- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-14
- Bylos Nr.
- eI1-2408-631/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04126-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnybai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimui
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo (toliau – ir Vilniaus kalėjimas) 2024 m. gegužės 24 d. raštą Nr. SN-25-534 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Kalėjimo Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų tarnyba) 2024 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 2S-3335 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas ); 3) įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo R. K. prašymą dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo.
Pareiškėjas nurodo, kad įkalinimo atvėrimo priemonėmis galima siekti konkrečių teigiamų pokyčių socialinei integracijai svarbiose nuteistojo gyvenimo srityse. Pastebi, kad įkalinimo įstaigų atvėrimas duoda ir daug daugiau teigiamų šalutinių efektų: mažina neigiamą kalinimo įtaką, riboja subkultūrinį spaudimą, mažina agresiją įkalinimo įstaigose, smurto, savęs žalojimo atvejų skaičių ir gerina bendrą atmosferą, leidžia sutaupyti lėšų, skatina didesnį artimųjų pasitikėjimą bausmių vykdymo sistema, naikina stereotipus ir, kas itin svarbu, – ilgalaikėje perspektyvoje didina visuomenės saugumą.
Pažymi, kad priimdamas sprendimą dėl teisės nuteistajam išvykti be palydos iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais suteikimo ar jos panaikinimo, laisvės atėmimo vietų įstaigos viršininkas veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jo veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus.
Teigia, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjusi Kalėjimų tarnyba neatsakė į esminius skundo argumentus – be to, kad perrašė Vilniaus kalėjimo sprendimo teiginius, Kalėjimų tarnyba iš esmės nepateikė jokių savarankiškų motyvų, kurie pagrįstų Kalėjimo sprendimo teisėtumą ir rodytų, jog pareiškėjas išties neatitinka įstatymo numatytų sąlygų visumos trumpalaikės išvykos į namus suteikimui. Skundžiamuose sprendimuose pateikta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 68 straipsnio nuostatų interpretacija yra nepagrįsta, todėl negali paneigti pareiškėjo teisėtų lūkesčių pasinaudoti teise į trumpalaikę išvyką, nuteistajam atitinkant visas BVK 68 straipsnyje 1 dalyje numatytas sąlygas.
Mano, kad skundžiamų sprendimų motyvai rodo, jog nei Vilniaus kalėjimo viršininkas, nei skundą nagrinėjusi Kalėjimų tarnyba apskritai nesusipažino su nuteistojo asmens bylos duomenimis. Iš Vilniaus kalėjimo Sprendimo turinio pareiškėjas pastebi, jog sprendimas netenkinti jo prašymo buvo grindžiamas išimtinai Vilniaus kalėjimo Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais (toliau – ir Komisija) posėdžio metu pateiktomis išvadomis. Pažymi, kad tokio pobūdžio komisijų sudarymo nereglamentuoja nei BVK, nei Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklės, nei kitų teisės aktų nuostatos, todėl kalėjimo viršininko pareigybės aprašymo nuostatos savaime nepadaro jos teisėta. Lieka neaiškūs tokios Komisijos sudarymo ir veiklos principai, neaišku, kokie reikalavimai taikomi Komisijos nariams, kiek yra privaloma šios Komisijos nuomonė kalėjimo viršininkui priimant konkretų sprendimą ir kt., atitinkamai, mano, jog tokio pobūdžio Komisijos savo esme yra neteisėtos ir neatitinka šiuo metu formuojamos bausmių vykdymo politikos. Tokį manymą pareiškėjui sustiprina ir Teisingumo ministerijos viešai skelbiama informacija, kurioje, aptariant kompleksinį bausmių vykdymo sistemos pertvarkymą, nurodoma, jog yra kuriama lankstesnė, tik į nuteistųjų resocializacijos rezultatus akcentuota, jų teisinės padėties keitimo sistema – nuteistųjų perkėlimas į grupes/kitą režimą vykdomas automatiškai, pagal BVK nustatytus kriterijus (nuteistiesiems nereikia teikti atskirų prašymų, nelieka jų svarstymų įvairiose komisijose, siaurinama pareigūnų diskrecijos teisė, mažėja prielaidos piktnaudžiavimui). Analogiškai sprendžiami ir trumpalaikių išvykų į namus klausimai. Be to, Vilniaus kalėjimo viršininkas, priimdamas sprendimą dėl nuteistojo bausmės atlikimo sąlygų pakeitimo, privalėjo patikrinti Komisijos pateiktą informaciją, t. y. privalėjo įsitikinti, kad nurodyta informacija yra tikra, teisinga, ir pateikti savo motyvus dėl šios informacijos teisingumo. Tačiau nagrinėjamu atveju Vilniaus kalėjimo viršininkas to nepadarė ir aklai vadovaudamasis Komisijos posėdžio metu išdėstytais motyvais priėmė skundžiamą Kalėjimo sprendimą.
