- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-27
- Bylos Nr.
- 2A-919-153/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13335-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Galina Blaževič (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Robert Bosch“
- Ieškovas
- A. V.
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovės advokatės A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17556-638/2014 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei UAB „Robert Bosch“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. V. prašė panaikinti atsakovės UAB „Robert Bosch“ generalinio direktoriaus 2014-06-18 sprendimą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo ir pripažinti darbo sutarties nutraukimą 2014-06-18 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu; į darbą negrąžinti, priteisti 4 mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškovo A. V. ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino neteisėtu ieškovo A. V. atleidimą iš darbo UAB „Robert Bosch“ generalinio direktoriaus 2014-06-18 sprendimu iš prekybos atstovo pareigų. Į darbą ieškovo negrąžino. Laikė, kad darbo sutartis tarp A. V. ir UAB „Robert Bosch“ yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.
Priteisė iš atsakovės UAB „Robert Bosch“ darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po atleidimo iš darbo (2014-06-19) iki šio teismo sprendimo paskelbimo dienos – 32 160 Lt / 9314,18 Eur ir po 257,28 Lt / 74,51 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014-11-28) iki teismo sprendimo įsigaliojimo, išeitinę išmoką – 21 611,52 Lt / 6259,13 Eur, ir 1660 Lt / 480,77 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ieškovui A. V..
Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas dirbo atsakovės bendrovėje nuo 2005-11-21. Darbo sutartis su ieškovu buvo atnaujinta 2011-12-13. Ieškovo pareigos buvo prekybos atstovas. Per darbo laiką atsakovės bendrovėje ieškovui buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos: atsakovės prokuristės O. P. 2014-05-19 sprendimu paskirta pastaba už tai, kad ieškovas 2014-04-30 nuvažiavo 100 km (100 mylių) savo reikmėms, naudodamas bendrovės kurą. Ieškovas šios drausminės nuobaudos paskyrimo neginčijo.
Ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., t. y. už vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – drausminė nuobauda ieškovui paskirta už tai, kad jis 2014-05-06 14.25 val. (t. y. darbuotojo darbo bendrovėje metu) asmeniškai pristatė kitos įmonės UAB „Veromelitas“ užsakovui pastarosios įmonės teikiamą paslaugą – pripučiamą batutą. Darbuotojas pristatymą atliko naudodamas bendrovės automobilį ir, greičiausiai, bendrovės kurą. Taip darbuotojas pažeidė darbo sutarties 10.5.2, 10.5.3, 10.5.4, 10.6 ir 10.7 punktus, darbuotojas neskyrė viso savo laiko bendrovei ir savo tiesioginių užduočių bendrovėje vykdymui (darbo sutarties 10.5.2 punktas), darbo laiku vykdė kitą veiklą, neįeinančią į jo darbo pareigas bendrovėje, be išankstinio bendrovės raštiško sutikimo tiesiogiai arba netiesiogiai veikė kitame versle, esančiame už bendrovės ribų, pristatydamas prekes kitos įmonės vardu ir naudai, naudojo bendrovei priklausantį turtą, t. y. automobilį ir, tikėtina, kurą. Teismas sprendė, kad ieškovui skirdamas antrąją nuobaudą darbdavys nevertino to fakto, kad darbuotojui jau yra skirta drausminė nuobauda ir antrosios drausminės nuobaudos panaikinimui ankstesnis pažeidimas neturėjo įtakos.
Teismas nustatė, kad atsakovė neprašė ieškovo pateikti rašytinį paaiškinimą dėl 2014-05-06 įvykusio ieškovo ir UAB „Veromelitas“ kliento susitikimo.
