Kauno apygardos teismo nuosprendis

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde A. N. prašo Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti, išteisinti jį, o pripažinus jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 93 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, sumažinti nukentėjusiam priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

3.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas, nagrinėdamas bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nulėmusių neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą. Nustatydamas esmines įvykio faktines aplinkybes, teismas savo išvadas grindė vien tik nukentėjusiojo prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais įrodymais, tuo esmingai pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui ir jo kaltės nustatymui, nepagrįstos visapusišku ir nešališku reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu, akivaizdžiai prieštarauja ištirtiems bylos įrodymams. Vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir jo kaltės, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik mano kaltę pagrindžiančius įrodymus, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus ignoravo. Visas neaiškias situacijas ir aplinkybes teismas tendencingai vertino jo nenaudai, tuo pažeisdamas in dubio proreo principą ir jo konstitucinę teisę į teisingą teismo procesą. Be to, kvalifikuodamas jo veiksmus, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie esminiai proceso ir materialiosios teisės pažeidimai sukliudė pirmosios instancijos teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Šalies argumentai

3.3. Mano, kad dėl konflikto su A. S. yra kalti abu, nes A. S. trenkė jam, o jis trenkė atgal. Jei nebūtų A. S. jo puolęs, nebūtų buvę ir konflikto. Anksčiau su A. S. nekonfliktavo, labai gerai sutardavo, bet prieš porą metų viskas pasikeitė, abu laiko pyktį. Kas sumušė A. S., nematė, M. P. tikrai A. S. nemušė, nes visą laiką mušėsi su S. P.. Nematė, kaip A. S. atsidūrė už automobilio. A. S. nespyrė ir nematė, kad kiti jį spardytų.

3.4. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. nurodo, kad jo parodymus dėl visų esminių aplinkybių patvirtino ir kiti nuteistieji. Pirmosios instancijos teismas jo parodymus atmetė visa apimtimi, nepateikdamas išsamių teisinių argumentų, o vien tik abstrakčia hipotetine prielaida, kad jo parodymus paneigia kiti bylos įrodymai. Pažymima, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog kaltu prisipažino dalinai, t. y. savo kaltės neneigė, pripažino, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam ir padarė jam kūno sužalojimų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, bet jis negali sutikti su faktinėmis kaltinimo aplinkybėmis, kadangi toks sutikimas prieštarautų baudžiamojo proceso normoms ir jo teisei į gynybą bei teisingą teismo procesą, inter alia teisę būti nubaustam už konkrečią veiką (nusikalstamus veiksmus).

3.5. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų ir argumentų, teismas visas faktines bylos aplinkybes dėl jo kaltės nustatė iš esmės vien nukentėjusiojo A. S., jo sutuoktinės liudytojos J. S. šališkais, neobjektyviais ir nepatikimais įrodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai.

3.6. Vertindamas nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą teismas nesilaikė imperatyvių nuostatų, jog liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Abejones nukentėjusiojo parodymų efektyvumu ir šališkumu kelia tai, kad tarp jo tėvo V. N. šeimos ir kaimynų S. šeimos jau keli metai yra konfliktiški santykiai, abi konflikto pusės reiškia vieni kitiems pretenzijas dėl pagrįstų ir nepagrįstų dalykų, tarpusavio konfliktus sprendžia ne geranorišku susitarimu, o ginčais, įžeidinėjimais, dažnai pasitelkiant policijos pareigūnus, rašinėjant skundus.

3.7. Nukentėjusysis A. S. neigia nuteistojo A. N. parodymus, kad jis jam sudavė du smūgius susitikęs su juo tarp vartų, o nurodo visiškai kitas, išgalvotas jo suduotų smūgių aplinkybes. Tuo jis siekia nuslėpti faktą, kad pats pirmas sudavė nuteistajam A. N. į veidą, be to, jis visiškai neigia sudavęs smūgius ir sužalojęs nuteistojo A. N. šeimos narę J. P., kas objektyviai nustatyta šioje byloje ištirtais įrodymais. Savo išgalvotų įvykių versija nukentėjusysis siekia dar labiau apsunkinti jo teisinę padėtį, įraukti jį į bendrininkų grupę, ir tai daro iš keršto dėl anksčiau susiklosčiusių santykių.

3.8. Teismas visus liudytojos J. S. parodymus pripažino teisingais, patikimais visa apimtimi ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau tokios teismo išvados yra nepagrįstos, kadangi vertindamas jos parodymų turinį teismas neatsižvelgė į jos parodymų nelogiškumą, vidinius prieštaravimus, bei tai, kad ji yra nukentėjusiojo sutuoktinė, dėl anksčiau susiklosčiusių konfliktiškų santykių ji yra šališka, linkusi apkalbėti priešiškos konflikto pusės kaltinamuosius asmenis ir jiems kenkti.

