Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. patikslintą ieškinį atsakovui R. U. dėl patalpų pripažinimo asmenine nuosavybe, dėl naudojimosi tvarkos namų valdos žemės sklypu bei jame esančiu gyvenamuoju namu su ūkio pastatais ir kiemo įrenginiais, nustatymo bei ūkinių pastatų atidalinimo iš bendros dalinės nuosavybės, ir pagal atsakovo R. U. patikslintą priešieškinį V. D. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais tvarkos nustatymo ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Patikslintame priešieškinyje atsakovas nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad 0,3053 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) ir pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Gyvenamasis namas), bei du ūkiniai pastatai ir pirtis (toliau – ir Ūkiniai pastatai), esantys J. (duomenys neskelbtini)bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso ieškovui ir atsakovui. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre įregistruotas Gyvenamojo namo bendras plotas yra 138,16 kv. m. Teismo ekspertizės nustatytas – 192,77 m², t. y. 54,61 m² didesnis, nei nurodyta Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Tokiu būdu, kadangi ieškovui ir atsakovui priklauso po ½ Gyvenamojo namo, tai ieškovas ir atsakovas turėtų naudotis po 96,38 m² Gyvenamojo namo bendrojo ploto. Kaip nurodyta matavimus atlikusios matininkės V. K. 2021-03-19 aiškinamajame rašte, „patalpų rūsyje (pat. nuo R-1 iki R-4/38,85 kv. m.), verandos, pažymėtos plane 3a1/ž (patalpa 1-1/13,75 kv. m.) plotai pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą 2021-03-19 duomenimis neįregistruoti. Rūsiai R-1 ir R-2 (3.18 kv. m + 12.71 kv. m = 15.89 kv. m) įrengti atsakovo naudojamoje Gyvenamojo namo dalyje, o rūsiai R-3 ir R-4 (11,57 kv. m + 11,39 kv. m = 22,96 kv. m) – Ieškovo naudojamoje Gyvenamojo namo dalyje. Kadastrinių matavimų atlikimo metu nustatyta veranda, pažymėta plane 3a1/ž (patalpa 1-1/13,75 kv. m), taip pat yra įrengta ieškovo naudojamoje Gyvenamojo namo pusėje. Kadastrinių matavimų metu taip pat nustatyta, kad Gyvenamajame name yra neįrengtos pastogės patalpos, kurių plotai (skaičiuojant nuo 1,60 m aukščio) yra 35,24 kv. m (naudojasi Ieškovas) ir 30,09 kv. m (naudojasi Atsakovas). Kadangi šios patalpos, pagal ekspertizės akto nuostatas neįtrauktinos į Gyvenamojo namo bendrąjį plotą, tai ieškovo ir atsakovo naudojamos Gyvenamojo namo dalys atitinkamai mažintinos 35,24 ir 30,09 kv. m. Tokiu būdu, ieškovas V. D. faktiškai naudojasi 106,82 kv. m bendrojo ploto, o atsakovas R. U. – tik 85,97 kv. m. Tokiu būdu atsakovas R. U. netenka galimybės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiais 10,41 kv. m bendrojo ploto Gyvenamajame name. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad papildomi rūsiai, veranda būtų įrengtos, turtint kito bendraturčio sutikimą darbų atlikimui ir naudojamo ploto padidinimui. Be to, statybos-remonto darbai ieškovo naudojamoje Gyvenamojo namo dalyje atliekami ir šiuo metu. Kaip matyti iš byloje esančio plano „A. U. namų valdos žemės sklypo ribų planas“, jame atvaizduota, kokia žemės sklypo dalimi naudojosi A. U. (atsakovo tėvas) ir kokia dalimi – A. D. (A. U. sesuo ir ieškovo motina) bei pažymėtos ribos. Iš šio plano akivaizdu, kad jau mažiausiai nuo 1993 metų tarp buvusių bendraturčių susiklostė tokie santykiai dėl Žemės sklypo naudojimo: Žemės sklypo dalis riboja ir vieną nuo kitos skiria laužtinė linija, jungianti taškus 1 ir 7. Atsakovo tėvas iki nekilnojamojo turto dalies padovanojimo sūnui naudojosi Žemės sklypo dalimi, esančia į vakarus nuo nurodytos linijos, o ieškovo motina iki mirties – atitinkamai, rytine dalimi. Kaip matyti esant pažymėta plane, bendraturčiai buvo sutarę tik dėl ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimosi tvarkos (apie jį nustatyta bendrojo naudojimo žemė), dėl likusių ūkinių pastatų naudojimo susitarimas formaliai įregistruotas nebuvo, tačiau, vadovaujantis elementaria logika, nesant A. U. Žemės sklypo dalyje daugiau jokių bendro naudojimo žemės plotų bei servitutų, šiais menkaverčiais ūkiniais pastatais naudojosi A. U., o Ieškovo motina šiais Ūkiniais pastatais nesinaudojo niekada. Vėliau pusbroliai ieškovas ir atsakovas perėmę savo pirmtakų nuosavybę, perėmė ir nusistovėjusią naudojimosi tvarką, kuri yra ne tik faktinė, bet ir dar 2011 metais įregistruota registre, apie ką byloja plane esančios žymos. Kaip minėta, ekspertizės metu nustatyta, kad faktinis bendrasis Gyvenamojo namo plotas yra 192,77 kv. m. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas Gyvenamojo namo bendrasis plotas – 138,16 kv. m. Šiuo metu ieškovas V. D. faktiškai naudojasi 106,82 kv. m bendrojo ploto, o atsakovas R. U. – tik 85,97 kv. m. Tokiu būdu atsakovas R. U. netenka galimybės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiais 10,41 kv. m bendrojo ploto Gyvenamajame name. Kadangi byloje nėra duomenų apie kito bendraturčio sutikimą/sutikimus rekonstruoti Gyvenamąjį namą padidinant jo bendrąjį plotą, nėra rekonstrukcijos projektų su aiškiai išreikšta kito bendraturčio valia/sutikimu tokio projekto įgyvendinimui, laikytina, kad tokių sutikimų nėra duota. Jau vien ta aplinkybė, kad padidintas Gyvenamojo namo plotas nėra įregistruotas kadastre ir viešame registre yra įstatymo pažeidimas, todėl CK 4.77 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo atveju nėra taikytinos. Taikytinas turėtų būti CK 4.77 straipsnio 2 dalies reglamentavimas, pagal kurį padidinus bendrąjį daiktą ar jo vertę be kito bendraturčio sutikimo, atitinkamai padidėja visų bendraturčių dalys. Atsakovas R. U. sutinka palikti tokią naudojimosi Gyvenamuoju namu tvarką, kuri yra nusistovėjusi tarp šalių, tačiau už jam tenkantį mažesnį faktinį Gyvenamojo namo plotą prašys kompensacijos natūra – po ½ ūkinių pastatų ir ½ bendrojo naudojimo Žemės sklypo (bendrojo naudojimo – pagal 1993-10-12 „A. U. namų valdos žemės sklypo ribų planą“). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis 138,16 kv. m ploto Gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė - 18600 Eur, tokiu būdu 1 kv. m vertė yra 134,63 Eur (18 600 Eur : 138,16 kv. m = 134,62 Eur/kv. m). Padauginus atsakovui trūkstamus 10,41 kv. m iš 1 kv. m vertės, gauna, kad atsakovui mokėtinos kompensacijos dydis turėtų būti 1401,40 Eur (134,62 Eur/kv. m x 10,41 kv. m = 1401,40 Eur). Ūkinio pastato1 vidutinė rinkos vertė yra 1660 Eur, Ūkinio pastato-pirties – 367 Eur, Ūkinio pastato3 – 343 Eur. Tokiu būdu šalys pagal turimas nuosavybės vertes turi teisę naudotis turtu, kurio vertė po 1185 Eur (1660 Eur + 367 Eur + 343 Eur = 2370 Eur; 2370 Eur : 2 = 1185 Eur). Žemės sklypo, kurio plotas 30,53 arai, vidutinė rinkos vertė yra 17 400 Eur, tokiu būdu 1 aro vidutinė rinkos vertė yra 570 Eur (17400 Eur : 30,53 a = 569,93 Eur/a). Jau minėta bendro naudojimo žemė užima 164 kv. m., kas sudaro 1,64 aro. Pusė šio ploto sudaro 0,82 aro, kurių vertė būtų 467,40 Eur (0,82 a x 570 Eur/a = 467,40 Eur). Sudėjus po ½ visų ūkinių pastatų vertės ir ½ bendro naudojimo Žemės sklypo dalies vertės gauname 1652,40 Eur. Tokiu būdu palikus ieškovui naudotis atsakovui priklausančius 10,41 kv. m. Gyvenamojo namo bendrojo ploto, atsakovui turėtų būti sumokėta 1401,40 Eur dydžio kompensacija, kurią galima atiduoti natūra, priteisiant atsakovui 4 nekilnojamojo turto objektus: ½ ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ pastato-pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,82 a Žemės sklypo, kurių bendra vertė 1652,40 Eur. Tokiu atveju atsakovas privalėtų sumokėti ieškovui 251 Eur skirtumą tarp Gyvenamojo namo 10,41 kv. m vertės ir perduodamų nekilnojamojo turto objektų vertės. Patvirtinus naudojimosi tvarką pagal siūlomą seniai nusistovėjusią, dar šalių pirmtakų nustatytą naudojimosi Žemės sklypu tvarką, išsprendus, kad Gyvenamojo namo ieškovui tenka 10,41 kv. m. daugiau, nei atsakovui (kas yra faktiškai šiuo metu), kaip kompensaciją atsakovui perdavus nuosavybėn jam tenkančioje Žemės sklypo dalyje esančius pastatus, šalys galėtų kiekviena tvarkytis savojoje Žemės sklypo dalyje net nesusitikdamos ir būtų užkirstas kelias konfliktams kilti ateityje. Siūloma naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarka yra priimtina, nes: šalys naudotųsi nekilnojamuoju turtu pagal faktinę nusistovėjusią naudojimosi tvarką, kas atitinka ne tik teisingumo ir protingumo principus, bet ir kasacinio teismo formuojamą praktiką; naudojimosi dalys būtų maksimaliai arti prie idealiųjų turimų nuosavybės dalių, o susidaręs skirtumas būtų teisingai kompensuotas; nebeliktų prielaidų konfliktams kilti ateityje; tarp šalių nebeliktų ginčai dėl griūvančių ūkinių pastatų remonto, nes tuomet pareiga rūpintis ūkiniais pastatais tektų išimtinai atsakovui; daiktais būtų naudojamasi racionaliai, efektyviai ir ekonomiškai, t. y. kiekviena šalis naudotųsi pastatais/jų dalimi, esančiais jiems tenkančioje Žemės sklypo dalyje ir nebeliktų būtinybės vaikščioti per kitai šaliai tenkančią Žemės sklypo dalį (tomas 2, b. l. 177-184).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys atmestinas.

