisėmis į gynybą, užduoti liudytojui, kitiems proceso dalyviams klausimų, be to, R. A. nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, t. t. Taip pažeista R. S. teisė į gynybą, šis procesinis pažeidimas laikytinas esminiu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad R. S. teisės suvaržytos nebuvo ir kad R. A. parodymai objektyvūs, kad „visiškas girtumas“, kurį jis pats pripažino, suvokti ir tamsoje matyti kaukėtų asmenų konkrečius veiksmus netrukdė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jo parodymais. Tokia išvada prieštarauja tiek prieš tai minėtam Senato nutarimui, tiek faktinėms bylos aplinkybėms, tiek logikai. Girtas 16 metų vaikas (gim. 1980 m.) stresinėje situacijoje negalėjo suvokti nusikaltimo sudėčiai reikšmingų bylos aplinkybių, šios aplinkybės nuosprendžiuose netirtos, specialisto išvados nėra. R. A. parodymai duoti jam būnant teisiamam, todėl abstraktūs („spardė visi“, „daugiausia – į galvą“), pirmosios instancijos teisme jis paaiškino tokių parodymų davimo priežastis, konkrečių aplinkybių jis neprisiminė, tačiau teismai, pažeisdami teisę į gynybą ir BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nenuosekliais ir prieštaringais buvusio girto nepilnamečio parodymais rėmėsi kaip įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad apie konkrečius R. S. veiksmus R. A. išvis nebuvo apklaustas. Kitų asmenų, mačiusių nusikaltimą, nėra. Senato nutarimo 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, abejonės, jei jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismai padarė ir dar vieną, neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių išvadą - kad S. G. mirė nuo sužalojimų visumos, padarytos bendrais trijų nuteistųjų veiksmais, nors tokia aplinkybė nenurodyta nei ankstesniuose nuosprendžiuose, nei kaltinamajame akte. Tuo R. S. nebuvo kaltinamas. S. G. užfiksuota eilė sužalojimų abiejose kojose, liemens srityje, o tai visiškai atitinka liudytojo R. A. ir nuteistojo R. S. parodymus. Ekspertizės išvada nepaneigta – betarpe mirties priežastimi pripažintas stiprus nosies sumušimas, padarytas dviem smūgiais. Tai yra sunkus sveikatos sutrikdymas pagal pasekmes – nuo šio sužalojimo įvyko nukraujavimas į kvėpavimo takus, plaučių aspiracija krauju, dėl to S. G. mirė. Kiti sužalojimai, anot eksperto, laikytini lengvu (nežymiu) bei apysunkiu (nesunkiu) sveikatos sutrikdymais. Taigi mirtis įvyko nuo dviejų smūgių į galvos sritį, konkrečiai – į nosį, o ne nuo sužalojimų visumos. Teismai, kaip to reikalauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, privalėjo nustatyti, kuris iš trijų asmenų šiuos konkrečius smūgius sudavė. Konstatuojant, kad tai padarė R. S., sektų, jog R. S. bei V. A. nuteisti nepagrįstai, o turint omenyje, kad šie asmenys jau nuteisti, kiekvienam jų priskiriant bent po vieną smūgį į nosį, reikėtų daryti išvadą, kad R. S. dėl nužudymo nekaltas. Teismai turėjo įrodyti, kad R. S. norėjo ar buvo sutaręs nužudyti S. G. arba kad jis tyčia, siekdamas nukentėjusiojo mirties, sudavė smūgius į pavojingą gyvybei vietą, nuo kurių nukentėjusysis mirė (minėto Senato nutarimo 7 punktas). Tame pačiame Senato nutarime (8 punktas) konstatuota ir tai, kad jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai bei nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tikslą nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo mirties priežastis. Teismas turėjo nustatyti, kurio asmens smūgis ar smūgiai buvo mirties priežastis, kurio asmens veika buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – mirtimi. Neginčijamai nustatyta, kad nusikaltimo darymo tikslas buvo plėšimas, o ne žudymas, dėl kitų veiksmų susitarta nebuvo. Nuo to momento, nesant išankstinio susitarimo, kiekvienas nusikaltime dalyvavęs asmuo elgėsi savarankiškai ir atsako už savo konkrečius veiksmus. Vadovaujantis tuo pačiu Senato nutarimu, pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Todėl, jei smurtas panaudotas ne nužudymo, o kitu tikslu, tačiau nukentėjusysis dėl panaudoto smurto mirė, spręstina, ar visi smurtą naudoję asmenys atsako už nužudymą. Tai priklauso nuo to, ar buvo bendrininkų aptartos smurto naudojimo ribos ir kokioms aplinkybėms esant buvo panaudotas mirties padarinius sukėlęs smurtas. Įrodymų, kad R. S. būtų spardęs nukentėjusiajam į galvą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesurinko, remiamasi vien prielaidomis. Atsižvelgiant į tai, R. S. veika turėjo būti kvalifikuota ne kaip nužudymas, bet kaip plėšimas, t. y. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Taip pat nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas R. S. veiką perkvalifikavo iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies į 1961 m. BK 105 straipsnio 5, 8 punktus. Vien tai, kad 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos amplitudė platesnė, nereiškia, jog šis įstatymas palankesnis nuteistajam. Atkreiptinas dėmesys, kad 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijos minimumas yra 8 metai, o nuteistajam paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, t.y. bausmė, artima minimaliai sankcijoje numatytai bausmei. 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimumas – 5 metai, todėl, įvertinus kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, jam bausmė turėjo būti skirta tuo pačiu principu, t. y. prie minimalios bausmės pridedant du metus (iš viso - 7 metai laisvės atėmimo), o tai būtų žymiai palankiau nuteistajam. Atkreiptinas dėmesys, kad R. S. nuteistas pirmą kartą, nuo padarytos veikos praėjo 10 metų, kuriuos nuteistasis dirbo ir jokių teisės pažeidimų nepadarė, be to, savo noru grįžo į Lietuvą, nors žinojo, kad paskelbta jo paieška. Į tai turėtų būti atsižvelgta nustatant bausmės trukmę. Byloje yra konkretūs duomenys, kad į Baltarusiją nuteistasis išvyko dėl to, kad bijojo bendrininkų susidorojimo, o grįžęs į Lietuvą, į policiją neprisistatė ne slapstydamasis, o dėl to, kad turėjo padėti vienišai motinai suremontuoti apleistą namą. R. S. nuoširdus gailėjimasis teisme buvo akivaizdus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, anot gynėjo, teismai padarė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus, priėjo išvadų, prieštaraujančių faktinėms bylos aplinkybėms, o tai sutrukdė tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir paskirti teisingą bausmę.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Dėl skundo argumentų apie esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
Kasacinio skundo argumentai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų grindžiami dviejų įsiteisėjusių Vilniaus apygardos teismo nuosprendžių, kuriais dėl tos pačios veikos, padarytos nukentėjusiojo S. G. atžvilgiu, buvo nuteisti R. S. bendrininkai R. S., V. A. ir R. A., kritika. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino šią aplinkybę, pripažindamas, jog, nuteisiant kitus nusikaltimo bendrininkus, R. S. atžvilgiu procesiniuose dokumentuose buvo naudojamos netinkamos formuluotės, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šiai bylai ir procesiniams sprendimams tai neturi reikšmės, nes tai yra atskiras procesas, apimantis bylos duomenų tyrimą, jų vertinimą, nustatant R. S. dalyvavimą ir kaltę dėl nusikaltimo padarymo. Šiuo metu galiojantis Baudžiamojo proceso kodeksas numato laisvą įrodinėjimo procesą, todėl įrodymais gali būti bet kokie duomenys, jei jie gauti įstatymo nustatyta tvarka. Teismai pagrįstai rėmėsi R. A. parodymais, nes šis liudytojas nustatyta tvarka buvo apklaustas bylos teisminio nagrinėjimo metu, teismas pagrįstai tikslino ir aiškinosi jo parodymų detales, remdamasis duomenimis iš ankstesnių apklausų R. S. bendrininkų atžvilgiu priimtuose nuosprendžiuose, nes po nusikaltimo padarymo ir R. S. teismo praėjo ilgas laiko tarpas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose yra pateikta plati šio liudytojo parodymų analizė lyginant juos su teismo medicinos ekspertizės duomenimis, liudytojo M. B. parodymais, paneigiant R. S. aiškinimą, jog jis nukentėjusiajam įspyrė 4-5 kartus į kairįjį šoną. Todėl nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, jog R. S. kaltė įrodinėjama duomenimis iš ankstesnių procesų, nes bylos aplinkybių tyrimas bei bylos duomenų vertinimas šioje byloje buvo savarankiškas. Tai, kad apklausų duomenys buvo tikslinami remiantis ankstesnių teismo procesų duomenimis, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes tai buvo būtina padaryti nustatant įvykio aplinkybių detales, kurios buvo užsimiršusios dėl užsitęsusio teismo proceso. Šis veiksmas atliktas teismo proceso metu laikantis įstatymo reikalavimų.