3.9. Teismas liudytojos J. P. parodymus, nors jie atitinka visus BK 20 straipsnio 1 - 4 dalyse keliamus reikalavimus, atmetė visa apimtimi ir jais nesivadovavo, motyvuojant tuo, kad ji yra neigiančių savo kaltę kaltinamųjų V. N. sugyventinė, M. P. motina ir A. N. šeimos narė, todėl kaltinamiesiems esant jos artimiems žmonėms, ji negali būti objektyvi ir bešališka. Tokios teismo išvados nepagrįstos, prieštarauja teisei. Pirma, sutiktina su išvada, kad asmuo dėl artimų santykių su kaltinamaisiais gal būti šališkas, pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokio asmens parodymai gali būti pripažinti šališkais ir nepatikimais. Tačiau šioje byloje teismas bešališkais ir patikimais įrodymais pripažino liudytojos J. S., kuri yra nukentėjusiojo sutuoktinė, parodymus. Akivaizdu, kad ji turi suinteresuotumą liudyti savo sutuoktinio naudai ir keršyti kaltinamiesiems. Tokiu būdu teismas, tuos pačius faktus traktuodamas skirtingai, pažeidė lygybės prieš įstatymą, rungimosi principus ir pademonstravo išankstinį palankų nusistatymą nukentėjusiojo ir priešišką nusistatymą kaltinamųjų atžvilgiu. Antra, teismas klaidingai ir šališkai interpretavo neginčytinas faktines bylos aplinkybes, nustatytas tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamųjų ir kitų asmenų, tiek pačios liudytojos J. P. parodymais. Vertindamas jos parodymus, teismas nutylėjo jos pačios nurodytą aplinkybę, kad smurto proveržis prasidėjo būtent po to momento, kai nukentėjusysis J. P. sudavė smūgį į veidą (ką objektyviai patvirtina specialisto išvadoje konstatuoti jos veido sužalojimai, ir šios aplinkybės teismas nepaneigė).

3.10. Skundžiamame nuosprendyje liudytojos S. A. nurodytos itin reikšmingos aplinkybės dėl J. S. buvimo vietos A. S. mušimo kieme momentu nutylėtos, neįvertintos, nepateikta jokių argumentų, kodėl šia liudytojos parodymų dalimi teismas nesivadovauja ir juos atmeta. Vertindamas liudytojos J. S. parodymus ir juos pripažindamas teisingais, teismas nepalygino jų su liudytojos S. A. parodymų dalimi, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymima, kad liudytojos S. A. parodymai nekelia jokių abejonių dėl jų teisingumo ir patikimumo, kadangi ji nėra kaltinamųjų giminaitė ar pažįstama, ir nors yra nukentėjusiojo šeimos draugė, jos parodymai objektyvūs, nešališki, patikimi.

3.11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tai, jog A. N. kieme mušė ir spardė nukentėjusįjį iš esmės nepatvirtino ir liudytojas S. P.. Šio liudytojo parodymai dėl nukentėjusiojo mušimo ir spardymo kieme skundžiamame nuosprendyje motyvuoti netinkamai, neatsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes, t. y. nutylint aplinkybę, kad buvo trys jaunuoliai, o gal net keturi, ir vyriškis. Toliau motyvuojamojoje dalyje, nutylėjus šią aplinkybę, kad buvo keturi jaunuoliai, atsižvelgiant į liudytojo nurodytą aplinkybę, kad vienas jaunuolis puolė prie jo, o trys puolė prie A. S., iš to teismas padarė išvadą, kad tarp A. S. puolusių trijų asmenų buvo ir jis. Toks šio liudytojų parodymų vertinimas, juos klaidingai interpretuojant, priderinant prie kaltinimo aplinkybių, nutylint reikšmingą informaciją, prieštarauja imperatyvioms proceso teisės normoms. Toks šio liudytojo parodymų vertinimas, juos klaidingai interpretuojant, priderinant prie kaltinimo aplinkybių, nutylint reikšmingą informaciją, prieštarauja imperatyvioms proceso teisės normoms.

3.12. Byloje yra liudytojos J. S. padarytas vaizdo ir garso įrašas, kuriame visos aplinkybės yra užfiksuotos, tačiau teismas, vertindamas nuteistojo A. N. veiksmus, nesivadovavo šiuo vaizdo įrašu ir nepateikė teisinių argumentų dėl vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių vertinimo nustatant nuteistojo A. N. kaltę ir vaidmenį darant nusikalstamą veiką.

3.13. Nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus. Šią aplinkybę patvirtino visi kaltinamieji, liudytojai J. P., M. S., R. Z., R. K. (jie visi trys yra policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą pagal iškvietimą), A. B. (GMP vairuotojas), E. B. (GMP specialistė), S. P., J. S.. Teismas, nustatinėdamas nukentėjusiojo blaivumą/neblaivumą kritiškai vertino A. B. parodymus, kad nukentėjusysis buvo girtas ir net atvykus GMP policijos pareigūnų akivaizdoje elgėsi agresyviai, toliau provokavo konfliktą, tačiau A. B. parodymus teismas palygino tik su liudytojos med. felčerės E. Ž. parodymais, akcentuodamas kad E. Ž. turi medicininį išsilavinimą ir vien tik tuo pagrįsdamas išvadą, kad nukentėjusiojo elgsena ir kalbėsena buvo sąlygota jo patirtų sužalojimų. Tokia išvada nelogiška ir nepagrįsta. E. Ž. yra med. felčerė, ji neturi gydytojo kvalifikacijos ir įgūdžių. A. B. turi GMP vairuotojo paramediko kvalifikaciją, kuri suteikiama įgijus medicininių žinių, faktiškai nesiskiriančių nuo med. felčerės kvalifikacijos. Be to, teismas, a priori sureikšmindamas E. Ž. parodymus, visiškai neįvertino visų kitų liudytojų parodymų dėl nukentėjusiojo neblaivumo, ir iš viso net nebandė nustatyti, ar nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus ar ne. O ši aplinkybė itin svarbi nustatant ir konflikto iniciatorius, ir tolesnę jo eigą, bei visapusiškai ir teisingai išsprendžiant bylą, o ypač vertinant asmens, kuris įvykio metu buvo neblaivus ir dėl to ne viską galėjo teisingai įvertinti ir suvokti, parodymų patikimumą.