Teismas nurodė, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 str.). Ieškovas dirbo prekybos atstovu. Ieškovo darbo funkcijos yra nurodytos darbo sutarties priede Nr. 1. Teismas nustatė, kad ieškovas nebuvo drausmine tvarka nubaustas už tai, kad netinkamai atliko jam pavestas darbines užduotis ar darbines funkcijas, bylos duomenimis, ieškovui 2014 m. birželio mėnesį buvo išmokėta pusmetinė premija, 2012 metais jo darbas buvo vertinamas kaip „tenkinantis iš dalies“, 2013 metais ieškovo darbas vertintas daugiausia kaip „tenkinantis iš dalies“. Dėl ieškovo darbo kokybės vertinimo liudytojų paaiškinimais, teismas sprendė, kad tai yra liudytojų svarstymai be jokių konkrečių įrodymų. Todėl teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodytas ieškovo darbo pareigų netinkamas atlikimas ar neatlikimas.
Teismas nustatė, kad iš atsakovo nebuvo reikalaujama pateikti atsakovei ataskaitą apie kiekvieną dieną atliktą darbą (susitikimus, važiavimo maršrutus). Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad ieškovas turėjo 2014-05-06 konkretų pietų pertraukos laiką ir kad jis darbo laiku susitiko su UAB „Veromelitas“ klientu ir taip panaudojo darbo laiką ne darbo užduotims vykdyti, o pašaliniams reikalams.
Teismas nurodė, kad ieškovui drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo buvo paskirta už tai, kad jis 2014-05-06 savo reikmėms panaudojo darbdavio turtą: automobilį ir kurą. Iš šalių sudaryto Įmonės automobilio perdavimo akto neatlygintinai naudotis teismas nustatė, kad ieškovas 2012-03-02 priėmė neatlygintinam naudojimui įmonės automobilį VW „Golf Variant“, v. Nr. (duomenys neskelbtini) , teismas nurodė, kad automobilio naudojimas pripažįstamas darbuotojo pajamomis natūra ir apmokestinamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat teismas pažymėjo, kad pateiktame automobilio perdavimo neatlygintinai naudotis akte ieškovui nebuvo nustatyta jokių apribojimų naudoti automobilį savo reikmėms, pats automobilio naudojimas buvo pripažintas darbuotojo pajamomis natūra. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas naudojo įmonės turtą – automobilį neteisėtai, tuo darydamas žalą darbdaviui, nes automobilis buvo perduotas naudotis ieškovui.
Ieškovas buvo nubaustas taip pat už tai, kad savo reikmėms panaudojo įmonės kurą tuo laiku, kai 2014-05-06 vyko susitikti su UAB „Veromelitas“ klientu, atliekančiu slaptą pirkimą. Susitikimas įvyko Kaune, Miško gatvėje esančiame „Europa Royal“ viešbučio kieme, nors atsakovo biuras, kuriame ieškovas dirbdavo, yra Ateities pl. 79A, Kaune. Atstumas į abi puses sudarytų apie 22 km.
Teismas nurodė, kad atsakovės įsakyme ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už tai, kad ieškovas „greičiausiai panaudojo įmonės kurą“ arba „tikėtina“, kad panaudojo įmonės kurą. Tačiau teismo manymu, neaišku, kaip atsakovė nesant pateiktos ataskaitos apie kuro panaudojimą nusprendė, kad ieškovas panaudojo įmonės savo reikmėms kurą, kurio būtų nenurodęs ataskaitoje ir už kurį nebūtų atsiskaitęs. Teismas sprendė, kad ieškovui ta drausminės nuobaudos dalis, kurioje ji paskirta už įmonės kuro panaudojimą, buvo paskirta prielaidų ir įtarimų pagrindu.