Dėl R. S. veikos kvalifikavimo pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 5, 8 punktus (1995m. birželio 8 d. įstatymo I-962 red.)
Teismai pagrįstai pripažino R. S. kaltu dėl S. G. nužudymo itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų, veikiant bendrininkų grupe. Kasacinio skundo argumentai koncentruojami į tai, kad R. S. nebuvo susitaręs ir neturėjo tikslo nužudyti S. G. Šie teiginiai grindžiami tuo, kad, R. S. teigimu, jis sudavė 4-5 smūgius į šoną S. G., o mirtis įvyko dėl nosies kremzlių lūžių ir kraujagyslių sužalojimų, pasireiškusių sąmonės praradimu bei uždusimu, kraujui patekus į nukentėjusiojo kvėpavimo takus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė tokius R. S. teiginius, remdamiesi ištirtomis bylos aplinkybėmis. Teismai, remdamiesi teismo medicinos duomenimis, konstatavo, kad toje vietoje, kur R. S. teigia sudavęs smūgius, konstatuotas tik vienas nežymus sumušimas. Ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina R. A. parodymus, kad R. S. smūgiavo S. G. į galvą. Be to, baudžiamosios teisės teorijoje pripažįstama mirtino smūgio doktrina šiuo atveju netaikytina, nes nusikaltimo bendrininkai naudojo intensyvų smurtą, spardė kūną, gulintį ant žemės, nusikaltimas buvo padarytas nakties metu, tamsoje, spardoma buvo iš dviejų kartų, suduodant keliasdešimt smūgių, kol S. G. prarado sąmonę ir nebegalėjo priešintis. Šios aplinkybės rodo, jog kaltininkai smurtą naudojo siekdami po to nekliudomai užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog S. G. mirtį lėmė ne tik nosies kaulų sužalojimas su atsiradusiomis komplikacijomis, bet ir visuma kitų sužalojimų, nes dėl tų sužalojimų jis prarado sąmonę, negalėjo priešintis, atsikelti, o tai turėjo įtakos mirčiai. Tokia teismo išvada neprieštarauja teismo medicinos ekspertizės išvadai, nes joje pateikta medicininė išvada dėl konkretaus sužalojimo ryšio su mirtimi, o teismas padarė išvadą dėl visų sužalojimų, padarytų bendrais kaltininkų veiksmais, reikšmės atimant gyvybę. Teismai pagrįstai pripažino, jog R. S. veikė tiesiogine, neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia, numatė gyvybės atėmimo galimybę, todėl tiesiogiai dalyvavo gyvybės atėmimo procese. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino švelnesniu baudžiamuoju įstatymu ir R. S. veiką perkvalifikavo iš 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktų į 1961 m. BK 105 straipsnio 5, 8 punktus, nes 1961 m. BK 105 straipsnio 1995m. birželio 8 d. įstatymo I-962 redakcija, galiojusi nusikaltimo padarymo metu, numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 15 metų, o šiuo metu galiojanti BK 129 straipsnio redakcija numato laisvės atėmimą nuo 5 iki 20 metų. Pirmuoju atveju bausmės vidurkis yra 11,5 metų, o antruoju 12,5 metų. Tuo remdamasis teismas perkvalifikavo R. S. veiką ir sušvelnino bausmę. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl bausmės skyrimo remiantis žemiausia sankcijos riba bei pagal kitą kodeksą paskirta bausme yra nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas bei jo 2002 m. spalio 29 d. įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas Nr. I-1162 nenumato tokių taisyklių perkvalifikuojant veikas iš senojo Baudžiamojo kodekso į naująjį Baudžiamąjį kodeksą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir tinkamai individualizavo bausmę, atsižvelgė į tai, kad R. S. davė teisingus parodymus apie esmines nužudymo aplinkybes, per slapstymosi nuo baudžiamojo persekiojimo laiką kitų nusikaltimų nepadarė. Taip pat pagrįstai atmetė R. S. prašymą pripažinti, jog jis į Lietuvą parvyko siekdamas padėti išsiaiškinti nusikalstamas veikas ir atlikti už jas bausmę, nes parvykimo būdas (neteisėtai kertant sieną) bei tolimesni jo veiksmai esant Lietuvoje, rodo, kad jis vengė prisistatyti teisėsaugos institucijoms. Todėl, kolegijos manymu, R. S. paskirta bausmė įstatymo taikymo aspektu atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. S. gynėjo kasacinį skundą atmesti.