Pareiškėjo nuomone, skundžiamais Sprendimais nepagrįstai konstatuota, kad nuteistojo R. K. pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką nėra pakankama, priešingai – R. K. įvykdė visas individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, jo nepriekaištingas elgesys bausmės atlikimo metu sudaro pagrindą manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nenusikals tęsdamas laisvės atėmimo bausmę lengvojoje grupėje.
Nurodo, kad vertinant konkretaus nuteistojo pažangą, privaloma ne formaliai atsižvelgti į jo priskyrimą konkrečiai pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos grupei ar jam nustatomų kriminogeninių veiksnių skaičių, o vertinti, kokių veiksmų, skirtų mažinti jo riziką pakartotinai nusikalsti didinančių veiksnių poveikį, nuteistasis ėmėsi bausmės atlikimo metu. Tuo tarpu iš skundžiamų Sprendimų turinio pareiškėjui akivaizdu, jog Vilniaus kalėjimo viršininkas ir Kalėjimų tarnybos administracija vertino išimtinai tik R. K. priskiriamų kriminogeninių veiksnių skaičių, visiškai neatsižvelgiant į R. K. asmens byloje esančią informaciją, kurioje nurodoma kaip nuteistajam sekėsi valdyti jam vertinimų metu išskirtus kriminogeninius veiksnius, kokių priemonių jis tam ėmėsi, kaip kito jo dinaminių rizikos veiksnių įverčiai. Tiek Vilniaus kalėjimo viršininkas, tiek Tarnybos administracija ignoravo faktą, jog per laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpį nuteistasis R. K. pademonstravo nepriekaištingą elgesį, kad jo nusikalstamo elgesio rizika pasižymi teigiama rizikos veiksnių valdymo dinamika, o tai įrodo pakankamą R. K. pažangą mažinant savo nusikalstamo elgesio riziką. Skundžiamų Sprendimų deklaratyvūs teiginiai, jog nusikalstamo elgesio rizika ir toliau gali būti mažinama, yra niekiniai ir rodo, jog kalėjimo viršininkas ir Tarnybos administracija, priimdami skundžiamus Sprendimus, nesusipažino su reikšmingais nuteistojo asmens bylos duomenimis ir neįsigilino į esamą situaciją, kuri liečia galimybę suteikti R. K. trumpalaikę išvyką į namus.
Nurodo, kad iš nuteistojo asmens bylos duomenų matyti, jog R. K. išties priskiriami tam tikri dinaminiai kriminogeniniai veiksniai, egzistavę nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau nuteistajam priskiriamų kriminogeninių veiksnių, tame tarpe ir dinaminių, skaičius savaime nereiškia, jog nuteistojo daroma pažanga, mažinant savo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką, nėra pakankama, kadangi tam tikri kriminogeniniai veiksniai, net ir tuomet, kai nuteistasis bausmės atlikimo metu juos valdo (tai reiškia, kad jų įtaka nusikalstamam elgesiui yra sumažinta arba mažinama), vis tiek yra jam priskiriami, nes pasikeitus tam tikroms aplinkybėms jie gali būti ir vėl aktyvinami.
Iš kitų Vilniaus kalėjimo laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiškėjui tapo žinoma, jog daugumai nuteistųjų buvo suteikta teisė išvykti trumpalaikei išvykai į namus, nepaisant to, kad jų elgesį laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu teigiamai charakterizuojančių duomenų visetas yra ženkliai menkesnis, nei kad yra pareiškėjo atveju. Todėl skundžiamais sprendimais netenkinant R. K. prašymo, jis nepagrįstai išskirtas iš vienodą teisinį statusą turinčių nuteistųjų ir šioje situacijoje jam yra suteikiama mažiau galimybių nei kitiems, tokiu pat režimu bausmę atliekantiems asmenims, tokiu būdu pažeidžiant R. K. teisėtus lūkesčius ir nuteistajam lygiateisiškumo principo suteiktas garantijas.