Teismas, aiškindamas paskirtos ieškovui drausminės nuobaudos pagrįstumą, nustatė, kad ieškovui drausminė nuobauda paskirta taip pat už tai, kad jis „be išankstinio bendrovės raštiško sutikimo tiesiogiai arba netiesiogiai veikė kitame versle, esančiame už bendrovės ribų, pristatydamas prekes kitos įmonės vardu ir naudai“. Teismas nustatė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje 10.6 p. nustatyta, jog „dirbdamas įmonėje, darbuotojas įsipareigoja be išankstinio raštiško įmonės leidimo tiesiogiai ar netiesiogiai nedirbti, nedalyvauti ir neveikti jokioje įmonėje ar versle už įmonės ribų“. Teismas šią darbo sutarties punkto sąlygą laikė prieštaraujančia imperatyvioms įstatymų nuostatoms, pažeidžiančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. nustatytą laisvę pasirinkti darbą ir verslą, todėl teismas pripažino šią sąlygą ex officio negaliojančia. Teismas nurodė, kad tokio pobūdžio sąlyga, draudžianti dirbti kitą darbą, laikytina civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad sudaryta darbo sutarties šalių ir inkorporuota į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos dalis. Todėl darytina išvada, kad net jeigu ieškovas ir būtų pažeidęs minėtą darbo sutarties 10.6 punktą, t. y. dirbęs kitą / papildomą darbą ar veikęs kitame versle, tai už šį pažeidimą negalėjo būti skiriama drausminė nuobauda pagal Darbo kodekso normas, nes pažeidimas nesusijęs su darbo sutarties vykdymu ir su ieškovo darbinių pareigų, darbinių funkcijų vykdymu.
Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog ieškovas dirbo UAB „Veromelitas“ ar kad gavo pajamų iš UAB „Veromelitas“ kliento. Teismas padarė prielaidą, kad ieškovas ginčo susitikimo metu galimai veikė kitame versle, nes atvyko susitikti su UAB „Veromelitas“ klientu, nesvarbu, ar darydamas paslaugą savo žmonai, ar siekdamas naudos pačiam sau. Tai galėtų būti vertinama kaip civilinio teisinio susitarimo tarp šalių pažeidimas, neįeinantis į darbo sutarties tarp šalių vykdymo sritį. Tačiau pats susitarimas, teismo manymu, yra vertinamas kaip negaliojantis.
Teismas sprendė, kad drausminė nuobauda ieškovui atleidimas iš darbo buvo paskirta nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas neprašė jo grąžinti į ankstesnį darbą, pripažino darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, ieškovo į darbą negrąžino, darbo sutartį laikė nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – po 257,28 Lt už kiekvieną darbo dieną (t. 2, b. l. 28) nuo 2014-06-19 iki teismo sprendimo paskelbimo dienos susidaro 32 160 Lt (apskaičiuota suma), toliau po 257,28 Lt (apskaičiuota suma) už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsigaliojimo ir išeitinę išmoką keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (vidutinis mėnesio darbo užmokestis apskaičiuojamas 257,28 Lt dauginant iš 21 (vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius 2014 metais) ir dauginant iš 4, susidaro 21 611,52 Lt apskaičiuota suma.
Teismas sprendė, kad pripažinimas ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos neteisėta ir atitinkamų išmokų (priverstinės pravaikštos ir išeitinės kompensacijos) priteisimas yra pakankama satisfakcija ieškovui, ir papildomai neturtinės žalos atlyginimo jam nepriteisė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu teismo sprendimą skundžia atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovė advokatė A. V.. Apelianto atstovė prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atsakovei. Vėlesniu, 2015-04-16, prašymu (2 t., b. l. 162) atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovė prašė paskirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Atsakovės atstovė motyvavo būtinumą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka byloje keliamų esminių fakto klausimų kiekiu ir reikšme, byloje esančių įrodymų ryšiu su nagrinėjama byla, byloje keliamų teisės ir fakto klausimų gausumu ir jų sudėtingumu, šalių poreikiu išsamiai pasisakyti dėl byloje kylančių fakto ir teisės klausimų. Tai leistų tinkamiau ir išsamiau išnagrinėti bylą, didintų visuomenės pasitikėjimą teismų sistema.
