Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. (V. N.) kasacinį skundą bei nukentėtųjų ir civilinių ieškovų E. K., V. K., V. E. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžiu V. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį nuteistas dešimties metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už V. K. daiktų iš jo būsto pagrobimą) – trejų metų laisvės atėmimo bausme, taip pat pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (už pasikėsinimą pagrobti V. K. automobilį) – dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. N. paskirta dešimties metų laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2008 m. birželio 25 d. Iš V. N. nukentėjusiesiems V. K., E. K. ir V. E. K. priteista 16 901,06 Lt padarytai turtinei žalai bei 900,28 Lt jų patirtoms procesinėms išlaidoms atlyginti; dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems palikta teisė kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pakeista Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžio dalis dėl V. N. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. V. N. padaryta nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paskirta laisvės atėmimo bausmė keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su trejų ir dvejų metų laisvės atėmimo bausmėmis, paskirtomis atitinkamai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, bei galutinė subendrinta bausmė V. N. paskirta keturiolika metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2008 m. birželio 25 d. V. N. pripažintas pavojingu recidyvistu. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 13 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 362 straipsniu, išnagrinėjus klausimą dėl nuosprendžio vykdymo metu kilusių neaiškumų pašalinimo, nutarta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad iš V. N. nukentėjusiesiems E. K., V. K. bei V. E. K. priteista po 5633,69 Lt padarytai turtinei žalai ir po 300,09 Lt jų turėtoms procesinėms išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, nukentėtųjų – atmesti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, prašiusių jų kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo – atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų – tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, V. N. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, po V. K. nužudymo išėjęs iš jo buto ir vaikščiodamas po miestą sugalvojęs suklaidinti nusikaltimo tyrimą, 2007 m. vasario mėn. naktį iš 4 į 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įsibrovė į patalpą – V. K. butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą – 2095 Lt vertės kompiuterio procesorių, 1280 Lt vertės muzikinį centrą „Technics“ ir 1578,50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N73“ su SIM kortele.

Taip pat V. N. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį nuteistasis už tai, kad 2007 m. vasario mėn. naktį iš 4 į 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po V. K. turto pagrobimo, suradęs jo bute automobilio raktus, juos paėmė, atrakino (duomenys neskelbtini) namo kieme esantį V. K. priklausantį 2000 Lt vertės automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, įsėdęs į jį, kėsinosi šį automobilį pagrobti, bet nesugebėjo užvesti automobilio variklio, t. y. nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai E. K., V. K. ir V. E. K. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir nuteistojo V. N. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus bei paskirti jam maksimalią laisvės atėmimo bausmę, taip pat priteisti iš V. N. nepatenkinto civilinio ieškinio dalį – 2158 Lt.