Patikslintas priešieškinis atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovui ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise, po ½ dalį priklauso žemės sklypas, 0.3053 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovui V. D. pagal 2019-06-26 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini)priklauso 1526/3053 žemės sklypo, atsakovui R. U. pagal 2016-06-08 Dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso 1527/3053 žemės sklypo, kurio bendras plotas 0.3053 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (tomas 1, b. l. 10-11). Taip pat ieškovui ir atsakovui priklauso po ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (tomas 1, b. l. 12-14). Iš į bylą pateiktos Namų valdos techninės apskaitos bylos bei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo nustatyta, kad pastato – gyvenamojo namo bendras plotas yra 138.16 kv. m. (tomas 1, b. l. 15-31). Iš namų valdos žemės sklypo ribų plano matyti, kad ankstesnių turto savininkų, turtą įgijusių1989-02-09 Dovanojimo sandorio pagrindu (tomas 1, b. l. 32-33), t. y. A. U. ir A. D., matyti, kad A. U. žemės sklypo plotą sudarė 1445 m², A. D. žemės sklypo plotą sudarė 1444 m², bendro naudojimo žemė – 164 m² (tomas 1, b. l. 34). Iš byloje esančio 2021-08-19 Teismo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad tikrasis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastriniais matavimais pamatuotas ir paskaičiuotas bendrasis plotas yra 192,77 m², o matininko A. B. atlikti namo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai yra teisingi (tomas 2, b. l. 158-173, 110-123).

