- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-04
- Bylos Nr.
- e2A-482-881/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-45193-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė įmonė Turto bankas
- Pareiškėjas
- G. L., V. M.
- Kategorijos
- 2.6.29.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-4714-934/2018 pagal pareiškėjų G. L. ir V. M. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjos kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) V. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė ¼ dalį 9,83 ha žemės sklypo buv. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, Vilniaus mieste. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-38-62-14/2006 pareiškėjoms buvo atnaujintas terminas pateikti prašymą bei giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į išlikusį J. Z. nuosavybės teisėmis turėtą žemę. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2017 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 49Sf-1049-(14.49.104.) informavo pareiškėjas, kad faktui, jog J. Z. nuosavybės teisėmis valdė 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime, dokumentų yra, tačiau J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2006 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. (P1-4275) P2-4512. NŽT Vilniaus miesto skyrius raštu nurodė, kad nėra pateikta duomenų, kas po J. Z. mirties priėmė palikimą ir valdė 9 deš. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, todėl pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad tuo atveju, jeigu paveldimas žemės sklypas (jo dalis), ant kurio nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šis sklypas būtų priskirtas, tokiu atveju turtą administruoja Nacionalinė žemės tarnyba. Nagrinėjamu atveju minėta institucija turėtų pasisakyti dėl pareiškėjų pateikto pareiškimo pagrįstumo. Suinteresuotas asmuo neturi jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktą, kad po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) V. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 6/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė ¼ dalį 9,83 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste. Suinteresuotas asmuo prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, valstybės įmonės Turto banko atstovui nedalyvaujant.
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įgyvendinimo tvarka) bei kitais teisės aktais. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Atkūrimo įstatyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad į nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, tik jiems pateikus prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pilietybę patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, konstatavo, kad nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Dėl to atkuriant nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Teismų praktikoje pažymima, jog kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyvioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą. Pagal prie pareiškimo pridėtus dokumentus matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3862-14/2006 atnaujino terminą pareiškėjoms pateikti prašymą bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į jų senelės J. Z. nuosavybės teise turėtą žemę Vilniaus apskrityje, Rudaminos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Akcentuotina ir tai, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas jau 2006 metais atnaujino minėtą terminą pareiškėjoms pateikti dokumentus, tačiau pareiškėjos į Vilniaus miesto skyrių kreipėsi tik 2017 metais, nors iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad pareiškėjos aktyviai rūpinasi nuosavybės teisių atkūrimo procesu į buvusio savininko J. Z. turėtą žemę. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Taigi teismo sprendimu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą dėl turto valdymo nacionalizacijos metu turi būti taikomi paveldėjimą ginčo teritorijoje reglamentavę teisiniai santykiai. Kas po mirties paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado (toliau – Civilinių įstatymų sąvadas) X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad po J. Z. mirties liko vyras J. Z. (miręs (duomenys neskelbtini) ir du jų vaikai – sūnūs P. Z. ir V. Z.. Civilinių įstatymų sąvado 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais, o 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams vyriškosios ir moteriškosios lyties, o nebesant jų gyvųjų vietą užima atstojamąja teise, abejos lyties vaikų vaikai, o ir šių nebesant gyvų – abejos lyties vaikų vaikaičiai ir taip toliau. Civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe. Taigi žmona, nors ir nebūdama priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo 1/4 dalį vyro turto, o 1153 straipsnyje nurodyta, kad vyras po žmonos paveldi tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir žmona po vyro. Nagrinėjamu atveju minėti dokumentai nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. (J.) Z. šį žemės sklypą valdė iki 1940 metų nacionalizacijos. 1923 m. sąraše bei žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 m. sąraše įrašyta J. Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 9 deš. žemės, nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. Z. šį žemės sklypą valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, kadangi pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 25 d. duomenis ji mirė (duomenys neskelbtini) t. y. likus 3 metams iki nacionalizacijos. Taigi visuotinio žemės nacionalizavimo metu J. Z. nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti žemės sklypo savininke. Duomenų, kas po J. Z. mirties ((duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, nėra pateikta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) V. Z., gim. (duomenys neskelbtini) paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z., paveldėjo ir nuosavybės teise valdė 1/4 dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, Vilniaus mieste. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.
