- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-08
- Bylos Nr.
- e2YT-4714-934/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-45193-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Pareiškėjas
- G. L., V. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas
- Advokatai
- Liudmila Grigorjeva
- Kategorijos
- 2.5.5Palikimo priėmimas
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovėms Gintarei Martinkutei, Anželikai Rastenienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų G. L. ir V. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Byloje dalyvaujančių asmenų nurodytų aplinkybių, paaiškinimų santrauka
1. Pareiškėjos kreipėsi į teismą su pareiškimu ir vėlesniais patikslinimais, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini), V. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė ¼ dalį 9,83 ha žemės sklypo buv. Zascianki (Užusienių) kaime, Vilniaus mieste. Pareiškimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis (b. l. 1-4, 105-109):
1.1. Vilniaus apygardos teismo 2006-10-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-38-62-14/2006 pareiškėjoms buvo atnaujintas terminas pateikti prašymą bei giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus į J. Z. nuosavybės teisėmis turėtą žemę;
1.2. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau – NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2017-04-28 raštu Nr. 49Sf-1049-(14.49.104.) informavo pareiškėjas, kad faktui, jog J. Z. nuosavybės teisėmis valdė 9 deš. žemės Zascianki kaime dokumentų yra. Tačiau J. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2006-04-25 pažyma Nr. (P 1-4275) P2-4512;
1.3. NŽT Vilniaus miesto skyrius raštu nurodė, kad nėra pateikta duomenų, kas po J. Z. mirties priėmė palikimą ir valdė 9 deš. žemės sklypą Zascianki kaime, Vilniaus mieste, ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo;
1.4. Žemės nacionalizavimas įvyko 1940-07-22. Pareiškėjų senelė J. Z. mirė (duomenys neskelbtini), taigi 1940 m. (nacionalizacijos metais) negalėjo būti žemės savininke. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka;
1.5. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-06-09 pažymoje Nr. R4-2553 yra nurodyta, kad Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta Z. J., Zascianki kaime turėjusi 9 deš. žemės, Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 metų sąraše įrašyta Z. J., Zascianki kaime turėjusi 9 deš. žemės;
1.6. Pareiškėjų tėvas yra V. Z.. Šias aplinkybes patvirtina G. L. (iki santuokos Zacharevič) ir V. M. (iki santuokos Zacharevič) teismui teikiami gimimo ir santuokos liudijimai;
1.7. V. Z. yra J. Z. sūnus. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2009-02-18 pažyma Nr. (P1-562)P2-1145, kurioje nurodyta, kad Vilniaus Visų Šventųjų Romos katalikų bažnyčios archyviniame fonde, gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini)pakrikštytas Juzefo ir J. Z. sūnus vardu (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini);
1.8. Po J. Z. mirties liko ją pergyvenęs sutuoktinis J. Z.. J. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtina teismui pateikiamas mirties akto išrašas. Po J. Z. mirties taip pat liko du jos sūnūs P. Z. (duomenys neskelbtini) m. gimimo ir V. Z., (duomenys neskelbtini) m. gimimo. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Vilniaus apskrities Rudaminos valsčiaus Užusėnų kaimo Z. P. būto-ūkio lapo įrašas: Z. P., g. 1908 m., žemdirbys, šeimininkas be samdinių; brolis Z. V., g. (duomenys neskelbtini).;
1.9. Taigi po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais liko žemutinės eilės tiesioginių įpėdinių – vaikų: V. Z. ir P. Z., kurie paveldėjo 3/4 dalis paveldimo turto bei ją pergyvenęs sutuoktinis J. Z., kuriam priklausė įstatyminė paveldimo turto dalis – 1/4 (Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1121 str., 1127 str., 1134 str., 1135 str., 1148 str.);
1.10. Po 1925 metų buvo pereita prie metrinės ploto skaičiavimo sistemos, 1 deš. yra lygi 1,0925 ha. Tokiu būdu J. Z. priklausiusio žemės sklypo plotas hektarais yra 9,83 ha (9x1,0925=9,83);
1.11. Mirus J. Z. 9,83 ha žemės sklypą Zascianki kaime paveldėjo ir nuosavybės teisėmis valdė iki nacionalizacijos J. Z., kuriam priklausė 1/4 dalis, V. Z., kuriam priklausė 3/8 dalys ir P. Z., kiniam priklausė 3/8 dalys paveldėto žemės sklypo. Tokiu būdu J. Z. teko 2,46 ha ploto, o V. Z. – 3,69 ha ploto;
1.12. Pareiškėjos pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas gali pretenduoti į jų senelio J. Z. ir tėvo V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės plotą, paveldėtą po J. Z. mirties, todėl reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo reiškiamas tik dėl J. Z. ir V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad tuo atveju, jeigu paveldimas žemės sklypas (jo dalis), ant kurio nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šis sklypas būtų priskirtas, tokiu atveju turtą administruoja NŽT. Nagrinėjamu atveju minėta institucija turėtų pasisakyti dėl pareiškėjų pateikto pareiškimo pagrįstumo. Suinteresuotas asmuo neturi jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktą, kad po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini), V. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 6/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė ¼ dalį 9,83 ha žemės sklypo Užusienių kaime, Vilniaus mieste. Suinteresuotas asmuo prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, valstybės įmonės Turto banko atstovui nedalyvaujant (b. l. 30-31).