3.14. Kadangi pagrindinis veiksnys, nulėmęs teismo galutinį įsitikinimą dėl jo kaltės buvo suformuotas išimtinai kaltinamojo N. Ch. baigiamuoju žodžiu, o ne įrodymais ir ne pagrįstas išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, reiškia, kad skundžiamas nuosprendis iš viso nepagrįstas teismo vidiniu įsitikinimu ir toks nuosprendis yra neteisėtas dėl esminių proceso pažeidimų.

3.15. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo A. S. šališkais parodymais, kurių nepatvirtina, o visiškai paneigia kiti bylos įrodymai, nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių. Teismas buvo šališkas, padarė akivaizdžių klaidų aiškindamas ir vertindamas atskirų įrodymų turinį ir patikimumą.

3.16. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės vadovaujantis BK 93 straipsniu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis A. N. teigia, kad jis neneigia savo kaltės, prisipažįsta, kad sudavė nukentėjusiajam du smūgius ir jį sužalojo, tačiau jis nesutinka tik su kaltinimo aplinkybėmis, kuriomis padaryta veika, nes šios aplinkybės nustatytos neteisingai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad ne jis buvo fizinio konflikto iniciatorius, kad konflikto metu buvo sužalota J. P. (šeimos narys), kas iš esmės ir paskatino jo veiksmu, buvo antraeilis konflikto dalyvis. Kadangi jis yra teisiamas pirmą kartą, jokių teisės pažeidimų anksčiau nėra padaręs, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Anot apelianto A. N., teismas, nesvarstydamas net galimybės taikyti jam BK 93 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nors yra visi šiame straipsnyje numatyti atleidimo pagrindai ir sąlygos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.17. Apeliantas A. N. nesutinka ir su teismo priteistu civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo A. N. nuomone, toks ieškinys neproporcingai didelis, nesąžiningas, aiškiai viršija padarytą žalą ir sudaro sąlygas nukentėjusiajam nepagrįstai pasipelnyti. Tai patvirtina pats pareikšto ieškinio neproporcingas ir neprotingas dydis – 10000 eurų, ką patvirtino teismo sprendimas – pareikštas ieškinys buvo sumažintas daugiau kaip tris kartus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, nagrinėdamas civilinio ieškinio klausimą, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, kad konflikto metu nukentėjusysis buvo aktyvus konflikto pradininkas ir kad kilus žodiniam konfliktui pats be jokios priežasties smogė J. P. ir ją sužalojo, nors ji jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Būtina įvertinti, kad jo ir kitų kaltinamųjų veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti, o buvo atlikti spontaniškai, prasidėjus abišaliam žodiniam įžeidinėjimui. Nukentėjusysis konflikto metu buvo girtas, kas turėjo įtakos jo proveržiui peraugusiam į smurtinius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų neįvertino, tačiau tik jas įvertinus, vadovaujantis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais civilinio ieškinio dydžio klausimas bus išspręstas teisingai, todėl civilinis ieškinys turi būti mažintinas.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. N. nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas, nagrinėdamas bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nulėmusių neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą. Nustatydamas esmines įvykio faktines aplinkybes, teismas savo išvadas grindė vien tik nukentėjusiojo prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais įrodymais, tuo esmingai pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui ir jo kaltės nustatymui, nepagrįstos visapusišku ir nešališku reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu, akivaizdžiai prieštarauja ištirtiems bylos įrodymams. Vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir jo kaltės, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino išimtinai nukentėjusiojo naudai ir jo nenaudai selektyviai, akcentavo tik jo kaltę pagrindžiančią įrodymų dalį, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus (ar jų dalis) ignoravo, nutylėjo. Visas neaiškias situacijas ir aplinkybes teismas tendencingai vertino išimtinai nukentėjusiojo naudai ir jo nenaudai, tuo pažeisdamas lygybės prieš įstatymą principą, nekaltumo prezumpciją, iš jos kylantį in dubio proreo principą ir jo konstitucinę teises į gynybą, teisingą teismo procesą ir nešališką teismą. Šie esminiai proceso teisės pažeidimai sukliudė pirmosios instancijos teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

4.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įstatymo reikalavimus dėl įrodymo vertinimo. Teismas padarė išvadas, neįvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Pagal suformuotą teismų praktiką tokie proceso pažeidimai vertinami kaip esminiai ir yra pagrindas skundžiamam nuosprendžiui panaikinti.