Dėl ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų

Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti, kad naujai įrengtos gyvenamojo namo patalpos, pažymėtos plane 1-6, kurias sudaro 13,77 kv. m. esančios priestate, pažymėtas plane 4a/ž, rūsio patalpos R-3, kurias sudaro 11.57 kv. m. bei R-4, kurias sudaro 11.39 kv. m. priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise.

Ieškovas šiuo reikalavimu prašo pakeisti nuosavybės dalis bendrame turte. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad nuosavybės dalys turte abiem šalims priklauso po ½ dalį, o namo bendras plotas yra 138.16 kv. m. Byloje atlikus kadastrinius matavimus, nustatyta, kad šiuo metu namo plotas yra padidėjęs ir sudaro 192.77 kv. m. Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas gyvenamasis namas turi 2 atskirus butus, ir faktiškai šalys yra nusistačiusios kokiomis patalpomis naudojasi, nes pirma, tarp šalių nėra nustatyta ir įregistruota naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu, o antra nuosavybės teisė į daikto dalį ir teisė naudotis tam tikra dalimi yra skirtingas daiktines teises nustatančios sąvokos, kurios gali sutapti, gali ir nesutapti, tačiau viena nesąlygoja kitos. Vadinasi, neturi reikšmės, kiek namo patalpų faktiškai naudoja ieškovas ir atsakovas, jiems nuosavybės teise priklauso po ½ gyvenamojo namo dalį, nes tiek jiems priklauso pagal nuosavybės teisės įgijimo dokumentus.