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais (b. l. 50-55):
3.1. Pagal nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 5092 esančią dokumentaciją, nustatyta, kad pareiškėjos Vilniaus miesto valdybai 1993-06-28 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą;
Remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005-10-06 pažyma Nr. 607 nustatyta, kad V. M. į buvusio savininko J. Z. nuosavybės teisėmis valdytą žemę turi teisę atkurti 1,2291 ha žemės; Remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005-10-06 pažyma Nr. 606 nustatyta, kad G. L. į buvusio savininko J. Z. nuosavybės teisėmis valdytą žemę turi teisę atkurti 1,2291 ha žemės;
Atsiliepimas
3.4. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2005-12-2 įsakymu Nr. V-193 „Dėl 2005-10-06 pažymų Nr. 603, 604, 605, 606, 607, 608, 609, 610 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų patikslinimo“ nustačius, kad pil. J. Z. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,9162 ha žemės plotą į buvusio savininko J. Z. turėtą 9,8325 ha bendro ploto žemę buvusiame Užusienio rėžiniame kaime bei remiantis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentaciją <...> pažymose Nr. 606 ir 607 vietoje skaičiaus „1,2291” įrašant skaičius „0, 6146”;
3.5. Vilniaus miesto skyriuje 2017-04-28 gautas pareiškėjų prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. Z. turėtą žemę buvusiame Užusienio rėžiniame kaime Vilniaus mieste ir kartu su prašymu buvo pateikti papildomi dokumentai;
3.6. Vilniaus miesto skyrius 2017-04-28 raštu Nr. 49SF-1049-(14.49.104) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ nurodė pareiškėjoms, kad įvertinus pareiškėjų pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad pateikti įrašai bei dokumentai nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. Z. nurodytą žemės sklypą valdė iki 1940-07-22 nacionalizacijos, kadangi pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-04-25 pažymoje Nr. (P 1-4275) P2-4512 nurodytus duomenis (duomenys neskelbtini) mirė 45 metų amžiaus J. Z., Jano duktė. Duomenų, kas po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 9 des. žemės, ir iš ko minėta žemė nacionalizuota, nepateikta;
3.7. Institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įgyvendinimo tvarka) bei kitais teisės aktais;
3.8. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą;
Šalies argumentai
3.9. Atkūrimo įstatyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad j nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, tik jiems pateikus prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pilietybę patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus;
3.10. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas asmenys, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką, vandens telkinius ar kitą nekilnojamąjį turtą, prašymus atkurti nuosavybės teises ir pilietybę patvirtinantį dokumentą turėjo pateikti iki 2001-12-31, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003-12-31. Atkūrimo įstatyme taip pat numatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą prašymui pateikti (2001-12-31) ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti (2003-12-31) dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, terminai gali būti atnaujinami;
3.11. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, Įgyvendinimo tvarkos 11 punktu, Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisės vertinti jokių po 2003-12-31 pateiktų dokumentų, kol teismo sprendimu nėra atnaujintas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas. Minėta tvarka yra detaliai ir imperatyviai reglamentuota tvarka, kuri yra taikoma visiems piliečiams, praleidusiems Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą;
3.12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime, konstatavo, kad nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Dėl to atkuriant nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas.