4.3. Nuteistasis V. N. nurodo, kad viso proceso metu jis neigė, jog padarė nusikalstamą veiką. Teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino ir parodė, kad fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, smūgių jam nesudavė ir jo nespardė. Kaltinimo aplinkybių, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam ir jį spardė, nepatvirtino ir visi kiti kaltinamieji.

4.4. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. N. nurodo, kad visus liudytojos J. S. parodymus pripažino teisingais, patikimais visa apimtimi ir jais grindė nuosprendį. Tačiau tokios teismo išvados yra nepagrįstos, nes vertindamas jos parodymų turinį teismas neatsižvelgė į jos parodymų nelogiškumą, vidinius prieštaravimus, bei tai, kad ji yra nukentėjusiojo sutuoktinė, dėl anksčiau susiklosčiusių konfliktiškų santykių ji yra šališka, linkusi apkalbėti priešiškos konflikto pusės kaltinamuosius asmenis ir jiems kenkti. Teismo išvadas dėl aplinkybių, kad V. N. įsibrovė į kaimynų kiemą ir ten mušė nukentėjusįjį, visiškai paneigė liudytoja J. P., kurios parodymus, nors jie ir atitinka visus BK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse keliamus reikalavimus, atmetė visa apimtimi ir jais nesivadovavo. Sutiktina su teismo išvada, kad proceso dalyvis dėl artimų santykių su kaltinamuoju ar nukentėjusiuoju, gali būti šališkas, pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokio asmens parodymai gali būti pripažinti nepatikimais. Tačiau šioje byloje teismas bešališkais ir patikimais įrodymais pripažino liudytojos J. S., kuri yra nukentėjusiojo sutuoktinė, parodymus, o be to, tarp jos ir nuteistojo V. N. bei kitų kaltinamųjų yra susiklostę priešiški konfliktiniai santykiai. Akivaizdu, kad ji turi suinteresuotumą liudyti savo sutuoktinio naudai ir keršyti kaltinamiesiems. Tokiu būdu teismas, tuos pačius faktus traktuodamas skirtingai, pažeidė lygybės prieš įstatymą, rungimosi principus ir pademonstravo išankstinį palankų nusistatymą nukentėjusiojo ir priešišką nusistatymą kaltinamųjų atžvilgiu. Taip pat teismas klaidingai ir šališkai interpretavo neginčytinas faktines bylos aplinkybes, nustatytas tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamųjų ir kitų asmenų, tiek pačios liudytojos J. P. parodymais. Vertindamas jos parodymus, teismas nutylėjo jos pačios nurodytą aplinkybę, kad smurto proveržis prasidėjo būtent po to momento, kai nukentėjusysis J. P. sudavė smūgį į veidą, ką objektyviai patvirtina specialisto išvadoje konstatuoti jos veido sužalojimai. Skundžiamame nuosprendyje jos parodymai nebuvo paneigti, teismas net nemėgino aiškintis jai padarytų kūno sužalojimų aplinkybių, nors šios aplinkybės turi lemiamą reikšmę nustatant smurtinio konflikto priežastis.

4.5. Nuteistojo V. N. apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytoja S. A. visiškai paneigė liudytojos J. S. parodymų dalį apie tai, kad aš jis įsibrovė į kiemą ir su kitais nukentėjusiaisiais spardė nukentėjusįjį. Skundžiamame nuosprendyje liudytojos S. A. nurodytos itin reikšmingos aplinkybės dėl J. S. buvimo vietos A. S. mušimo kieme momentu nutylėtos, neįvertintos, nepateikta jokių argumentų, kodėl šia liudytojos parodymų dalimi teismas nesivadovauja ir juos atmeta. Vertindamas liudytojos J. S. įrodymus ir juos pripažindamas teisingais, teismas nepalygino jų su liudytojos S. A. parodymų dalimi, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad liudytojos S. A. parodymai nekelia jokių abejonių dėl jų teisingumo ir patikimumo, kadangi ji nėra kaltinamųjų giminaitė ar pažįstama, tarp jos ir kaltinamųjų anksčiau konfliktų nėra buvę ir nors yra nukentėjusiojo šeimos draugė, jos parodymai tikrai objektyvūs, nešališki, patikimi.

4.6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas S. P. dar prieš jo apklausą ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės supažindinti su byloje esančiu vaizdo įrašu. Taigi, jo parodymai yra suderinti su nukentėjusiosios pusės asmenų parodymais, todėl neatitinka patikimumo standartų apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

4.7. Teismas byloje esančio vaizdo įrašo ir jame esančios informacijos tinkamai neištyrė ir teisingai neįvertino. Vaizdo įrašas visiškai paneigia ir nukentėjusiojo parodymų, ir kaltinimo dalį, kad V. N. ir kiti kaltinamieji, išskyrus N. Ch., kieme mušė nukentėjusįjį ir jį spardė. Toks įrodymų vertinimas akivaizdžiai yra šališkas, demonstruojantis atstovavimą nukentėjusiojo interesams ir kaltinimo pozicijai ir visiškai ignoruojant gynybos argumentus.