Skunde kasatoriai nurodo, kad byloje netinkamai pritaikytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Teismas nepagrįstai pripažino V. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, nuoširdų gailėjimąsi bei padėjimą išaiškinti nusikalstamas veikas. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad kasatoriui inkriminuotas nužudymas padarytas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Dėl šio asmens byla išskirta į atskirą tyrimą, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme V. N. savo bendrininko nenurodė ir teigė nusikaltimą padaręs vienas. Anot nukentėjusiųjų, V. N. apie padarytą nusikaltimą nepranešė savo noru, jo prisipažinimai pareikšti dėl byloje surinktų įrodymų ir nebuvo savanoriški. Savo parodymus V. N. stengėsi derinti prie esamų jo kaltės įrodymų, siekdamas sumažinti savo atsakomybę. Byloje esantys „nuoširdūs prisipažinimai“ padaryti teisminio nagrinėjimo metu, kai jau buvo pasibaigęs ikiteisminis tyrimas. Jis ne tik kad nepadėjo išaiškinti nusikaltimo, bet visą laiką klaidino ikiteisminį tyrimą ir teismus. Be to, ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendyje dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą nurodė, kad nuteistojo teiginiai vertintini kaip gynybinė pozicija, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Taip pat nukentėjusieji pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu iš kasatoriaus elgesio nebuvo matyti jokių elementaraus gailėjimosi požymių. Nukentėjusiųjų jis net neatsiprašė. Turtinė žala neatlyginta, o jos dydį bandoma netgi sumažinti, nors iš ikiteisminio tyrimo metu duotų V. N. parodymų matyti, kad turtinės žalos dydis nustatytas teisingai. Nuteistajam diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, priklausomybės nuo alkoholio sindromas, jis gydytas nuo narkotinės priklausomybės, todėl jam nesuvokiamos moralinės kančios ir kritiškas savo elgesio vertinimas. Be to, teismas nepasisakė dėl kitos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikos padarymo bendrininkų grupe. Tokį teiginį nukentėjusieji grindžia tuo, kad kaltinimas V. N. pateiktas dėl veikų, padarytų su nenustatytu asmeniu (asmenimis). Toliau skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nepritaikytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas (nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų), esant pagrindui taikyti šį įstatymą. Kasatoriai nesutinka su teismo išvada, kad nužudymas padarytas dėl asmeninių paskatų, ir yra įsitikinę, jog nuteistasis V. N. ėjo į butą, jau turėdamas tyčią pasisavinti jame buvusius daiktus. Motyvuodami tokią savo poziciją, nukentėjusieji teigia, kad V. N. iš buto pagrobtus daiktus iš karto nešė parduoti liudytojui A. V. Be to, nuo 2006 m. rugpjūčio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu surinktos V. N. mobiliojo telefono išklotinės įrodo išankstinį nusikaltimo planavimą. Nuo 2007 m. vasario 1 d. tarp V. N. priklausančio mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. V. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstos penkios SMS žinutės, o 2007 m. vasario 4 d., 9.55 val. V. N. skambino į A. V. mobiliojo ryšio telefoną ir kalbėjosi. Kitą kartą V. N. A. V. paskambino 2007 m. vasario 5 d., 1.34 val., po nusikaltimo įvykdymo, jau turėdamas pagrobtus daiktus, anksčiau sutartus perparduoti. Bendras V. N. ir A. V. kontaktų skaičius vien tik elektroniniu ryšiu buvo toks: 2007 m. vasario 5 d. devyni skambučiai ir aštuoniolika SMS; 2007 m. vasario 6 d. keturi skambučiai ir tiek pat SMS; 2007 m. vasario 7 d. septyni skambučiai ir dvi SMS. Šių faktų pagrindu kasatoriai tvirtina, kad jau 2007 m. vasario 1–4 d. V. N. ieškojo, kam parduoti pagrobtus daiktus, o 2007 m. vasario 5 d., 1.34 val. juos nunešė A. V. Tai įrodo, kad sumanymas užvaldyti V. K. turtą nuteistajam kilo ne vėliau kaip 2007 m. vasario 1 d., kai jau buvo ieškoma, kam jį parduoti. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad V. N. dešimt kartų teistas už nusikaltimus nuosavybei. Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog nuteistasis V. N. dar iki nužudymo atsinešė pas nukentėjusįjį maišus daiktams sudėti. Tačiau 2007 m. vasario 10 d. įtariamojo apklausos protokole V. N. patvirtino, kad, 2007 m. vasario 4 d., apie 22.00 val., iš Mindaugo g. esančios „Maxima“ parduotuvės su dviem prekybos centro „Maxima“ maišais atėjęs į (duomenys neskelbtini) butą, ieškoti draugo – liudytojo R. K., ir jo neradęs, bandė jo ieškoti to paties namo 80 bute. Liudytoja A. P. taip pat parodė, kad V. N. po nusikaltimo įvykdymo būtent „Maxima“ maišuose nešėsi iš buto pagrotus daiktus (T. 4, b. l. 87, 88). Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu atmesti civilinio ieškinio dalį dėl 2158 Lt priteisimo, motyvuojant tuo, kad nukentėjusieji su V. K. kartu negyveno, todėl mažai tikėtina, jog galėjo žinoti, kokius daiktus jis laiko namuose, o kokių nebeturi. Kasatorių manymu, tokios teismo išvados pagrįstos prielaidomis. Jie įsitikinę, kad visus jų nurodytus daiktus V. K. turėjo ir jie buvo pagrobti būtent po nužudymo. Kasatoriai nurodo, kad teismui buvo pateikti iš buto dingusio naujojo mobiliojo ryšio telefono „Nokia N70“ pirkimo 2007 m. sausio 21 d. dokumentai ir nuolat ant kaklo juostelės nešiojamo mobiliojo ryšio telefono „Nokia N73“ dokumentai. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į nuteistojo parodymus dėl paimtų telefonų. 2007 m. vasario 14 d. įtariamojo papildomos apklausos protokole apie „Nokia N70“ jis nurodė, kad „kai viskas buvo sudėta į maišus ir aš ruošiausi išeiti, pamačiau sekcijoje gulintį mobilųjį telefoną, kurį iškart įdėjau į vieną iš maišų“. Iš esmės analogiškus parodymus V. N. davė 2007 m. vasario 14 d. nuoširdžiame prisipažinime ir 2007 m. spalio 4 d. įtariamojo papildomos apklausos protokole. Tuo tarpu 2008 m. sausio 9 d. nuoširdžiame prisipažinime jau apie „Nokia N73“ jis parodė, kad parūkė ir nusprendė apvogti, paėmė kompiuterį, muzikinį centrą ir pamatė ant kaklo telefoną; jis buvo ant juostelės, o ši prispausta laidu, todėl jis telefoną nutraukė ir įmetė į maišelį. Kasatoriai tvirtina, kad tik dėl nuteistojo V. N. nusikalstamų veiksmų atsirado turtinė žala. Daiktai galėjo dingti, nes išeidamas iš buto V. N. paliko neužrakintas duris. Be to, kasatoriai pažymi, kad jie teisme davė priesaiką ir buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Netinkamas civilinio ieškinio išsprendimas suvaržė jų, kaip nukentėjusiųjų, teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Toliau skunde kasatoriai nurodo, kad byloje neteisėtai nepritaikytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas (nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai). Nukentėjusiųjų manymu, bylos duomenys patvirtina šio nužudymą kvalifikuojančio požymio buvimą V. N. veiksmuose. Iš viso V. K. kūne nustatyta daug trauminių poveikių: ne mažiau kaip šeši smūgiai į galvą (tai gyvybiškai svarbus organas), ne mažiau kaip septyni smūgiai peiliu į kaklą ir veidą bei kaklo suspaudimas kilpa. Įvairūs smurto būdai – mušė, badė, smaugė – veikos eiliškumas (smūgiai į galvą, vėliau badymas peiliu, po to smaugimas televizoriaus laidu) taip pat rodo V. N. itin didelį žiaurumą. Tai, kad smūgiai rankomis ir peiliu nebuvo mirtini, nuo nuteistojo noro nužudyti nepriklausanti aplinkybė. Pasisakydamas dėl šio kvalifikuojamojo požymio, apeliacinės instancijos teismas buvo prieštaringas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. N. kasacinis skundas bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. K., V. K., V. E. K. kasacinis skundas netenkintini.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka nurodytus BPK reikalavimus.

Dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalis)

BK 27 straipsnio 2 dalyje, be kitų atvejų, nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu.

Kasatorius V. N. nepagrįstai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažinti jį pavojingu recidyvistu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.11 punktu, išdėstė motyvuotas išvadas dėl BK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas laikėsi baudžiamajomo įstatymo reikalavimų ir, pripažindamas V. N. pavojingu recidyvistu, atsižvelgė į reikšmingas šiuo klausimu bylos aplinkybes.

Nuteistojo kasaciniame skunde pateiktas argumentas, kad teismas neteisingai nurodė, jog Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 8 d. nuosprendžiu jis iš esmės buvo pripažintas recidyvistu, atmestinas. Bylos duomenys patvirtina, kad V. N. labai sunkų nusikaltimą padarė prieš tai būdamas teistas devynis kartus, paskutinį iš jų – Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 8 d nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, t. y. už tyčinį apysunkį ir nesunkų nusikaltimus, neišnykus teistumams už anksčiau padarytas tyčines nusikalstamas veikas, taigi faktiškai būdamas recidyvistas.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis.

Iš nukentėjusiųjų kasacinio skundo turinio matyti, kad jie ginčija teismų nustatytą V. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas, nuoširdų gailėjimąsi dėl to ir padėjimą išaiškinti šias veikas.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savanoriškai, t. y. būtent savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar asmens parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažįstama tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių asmens dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, tai lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme.

Negalima sutikti su nukentėjusiųjų pozicija, kad nuteistojo V. N. prisipažinimai pareikšti tik dėl byloje surinktų įrodymų ir nebuvo savanoriški. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, detaliai išanalizavus šį klausimą, nurodytas skundo argumentas paneigtas. Teismas nustatė, kad V. N. pats atvyko į policijos komisariatą. Nors 2007 m. vasario 10 d. pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis V. N. neprisipažino padaręs nusikaltimus, tačiau netrukus po to, 2007 m. vasario 14 d., parašė nuoširdų prisipažinimą, nurodydamas esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes, tuo metu dar nežinodamas, kokiais jo kaltės įrodymais disponuoja pareigūnai. Šiame nuoširdžiame prisipažinime jis taip pat nurodė vagystės iš buto požymius, nors tai jam pareikštame pirminiame įtarime nebuvo inkriminuota. Savo nuoširdžiame prisipažinime duotus parodymus kasatorius patvirtino ir tą pačią dieną atliktoje įtariamojo apklausoje bei įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš esmės tokius pačius parodymus apie esmines bylos aplinkybes jis davė ir kitų apklausų ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu. Kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, tik po 2008 m. kovo 14 d. nuoširdaus prisipažinimo pasikėsinus pagrobti V. K. automobilį nuteistajam V. N. buvo pakeistas kaltinimas ir inkriminuota dar viena nusikalstama veika. Taigi tik nuteistojo nuoširdaus prisipažinimo pagrindu iš esmės paaiškėjo naujos nusikalstamos veikos požymiai, už kurią vėliau jis buvo nuteistas.

Pagal teismų sprendimus V. N. nenuteistas už nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe, todėl nukentėjusiųjų argumentas, kad, šios aplinkybės nuteistajam nepripažįstant, teismai negalėjo nustatyti ginčijamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atmestinas. Taip pat nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepaneigia kasatorių nurodomas faktas, kad V. N. pats nepranešė apie padarytus nusikaltimus. Tai neturi lemiamos įtakos sprendžiant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo.

Pažymėtina, kad nagrinėjamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas negali paneigti baudžiamojo proceso įstatyme numatytos asmens teisės į gynybą ir kaltės inkriminuojant jam tam tikrus veikos požymius neigimo galimybės. Dėl to ta aplinkybė, kad V. N. nepripažino nukentėjusįjį buvus bejėgiškos būklės, įvertinus, jog tai teisės klausimas, negalima teigti, kad nuteistasis neigė vieną iš esminių jam inkriminuotos veikos faktinių aplinkybių.

Atmestinas ir kitas nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentas, kad nuteistasis V. N. nuoširdžiai nesigailėjo padaręs nusikalstamas veikas. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes – atlyginti padarytą žalą, atsiprašyti nukentėjusiojo ir pan.

Teismai, įvertinę šiuo klausimu reikšmingus bylos duomenis, pagrįstai pripažino, kad nuteistojo V. N. prisipažinimas buvo nuoširdus, neapsimestinis. Ši išvada padaryta remiantis tuo, kad jau pirmajame nuoširdžiame prisipažinime V. N. nurodė, jog gailisi, užjaučia nužudytojo gimines, ir prašė atleidimo; kad labai gailisi jis patvirtino ir 2007 m. vasario 14 d. įtariamojo apklausos metu; tardamas paskutinįjį žodį pirmosios instancijos teisme jis atsiprašė nukentėjusiųjų už padarytą nusikaltimą, pripažino savo kaltę ir nurodė, kad nuoširdžiai gailisi; nukentėjusiųjų atsiprašymą jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, V. N. iš esmės nuoseklūs parodymai ir pagalba išsiaiškinant padarytas nusikalstamas veikas rodo, kad jis kritiškai vertino savo elgesį.