Šalies argumentai
Priešingai, nei pirmosios instancijos teismas nurodo sprendime, apeliantė, prieš skirdama skundžiamą drausminę nuobaudą, pateikė ieškovui raštišką prašymą pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. 1., b. l. 34–35, 41–46).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neteisėtai pripažino Darbo sutarties 10.6 punkto (draudžiančio ieškovui darbo santykių laikotarpiu dirbti kitose įmonėse ar užsiimti kitu verslu be darbdavio sutikimo), kurį pažeidė ieškovas, negaliojančiu ex officio, dėl to, kad šis punktas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies.
Apeliantė neprivalėjo mokėti kompensacijos už 10.6 punkte numatyto įsipareigojimo laikymąsi ieškovui, nes iš esmės tai nėra nekonkuravimo įsipareigojimas, kaip civilinis sandoris, ir jis niekaip neapribojo ieškovo galimybės gauti pajamų pragyvenimui.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai pagal analogiją taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą byloje, kurioje buvo sprendžiamas susitarimo dėl nekonkuravimo po darbo sutarties nutraukimo teisėtumas, kadangi nekonkuravimas iš esmės skiriasi nuo Darbo sutarties 10.6 punkte nurodyto darbuotojo įsipareigojimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog Darbo sutarties 10.6 punkte nurodytas įsipareigojimas yra ne darbo sutarties elementas, o civilinis sandoris, ir dėl to už jo pažeidimą negali būti taikoma drausminė atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 14.25 val. buvo ieškovo pietų pertraukos, o ne darbo laikas, todėl darbo drausmės pažeidimas neva nebuvo padarytas. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad 2014 m. gegužės 6 d. 14:25 val. esą buvo ieškovo pietų pertrauka, rėmėsi išimtinai ieškovo teiginiais, kurių nepagrindė jokie įrodymai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo A. V. atstovė advokatė N. K. prašė atmesti atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovės apeliacinį skundą ir netenkinti prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Teismo sprendimas yra priimtas tinkamai, išsamiai, sistemiškai, visapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus ir motyvuotai pateikus išvadas, o atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir neteisingi.
Teismo argumentas dėl rašytinio pasiaiškinimo nepareikalavimo neturėjo lemiamos įtakos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės paleidimą – panaikinimui, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kaip neturintis reikšmės teismo sprendimui pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu.
Teismas pagrįstai ir teisėtai ex officio pripažino Darbo sutarties 10.6. punkto sąlygą negaliojančia. Teismas, sistemiškai išnagrinėjęs šalių Darbo sutartį, teisingai ir pagrįstai pripažino šią Darbo sutarties sąlygą prieštaraujančia imperatyvioms įstatymų nuostatoms, pažeidžiančia LR Konstitucijos 48 straipsnyje numatytą laisvę pasirinkti darbą ir verslą. Teismų praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakovės aptariamose nutartyse jokiu aspektu nenurodė, kad svarbiausia ar būtina, ar netgi privaloma nekonkuravimo susitarimo sąlyga yra tik jos galiojimas po darbo santykių pasibaigimo. Atsakovės argumentas, kad Darbo sutarties 10.6 punkto apribojimas galiojo tik darbo santykių tarp šalių laikotarpiu, ir todėl tai nėra nekonkuravimo susitarimas, kadangi pastarasis turi galioti tik santykiams po darbo sutarties nutraukimo, yra atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas. Atsakovė plačiai ribojo ieškovo galimybes veikti kitur, nei tik atsakovės įmonėje, tačiau nemokėjo absoliučiai jokios kompensacijos ieškovui, susijusios su Darbo Sutarties 10.6 punktu, todėl teismo motyvas, jog ir šis faktas daro Darbo sutarties 10.6 punktą, kaip pažeidžiantį šalių interesų pusiausvyrą, negaliojančiu, yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovės nurodyti veiksmai, kuriuos ji traktuoja kaip šiurkštų ieškovo darbo pareigų pažeidimą, negali būti laikomi šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais nei DK 235 str. normų atžvilgiu, nei atsakovės nurodytos Darbo sutarties