4.8. Aplinkybes, kad V. N. nugriuvusiam už automobilio nukentėjusiajam kumščiu į galvą sudavė smūgius, nurodė vienintelis nukentėjusysis A. S.. Nei vienas iš apklaustų asmenų tokių aplinkybių nenurodė. Jokie kiti byloje ištiri įrodymai šių aplinkybių nepatvirtina. Iš vaizdo įrašo objektyviai ir neginčytinai matyti, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus apie vaizdo įraše užfiksuotus įvykius, tyčia davė melagingus parodymus, apkaltindamas V. N. nusikaltimo padarymu. Teismas, nukentėjusiojo akivaizdžiai melagingus parodymu pripažindamas teisingais ir patikimais, esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

4.9. Teismas, a priori sureikšmindamas E. Ž. parodymus, neįvertino visų liudytojų parodymų dėl nukentėjusiojo neblaivumo ir iš viso net nebandė nustatyti, ar nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus ar ne. O ši aplinkybė itin svarbi nustatant ir konflikto iniciatorius, ir tolesnę jo eigą, bei visapusiškai ir teisingai išsprendžiant bylą, o ypač vertinant asmens, kuris įvykio metu buvo neblaivus ir dėl to ne viską galėjo teisingai įvertinti ir suvokti, parodymų patikimumą.

4.10. Kadangi pagrindinis veiksnys, nulėmęs teismo galutinį įsitikinimą dėl nukentėjusiojo parodymų pripažinimo teisingais ir patikimais, jais nustatytų faktinių aplinkybių konstatavimo bei V. N. kaltės buvo kaltinamojo N. Ch. baigiamasis žodis, o ne įrodymai, ne išsamus bei nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, reiškia kad skundžiamas nuosprendis iš viso nepagrįstas teismo vidiniu įsitikinimu, ir toks nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5.1. Skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas, nagrinėdamas bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nulėmusių neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą. Nustatydamas esmines įvykio faktines aplinkybes, teismas savo išvadas grindė vien tik nukentėjusiojo prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais įrodymais, tuo esmingai pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui ir M. P. kaltės nustatymui, nepagrįstos visapusišku ir nešališku reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu, akivaizdžiai prieštarauja ištirtiems bylos įrodymams. Vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir M. P. kaltės, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik jo kaltę pagrindžiančius įrodymus, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus ignoravo. Visas neaiškias situacijas ir aplinkybes teismas tendencingai vertino nuteistojo M. P. nenaudai, tuo pažeisdamas in dubio proreo principą ir jo konstitucinę teisę į teisingą teismo procesą. Be to, kvalifikuodamas jo veiksmus, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie esminiai proceso ir materialiosios teisės pažeidimai sukliudė pirmosios instancijos teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

5.2. Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus dėl įrodymų vertinimo. Teismo išvados padarytos neįvertinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nurodytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų teisinių įrodymų vertinimo. Pagal formuojamą teismų praktiką tokie pažeidimai vertinami kaip esminiai ir yra pagrindas skundžiamam nuosprendžiui panaikinti.

5.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. nurodo, kad viso proceso metu jis neigė, kad padarė nusikalstamą veiką, nurodytą kaltinamajame akte ir nurodo, kad jis nukentėjusiajam nesudavė nei vieno smūgio. Kaltu nesijaučia, nes ne jis pirmas pradėjo muštynes. Viso proceso metu neigė, kad nukentėjusiojo kieme nemušė, nespardė, jo iš kiemo netempė ir ant keliuko nespardė. Į kaimynų teritoriją buvo įėjęs tik konfliktuodamas su S. P., kai gavo nuo jo smūgį. Iš kiemo ant keliuko išėjo pats. Jo parodymus šioje dalyje patvirtino visi trys kaltinamieji bei vaizdo ir garso įrašas, tačiau teismas šiuos įrodymus atmetė ir jais nesivadovavo.

5.4. Teismas visus liudytojos J. S. parodymus pripažino teisingais, patikimais visa apimtimi ir jais grindė nuosprendį, tačiau tokios teismo išvados yra nepagrįstos, nes vertindamas jos parodymų turinį teismas neatsižvelgė į jos parodymų nelogiškumą, vidinius prieštaravimus bei tai, kad ji yra nukentėjusiojo sutuoktinė, dėl anksčiau susiklosčiusių konfliktiškų santykių ji yra šališka, linkusi apkalbėti priešiškos konflikto pusės kaltinamuosius asmenis ir jiems kenkti. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme liudytojos J. S. parodymai dėl penkto asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nebuvo patikrinti procesiniais veiksmais, šio penkto asmens veiksmai neištirti, teisiškai neįvertinti. Jeigu tokio asmens iš tikrųjų nebuvo ir jeigu ji tokį asmenį išsigalvojo, prasimanė, tai ir visi kiti liudytojos J. S. parodymai dėl kitų bylos aplinkybių negali būti įvertini kaip teisingi ir patikimi.

5.5. Nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvadas dėl aplinkybių, kad jis įsibrovė į kaimynų kiemą ir ten mušė nukentėjusįjį, visiškai paneigė liudytoja J. P., kuri teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio naktį prasidėjo žodinis konfliktas tarp N. Ch., M. P. ir A. S.. Prasidėjus muštynėms, ji stojo į tarpą. A. S. tiesiai iš kiemo jai sudavė vieną smūgį, kas buvo konflikto priežastimi.