Dėl V. N. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir kitų padarytos veikos kvalifikavimo klausimų

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pavyzdžiui, nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą.

Išanalizavęs nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus dėl V. K. nužudymo kvalifikavimo kaip padaryto kankinant ar kitaip itin žiauriai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai juos atmetė. Bylos duomenys nepatvirtina tokio V. K. nužudymo būdo. Pagal teismo medicinos specialisto išvadą V. K. mirties priežastis buvo uždusimas, mechaniškai suspaudus kaklą kilpa; visi kiti jam padaryti sužalojimai – šeši smūgiai į galvą ir septyni smūgiai peiliu į kaklą bei veidą – buvo paviršiniai ir tiek atkirai, tiek kartu vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat byloje liko nepaneigti nuteistojo parodymai, kad nukentėjusiajam jis smūgiavo neilgai ir kad po to nukentėjusysis galėjo netekti sąmonės (atsilošė, nesigynė ir nugriuvo). Apklausos teisme metu teismo medicinos ekspertas T. Bimba išsakė nuomonę, kad kankinančio pobūdžio sužalojimų nukentėjusiojo kūne nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam suduotų smūgių ranka ir peiliu skaičius, smurtavimo pobūdis, trukmė, laikas bei intensyvumas nagrinėjamu atveju neatitinka kvalifikuoto – kankinat ar kitaip itin žiauriai – nužudymo požymių. Taigi nukentėjusiojo V. K. gyvybės atėmimo būdas nebuvo ypač žiaurus.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Jei sumanymas užvaldyti turtą kilo ir buvo įgyvendintas po to, kai kaltininkas nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių, ir pagal BK 178 straipsnį ar kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Atmestinas nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentas, kad V. K. nužudymas turėjo būti kvalifikuotas kaip padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus šiuo klausimu svarbius bylos duomenis ir, nesant jokių objektyvių, neginčytinų bei patikimų duomenų, kad sumanymas pagrobti V. K. priklausantį turtą V. N. kilo prieš nužudymą ar jo metu, priešingai, pasitvirtinus nuteistojo parodymams, jog nukentėjusįjį jis nužudęs, kilus tarp jų asmeniniam ginčui dėl moters, o vagystę iš buto įvykdęs po nužudymo, sugrįžęs į jį antrąjį kartą, pagrįstai nekvalifikavo V. K. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Kasaciniame skunde nurodomas intensyvus nuteistojo ir liudytojo A. V. bendravimas telefonu (SMS žinutėmis ir telefoniniais pokalbiais) po nukentėjusiojo V. K. nužudymo, nežinant šio bendravimo turinio, neturi jokios svarios įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl savanaudiškų paskatų buvimo nužudymo metu. Be to, liudytojas A. V. paneigė bet kokias sąsajas su V. N. įvykdytomis nusikalstamomis veikomis. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo V. N. glaudesnis bendravimas su liudytoju vyko tik po V. K. nužudymo.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tada, kai nužudomas nukentėjęs asmuo, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės po tokio smurto ar kitokių veiksmų panaudojimo. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl V. K. nužudymo kvalifikavimo kaip padaryto prieš bejėgiškos būklės asmenį skiriasi. Skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad V. K. nužudymo metu buvo bejėgiškos būklės. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su tokia šio teismo išvada, nes ją patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Įvertinęs įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra faktinių duomenų, jog nukentėjusysis V. K. įvykio metu buvo bejėgiškos būsenos, ir išdėstė motyvuotas išvadas šiuo klausimu. Teismas pripažino V. K. buvus bejėgiškos būklės dėl jo fizinių savybių, kurios rodė, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės negalios negalėjo aktyviai pasipriešinti. Teisingas apeliacinio teismo išvadas patvirtina šie bylos duomenys ir teismo išdėstyti motyvai.