5. Teismas konstatavo, jog byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos G. L. ir V. M. yra V. Z. dukros. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2009 m. vasario 18 d. pažyma Nr. (P1-562)P2-1145 patvirtina, kad V. Z., gim. (duomenys neskelbtini) buvo J. Z. ir J. Z. sūnus. P. Z., gim. (duomenys neskelbtini), taip pat buvo J. Z. ir J. Z. sūnus. J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) Pareiškėjų tėvas V. Z. mirė (duomenys neskelbtini) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. R4-2553 nurodyta, kad Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 9 deš. žemės, Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 metų sąraše įrašyta Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 9 deš. žemės. Taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 6 d. pažymoje Nr. R4-601 nurodyta, kad archyve yra saugomas 1923 metų žemės sklypų sąrašas, kuriame yra įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. žemės, ir J. Z., turėjusi 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime; archyve taip pat saugomas 1924 metų žemės mokesčio mokėtojų sąrašas, kuriame yra įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. žemės, ir J. Z., turėjusi 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-38-62-14/2006 pareiškėjoms G. L. ir V. M. buvo atnaujintas terminas pateikti prašymą bei giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. J. Z. nuosavybės teisėmis turėtą žemę. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 49Sf-1049-(14.49.104.) informavo pareiškėjus, kad nėra pateikta duomenų, kas po J. Z. mirties priėmė palikimą ir valdė 9 deš. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, ir nurodė, kad dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo pareiškėjos gali kreiptis į teismą arba archyvuose papildomai ieškoti dokumentų.
6. Teismas pažymėjo, jog NŽT 2017 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 49Sf-1049-(14.49.104.) informavo pareiškėjus, kad nėra pateikta duomenų, kas po J. Z. mirties priėmė palikimą ir valdė 9 deš. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, ir nurodė, kad dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo pareiškėjos gali kreiptis į teismą arba archyvuose papildomai ieškoti dokumentų.
7. Teismas nustatė, jog po žemės savininkės J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais, galiojant Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normoms, atsirado palikimas – 9,83 ha ploto žemės, kurią paveldėjo, kaip teigia pareiškėjos, mirusios sutuoktinis J. Z. (1/4 dalį) ir sūnūs V. Z. (3/8 dalį) ir P. Z. (3/8 dalį). Paveldėjimo santykius tuo metu reguliavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai. Civilinių įstatymų 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Civilinių įstatymų 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams. Pagal Civilinių įstatymų 1128 straipsnį visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai. Civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe. Taigi žmona, nors ir nebūdama priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo 1/4 dalį vyro turto, o 1153 straipsnyje nurodyta, kad vyras po žmonos paveldi tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir žmona po vyro. Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis, kuris numatė, kad palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Civilinių įstatymų sąvado 1222 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas iškyla turėtojui mirus savaime. Sąvado 1254 straipsnyje nustatyta, kad teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties.
8. Teismas nustatė, jog byloje duomenų, kad mirusios J. Z. įpėdiniai – V. Z. ir J. Z. atsisakė palikimo, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad mirusioji būtų sudariusi testamentą. Iš Lietuvos centriniame valstybės archyve esančių duomenų matyti, kad 1923 metų žemės sklypų sąraše įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. Žemės, ir J. Z. turėjusi 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime; 1924 metų žemės mokesčio mokėtojų sąraše įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. Žemės, ir J. Z. turėjusi 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, pareiškėjas su palikėjus siejo giminystės ryšiai, t. y. V. Z. buvo G. L. ir V. M. tėvas, o V. Z. buvo J. Z. ir J. Z. sūnus. Pareiškėjos, duodamos paaiškinimus, nurodė, jog po J. Z. mirties žemę valdė jų tėvas, ją prižiūrėjo, sodino bulves, burokus. Taigi vadovaudamasis tuometiniu teisiniu reguliavimu, įvertinęs tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina faktą, jog J. Z. buvo priskirta žemė tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, ji mokėjo žemės mokesčius, J. Z. ir V. Z. siejo giminystės ryšiai, J. Z. buvo V. Z. tėvas, taip pat pareiškėjų paaiškinimus apie valdytą bei prižiūrėtą žemę, teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad J. Z. iki jos mirties priklausė žemė buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, kurią, jai (duomenys neskelbtini) mirus, valdė ir paveldėjo V. Z. ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė 1/4 dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, Vilniaus mieste. Duomenų, kurie paneigtų byloje nustatytas aplinkybes, teismas nenustatė, todėl pareiškėjų pareiškimą tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai; 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą. Taigi pilietis, siekdamas atkurti nuosavybės teises į žemę pagal specialųjį Atkūrimo įstatymą (kai jis per įstatymo nustatytą terminą yra padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo), turimus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus turi pateikti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai, nes tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turėtų įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. Dėl to, esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012). Tik tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).
9.2. Kaip matyti iš byloje pateikto Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 28 d. rašto Nr. 49SF-1049-(14.49.104) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, Vilniaus miesto skyrius, įvertinęs pareiškėjų pateiktus, kartu su 2017 m. balandžio 3 d. prašymu papildomus dokumentus, padarė išvadą, kad pateikti įrašai bei dokumentai nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. Z. nurodytą žemės sklypą valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, kadangi pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 25 d. pažymoje Nr. (Pl-4275) P2-4512 nurodytus duomenis ,(duomenys neskelbtini) mirė 45 metų amžiaus J. Z., J. duktė. Duomenų, kas po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 9 dešimtines žemės, ir iš ko minėta žemė nacionalizuota, nepateikta.
9.3. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ir kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Tvarkos 12 punkte nustatyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Tai gali būti žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašau teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“; įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.); nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Tvarkos 13 punktas numato, kad tuo atveju, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.
9.4. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Būtent tokią teismų praktiką nustatant nuosavybės teisės subjektus jų turėtų nuosavybės teisių praradimo momentu formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999). Taigi teismo sprendimu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą dėl turto valdymo nacionalizacijos metu turi būti taikomi paveldėjimą ginčo teritorijoje reglamentavę teisiniai santykiai. Be to, teismų praktikoje pažymima, jog kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyvioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008).
9.5. Pirmosios instancijos teismas, padarė nepagrįstą išvadą, jog J. Z. iki jos mirties priklausiusią žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, jai (duomenys neskelbtini) mirus, valdė ir paveldėjo V. Z. ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė 1/4 dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, Vilniaus mieste. Įvertinus pareiškėjų pateiktus duomenis, darytina išvada, kad minėti dokumentai nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. (J.) Z. žemės sklypą valdė iki 1940 metų nacionalizacijos. Tai, kad 1923 metų sąraše bei žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 metų sąraše įrašyta J. Z., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 9 deš. žemės, nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. Z. šį žemės sklypą valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, kadangi pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 25 d. pažymoje Nr. (Pl-4275) P2-4512 nurodytus duomenis ji mirė (duomenys neskelbtini) t. y. likus 3 metams iki nacionalizacijos. Todėl visuotinio žemės nacionalizavimo metu J. Z. nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti žemės sklypo savininke. Duomenų, kas po J. Z. mirties iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, nėra pateikta. Vilniaus miesto skyrius 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. 149PD-167-(14.49.6) „Dėl procesinio dokumento pateikimo“ pateikė Lietuvos valstybės archyvo 1994 m. sausio 28 d. pažymėjimą Nr. 21-260-Z ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. gegužės 15 d. pažymėjimą Nr. T-577-Z, kuriuose nurodyta, kad Vilniaus - Trakų seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyti savininkai: eil. Nr. 3 – Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 6 dešimtines žemės; eil. Nr. 10 – Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 9 dešimtines žemės; eil. Nr. 16 – Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 6 dešimtines žemės.
9.6. Be to, byloje nėra duomenų, jog J. Z. ir J. Z. buvo sudarę santuoką, ir pagal įstatymą J. Z. galėjo paveldėti jam priklausančią turto dalį.
9.7. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ypatingosios teisenos kategorijos bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
11. Pareiškėjos G. L. ir V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. (J.) Z. šį Žemės sklypą valdė iki 1940 metų nacionalizacijos, nes mirė (duomenys neskelbtini) t. y. likus 3 metams iki nacionalizacijos. Tokios aplinkybės pareiškėjai šioje byloje apskritai neįrodinėjo.
11.2. Bylos nagrinėjimo metu apeliantės atstovė patvirtino, kad J. Z. įpėdiniams nuosavybės teisės niekam nėra atkurtos, kitų pretendentų į šios savininkės žemę nėra.
11.3. Byloje surinkti dokumentai patvirtina, kad J. Z. turėjo žemės (duomenys neskelbtini) kaime, o būtent: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. birželio 9 d. pažymoje Nr. R4-2553, nurodyta, kad Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus- Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų 1923 metų sąraše įrašyta Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 9 deš. žemės, Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 metų sąraše įrašyta Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 9 deš. Žemės; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 6 d. pažymoje Nr. R4-601 nurodyta, kad archyve yra saugomas 1923 metų žemės sklypų sąrašas, kuriame yra įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. Žemės, ir J. Z., turėjusi 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime; archyve taip pat saugomas 1924 metų žemės mokesčio mokėtojų sąrašas, kuriame yra įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. Žemės, ir J. Z., turėjusi 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime.
11.4. Nuosavybės teisių atkūrimas visiems pretendentams vykdomas būtent pagal Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų 1923 metų sąrašą. Šias aplinkybes patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. 49PD-167-(14.49,6) „Dėl procesinio dokumento pateikimo“ pateikti dokumentai: archyvo pažymėjimai iš kitų nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) kaime bylų, (duomenys neskelbtini) kaimo aplinkinių ribų kartografavimo duomenys, (duomenys neskelbtini) kaimo 1923 m. savininkų sąrašas, kuriame eil. Nr. 16 įrašyta Z. J. – 9 deš.
11.5. Visi byloje surinkti įrodymai apie J. Z. turėtą žemę atitinka ir Lietuvos Respublikos 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkto nuostatas.
11.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad į bylą nėra pateikta duomenų, kas po J. Z. mirties nacionalizacijos metu nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą. Tačiau byloje yra įrodymų, kad archyve saugomuose fonduose nėra jokių duomenų apie vėlesnius, nei 1924 metų (duomenys neskelbtini) kaimo sklypų savininkų ar mokesčių mokėtojų sąrašus. Būtent dėl to, kad po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais jokių sąrašų, kuriuose būtų nurodyti jos įpėdiniai, nėra, kad duomenų apie pareiškėjų tėvo V. Z. (J. Z. sūnaus) iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę Lietuvos centriniame valstybės archyve taip pat nėra, kad duomenų apie pareiškėjų senelio J. Z. (V. Z. tėvo ir J. Z. sutuoktinio) nuosavybės teisėmis valdytą žemę yra tik už 1923-1924 metus, t. y. iki J. Z. mirties, pareiškėjos kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad būtų konstatuota, kas po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė jos turėtą 9 deš. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime.
11.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje išaiškinta, kad nustatant žemės valdymo iki nacionalizacijos juridinę reikšmę turinti faktą turi būti nurodytas nuosavybės atsiradimo pagrindas. Pareiškėjos pareiškime nurodė nuosavybės teisių atsiardymo pagrindą – palikimo priėmimas po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais, pateikė giminystės ryšį su J. Z. patvirtinančius dokumentus. Taigi pateikė duomenis apie tai, kas po J. Z. mirties priėmė palikimą ir nacionalizacijos metu valdė jos turėtą žemės sklypą. Pirmos instancijos teismas iš byloje pateiktų įrodymų teisingai nustatė, kad pareiškėjos G. L. ir V. M. yra V. Z. dukros. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2009 m. vasario 18 d. pažyma Nr. (P1-562)P2-1145 patvirtina, kad V. Z., gim. (duomenys neskelbtini) buvo J. Z. ir J. Z. sūnus. J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) o J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) Pareiškėjų tėvas V. Z. mirė (duomenys neskelbtini) Paveldėjimo santykius tuo metu reguliavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis tuometiniu teisinių reguliavimu, įvertinęs tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina faktą, jog J. Z. buvo priskirta žemė tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, ji mokėjo žemės mokesčius, J. Z. ir V. Z. siejo giminystės ryšiai, J. Z. buvo V. Z. tėvas, taip pat pareiškėjų paaiškinimus apie valdytą bei prižiūrėtą žemę, pagrįstai spendė, jog labiau tikėtina išvada, kad J. Z. iki jos mirties priklausė žemė buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, kurią jai (duomenys neskelbtini) mirus, paveldėjo V. Z. ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė 1/4 dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, Vilniaus mieste. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų byloje nustatytas aplinkybes.
11.8. Apeliaciniame skunde teigiama, jog į bylą pareiškėjos nepateikė dokumento, kad J. Z. ir J. Z. buvo sudarę santuoką ir pagal įstatymą J. Z. galėjo paveldėti jam priklausančią turto dalį. Apeliantei pirmosios instancijos teisme nekėlė abejonių aplinkybė, kad J. ir J. Z., pareiškėjų senelis ir močiutė, yra sutuoktiniai. Šios aplinkybės apeliantė neginčijo nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu, neprašė pateikti įrodymų, kad J. Z. ir J. Z. buvo susituokę. Byloje nesant bažnyčios santuokos knygų išrašo, aplinkybę jog J. ir J. Z. buvo susituokę, galima nustatyti ir iš kitų byloje esančių dokumentų. Tai, jog J. ir J. Z. buvo susituokę, patvirtina byloje esanti Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2009 m. vasario 18 d. pažyma Nr. (P1-562)P2-1145, kurioje nurodyta, kad Vilniaus Visų Šventųjų Romos katalikų bažnyčios archyviniame fonde, gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas J. ir J. (iki santuokos D.) Z. sūnus vardu V., gimęs (duomenys neskelbtini) Bažnyčioje sudaryta santuoka nutraukiama bažnytiniame tribunole, vadovaujantis bažnyčios kanonų teise, todėl mažai tikėtina, kad po 1912 metų, kai sutuoktiniai J. ir J. (iki santuokos D.) Z. atliko Vilniaus Visų Šventųjų Romos katalikų bažnyčioje savo sūnaus V. krikšto apeigas, jų santuoka buvo nutraukta. Pirmos instancijos teismui visų byloje pateiktų įrodymų ir paaiškinimų pakako išvadai, kad J. Z. ir J. Z. buvo sutuoktiniai.
11.9. Pareiškėjos pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas gali pretenduoti į jų senelio J. Z. ir tėvo V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės plotą, šių paveldėtą po J. Z. mirties, todėl reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo pareikštas tik dėl J. Z. ir V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės. Dėl P. Z., pareiškėjų tėvo brolio, reikalavimas nebuvo reiškiamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).
13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Juridinio fakto nustatymas pareiškėjoms yra reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti.
14. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).
15. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjų prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, nes pareiškėjos neturi dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, jog po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) V. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3/8 dalis, o J. Z. paveldėjo ir nuosavybės teise valdė ¼ dalį 9,83 ha žemės sklypo buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, Vilniaus mieste. Be to, byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių nurodytą juridinę reikšmę turintį faktą. Dėl juridinio fakto nustatymo kreiptis į teismą pareiškėjoms nurodė ir Nacionalinė žemės tarnyba, kuri išaiškino, jog dėl to, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie tai, kas po J. mirties (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 9 deš. žemės, ir iš ko minėta žemė nacionalizuota, pareiškėjos gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
16. Pagrindinis argumentas, kuriuo apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, yra tas, kad byloje esantys įrašai ir dokumentai nepatvirtina fakto, kad buvusi savininkė J. Z. ginčo žemės sklypą valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, kadangi pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 25 d. pažymoje Nr. (Pl-4275) P2-4512 nurodytus duomenis mirė (duomenys neskelbtini) būdama 45 metų amžiaus. Taigi, pasak apeliantės, byloje nėra duomenų, kas po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 9 dešimtines žemės, ir iš ko minėta žemė buvo nacionalizuota.
17. Būtent šiam juridiniam faktui nustatyti pareiškėjos ir kreipėsi į teismą.
18. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010; 2015 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016).
19. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ir kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkte nustatyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Tai gali būti žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašau teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai, o taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“; įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.), nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 13 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.
20. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog nėra jokios informacijos ar duomenų, nutarties 19 punkte išvardinta forma, kurie galėtų pagrįsti aplinkybę, kas po J. Z. mirties priėmė palikimą ir valdė ginčo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. Vadinasi, pareiškėjos, kurios kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, gali juridinio fakto nustatymui turinčias reikšmę aplinkybes įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 178 straipsnis).