Kitas svarbus momentas yra tai, jog šie ginčo statiniai iki šiol nėra įregistruoti. Teismo vertinimu yra svarbu, jog jau esant tarp šalių ginčui teisme dėl naudojimosi žemės sklypu bei ūkio statiniais nustatymo tvarkos, ir tik atsakovo reikalavimu byloje atlikus kadastrinius matavimus objektyviai paaiškėjo faktinė aplinkybė, kad namo bendras plotas yra padidintas. Teismo vertinimu, ši faktinė aplinkybė neleidžia sutikti su ieškovu, jog tarp prieš tai buvusių bendraturčių buvo sutarimas (žodinis sutikimas) dėl gyvenamojo namo padidinimo įrengiant verandą ir rūsio patalpas. Bet kuris protingas ir apdairus turto savininkas privalo elgtis taip, kad dėl jo veiksmų niekam nekiltų jokių abejonių. Todėl turto savininkas turėjo imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų išviešintas faktas, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo bendras plotas padidėjo nuo 138 kv. m. iki 192.77 kv. m., ir nustatyta tvarka įregistruoti naujai sukurtą daiktą. Tačiau tai nebuvo padaryta, todėl teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad šių naujų daiktų (verandos ir rūsių) pastatymui ieškovas (ar jo motina) turėjo bendraturčio sutikimą.

Be to, vien turėti bendraturčio sutikimą nepakanka tam, kad sukurti naują daiktą – pastatyti verandą ir įrengti rūsį, nes yra ir kita būtina CK 4.77 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga – įstatymo nustatytų taisyklių laikymasis, dėl ko būtų pagrindas pripažinti, kad ieškovas (jo pirmtakė) sukūrė naują daiktą (daikto dalį), dėl kurio atsiradimo būtų pagrindas perskaičiuoti nuosavybės teise turimas idealines dalis ginčo name. Šiai sąlygai taikyti ir pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Tai reiškia, kad šios sąlygos ieškovas byloje neįrodė (CPK 178 str.). Kaip jau minėta, tik bylos nagrinėjimo metu, ir tik atsakovui reikalaujant, byloje buvo išduotas teismo liudijimas, suteikiantis atsakovui teisę atlikti viso namo kadastrinius matavimus, ko pasekoje ir paaiškėjo aplinkybė apie namo bendro ploto padidėjimą. Kitų duomenų, pagrindžiančių, jog atlikti namo padidinimo darbai atitiko darbų atlikimo metu (pažymėtina, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie statybos darbų atlikimo laikotarpį) galiojusiems teisiniams reikalavimams, nėra.

Trečioji sąlyga, kad bendraturtis savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą, nagrinėjamu atveju nėra esminė, nes akivaizdu, jog šiuo klausimu tarp šalių ginčo nėra. Tačiau aplinkybė, jog naujos patalpos buvo įrengtos išimtinai ieškovo motinos lėšomis ir darbu, kaip ir ta aplinkybė jog į naujai įrengtas patalpas galima patekti tik per patalpas, kuriomis šiuo metu naudojasi ieškovas, kaip jau teismas pažymėjo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir nekeičia fakto, jog kitų būtinų įstatyme įtvirtintų sąlygų ieškovas (jo pirmtakė) nesilaikė. Todėl teismas nemato jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad idealios nuosavybės teisės dalys, nustatytos pradinėje 1989-02-09 Dovanojimo sutartyje, pasikeitė, ir dėl to šis ieškovo reikalavimas atmestinas.

Dėl ieškovo pareikštų dviejų alternatyvių reikalavimų nustatyti naudojimosi tvarką žemės sklypu ir statiniais.

Pasisakant dėl šių reikalavimų, svarbu pažymėti, jog ginčas tarp šalių yra kilęs tik dėl kelių objektų – tai trijų ūkio pastatų (ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), naudojimosi tvarkos bei atidalijimo, bei atitinkamai žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos, nes dėl gyvenamojo namo patalpų priskyrimo naudojimui ieškovui ir atsakovui, ginčo tarp šalių nėra. Todėl vertindamas ieškovo pasiūlymus, dėl tos dalies, kurioje tarp šalių ginčo nėra (t. y. gyvenamojo namo patalpų), teismas nepasisakys.