5.6. Teismas liudytojos J. P. parodymus, nors jie ir atitinka visus BK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nurodytus reikalavimus, tačiau atmetė visa apimti ir jais nesivadovavo. Sutiktina su teismo išvada, kad asmuo dėl artimų santykių su kaltinamaisiais gal būti šališkas, pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokio asmens parodymai gali būti pripažinti šališkais ir nepatikimais. J. P. yra nuteistojo M. P. motina. Tačiau šioje byloje teismas bešališkais ir patikimais įrodymais pripažino liudytojos J. S., kuri yra nukentėjusiojo sutuoktinė, be to, tarp jos ir M. P., kitų kaltinamųjų susiklostę priešiški konfliktiniai santykiai, parodymus. Akivaizdu, kad ir ji turi tokį patį suinteresuotumą liudyti savo sutuoktinio naudai, be to, turi suinteresuotumą keršyti kaltinamiesiems. Tokiu būdu teismas, tuos pačius faktus traktuodamas skirtingai, pažeidė lygybės prieš įstatymą, rungimosi principus ir pademonstravo išankstinį palankų nusistatymą nukentėjusiojo ir priešišką nusistatymą kaltinamųjų atžvilgiu. Skundžiamame nuosprendyje J. P. parodymai dėl nukentėjusiojo tyčinio smūgio jai sudavimo nebuvo paneigti. Teismas net nemėgino aiškintis jai padarytų kūno sužalojimo aplinkybių, nors šios aplinkybės turi lemiamą reikšmę nustatant smurtinio konflikto priežastis.

5.7. Nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvadų, jog jis sumušė nukentėjusįjį, nepatvirtino ir liudytoja S. A., kuri visiškai paneigė liudytojos J. S. parodymų dalį apie tai, kad ji matė kieme spardomą nukritusį nukentėjusįjį ir kad M. P. su N. Ch. jį tempė iš kiemo ant keliuko, kur spardė nukentėjusįjį. Vertindamas liudytojos J. S. parodymus ir juos pripažindamas teisingais, teismas nepalygino jų su liudytojos S. A. parodymų dalimi, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad liudytojos S. A. parodymai nekelia jokių abejonių dėl jų teisingumo ir patikimumo, kadangi ji nėra kaltinamųjų giminaitė ar pažįstama ir nors yra nukentėjusiojo šeimos draugė, jos parodymai objektyvūs, nešališki, patikimi, nes atitinka bylos faktines aplinkybes.

5.8. Anot nuteistojo M. P. kaltinime nurodytų aplinkybių apie jo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu nepatvirtina ir liudytojas S. P.. Be to, nuteistojo M. P. nuomone, tai, kad liudytojas S. P. prieš jo apklausą ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo buvo supažindintas su byloje esančiu vaizdo įrašu, reiškia, kad liudytojo S. P. parodymai yra suderinti su konflikto metu nukentėjusios pusės asmenų parodymais, todėl neatitinka patikimumo parodymo standartų apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

5.9. Iš vaizdo įrašo objektyviai ir neginčytinai matyti, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus apie vaizdo įraše užfiksuotus įvykius, tyčia davė melagingus parodymus, apkaltindamas M. P. nusikaltimo padarymu. Teismas, nukentėjusiojo akivaizdžiai melagingus parodymus pripažindamas teisingais ir patikimais, esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

5.10. Be to, teismas, a priori sureikšmindamas E. Ž. parodymus, visiškai neįvertino visų kitų liudytojų parodymų dėl nukentėjusiojo neblaivumo, ir iš viso net nebandė nustatyti, ar nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus ar ne. O ši aplinkybė itin svarbi nustatant ir konflikto iniciatorius, tolesnę jo eigą, bei visapusiškai ir teisingai išsprendžiant bylą, o ypač vertinant asmens, kuris įvykio metu buvo neblaivus ir dėl to ne viską galėjo teisingai įvertinti ir suvokti, parodymų patikimumą.

5.11. Kadangi pagrindinis veiksnys, nulėmęs teismo galutinį įsitikinimą dėl nukentėjusiojo parodymų pripažinimo teisingais ir patikimais, jais nustatytų faktinių aplinkybių konstatavimo bei M. P. kaltės buvo kaltinamojo N. Ch. baigiamasis žodis, o ne įrodymai, ne išsamus bei nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, reiškia kad skundžiamas nuosprendis iš viso nepagrįstas teismo vidiniu įsitikinimu, ir toks nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu.

5.12. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo A. S. šališkais parodymais, kurių nepatvirtina, o visiškai paneigia kiti bylos įrodymai. Nepašalinti prieštaravimai tarp įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių. Teismas buvo šališkas, padarė akivaizdžių klaidų aiškindamas ir vertindamas atskirų įrodymų turinį ir patikimumą, padarė kitų pažeidimų ir įrodymo vertinimo klaidų.