atžvilgiu. Teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad Darbo sutarties 10.6 punkto sąlyga laikytina civiliniu sandoriu, už kurio galimą pažeidimą negali būti taikoma drausminė atsakomybė, todėl šis apeliantės atstovės motyvas yra atmestinas. Teismas tinkamai įvertino, kad ieškovas turėjo diskreciją pasirinkti jam tinkamą darbo ir pietų laiką. Teismas, vertindamas įrodymų visumą, padarė tinkamą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovas nenaudojo darbo laiko ne darbinėms užduotims vykdyti. Teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovas galėjo savo nuožiūra naudoti atsakovės suteiktą transporto priemonę. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad tarp ieškovo ir UAB „Veromelitas“ nebuvo susiklostę atstovavimo teisiniai santykiai. Ieškovas nėra sudaręs atstovavimo sutarties su šia įmone ar sandorio, atstovaujamo UAB „Veromelitas“ vardu. Ieškovas, nebūdamas UAB „Veromelitas“ atstovu, neveikdamas jos interesais, nenaudojo automobilio UAB „Veromelitas“ tikslams, o tik savo asmeniniams – kaip yra leidžiama pagal LR teisės aktus ir lokalinę atsakovės nustatytą tvarką įmonėje. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas 2014-05-06 savo asmeninėms reikmėms naudojo įmonės kurą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovė 2015-04-16 pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo (2 t., b. l. 162–168). CPK 321 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus išimtis, nurodytas CPK 322 straipsnyje: jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui neprivalomas (CPK 322 straipsnis). Taigi bylos šalies ar šalių prašymas nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Prašyme dėl žodinio bylos nagrinėjimo kaip pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nurodytos byloje keliamų esminių fakto klausimų kiekis ir reikšmė, byloje esančių įrodymų ryšys su nagrinėjama byla, byloje keliamų teisės ir fakto klausimų gausumas ir jų sudėtingumas, šalių poreikis išsamiai pasisakyti dėl byloje kylančių fakto ir teisės klausimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylai reikšmingos aplinkybės išdėstytos byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, šalių, jų atstovų ir liudytojo paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti žodinio bylos nagrinėjimo būtinu. Atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovės prašymas dėl nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka papildytas rašytiniu paaiškinimu, argumentais, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, o tai neatitinka CPK 323 str. nuostatų, todėl teisėjų kolegija dėl naujai nurodytų apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.
Teismas sutinka su ieškovo A. V. atstovės argumentu, kad apeliantės atstovės nurodyti argumentai dėl skundžiamu sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės, jog ieškovo rašytinio pasiaiškinimo nebuvo pareikalauta, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi neturėjo lemiamos įtakos sprendžiant ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Bylos duomenimis, generalinio direktoriaus 2014-06-18 sprendimu ieškovas atleistas iš darbo už tai, kad 2014-05-06 14.25 val. (t. y. darbuotojo darbo bendrovėje metu) asmeniškai pristatė kitos įmonės UAB „Veromelitas“ užsakovui šios įmonės teikiamą paslaugą – pripučiamą batutą. Darbuotojas pristatymą atliko naudodamas bendrovės automobilį ir, ko gero, bendrovės kurą. Taip pat už tai, kad ieškovas pažeidė darbo sutarties 10.5.2, 10.5.3, 10.5.4, 10.6 ir 10.7 punktus, nes neskyrė viso savo laiko bendrovei ir savo tiesioginių užduočių bendrovėje vykdymui (darbo sutarties 10.5.2 punktas), darbo laiku vykdė kitą veiklą, neįeinančią į jo darbo pareigas bendrovėje, be išankstinio bendrovės raštiško sutikimo tiesiogiai arba netiesiogiai veikė kitame versle, esančiame už bendrovės ribų, pristatydamas prekes kitos įmonės vardu ir naudai, naudojo bendrovei priklausantį turtą, t. y. automobilį ir, tikėtina, kurą (1 t., b. l. 57).
Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis pasibaigia šalių susitarimu arba kai viena šalis savo valia nutraukia darbo sutartį.