3.13. Teismų praktikoje pažymima, jog kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyvioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą;
3.14. Pagal prie pareiškimo pridėtus dokumentus matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006-10-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3862-14/2006 atnaujino terminą pareiškėjoms pateikti prašymą bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į jų senelės J. Z. nuosavybės teise turėtą žemę Vilniaus apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Zascianki kaime. Akcentuotina ir tai, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas jau 2006 metais atnaujino minėtą terminą pareiškėjoms pateikti dokumentus, tačiau pareiškėjos į Vilniaus miesto skyrių kreipėsi tik 2017 metais, nors iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad pareiškėjos aktyviai rūpinasi nuosavybės teisių atkūrimo procesu į buvusio savininko J. Z. turėtą žemę;
3.15. Aplinkybė, kas buvo iki 1940-06-15 pagal Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Taigi teismo sprendimu nustatant juridinę reikšmę, turintį faktą dėl turto valdymo nacionalizacijos metu turi būti taikomi paveldėjimą ginčo teritorijoje reglamentavę teisiniai santykiai;
3.16. Kas po mirties paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado (toliau – Civilinių įstatymų sąvadas) X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad po J. Z. mirties liko vyras J. Z. (miręs (duomenys neskelbtini) ir du jų vaikai – sūnūs P. Z. ir V. Z.;
3.17 Civilinių įstatymų sąvado 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais, o 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams vyriškosios ir moteriškosios lyties, o nebesant jų gyvųjų vietą užima atstojamąja teise, abejos lyties vaikų vaikai, o ir šių nebesant gyvų - abejos lyties vaikų vaikaičiai ir taip toliau. Civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe. Taigi žmona, nors ir nebūdama priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo 1/4 dalį vyro turto, o 1153 straipsnyje nurodyta, kad vyras po žmonos paveldi tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir žmona po vyro;
3.18 Nagrinėjamu atveju, Nacionalinė žemės tarnyba įvertinusi pareiškėjų pateiktus dokumentus nurodė, kad minėti dokumentai nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė Juzefa (Jozefa) Zacharevič šį žemės sklypą valdė iki 1940 metų nacionalizacijos. Vilniaus miesto skyriaus nuomone tai, kad 1923 m. sąraše bei žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 m. sąraše įrašyta J. Z. Zascianki kaime turėjusi 9 deš. žemės, nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. Z. šį žemės sklypą valdė iki 1940-07-22 nacionalizacijos, kadangi pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-04-25 pažymoje Nr. (Pl-4275) P2-4512 nurodytus duomenis – (duomenys neskelbtini) mirė J. Z., t. y. likus 3 metams iki nacionalizacijos. Todėl remiantis išdėstyta darytina išvada, kad visuotinio žemės nacionalizavimo metu J. Z. nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti žemės sklypo savininku. Duomenų, kas po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) iki 1940-07-22 nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą nėra pateikta.
4. Teismo posėdžių metu pareiškėja G. L., jos atstovė palaikė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes bei argumentus. Papildomai pareiškėjų atstovė paaiškino, kad byloje yra duomenų apie pareiškėjų senelės J. Z. valdytą žemę, ji mirė iki nacionalizacijos, J. Z. priskirtas žemės sklypas buvo įrašytas 1923 ir 1924 metų sąrašuose. J. Z. nuosavybės teisės atkurtos. NŽT prašė pateikti papildomus duomenis, tačiau jų neturi, todėl kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Po J. Z. mirties paveldėjo sutuoktinis (1/4 dalį), turėjo du vaikus, todėl vaikai paveldėjo lygiomis dalimis (3/4). Prašo nustatyti faktą tik dėl V. Z. žemės, kadangi į P. Z. žemę pretenduoti negali, nes tokios galimybės nenumato Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas. P. Z. nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Daugiau dokumentų apie palikimo priėmimą pateikti negali. Pagal tuo metu galiojantį teisinį reguliavimą įpėdiniui pagal įstatymą palikimas priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto. Pakako pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, kad būtų paveldėta. Teismas atnaujino terminą pareiškimui dėl nuosavybės atkūrimo pateikti, tačiau nenustatė jo pateikimo termino, kita vertus, tai neturi jokios įtakos nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus (b. l. 171-172).
5. Teismo posėdžio metu pareiškėja G. L. papildomai paaiškino, kad žemę valdė tėvas V. Z., šiuo metu įrengtas mikrorajonas. Iki tol valdė J. Z.. Kiti V. Z. įpėdiniai nesikreipė dėl termino atnaujinimo, jie nepageidauja atsiimti žemės, jiems tai nerūpi (b. l. 171-172).