5.13. Nuteistasis M. P. nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog jis eina (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas, jam pirmosios instancijos teismas negalėjo skirti įpareigojimo – mokytis, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, nes BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punkto turinio ir ja siekiamų tikslų, tokie įpareigojimai gali būti skiriami tik nedirbantiems, nesimokantiems ir neužsiregistravusiems Užimtumo tarnyboje nuteistiesiems. Teismas skirdamas tokį apribojimą neįvertino, kad M. P. atlieka profesinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje pagal įstatymą, tai yra ne tik garbinga piliečio pareiga, bet ir profesinė veikla, už kurią M. P. gauna atlyginimą, iš kurio moka visus nustatytus mokesčius. Profesinė karo tarnyba bendrąja prasme yra darbo santykiai, tik reglamentuojami ne darbo kodeksu, o kitu įstatymu - Lietuvos Respublikos krašto apsaugos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu. Asmenys, atliekantys karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, pagal įstatymus iš viso negali būti registruojami Užimtumo tarnyboje. Atlikdamas profesinę karo tarnybą M. P. negali nei dirbti kito darbo, nei mokytis, tai nesuderinama su ypatingu karo tarnybos pobūdžiu (mokymai, kovinės pratybos, komandiruotės, dalyvavimas misijose ir kt., visa tai išsamiai apibrėžta karo tarnybą reglamentuojančiuose įstatymuose).

5.14. Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, jam skirdamas paminėtą įpareigojimą, neteisingai suprato įstatymu apibrėžtą profesinės karo tarnybos sąvoką ir dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktą. Toks pirmos instancijos teismo nerūpestingas akivaizdžių faktų vertinimas, netinkamas baudžiamojo įstatymo ir kitų įstatymų normų taikymas dar kartą patvirtina, kad teismas šią bylą nagrinėjo ir sprendimus priiminėjo šališkai, atmestinai, formaliai, nepaisydamas įstatymų ir neįvykdė teisingumo kokio reikalaujama iš teismų ir taip, kaip to reikalauja Konstitucija. Toks nuosprendis turi būti panaikintas, o jo nepanaikinus, jis taps precedentu ir turės reikšmės ydingos teismų praktikos formavimui.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. Ch. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalies ir nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pritaikant jo atžvilgiu BK 40 straipsnį ir atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir perduodant jį laiduotojo D. Ch. atsakomybėn.

6.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. Ch. nurodo, kad D. Ch. prašė teismo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir pateikė teismui visus reikalingus dokumentus, tačiau teismas neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistasis N. Ch. teigia, kad jis visiškai prisipažino kaltu, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu buvo kitokios nuomonės. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. Ch. dar kartą nurodo gailįs dėl padaryto nusikaltimo ir pasižada ateityje daugiau niekada nenusikalsti bei mano, kad jo atžvilgiu galėtų būti pritaikytos BK 40 straipsnio nuostatos, nes jis neteistas, nusikalto pirmą kartą, prisipažino padaręs nusikaltimą, o ir laiduotojas D. Ch. atitinka laiduotojui keliamiems reikalavimams.

7. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. S. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį ir jam iš kaltinamųjų N. Ch., V. N., M. P. ir A. N. solidariai priteisti 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7.1. Nukentėjusysis A. S. nurodė, kad skundžiamas nuosprendis iš dalies yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius civilinį įstatymą, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko jis yra keistinas.

7.2. Dėl kaltinamųjų N. Ch., V. N., M. P. ir A. N. prieš nukentėjusįjį padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis A. S. buvo nesunkiai sužalotas, ko pasėkoje jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią privalo pilnai atlyginti už tai atsakingi asmenys.

7.3. Nagrinėjamu atveju privaloma įvertinti N. Ch., V. N., M. P. ir A. N. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent tai, kad iki įvykio jis buvau sveikas ir darbingas. Kaltinamųjų nusikalstamais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytos poodines kraujosruvos abiejų akių vokuose, kaktos kairėje, kairiame žande, dešinės ausies kaušelyje, dešinio peties srityje, krūtinėje abipus, nugaros dešinėje, kraujosruvos po kairės akies obuolio jungine, dešinio žando gleivinėje, odos nubrozdinimai dešinio antakio srityje, nosies nugarėlės kairėje, muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, viršutinio žandikaulio dešinio pirmo ir kairio pirmo dantų sumušimas, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, nosies kairės apatinės kriauklės lūžis, nosinkaulių lūžis - nesunkus sveikatos sutrikdymas (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)). Nukentėjusysis A. S. nurodo, kad jis buvo užpultas ir sumuštas savo namų teritorijoje, žmonos J. S. ir draugų S. P. bei S. A. akivaizdoje be jokios rimtos priežasties. Kaltinamųjų nusikalstami smurtiniai veiksmai jam buvo netikėti, sukėlė stiprų fizinį skausmą. Jau įvykio metu suprato, kad kilo grėsmė jo sveikatai, kad yra sužalotas ir jo sveikatai padaryta nepataisoma žala, dėl ko patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą. Kaip nurodė savo ieškinyje ir teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus, po įvykio jis greitosios medicinos pagalbos buvo pristatytas į VšĮ Kėdainių ligoninės priėmimo skyrių ir buvo stacionarizuotas. Ten, dėl patirtų sužalojimų, kentė stiprius skausmus, ypač galvos, medikams kilus įtarimams dėl galvos kaukolės kaulų lūžio nakties metu buvau išvežtas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas (toliau - LSMUL KK) galvos smegenų kompiuteriniam tyrimui. Tokios diagnozės prognozė nukentėjusiajam sukėlė emocinį šoką. LSMUL KK atlikus galvos smegenų kompiuterinės tomografijos, ultragarsinį tyrimą buvo nustatytas smegenų sukrėtimas be kaukolės kaulų lūžių, kas jį šiek tiek nuramino, tačiau jis kentė stiprius galvos skausmus, jį pykino, vėmė, jam svaigo galva, negalėjo net paeiti - mėtė į šonus, kas kėlė ne tik fizines kančias, bet ir stiprius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. VšĮ Kėdainių ligoninėje buvau stacionarizuotas ir gydėsi Traumatologijos skyriuje nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. Nukentėjusiajam A. S. buvo diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas, ūmus periodas, vidutinio sunkumo forma, simptominė vestibulopatija, ataksija, veido ir nosies nugarėlės išnirimas, viršutinės lūpos žaizda, viršutinių dešinio pirmo, kairio pirmo dantų išnirimas. Kėdainių ligoninėje jam buvo atliktas pirminis viršutinės lūpos žaizdos chirurginis tvarkymas. Gydymosi Kėdainių ligoninės Traumatologijos skyriuje laikotarpiu jis kentė stiprius galvos, veido skausmus ir galvos svaigimą, taip pat jam skaudėjo kitas sumuštas kūno vietas. Nukentėjusiajam skaudėjo išnirusius ir sumuštus dantis, dėl ko buvo atlikta rengenograma, rekomenduota dantų ramybė, rėžimas. Dėl šios priežasties nukentėjusiojo maitinimasis buvo apsunkintas. Be to, jam pablogėjo rega, todėl buvo paskirta okulisto konsultacija ir diagnozuota akių pojunginės kraujosruvos. Baigus stacionarinį gydymą Kėdainių ligoninėje, jis buvau išleistas į namus ir gydėsi ambulatoriškai. Jo savijauta buvo bloga, svaigo galva, ją, kaip ir visą kūną, skaudėjo. Nors Kėdainių ligoninėje nosies kaulų lūžis nebuvo nustatytas, tačiau nosis buvo skausminga, nosies ašis pakrypusi į dešinę pusę, buvo apsunkintas kvėpavimas. Dėl šios priežasties nukentėjusysis buvo siųstas į LSMUL KK, kur gydėsi nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. spalio 2 d. Gydymosi šioje medicinos įstaigoje metu man buvo diagnozuota nosies kairės apatinės kriauklės lūžis, nosinkaulių lūžis bei atlikta nosikaulių lūžio atvira repozicija ir septoplastika, po ko jis apie 10 dienų turėjo nešioti nosies plastikinį įtvarą, kas jam labai apsunkino kasdieninį gyvenimą. Visą minėtą laikotarpį nukentėjusysis kentė fizinį skausmą, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo nedarbingas - į darbą grįžo tik 2017 m. lapkričio 27 d., todėl buvo sumažėjusios jo bendravimo galimybės.

7.4. Nukentėjusysis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinamųjų prieš jį padarytais nusikalstamais smurtiniais veiksmais jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, dėl ko jis pakankamai ilgą laiko tarpą buvo nedarbingas, neigiamas sveikatos sutrikdymo pasekmes jautė iki šiol, nors nuo įvykio praėjo daugiau nei vieneri metai. Jam buvo sutrikdyta ne tik fizinė, bet ir psichologinė sveikata, nes pradėjo jaustis nesaugus, sumažėjo jo emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Iki šiol negali visiškai ramiai jaustis savo namų teritorijoje, kaip ir viešoje vietoje, pvz., gatvėje.

7.5. 2017 m. balandžio 21 AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) cecho viršininko potvarkiu nukentėjusysis buvau paskirtas atsakingu už KVS, AVS ir DSSVS vidaus dokumentų tvarkymą, tačiau dėl blogos savijautos po įvykio, sutrikusios atminties ir negalėjimo susikaupti jis negalėjo atlikti jam pavestų atsakingų pareigų, todėl buvo priverstas atsisakyti aukščiau minėto jam pavesto darbo. Dėl šios priežasties nuo 2018 m. gegužės 22 d. į šias pareigas buvo paskirtas kitas darbuotojas. Ryšium su tuo jis neteko didesnio darbo užmokesčio.

Šalies argumentai

7.7. Nukentėjusysis A. S. nesutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad jis turėjau galimybę išvengti kontakto su kaltinamaisiais ir kad galėjo atsitraukti nueidamas į savo namus, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, nes jis iš savo namų išėjo išlydėti savo svečių, nebuvo konflikto iniciatorius, nesitikėjo, kad kaltinamieji veršis per tvorą į jo namų teritoriją, o juo labiau be jokios rimtos priežasties panaudos prieš jį fizinį smurtą. Jam fizinis smurtas buvo netikėtas, jis buvo intensyvus ir nepertraukiamas, smurto metu buvo praradęs sąmonę, sužalotas, todėl teismo argumentas, kad jis turėjau galimybę atsitraukti ir nueiti į namus yra nelogiškas ir neatitinka faktinių aplinkybių.