Taigi, pirmuoju alternatyviu reikalavimu ieškovas prašo nustatyti naudojimosi tvarką žemės sklypu ir statiniais tokiu būdu, kad įvertinus ieškovo atliktus paskaičiavimus, ginčo ūkio statiniai, konkrečiai ūkio pastatas, 2I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po ½ dalį būtų paskirtas naudotis ieškovui ir atsakovui, dalis žemės sklypo 169 kv. m. būtų paskirta bendram naudojimui (pagal pateiktą žemės naudojimo tvarkos planą (tomas 2, b. l. 106, 108), ūkio pastatas - pirtis, pažymėjimas plane 3I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 21.00 kv. m., atidalintas iš bendros dalinės nuosavybės ir paskirtas ieškovui, ūkio pastatas - pirtis, pažymėjimas plane 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 14.00 kv. m. atidalintas iš bendros dalinės nuosavybės ir paskirtas atsakovui.

Kaip matyti iš pateiktų planų, bendro naudojimo objektas – ūkio pastatas 2I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris po ½ dalį būtų paskirtas naudotis ieškovui ir atsakovui, ieškovui atidalintas ūkio pastatas - pirtis, pažymėjimas plane 3I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir bendro naudojimo 169 kv. m. žemės sklypo dalis yra toje žemės sklypo dalyje, kuri būtų paskirta naudotis atsakovui R. U..

Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalies nuostatas kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudoti bendraturčiams priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kadangi gali būti ne vienas nuosavybės teisės objekto savininkas, bet savininkų daugetas, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik visų bendraturčių sutarimu, nepriklausomai nuo jų turimos bendrosios nuosavybės dalies dydžio. Tai reiškia, kad bet kokiu bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimu bendraturčiai turi susitarti. Vis dėlto jeigu bendro susitarimo bendraturčiams pasiekti nepavyksta, tarp bendraturčių kilęs ginčas dėl bendro daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos gali būti išsprendžiamas teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

Žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti, vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009; 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2011-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

Sprendžiant klausimus, susijusius su naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymu, įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kokios aplinkybės turi būti įvertintos, sprendžiant dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, t. y. teismai turi atsižvelgti į bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinti nesutarimo priežastis, siekti, jog nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pateiktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją. Siekdami šių tikslų, teismai turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Taigi, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinių santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis) ir yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2001; 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003).

Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo šalių pareiga yra pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus.

Taigi teismas, įvertindamas įstatymo reikalavimus bei formuojamą kasacinio teismo praktiką sprendžia, jog ieškovo pateiktas I alternatyvus reikalavimas nėra tinkamas ir juo remiantis negali būti nustatyta naudojimosi tvarka nekilnojamuoju turtu bei atliktas atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šalių (bendraturčių) santykiai yra konfliktiški, šalims nepavyksta konstruktyviai bendrauti ir bendradarbiauti, todėl tokia naudojimosi tvarka, kokia yra pateikiama ieškovo I alternatyviame variante, visiškai neatitinka to tikslo, kokio turi būti siekiama, t. y. užtikrinti, kad šalys galėtų patogiai, netrukdydamos vienai kitai, naudotis savo turimo turto dalimi. Tokia išvada darytina dėl to, jog kaip matyti iš I alternatyvaus reikalavimo, vienu ūkiniu pastatu šalys turėtų naudotis bendrai, vienas ūkio pastatas priklausytų tik ieškovui, bei būtų nustatytas bendro naudojimo žemės plotas, kuriuo būtų sudaroma galimybė ieškovui prieiti prie asmeninio ūkio pastato ir bendro naudojimo ūkio statinio. Tai akivaizdžiai pažeistų atsakovo interesus, be to, šalys nebūtų lygiavertėje padėtyje, kadangi toje žemės sklypo pusėje, kuri būtų paskirta naudojimui ieškovui, nėra jokių bendro naudojimo objektų, ir tokiu būdu ieškovas išsaugotų savo turimos turto dalies privatumą, o atsakovas – ne. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas netarnautų bendraturčių teisių apsaugai ir neužtikrintų ir kitos būtinos sąlygos – neužkardytų ginčų ir nesutarimų tarp šalių, priešingai, galimai keltų naujus ginčus. Visa tai rodo, jog tokia naudojimosi tvarka nėra racionali, patogi, ji netarnautų geresniam nuosavybės valdymui, ir šia tvarka nebūtų tinkamai apsaugomi ir užtikrinami atsakovo interesai. Dėl išvardinto, teismas sprendžia, jog tokia naudojimosi turtu tvarka negali būti nustatyta.