Pastebi, kad siekiant išvengti panašaus pobūdžio situacijų, Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024-06-05 įsakymu Nr. V-446 buvo patvirtintas Lietuvos kalėjimų tarnybos kalėjimų resocializacijos skyrių veiklos tvarkos aprašas dėl nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos pokyčių vertinimo kriterijų (toliau – ir Aprašas), pagal kurį pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką gali būti apibrėžta kaip sąmoningos ir tikslingos nuteistojo pastangos siekti individualių resocializacijos tikslų. Tačiau skundžiamuose sprendimuose Aprašo nuostatos paprasčiausiai nutylėtos ir analizuotos nebuvo.
Atkreipia dėmesį, jog nuteistasis R. K. atitinka visus Apraše numatytus kriterijus, kurie įprastai turėtų būti nustatomi, sprendžiant dėl pakankamos pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką. Be to, mano, kad priimant skundžiamus Sprendimus, nebuvo atsižvelgta į nuteistojo artimųjų interesus. R. K. turi stiprius socialinius (šeiminius) ryšius, nėra socialiai atsiskyręs, palaiko glaudžius ryšius su savo artimaisiais. Todėl pareiškėjo artimi bei palaikantys tarpasmeniniai šeiminiai ryšiai gali veikti kaip apsauginis veiksnys pakartotinio nusikalstamumo rizikos valdyme, resocializacijos procese.
Pareiškėjo vertinimu, skundžiamo Vilniaus kalėjimo sprendimo turinys rodo, jog kalėjimo viršininkas net nebandė susipažinti su R. K. asmens bylos duomenimis. Vilniaus kalėjimo sprendime nenurodyta absoliučiai jokių pagrįstų motyvų, dėl ko buvo atsisakyta suteikti R. K. trumpalaikę išvyką į namus. Nei Komisijos posėdžio metu pateiktose išvadose, nei R. K. charakterizuojančioje medžiagoje nėra pateikta jokių ypatingų ar ekstraordinarių aplinkybių, kurios galėtų paneigti R. K. teisę į trumpalaikę išvyką, nuteistajam atitinkant visas BVK įtvirtintas sąlygas.
Pareiškėjo nuomone, skundžiamu Vilniaus kalėjimo sprendimu nuteistojo R. K. padėtis laisvės atėmimo vietų įstaigoje nebuvo pagerinta nepagrįstai ir neteisėtai. Visus šiuos argumentus pareiškėjas nurodė ir Kalėjimų tarnybai pateiktame nuteistojo savo skunde, tačiau Tarnyba tinkamai pareiškėjo skundo neišnagrinėjo, Kalėjimų tarnybos sprendimu nebuvo atsakyta į esminius R. K. skundo argumentus arba į juos atsakyta remiantis ne konkrečia nuteistojo asmens bylos medžiaga, o panaudojant išimtinai deklaratyvaus pobūdžio frazes, kuriomis tik stengiamasi pateisinti tariamą pareiškėjo neatitikimą įstatymo numatytų sąlygų visumai dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Paaiškina, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 6 d. pateikė prašymą dėl trumpalaikės išvykos, kuris buvo svarstytas Komisijos posėdyje. Komisija susipažino su pareiškėjo asmens byloje esančiais duomenimis ir nustatė, kad laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlieka nuo 2021-11-23, bausmės pabaiga numatyta 2025 m. lapkričio 8 d., vieną trečdalį paskirtos bausmės atliko 2023 m. kovo 8 d., nuo 2023 m. kovo 9 d. laisvės atėmimo bausmę atlieka lengvojoje grupėje. Siekiant išsiaiškinti pareiškėjo pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, pareiškėjui buvo suteikta galimybė dalyvauti Komisijos posėdyje.