Ginčo šalys pasirašė darbo sutartį, kurios 10.6. punkte (1 tomas, b. 1. 19) pasakyta, kad „Dirbdamas Įmonėje darbuotojas įsipareigoja be išankstinio raštiško Įmonės leidimo tiesiogiai ar netiesiogiai nedirbti, nedalyvauti ir neveikti jokioje įmonėje ar versle už įmonės ribų“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išaiškino skundžiamame sprendime, kad ši darbo sutarties dalis galiojo darbo sutarties galiojimo laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas darbo sutarties ginčo šalių susitarimas nėra teisingas ir protingas ieškovo atžvilgiu, nes darbo sutarties 10.6 punktas suteikė atsakovei nepagrįstą pranašumą, todėl įvertinus tai, kad ieškovas buvo priklausomas nuo atsakovės, laikoma, kad atsakovė pažeidė ieškovo teisę į papildomas pajamas. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo sprendimo argumentu, kad atsakovė remdamasi darbo sutarties 10.6 punktu taikė ieškovui darbo veiklos ribojimą, tačiau nemokėjo jokios kompensacijos už ieškovui nustatytus įsipareigojimus, todėl elgėsi nesąžiningai. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas šią darbo sutarties sąlygą pagrįstai pripažino negaliojančia (CK 6.228 str.), neatitinkančia LR Konstitucijos 46 ir 48 str. nuostatų. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino darbo sutarties sąlygos esmę ir atsakovės pareigą kompensuoti ieškovui prisiimtus darbo sutartimi įsipareigojimus, ribojančius ieškovo teisę į darbą kitose įmonėse.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties 10.6. punktas laikomas sandoriu, kurio pagrindu ieškovas prisiėmė pareigą be išankstinio raštiško Įmonės leidimo tiesiogiai ar netiesiogiai nedirbti, nedalyvauti ir neveikti jokioje įmonėje ar versle už įmonės ribų, o atsakovė neprisiėmė jokios pareigos ir įgijo teisę reikalauti iš ieškovo laikytis darbo sutarties 10.6 p. prisiimto neatlygintino įsipareigojimo. Ieškovas dirbo atsakovės įmonėje prekybos atstovu (1 t., b. l. 15). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nustatytas ieškovui darbo sutarties 10.6 punkte įsipareigojimas laikomas nekonkuravimo susitarimu. Todėl nesutiktina su atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovės argumentu, kad ieškovui nustatytas 10.6 punkte įsipareigojimas nėra nekonkuravimo susitarimas ir kad tokio pobūdžio susitarimas galioja tik po darbo santykių nutraukimo, nes kaip nustatyta nagrinėjamojoje byloje, minėto punkto reikalavimai taikyti ieškovui darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, o ne po darbo sutarties nutraukimo. Atsakovės nurodytų išvadų dėl nekonkuravimo sąlygos galiojimo ir taikymo ginčo situacijoje taip pat nepatvirtina atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovės apeliaciniame skunde nurodytos kasacinio teismo nutartys.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės UAB „Robert Bosch“ atstovės argumentu, kad darbo ir poilsio laikas yra reglamentuotas atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 5.1–5.4 punkte (b. l. 98, 1 t.), kur nurodyta, kad pietų, poilsio pertrauka prasideda 12 val., pasibaigia 12 val. 45 min.