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžių metu pareiškėja V. M. papildomai paaiškino, kad po senelės J. Z. mirties tėvas V. Z. valdė žemę, ją dirbo, sodino bulves, burokus, turėjo arklį. Tėvas buvo eigulys, kuriam buvo taip pat leista dirbti papildomą žemę. Gimė ir gyveno Zascianki kaime (b. l. 171-172).
7. Teismo posėdžių metu suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė iš esmės paaiškino, jog pagal papildomai gautus dokumentus iš archyvo matyti, jog J. Z. buvo žemės sklypo savininkė, sąrašuose įrašyta 1923 ir 1924 metais. Vėlesniuose dokumentuose apie žemės valdymą duomenų nėra pateikta, todėl nėra pagrindo teigti, jog J. Z. buvo žemės savininkė. J. Z. įpėdiniams nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, ginčo dėl to nekelia. Kas valdė žemės sklypą bei kas 1940 m. buvo savininkas prašė spręsti teismo nuožiūrai (b. l. 171-172).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
8. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos G. L. ir V. M. yra V. Z. dukros (b. l. 20-26). Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2009-02-18 pažyma Nr. (P1-562)P2-1145 patvirtina, kad V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), buvo J. Z. ir J. Z. sūnus (b. l. 15). P. Z., gim. (duomenys neskelbtini), taip pat buvo J. Z. ir J. Z. sūnus (b. l. 16). J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 13). J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Pareiškėjų tėvas V. Z. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-06-09 pažymoje Nr. R4-2553 nurodyta, kad Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta Z. J., Zascianki kaime turėjusi 9 deš. žemės, Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 metų sąraše įrašyta Z. J., Zascianki kaime turėjusi 9 deš. žemės (b. l. 12). Taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-03-06 pažymoje Nr. R4-601 nurodyta, kad archyve yra saugomas 1923 metų žemės sklypų sąrašas, kuriame yra įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. žemės ir J. Z. turėjusi 9 deš. žemės Zascianki kaime; archyve taip pat saugomas 1924 metų žemės mokesčio mokėtojų sąrašas, kuriame yra įrašyti J. Z. turėjęs 9 deš. žemės ir J. Z. turėjusi 9 deš. žemės Zascianki kaime (b. l. 110-111). Vilniaus apygardos teismo 2006-10-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-38-62-14/2006 pareiškėjoms G. L. ir V. M. buvo atnaujintas terminas pateikti prašymą bei giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus į J. Z. nuosavybės teisėmis turėtą žemę (b. l. 10-11). NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017-04-28 raštu Nr. 49Sf-1049-(14.49.104.) informavo pareiškėjus, kad nėra pateikta duomenų, kas po J. Z. mirties priėmė palikimą ir valdė 9 deš. žemės sklypą Zascianki kaime, Vilniaus mieste, ir nurodė, kad dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo pareiškėjos gali kreiptis į teismą arba archyvuose papildomai ieškoti dokumentų (b. l. 7-9).
III. Byloje nustatytų teisei taikyti reikšmingų aplinkybių teisinis vertinimas ir teismo išvados
9. Pareiškimu prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – tai, kad po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini), V. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė ¼ dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio Zascianki (Užusienių) kaime, Vilniaus mieste (b. l. 1-4, 105-109).
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-03 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-45/2009; 2010-10-05 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-390/2010; 2011-06-17 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-273/2011). Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-16 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
11. Sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010; 2015 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015-10-16 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015). Nagrinėjamu atveju NŽT 2017-04-28 raštu Nr. 49Sf-1049-(14.49.104.) informavo pareiškėjus, kad nėra pateikta duomenų, kas po J. Z. mirties priėmė palikimą ir valdė 9 deš. žemės sklypą Zascianki kaime, Vilniaus mieste, ir nurodė, kad dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo pareiškėjos gali kreiptis į teismą arba archyvuose papildomai ieškoti dokumentų.