Atkreipia dėmesį, kad posėdžio metu pareiškėjas nepateikė Komisijai konkrečių atsakymų į pateiktus klausimus. Pareiškėjas negebėjo įvardinti jo individualiame plane numatytų priemonių, įvardinti šių priemonių tikslų, turinio, įvardinti pareiškėjui taikomų priemonių asmeninį poveikį ir naudą. Iš visų turimų duomenų ir pokalbio per Komisijos posėdį metu matyti, kad pareiškėjas nerodo pažangos valdant pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką. Taigi, vis dar aktualiu poreikiu išlieka pareiškėjo nuoseklus bei tęstinis dalyvavimas priemonėse, siekiant stiprinti problemų identifikavimo bei jų sprendimo įgūdžius, pastarojo vidinės motyvacijos asmeniniams pokyčiams palaikymą, lavinant pro-socialių nuostatų bei visuotinai priimtinų vertybių raišką, formuojant kritiškas nuostatas kriminalinio elgesio atžvilgiu bei stiprinant pastarojo įgūdžius priimti ir nuosekliai laikytis nustatytų taisyklių bei apribojimų ir visuotinai priimtų moralinių normų.
Pažymi, kad Komisijos posėdžio metu buvo analizuojama visa objektyvi nuteistojo elgesį bei asmenybę, motyvaciją keistis charakterizuojanti informacija, kuri įtakojo Komisiją svarstymo metu pateikti pagrįstus siūlymus kalėjimo viršininkui netenkinti R. K. prašymo.
Pareiškėjui 2024 m. gegužės 24 d. buvo atliktas vertinimas ir surašyta Socialinio tyrimo išvada Nr. RV-25-1451 (toliau – ir Išvada). Pareiškėjui buvo nustatyta vidutinė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika bei sritys, reikalaujančios nuteistojo pastangų jas valdant. Išvadoje buvo detaliai pateikta pareiškėjo elgesio ir mąstymo pokyčių dinamika. Pareiškėjui pateiktuose sprendimuose aiškiai įvertintos faktinės aplinkybės, išdėstyti motyvai, teisiniai pagrindai ir apskundimo tvarka, todėl pareiškėjo skunde pateiktas teiginys, kad skundžiami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes neatitinka Lietuvos viešojo administravimo įstatymo 10 reikalavimų, neturi pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimas atsiliepimo į skundą nepateikė, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo 2024 m. gegužės 24 d. rašto Nr. SN-25-534 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir Lietuvos kalėjimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2024 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 2S-3335 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2024 m. gegužės 6 d. nuteistasis R. K., vadovaudamasis BVK 68 straipsnio nuostatomis, Vilniaus kalėjimo administracijai pateikė prašymą suteikti trumpalaikę išvyką į namus. Vilniaus kalėjimo viršininkas E. G. 2024 m. gegužės 24 d. R. K. pateikė atsakymą, kuriuo nuspręsta netenkinti nuteistojo prašymo dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo.
Nesutikdamas su Vilniau kalėjimo sprendimu, R. K. dėl šio sprendimo 2024 m. birželio 20 d. pateikė skundą Kalėjimų tarnybos direktoriui, prašydamas panaikinti Vilniaus kalėjimo sprendimą.
Kalėjimų tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2024 m. liepos 8 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Vilniaus kalėjimo sprendimas yra pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo. Kalėjimų tarnybos sprendime išaiškinta, jog Vilniaus kalėjimo viršininkas, priimdamas sprendimus, atsižvelgia į Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais siūlymus. Atkreiptas dėmesys, kad riziką pakartotinai nusikalsti mažina ne programų, kuriose dalyvaujama skaičius ar jų trukmė, o pasiektas rezultatas. Taip pat nurodyta, jog pareiškėjui yra užtikrinta BVK 34 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė pasimatyti su artimaisiais ir paskambinti.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus kalėjimo ir Kalėjimų tarnybos sprendimais kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja BVK (redakcija, galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo dienai).