Kitu alternatyviu variantu, pažymėtu Nr. II, ieškovas iš esmės siūlo ginčo turto atidalijimą iš bendros dalinės nuosavybės natūra. Šio pasiūlymo esmė, kad trys bendro naudojimo objektai – ūkio paskirties statiniai būtų priteisti atsakovui natūra, o ieškovui už šį atsakovui natūra priteistą turtą būtų kompensuota taip pat natūra kitu turtu – žeme. Pagal šį ieškovo siūlomą variantą atsakovui naudojimui būtų paskirta žemės sklypo dalis, kurios dydis 1309.00 kv. m., ieškovui – 1740.00 kv. m., o bendro naudojimo sklypo dalis sudarytų 4 kv. m. (tomas 2, b. l. 107).

Kiekvienas bendraturtis, įgyvendindamas savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali savo nuožiūra rinktis tarp atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, be to, tam tikrais atvejais (pvz., kai nėra įmanomas visiškas bendro daikto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės) yra galimas mišrus šių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų taikymas. Tiek atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, tiek nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, būtina užtikrinti visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo turtas (3 ūkio paskirties pastatai) yra seni, mediniai ūkio paskirties pastatai (tomas 1, b. l. 39, 40, 41). Iš esmės jie neturi išliekamosios vertės, tai yra akivaizdžiai nedidelės vertės turtas. Ieškovas šį mažos vertės turtą nori natūra keisti į absoliučiai nelygiavertį nekilnojamąjį turtą – žemę. Žemė niekada nenusidėvi ir visuomet išlieka vertinga, o ūkio pastatai – nuvertėja. Be to, teismo vertinimu esminė aplinkybė šioje vietoje yra tai, kad ginčo žemės sklypas yra Anykščių miesto centrinėje dalyje, vaizdingoje vietoje – (duomenys neskelbtini), netoli upės, todėl objektyviai tokio žemės sklypo kvadratinis metras ir menkavertis ūkio pastatas negali būti tie ekvivalentai, kuriais natūra galėtų būti išsprendžiamas bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo klausimas. Be to, reikia pažymėti, kad ieškovo pateiktas pasiūlymas yra apskaičiuotas ne pagal objektyvų viso turto rinkos vertės apskaičiavimą, nes šioje byloje nekilnojamasis turtas nebuvo įvertintas rinkos verte, o pasitelkus VĮ Registrų centre esančius duomenis apie turto vertę, kas tik dar kartą patvirtina, kad tokie skaičiavimai negali būti laikomi objektyviais, proporcingais ir nepažeidžiančiais šiuo atveju atsakovo interesų. Pastebėtina, jog atsakovas, nesutikdamas su ieškovo teikiamais pasiūlymais, visą laiką nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jo pagrindinis interesas yra išlaikyti ½ dalį žemės sklypo, dėl ko jis pradiniame derybų etape siūlė ieškovui išpirkti iš jo sandėliukus (ūkio paskirties pastatus), esančius jo naudojamoje žemės sklypo dalyje (su šiuo reikalavimu nesutiko ieškovas), o tai tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, kad ieškovo siūlomas II alternatyvus variantas neatitinka proporcingumo principo bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Todėl šis ieškovo reikalavimas negali būti patenkintas.

Be to, teismui netenkinus ieškovo reikalavimo dėl naujai įrengtų gyvenamojo namo patalpų pripažinimo ieškovo asmeninės nuosavybės teise valdomu turtu, konstatuotina, jog šia turto dalimi pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį yra padidėjusios abiejų bendraturčių dalys proporcingai. Šiuo atveju yra reikšminga, kad ieškovas, teikdamas du alternatyvius variantus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir atidalijimo, į skaičiavimus neįtraukė gyvenamojo namo ploto padidėjimo, dėl ko visi ieškovo pateikti skaičiavimai, remiantis kuriais yra pareikšti šie alternatyvūs reikalavimai, laikytini neatitinkančiais faktinės situacijos.

Apibendrindamas aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad ieškovo patikslinti ieškininiai reikalavimai yra atmestini.

Dėl atsakovo patikslinto priešieškinio

Patikslintu priešieškiniu atsakovas prašo nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu įvertindamas, kad ieškovui tenka didesnė gyvenamojo namo dalis (dėl naujai įrengtų patalpų), todėl už ieškovui tenkančią didesnę gyvenamojo namo dalį atsakovas prašo kompensacijos natūra, priteisiant jam iš ieškovo po ½ dalį trijų ūkio pastatų ir 0,82 arų žemės sklypo, bei sumokėti 251 eurų dydžio piniginę kompensaciją. Žemės sklypo naudojimosi tvarką prašo nustatyti tokią, kokia yra nurodyta namų valdos žemės sklypo ribų plane, tačiau panaikinant bendrojo naudojimo žemės plotą.

Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo šalių pareiga yra pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Tiek atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, tiek nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, būtina užtikrinti visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.

Teismas, įvertinęs atsakovo patikslintame priešieškinyje pasiūlytą tiek naudojimosi gyvenamuoju namų tvarką, tiek ir teikiamą pasiūlymą dėl kompensavimo natūra, sprendžia, jog šis atsakovo pasiūlymas iš esmės yra priartėjęs prie tokio varianto, kuris galėtų užtikrinti abiejų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Atsakovo pateikto pasiūlymo dalis, kuri nustato šalių naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu, teismo vertinimu yra teisinga, racionali, ir svarbiausia, atitinkanti nusistovėjusią tvarką. Taip pat sutiktina, kad ieškovui tenkanti didesnė gyvenamojo namo dalis gali būti kompensuojama kitu turtu, t. y. priteisiant atsakovui jo valdomo žemės sklypo dalyje esančius bendro naudojimo ūkio pastatus. Toks kompensacijos natūra būdas laikytinas tinkamu bei atitinkančiu abiejų bendraturčių interesus.

Tačiau be naudojimosi namu tvarkos nustatymo ir ūkio paskirties pastatų atidalinimo kaip kompensacijos, atsakovas savo pasiūlymu siekia bendro naudojimo žemės sklypo (164 m²) dalį atidalinti tokiu būdu, kad visa 164 m² dalis jam atitektų natūra. Ši atsakovo teikiamo pasiūlymo (projekto) dalis laikytina ydinga.

Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl turto atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendroji daikto atidalijimo taisyklė – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019).

Priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021).

Šiuo atveju atsakovas, kuris akivaizdžiai viso proceso metu siekė vienintelio tikslo, o būtent, kad žemės sklypas šalims būtų paskirtas po ½ dalį, ir kategoriškai nesutikdamas su ieškovo siūlymais dėl atidalijimo natūra, kuomet už ūkio paskirties pastatus ieškovui būtų kompensuojama žeme, pats teikia ieškovui pasiūlymą, akivaizdžiai pažeidžiantį pastarojo interesus. Pagal šį atsakovo pasiūlymą 0,82 a žemės sklypo dalis būtų priteista natūra atsakovui kaip kompensacija už ieškovui tenkančią didesnę dalį gyvenamojo namo bei ūkio pastatus. Be to, atsakovas tiek žemės sklypą, tiek ūkio pastatus, tiek gyvenamąjį namą įvertina VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine rinkos verte, bei atlikęs aritmetinius skaičiavimus apskaičiuoja jam tenkančio turto dalį pinigine verte, ko išdavoje ieškovui dar yra sumokama 251 eurų dydžio kompensacija kaip skirtumas tarp gyvenamojo namo 10.41 kv. m. vertės ir atsakovui perduodamų nekilnojamojo turto objektų vertės. Toks paskaičiavimas nėra teisingas.

Pasisakydamas dėl ieškovo pareikštų patikslinto ieškinio reikalavimų, teismas šioje byloje nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju šalių valdomo turto objektai – ūkio pastatai ir žemė – yra absoliučiai nelygiaverčiai. Ir šioje byloje tai yra kertinis momentas, dėl ko visi šalių pateikti pasiūlymai yra atmetami. Būtent kaip neadekvačiai nelygiaverčio teismas netenkino ieškovo II alternatyvaus reikalavimo. Todėl vertinant atsakovo pateiktą pasiūlymą, jis laikytinas ydingu visų pirma dėl to, kad nėra atliktas nepriklausomas nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas (ši pastaba adresuojama abiem šalims), o antra, dėl to, jog bendro naudojimo žemės sklypo dalį (164 m²), kuri pagal atsakovo pasiūlymą yra dalinama po ½ abiem bendraturčiams, galima atidalinti natūra be jokio nepageidaujamo poveikio ir be jokios neproporcingos žalos nekilnojamojo turto objektams. Toks bendro naudojimo žemės sklypo dalies padalinimas, priešingai nei šiuo metu pateiktasis atsakovo, kuris akivaizdžiai yra nepalankus ieškovui ir pažeidžia jo interesus, tikrai nepažeistų nei vieno bendraturčio interesų ir būtų teisingas. Tačiau tokio projektinio pasiūlymo atsakovas nėra pateikęs.

Dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo patvirtinti naudojimosi 0,3053 ha žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal faktinį naudojimą, taikomą dar iki šalims perimant nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį turtą: nustatyti, kad V. D. ir R. U. naudojamas žemės sklypo dalis riboja A. U. namų valdos žemės sklype nurodyta laužtinė linija pažymėta skaičiais 1-2-3-4-5-6-7; nustatyti, kad V. D. paskiriama naudotis rytine žemės sklypo dalimi iki ribojančios linijos; nustatyti, kad R. U. paskiriama naudotis vakarine žemės sklypo dalimi iki ribojančios linijos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pateiktas siūlymas dėl naudojimosi tvarkos bei turto atidalijimo netenkinamas, nes atsakovo pateiktas pasiūlymas būtent dalyje dėl bendro naudojimo žemės sklypo dalies yra ydingas, nelieka pagrindo spręsti ir reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo.

Atsakovas priešieškinyje teigė, kad naudojimosi tvarka ginčo žemės sklypu yra įregistruota registre. Iš VĮ Registrų centro išrašo yra akivaizdu, kad nėra registruotas juridinis faktas, kad yra nustatyta naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarka. Todėl atsakovo teiginiai apie tai, kad yra nustatyta naudojimosi tvarka ginčo žemės sklypu, kuri dar ir yra įregistruota, yra laikytini niekuo nepagrįstais ir yra atmestini.

Tuo tarpu vertinant aplinkybę, jog tarp buvusių ginčo turto savininkų galimai buvo susitarimas dėl ūkinių pastatų naudojimosi tvarkos, galima sutikti, kad ginčo turto pirmtakai galėjo turėti tokį susitarimą. Šią aplinkybę iš esmės patvirtino ir ieškovas, nurodydamas, jog jo mama naudojosi ½ dalimi didžiojo ūkio pastato (2I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 91.00 kv. m.), ir nesinaudojo dviem mažaisiais ūkio pastatais. Tačiau ar tokių duomenų pakanka tam, jog būtų galima neabejotinai pagrįsti, kad po ūkio pastatu 3I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 21.00 kv. m., ir ūkio pastatu 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 14.00 kv. m., esanti žemė naudojimuisi turi būti paskiriama atsakovui nesprendžiant klausimo dėl kompensavimo, vienareikšmiško atsakymo nėra. Dėl to tarp šalių yra ginčas. Teismas, spręsdamas bylą dėl naudojimosi žemės sklypu, kuriame yra ir žemės sklypo bendraturčiams priklausantys statiniai, tvarkos nustatymo, pirmiausiai turi nustatyti, kokia po kiekvienu statiniu esančio žemės sklypo ploto dalis priskirtina kiekvienam sklypo bendraturčiui proporcingai jo turimai statinio daliai. Tačiau įvertinant, jog šioje byloje klausimas dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu nespręstinas dėl aukščiau išdėstytų argumentų, dėl šios aplinkybės teismas plačiau nepasisako, tik atkreipia šalių dėmesį, jog ateityje teikiant pasiūlymus (projektus) turėtų būti teikiami tokie pasiūlymai (projektai), kurie sudarytų galimybę spręsti dėl įvairių galimų alternatyvių variantų.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Teismo atsisakymas tvirtinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017, 18 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020, 57 punktas).

Nagrinėjamu atveju nei viena iš šalių dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo ar atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nepateikė tokio pasiūlymo (projekto), kuris būtų priimtinas abiem pusėms, nei vienu pasiūlymu, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, nepasiekiama, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, ar pateikti pasiūlymai būtų racionalūs, protingi, proporcingi ir padėtų geriau valdyti nuosavybę. Dėl šių priežasčių ir ieškovo, ir atsakovo reikalavimai atmetami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies.

Pažymėtina, kad CPK 93 straipsnio 1 – 3 dalyse yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (dydžiui). Taigi bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė nedažna situacija, kuomet byloje abi šalys buvo pareiškusios reikalavimus, tačiau nei viena iš šalių bylos nelaimėjo, nes tiek patikslintas ieškinys, tiek ir patikslintas priešieškinis yra atmesti. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog šioje byloje nėra laimėjusios šalies, o yra tik dvi pralaimėjusios, sprendžia, jog teisingiausiai šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio, advokatų pagalbos apmokėjimo, ekspertizės apmokėjimo) klausimas bus išspręstas, jei kiekviena iš šalių visa apimtimi pasiliks prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. bylinėjimosi išlaidos nebus paskirstomos ir priteisiamos (CK 1.5 str.).

Byloje susidarė 12,61 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios lygiomis dalimis, po 6,30 Eur priteistinos iš ieškovo ir atsakovo valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259-260 straipsniais, 268-271 straipsniais, 273, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškovo V. D. patikslintą ieškinį atmesti.

Atsakovo R. U. patikslintą priešieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo R. U., a. k. (duomenys neskelbtini) po 6,30 Eur (šešis eurus 30 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmus.