Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. (R. B.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „HEAG“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 24S212155, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760326167, galiojantis iki 2026 m. sausio 19 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos ir žodinių proceso dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra Baltarusijos pilietis, 2023 m. gruodžio 15 d. tuo pagrindu, jog jis yra Bendrovės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2024 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S19201 pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2024 m. sausio 19 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760326167, galiojantis iki 2026 m. sausio 29 d., pareiškėjui įteiktas 2024 m. sausio 29 d.

Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. rugsėjo 18 d. Sodros informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie Bendrovę bei jos darbuotojus. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu dirbo šeši darbuotojai: trys iš jų – Lietuvos Respublikos piliečiai (duomenys neskelbtini), ir trys užsieniečiai: (duomenys neskelbtini) turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai, R. B. buvo atleistas 2024 m. gegužės 3 d., o S. K. – 2024 m. balandžio 16 d. Įvertinus šiuos duomenis, nustatyta, kad nuo 2024 m. gegužės 4 d. Bendrovėje dirba tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis A. S. Siekiant įvertinti pareiškėjo deklaruotą tikslą – vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo nustatytas sąlygas – buvo patikrinti Sodros informacinės sistemos duomenys ir nustatyta, kad Bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo užmokestis po leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (2024 m. sausio mėn.) buvo: R. B.: 2024 m. sausio–kovo mėn. – 1 350 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 1 360,34 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 122,73 Eur (atleidimo išmoka); S. K.: 2024 m. sausio–kovo mėn. – 1 250 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 608,44 Eur (atleidimo išmoka); A. S.: 2024 m. sausio–birželio mėn. – 1 600 Eur, 2024 m. liepos mėn. – 1 633,12 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 600 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2024 m. sausio–kovo mėn. – 4 200 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 3 568,78 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 1 722,73 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 1 600 Eur, 2024 m. liepos mėn. – 1 633,12 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 600 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 578 Eur, be to, nuo 2024 m. gegužės 4 d. Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, buvo konstatuota, kad užsienietis bei jo valdoma įmonė nuo 2024 m. gegužės mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Kadangi po kelių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovė neatitiko imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, Departamentas konstatavo, jog užsienietis Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad nuo 2013 m. balandžio 26 d. jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje jis dirba nuo 2013 m. liepos 4 d. toje pačioje Bendrovėje, o tai leidžia daryti išvadą, jog užsienietis turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau jie didžiąją laiko dalį buvo sąlygoti darbo santykių. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, Departamentas 2024 m. rugsėjo 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S212155, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760326167, galiojantis iki 2026 m. sausio 19 d.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi išduoti, kurie su laiku keitėsi, bet savo esme išliko panašūs, yra akcentavęs, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020 ir kt.).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įskaitant numatytąjį šios straipsnio dalies 7 punkte – jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę ir 2024 m. rugsėjo 18 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrinus duomenis apie Bendrovę bei jos darbuotojus, nustatyta, jog Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu dirbo šeši darbuotojai: trys iš jų – Lietuvos Respublikos piliečiai (duomenys neskelbtini) ir trys užsieniečiai: (duomenys neskelbtini), turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai, R. B. buvo atleistas 2024 m. gegužės 3 d., o S. K. – 2024 m. balandžio 16 d. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad nuo 2024 m. gegužės 4 d. Bendrovėje dirba tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis A. S. Siekiant įvertinti pareiškėjo deklaruotą tikslą – vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo nustatytas sąlygas – buvo patikrinti Sodros informacinės sistemos duomenys ir nustatyta, kad Bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo užmokestis po leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (2024 m. sausio mėn.) buvo: R. B.: 2024 m. sausio–kovo mėn. – 1 350 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 1 360,34 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 122,73 Eur (atleidimo išmoka); S. K.: 2024 m. sausio–kovo mėn. – 1 250 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 608,44 Eur (atleidimo išmoka); A. S.: 2024 m. sausio–birželio mėn. – 1 600 Eur, 2024 m. liepos mėn. – 1 633,12 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 600 Eur. Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjo valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2024 m. sausio–kovo mėn. – 4 200 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 3 568,78 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 1 722,73 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 1 600 Eur, 2024 m. liepos mėn. – 1 633,12 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 600 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 578 Eur, be to, nuo 2024 m. gegužės 4 d. Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas bei jo valdoma įmonė nuo 2024 m. gegužės mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Taigi, nustatyta, kad Bendrovėje patikrinimo metu nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, todėl atsirado leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs patikrinimo metu nustatytus rezultatus, priėmė Sprendimą, grindžiamą UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nustatančio, kad išduoti ar pakeisti (šiuo atveju – panaikinti) leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė, pagrindu.

Byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinus ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo iš esmės neatitiko nuo 2024 m. gegužės mėn., kadangi Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių. Šių aplinkybių niekaip nekeičia ir tai, kad Bendrovė dėjo visas pastangas surasti naujų darbuotojų, kuriuos vėliau sėkmingai rado, kadangi pareiškėjas jau iki tol ilgą laiką neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, būtino, norint išlaikyti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su darbuotojų paieška, laikytinos subjektyviomis. Visų pirma, susiklosčius situacijai, kai Bendrovėje neliko reikalingo skaičiaus darbuotojų, pareiškėjas apie tai neinformavo Departamento. Be to, pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl sunkumų ieškant darbuotojų, įrodymų, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokia darbuotojų paieška truko neproporcingai ilgą laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pagrįstai šiuos argumentus laikė deklaratyviais. Be to, šios aplinkybės savaime nepaneigia pirmiau nurodytos išvados dėl pareiškėjo neatitikimo Įstatymo keliamiems reikalavimams.

Byloje esantys Sodros duomenys patvirtina ir tai, kad Bendrovė darbuotojams tam tikrą laikotarpį mokėjo žymiai mažesnį nei minimalų atlyginimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kurie paneigtų oficialius Sodros informacinės sistemos duomenis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatyme yra numatytos aiškios sąlygos, jog užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi, iš Įstatymo akivaizdu, kad vertinant, ar užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į steigimo dokumentuose nurodytos veiklos vykdymą pagal verslo planą, jos vykdymą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pakeitimo), bet ir į minėtos veiklos vykdymą būtent Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga kompetentingai institucijai pateikti duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. sausio mėn. bendras Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, mokamas darbo užmokestis buvo 4 200 Eur, o pakeitus leidimą laikinai gyventi ir praėjus keliems mėnesiams bendras darbo užmokestis jau gegužės mėn. sumažėjo iki 1 722,73 Eur, be to, 2024 m. balandžio ir gegužės mėn. buvo atleisti du darbuotojai, nauji darbuotojai priimti nebuvo, t. y. po kelių mėnesių nuo pareiškėjo leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovė neatitiko imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, laikytina, kad asmuo neužtikrino, jog atitiks UTPĮ nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką, todėl sutiktina su Migracijos departamento išvada, kad užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Teismas pabrėžia, kad ir pati Bendrovė sutiko, jog tam tikrą laikotarpį ji neatitiko vieno iš UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. kad buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjas turėtų teisę išlaikyti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas taip pat neginčija aplinkybių, jog tam tikrą laikotarpį Bendrovė neatitiko reikalavimo dėl įdarbintų darbuotojų skaičiaus, tačiau nurodo, jog šis formalus neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams atsirado dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių, t. y. jis nežinojo tikrosios situacijos Bendrovėje, nes tuo metu sirgo jo tėvai, todėl turėjo juos prižiūrėti. Taip pat pripažino, kad dėl jo išvykimo į Baltarusiją ir Bendrovės veiklos nekontroliavimo kilo verslo vykdymo kliūtys.

Pažymėtina, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5101-1062/2019). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu, kiek laiko įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

Taigi, kadangi atsakovui priimant Sprendimą Bendrovė neatitiko aptariamų reikalavimų, jau vien tai buvo pakankamas pagrindas Sprendimui priimti. Vadovaujantis anksčiau aptarta teismų praktika, darytina išvada, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti priežastis, dėl kurių atsirado aptariamas Įstatymo reikalavimų pažeidimas, ir pažeidimo trukmę, todėl pareiškėjo pozicija skunde, kad atsakovas jo neįspėjo, neįsigilino į svarbias faktines bylos aplinkybes (dėl tėvų prastos sveikatos, verslo rizikos, kad pareiškėjas negali užkirsti kelio darbuotojams išeiti iš darbo, jis visais įmanomais būdais ieškojo naujų darbuotojų, Bendrovė nėra fiktyvi ir Lietuvoje vykdo teisėtą veiklą ir pan.), yra vertintina kritiškai ir atmestina. Migracijos departamentas, konstatavęs, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turėjo teisę vien šiuo pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teiginiai, kad Bendrovė rado naujų darbuotojų, kurie Bendrovėje dirba, leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo klausimu nėra teisiškai reikšmingi, nes tai nepašalina būtinumo atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo, kurio pareiškėjas, kaip konstatuota, neįvykdė.

Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4656-662/2019 ir kt.).

Pareiškėjas skunde taip pat akcentuoja, kad prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą jis nebuvo įspėtas, išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos. Šiuo atveju teismas pažymi, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018), be to, tai gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4459-556/2019). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog visą laiką dėjo pastangas, kad atitiktų UTPĮ keliamus reikalavimus. Šiuo atveju teismas pažymi ir sutinka su Migracijos departamento nuomone, jog šis pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas, kadangi iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes dėl Bendrovės neatitikimo UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie jo valdomos Bendrovės neatitikimą UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams turėjo žinoti. Teismas tokią pareiškėjo poziciją vertina kaip gynybinę.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. (R. B.) patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.