BVK 68 straipsnyje nurodoma, kad pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus nuteistuosius, turi teisę trims paroms, o dirbantys nuteistieji savo kasmetinių atostogų metu – iki dešimt parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir yra nustatyta pažanga ją mažinant; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių; 4) užsiima pasiūlyta darbine veikla (savarankiškai dirba ne bausmės atlikimo vietoje) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (ši sąlyga netaikoma nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistiems nuteistiesiems).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad viena iš bausmės ir bausmių vykdymo proceso funkcijų yra reintegruoti asmenį į visuomenę, o viena iš priemonių pasiekti šį tikslą yra sąlygų palaikyti ryšius su asmenimis laisvėje sudarymas tam, jog atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą. Tačiau pažymima, kad teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį. Be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas (pvz., LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., 1999 m. liepos 7 d. sprendimą Messina prieš Italiją), tačiau EŽTT taip pat pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja Europos Žmogaus teisių konvencijai (žr., pvz., 2003 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą).
Ginčo kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra išaiškinęs, jog diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones, atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir EŽTT (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)).
Sprendžiant kilusį ginčą, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nesuteikta trumpalaikė išvyka į namus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti, o tai, be kita ko, pagrindžia ir Europos Tarybos M. K. Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 punktas), tačiau ir suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei toks yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jų trukmę ir sąlygas (2 punktas) (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021; 2024 m. kovo 27 d, nutartį administracinėje byloje Nr. TA-16-520/2024).
Taigi šiuo atveju pataisos įstaigos administracija, spręsdama, ar nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, visų pirma, privalo nustatyti, ar jis atitinka visas BVK 68 straipsnyje nustatytas sąlygas. Vis dėlto, net ir nustačius, kad vadovaujantis BVK 68 straipsnio nuostatomis, nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, tokia teisė nėra absoliuti, kadangi pataisos įstaigos administracija prieš priimdama sprendimą taip pat turi diskreciją atsižvelgti į nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, kalinio asmenybę, elgesį ir pavojų, kurį jis gali sukelti visuomenei, jo šeimos ir socialinę padėtį ir t. t.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad jis atitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Skunde nurodo, kad Vilniaus kalėjimo sudarytame pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinime, naudojant OASys metodiką, yra nurodoma, jog pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos balai tik nežymiai viršija žemos rizikos grupės ribas.
Skunde, be kita ko, nurodoma, kad pareiškėjas atitinka visus Apraše numatytus kriterijus, kurie įprastai turėtų būti nustatomi, sprendžiant dėl pakankamos pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką. Nuteistasis geba nurodyti savo kriminogeninius poreikius ir apsauginius veiksnius, vykdo nuteistojo individualiame resocializacijos plane numatytas priemones, skirtas kriminogeniniams poreikiams mažinti ir apsauginiams veiksniams stiprinti, geba apibūdinti šių priemonių taikymo tikslus, turinį, įvardinti jų poveikį ir naudą; Nuteistojo nuostata į darbinę veiklą yra teigiama, kas neabejotinai paneigia bet kokias kriminalinės subkultūros apraiškos galimybes; Nuteistasis savanoriškai atlygino savo nusikalstamais veiksmais praeityje sukeltą žalą; Nuteistasis elgiasi nepriekaištingai – neturi galiojančių nuobaudų, su kitais nuteistaisiais ir laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojais elgiasi sąžiningai, mandagiai ir pagarbiai. Pareiškėjas turi stiprius socialinius (šeiminius) ryšius, nėra socialiai atsiskyręs, palaiko glaudžius ryšius su savo artimaisiais. Taigi, pareiškėjas nesutinka, kad reikšminga pažanga nenustatyta.
Teismas pažymi, kad Vilniaus kalėjimo Komisijos posėdžio metu buvo analizuojama visa objektyvi nuteistojo elgesį bei asmenybę, motyvaciją keistis charakterizuojanti informacija, kuri darė įtaką netenkinti pareiškėjo prašymo. Atkreiptinas dėmesys, kad Komisijos posėdžio metu priimti siūlymai nėra laikomi sprendimais. Komisija teikia nuomonę kalėjimo viršininkui ar kitam įgaliotam pareigūnui, kuris, įvertinęs visas aplinkybes, priima galutinį sprendimą. Šiuo atveju buvo pateikta vienbalsė nuomonė pareiškėjo prašymo klausimu. Nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis į Vilniaus kalėjimą buvo perkeltas iš Alytaus kalėjimo dėl neigiamos įtakos darymo kitų nuteistųjų resocializacijos procesui. Komisija pabrėžė, kad pareiškėjas laikosi nuteistųjų subkultūros ir Vilniaus kalėjime (nors pats tą neigia).
Komisija, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš esmės visapusiškai ir išsamiai įvertino visas svarbias aplinkybes ir sąlygas, bei pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas neatitinka įstatymo sąlygų, numatytų BVK 68 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nuostatų, kad jam būtų suteikta trumpalaikė išvyka iš pataisos namų. Kaip nurodyta: „Iš visų turimų duomenų bei pokalbio metu su Jumis, matyti, jog Jūs neatitinkate LR BVK 68 str. 1 d. 1 p., pažangos valdant pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką nėra.“
Teismas su tokiu atliktu Komisijos vertinimu neturi pagrindo nesutikti. Juo labiau, kaip matyti iš siūlymo, Komisija įvertino tiek pozityviąsias, tiek negatyviąsias aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjant pareiškėjo prašymą.
Teismo vertinimu, Komisijos siūlyme aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka įstatymo sąlygų, numatytų BVK 68 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kartu nurodant tai pagrindžiančias aplinkybes, įskaitant aplinkybes, kurios rodo, jog pareiškėjo pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką nėra akivaizdi. Vilniaus kalėjimo sprendime aiškiai nurodoma, kad Komisijos posėdžio metu pareiškėjas pateikė abstrakčius atsakymus į Komisijos narių užduodamus klausimus, negebėjo įvardinti savo kriminogeninių poreikių ir apsauginių veiksnių, negebėjo įvardinti individualiame resocializacijos plane numatytų priemonių, įvardinti šių priemonių tikslų, turinio, įvardinti pareiškėjui taikomų priemonių asmeninio poveikio ir naudos. Pareiškėjas negebėjo paaiškinti, kas yra subkultūra, kurios, kaip teigia, nesilaiko.
Konstatuotina, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios, Komisijos narių nuomone, turėjo įtakos sprendimui dėl trumpalaikės išvykos suteikimo/nesuteikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi galiojančių teisės aktų nuostatomis, bendrais protingumo, sąžiningumo, tikslingumo principais ir turi diskrecijos teisę patarti kalėjimo viršininkui dėl nuteistųjų prašymų. Komisija, įgyvendindama šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru (prašymu), bet ir viešuoju interesu. Viešasis interesas šiuo atveju apima inter alia siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, ir tai daryti veiksmingai.
Pareiškėjas nurodo, kad jis pademonstravo nepriekaištingą elgesį, ir jo nusikalstamo elgesio rizika pasižymi teigiama rizikos veiksnių valdymo dinamika, o tai įrodo pakankamą pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką.
Teismas vertina, kad šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad jis padarė pažangą mažinant savo nusikalstamo elgesio riziką, yra tik jo subjektyvi nuomonė, kuriai teismas nepritaria, nes vien tik faktas, kad pareiškėjas daro tam tikrą pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, nereiškia, kad daroma pažanga jau yra akivaizdi. Daroma pažanga suprantama kaip nusikalstamo elgesio rizikos veiksnių valdymas, t. y. tam tikri nuteistojo veiksmai, padedantys suvaldyti kriminogeninius veiksnius ir sumažinti jų įtaką. Tuo tarpu, akivaizdi pažanga reiškia realius, aiškius ir konkrečius asmens veiksmus, liudijančius apie nusikalstamo elgesio rizikos veiksnių valdymą, asmens elgesį ir jo pokyčius laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Taigi, teismas pritaria atsakovės pozicijai, kad Vilniaus kalėjimas turėjo teisę ir pagrindą priimti pareiškėjui nepalankų sprendimą. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su nustatytomis aplinkybėmis ir Kalėjimo padarytomis išvadomis, neįrodo jo teiginių pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Teismo vertinimu, abu skundžiami sprendimai atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą individualų administracinį aktą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek Kalėjimų tarnyba, tiek ir Vilniaus kalėjimas, nagrinėdami pareiškėjo prašymą, pateikė faktiškai ir teisiškai motyvuotus argumentus, dėl ko pareiškėjo prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo netenkintas.
Atsižvelgiant į tai, kad netenkintas pagrindinis reikalavimas panaikinti skundžiamus Sprendimus, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo R. K. prašymą dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.