21. Pareiškėjos tvirtina, jog prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. birželio 9 d. pažyma Nr. R4-2553, kurioje nurodyta, kad Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų 1923 metų sąraše įrašyta Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 9 deš. žemės, Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 metų sąraše įrašyta Z. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 9 deš. žemės, o taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 6 d. pažyma Nr. R4-601, kurioje nurodyta, kad archyve yra saugomas 1923 metų žemės sklypų sąrašas, kuriame yra įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. Žemės, ir J. Z., turėjusi 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime, archyve taip pat saugomas 1924 metų žemės mokesčio mokėtojų sąrašas, kuriame yra įrašyti J. Z., turėjęs 9 deš. Žemės, ir J. Z., turėjusi 9 deš. žemės (duomenys neskelbtini) kaime.
22. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjų senelio nuosavybės teisę į žemę, turėtą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime Vilniaus mieste, vėlesnių nei 1923-1924 metai, byloje nėra.
23. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).
24. Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
25. Pareiškėjos pareiškime nurodė nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą – palikimo priėmimą po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais, o būtent, kad po sutuoktinės ir motinos J. Z. mirties, palikimą faktiniu valdymu perėmė J. Z., V. Z. ir P. Z.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip teisingai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, po žemės savininkės J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais, galiojant Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normoms, atsirado palikimas, t. y. 9,83 ha ploto žemė, kurią paveldėjo (faktiniu valdymu perėmė), mirusios žemės savininkės sutuoktinis J. Z. (1/4 dalį) ir sūnūs V. Z. (3/8 dalį) ir P. Z. (3/8 dalį). Paveldėjimo santykius tuo metu reguliavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai. Civilinių įstatymų 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Civilinių įstatymų 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams. Pagal Civilinių įstatymų 1128 straipsnį visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai. Civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe. Taigi žmona, nors ir nebūdama priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo 1/4 dalį vyro turto, o 1153 straipsnyje nurodyta, kad vyras po žmonos paveldi tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir žmona po vyro. Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis, kuris numatė, kad palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Civilinių įstatymų sąvado 1222 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas iškyla turėtojui mirus savaime. Sąvado 1254 straipsnyje nustatyta, kad teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties.
26. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žemės savininkės mirties momentu ir palikimo atsiradimo momentu galiojęs Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadas leido perimti palikimą faktiniu valdymu, taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog pareiškėjos įrodė nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą – palikimo priėmimą po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais, kuomet palikimą faktiniu valdymu perėmė J. Z., V. Z. ir P. Z., taigi atsižvelgiant į tai, kad J. Z. mirė tik (duomenys neskelbtini) o V. Z. mirė (duomenys neskelbtini) labiau tikėtina, jog 1940 m. liepos 22 d. įvykus visuotinei žemės nacionalizacijai, žemės savininkai buvo J. Z., V. Z. ir P. Z..
27. Kita vertus, apeliantė taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog po J. Z. mirties (duomenys neskelbtini) metais ginčo žemė kokiu nors būdu buvo perleista tretiesiems asmenis arba kad žemė 1940 m. liepos 22 d. įvykusios visuotinės žemės nacionalizacijos metu priklausė tretiesiems asmenims ir buvo iš šių paimta valstybės poreikiams.
28. Priešingai nei teigia apeliantė, pareiškėjos pagrindė ir giminystės ryšį su J. Z.. Pareiškėjos G. L. ir V. M. yra V. Z. dukros. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2009 m. vasario 18 d. pažyma Nr. (P1-562)P2-1145 patvirtina, kad V. Z., gim. (duomenys neskelbtini) buvo J. Z. ir J. Z. sūnus. J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) o J. Z. mirė (duomenys neskelbtini) Pareiškėjų tėvas V. Z. mirė (duomenys neskelbtini)
29. Be to, apeliantė tvirtina, jog byloje nėra duomenų, jog J. Z. ir J. Z. buvo sudarę santuoką, ir pagal įstatymą J. Z. galėjo paveldėti jam priklausančią turto dalį.
30. Teismas atmeta šį apeliantės argumentą, kadangi nors ir byloje nebuvo pateiktas civilinės ar bažnytinės J. Z. ir J. Z. santuokos liudijimas, tačiau kiti byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog minėti asmenys buvo vienos šeimos nariai, o būtent, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2009 m. vasario 18 d. pažymoje Nr. (P1-562)P2-1145 nurodyta, kad Vilniaus Visų Šventųjų Romos katalikų bažnyčios archyviniame fonde, gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas J. ir J. (iki santuokos D.) Z. sūnus vardu V., gimęs (duomenys neskelbtini).
31. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliantės skundo motyvais nėra pagrindo.
32. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.