Nukentėjusysis buvo neįgalus nuo vaikystės, turėjo antrąją invalidumo grupę, sirgo kojų ir rankų raumenų pareze, kai vaikščiodavo, krypuodavo, turėjo pusiausvyros sutrikimų. Teismo medicinos ekspertas T. Bimba, apklaustas apeliacinio bylos nagrinėjimo teisme metu, patvirtino, kad, atlikdamas nužudytojo kūno tyrimą, matė, jog dėl raumenų ligos nukentėjusiojo stuburo patologija buvo didelė; rankų ir kojų raumenų parezė yra rimta neurologinė liga, dėl kurios sutrinka raumenų funkcija, raumenys tampa silpni; jo teigimu, nukentėjusysis V. K. turėjo sunkiai valdyti rankas ir kojas; dėl raumenų silpnumo nukentėjusiajam išsivystę fiziniai trūkumai turėjo būti išoriškai matomi, o nukentėjusiojo judėjimas turėjo būti apsunkintas. Ekspertas išsakė nuomonę, kad tokios būklės asmuo negali pilnavertiškai gintis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pripažino, kad, nors įvykio metu V. N. ir buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau jo parodymai patvirtino, jog nuteistasis iš esmės suvokė aplinką ir veikė kryptingai bei apgalvotai. Pagal V. N. parodymus, apsisprendimą sugrįžti į įvykio vietą ir apvogti butą lėmė ir papildomas motyvas – noras suklaidinti nužudymo tyrimą. Taigi teismas laikė, kad girtumas netrukdė V. N. suvokti nukentėjusiojo neįgalumo. Nuteistojo teiginius, kad nukentėjusiojo neįgalumo jis nepastebėjo ir jo nesuvokė, teismas atmetė kaip gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas neignoravo ir kitų bylos duomenų, kurie rodė, kad nukentėjusysis V. K. galėjo pats savimi pasirūpinti ir nebuvo visiškai neįgalus, tačiau teismas šiuos duomenis pagrįstai vertino kaip neesminius ir neturinčius lemiamos įrodomosios reikšmės.

Esant šioms aplinkybėms, kurios patvirtina, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės negalios negalėjo aktyviai pasipriešinti, o nuteistasis V. N., esant akivaizdžiai nukentėjusiojo fizinei patologijai, jos negalėjo nepastebėti, laikytina, kad nukentėjusiojo V. K. neįgalumas pagrįstai teismo buvo pripažintas bejėgiška būkle.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

Kasaciniu skundu nukentėjusieji prašo iš nuteistojo V. N. priteisti atmestą civilinio ieškinio dalį – 2158 Lt už iš nužudytojo buto, jų manymu, nuteistojo pavogtus kitus nukentėjusiojo V. K. daiktus, nurodytus civiliniame ieškinyje.

Kasaciniame skunde detaliau išdėstyti tik motyvai dėl dviejų mobiliojo ryšio telefonų pagrobimo iš buto. Nors iš skundo argumentų iš tiesų matyti, kad nuteistasis V. N. davė nevienodus parodymus dėl to, iš kurios vietos bute pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, tačiau viso bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teismuose metu jis nuosekliai tvirtino, jog pagrobė tik vieną, o ne du, nukentėjusiajam priklaususius mobiliojo ryšio telefonus. Nesant neginčytinų įrodymų, kad būtent V. N. neteisėtai užvaldė abu telefonus, teismai pagrįstai netenkino nukentėjusiųjų prašymo priteisti turtinę žalą ir už tą mobiliojo ryšio telefoną, kurio pagrobimo nuteistasis nepripažino, ir taip, kaip reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, negrindė nuosprendžio abejonėmis bei prielaidomis.

Dėl kitų daiktų iš V. K. buto pagrobimo nukentėjusieji nenurodo konkrečių teisinių argumentų, paneigiančių apeliacinio teismo išvadas šiuo klausimu, todėl tokie skundo teiginiai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. N. kasacinį skundą bei nukentėtųjų ir civilinių ieškovų E. K., V. K., V. E. K. kasacinį skundą.