12. Liaudies Seimas 1940-07-22 deklaracija nacionalizavo visą žemę nepaisant turimo žemės sklypo dydžio, t. y. įvyko visuotinė nacionalizacija, kurios metu buvo likviduota privatinė nuosavybė. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad Liaudies Seimui 1940-07-22 priėmus deklaraciją, įvyko žemės nacionalizacija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994-05-27 nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2004). Aplinkybė, kas buvo iki 1940-06-15 pagal Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940-06-15 atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Būtent tokią teismų praktiką nustatant nuosavybės teisės subjektus jų turėtų nuosavybės teisių praradimo momentu formuoja kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, Teismų praktika 11, p. 19-24). Taigi teismo sprendimu nustatant juridinę reikšmę, turintį faktą dėl turto valdymo nacionalizacijos metu turi būti taikomi paveldėjimą ginčo teritorijoje reglamentavę teisiniai santykiai.
13. Byloje nustatyta, kad po žemės savininkės J. Z. mirties (duomenys neskelbtini), galiojant Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normoms, atsirado palikimas – 9,83 ha ploto žemės, kurią paveldėjo, kaip teigia pareiškėjos, mirusios sutuoktinis J. Z. (1/4 dalį) ir sūnūs V. Z. (3/8 dalį) ir P. Z. (3/8 dalį). Paveldėjimo santykius tuo metu reguliavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai. Civilinių įstatymų 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Civilinių įstatymų 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams. Pagal Civilinių įstatymų 1128 straipsnį visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai. Civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe. Taigi žmona, nors ir nebūdama priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo 1/4 dalį vyro turto, o 1153 straipsnyje nurodyta, kad vyras po žmonos paveldi tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir žmona po vyro. Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis, kuris numatė, kad palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Civilinių įstatymų sąvado 1222 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas iškyla turėtojui mirus savaime. Sąvado 1254 straipsnyje nustatyta, kad teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties.
14. Byloje duomenų, kad mirusios J. Z. įpėdiniai – V. Z. ir J. Z. atsisakė palikimo, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad mirusioji būtų sudariusi testamentą. Remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve esančiais duomenimis nustatyta, jog 1923 metų žemės sklypų sąraše įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. žemės ir J. Z. turėjusi 9 deš. žemės Zascianki kaime; 1924 metų žemės mokesčio mokėtojų sąraše įrašyti J. Z. turėjęs 9 deš. žemės ir J. Z. turėjusi 9 deš. žemės Zascianki kaime (žr., 8 punktą). Taip pat byloje nustatyta, jog pareiškėjus su palikėjais siejo giminystės ryšiai, t. y. V. Z. buvo G. L. ir V. M. tėvas, o V. Z. buvo J. Z. ir J. Z. sūnus (žr., 8 punktą). Pareiškėjos, duodamos paaiškinimus, nurodė, jog po J. Z. mirties žemę valdė pareiškėjų tėvas, ją prižiūrėjo, sodino bulves, burokus (žr., 5-6 punktas).
15. Taigi, vadovaujantis tuometiniu teisinių reguliavimu (žr., 13 punktą), įvertinus tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina faktą, jog J. Z. buvo priskirta žemė tuometiniame Zascianki kaime, ji mokėjo žemės mokesčius, J. Z. ir V. Z. siejo giminystės ryšiai, J. Z. buvo V. Z. tėvas (žr., 8 punktą), taip pat pareiškėjų paaiškinimus apie valdytą bei prižiūrėtą žemę (žr., 5-6 punktus), darytina labiau tikėtina išvada, jog J. Z. iki jos mirties priklausė žemė buvusiame Zascianki kaime, kurią, jai (duomenys neskelbtini)mirus, valdė ir paveldėjo V. Z. ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė 1/4 dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio Zascianki (Užusienių) kaime, Vilniaus mieste. Duomenų, kurie paneigtų byloje nustatytas aplinkybes, nenustatyta. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų pareiškimas tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po J. Z. mirties, V. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė 1/4 dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio Zascianki (Užusienių) kaime, Vilniaus mieste (CPK 444 straipsnio 2 dalis 8 punktas).
16. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjoms yra reikalingas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu (CPK 448 straipsnio 1 dalis).
17. Pagal CPK 448 straipsnio 2 dalį ir CK 5.50 straipsnį įsiteisėjusio teismo sprendimo kopija per tris darbo dienas turi būti išsiųsta Centrinei hipotekos įstaigai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, 448 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini), V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė 1/4 dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio Zascianki (Užusienių) kaime, Vilniaus mieste.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.
Sprendimui įsiteisėjus, pranešimą apie šį sprendimą ir jo (sprendimo) kopiją išsiųsti Testamentų registrui (Centrinė hipotekos įstaiga, Tilto g. 17, Vilnius).
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą pateikiant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.