Byloje surinkti įrodymai (ieškovo paaiškinimas, liudytojų A. D., A. L., A. B. parodymai) patvirtina, jog pagal darbo pobūdį ieškovas preciziškai nesilaikė darbdavio nustatyto poilsio ir darbo laiko. Byloje nenuginčytas ieškovo argumentas, kad jis dirbo pagal savo paties suplanuotą laiką priklausomai nuo suplanuotų atlikti darbo užduočių, todėl skyrė laiką poilsiui kitu, o ne darbo taisyklėse nenustatytu metu. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas darbą organizuodavo savarankiškai, ir į tai, kad darbdavys nereikalavo ieškovo ataskaitos apie darbui ir poilsiui skirtą laiką. Todėl tikėtina, kad atsakovė neturėjo pretenzijų ieškovui, kad jis nesilaikė darbo taisyklėse nustatyto darbo ir poilsio laiko, o labiau orientavosi į ieškovo atliekamų darbo užduočių įvykdymą laiku. Vertinant atsakovės patvirtintas taisykles, reglamentuojančias darbo laiko režimą, sutiktina su atsakovės UAB „Robert Bosch“ atstovės argumentu, jog darbo ir poilsio tvarka buvo reglamentuota atsakovės lokaliniu aktu, kad atsakovės darbuotojai negalėjo jos pakeisti savo nuožiūra. Todėl nustatytos darbo taisyklėse tvarkos nesilaikymas, šiuo atveju byloje nustatyta, kad ieškovas darbo laiku nedirbo jam pavesto darbo (2014-05-06 14 val. 25 min. nebuvo darbo vietoje), kvalifikuojamas kaip darbo drausmės pažeidimas. Taigi ieškovas atsakovės bendrovėje nustatytą darbo laiko režimą pažeidė.
Bylos medžiaga įrodyta, kad ieškovui 2012 m. kovo 2 d. buvo perduotas automobilinis „VW Golf Variant“, v. Nr. (duomenys neskelbtini), neatlygintinam naudojimui (t. 2, b. l. 27). Automobilis buvo perduotas ieškovui kaip darbo priemonė dėl dažnų kelionių darbo reikalais į kitus Lietuvos miestus ir asmeninėms reikmėms: vykti juo iš darbo ir į darbą, važiuoti į parduotuvę, sveikatos, asmeninių poreikių tenkinimui.
Atsakovės atstovė teigia, jog ieškovas naudojo atsakovės transportą UAB „Veromelitas“ interesais, veikė kaip UAB „Veromelitas“ atstovas, susitikęs su tariamu UAB „Veromelitas“ klientu dėl šios bendrovės teikiamos paslaugos pardavimo gavo 10 Eur atlygį. Teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad ieškovas, atvykęs automobiliu, paženklintu atsakovės bendrovės pavadinimu, į susitikimą su tariamu UAB „Veromelitas“ klientu, būtų veikęs UAB „Veromelitas“ vardu kaip šios bendrovės atstovas. Pagal esamą situaciją labiau tikėtina, kad ieškovas veikė ne UAB „Veromelitas“ interesais, o ieškovo sutuoktinės prašymu, kuri dėl objektyvių aplinkybių į susitikimą su klientu neatvyko, tuo pažeidė Darbo sutarties 10.5.2, 10.5.3 punktus (1 t., b. l. 19).
Teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant byloje nustatytai aplinkybei, jog ieškovas atsakovės automobiliu darbo laiku atvyko susitikti su tariamu UAB „Veromelitas“ klientu, ieškovo veiksmai gali būti vertinama kaip veikimas kitame versle, kuris ieškovui buvo draudžiamas darbo sutarties 10.6 punkto pagrindu. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai pripažinus darbo sutarties 10.6 punktą negaliojančiu, atsakovės taikyta ieškovui nuobauda už minėto punkto pažeidimą yra nepagrįsta, tad ir tarnybinio transporto panaudojimas ginčo situacijoje nelaikomas neteisėtu.
2014-06-18 sprendime dėl drausminės nuobaudos paskyrimo ieškovui (1 t., b. 1. 57), kuriuo ieškovas buvo atleistas iš atsakovės bendrovės, atsakovė konstatavo, kad „Darbuotojas batuto pristatymą atliko naudodamas Bendrovės automobilį, ir, greičiausiai, Bendrovės kurą“. Tačiau, kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kuras tikrai buvo sunaudotas ne atsakovės įmonės reikmėms. Atsakovės įsakyme nurodytos aplinkybės dėl atsakovės kuro panaudojimo ne darbo tikslams nepatvirtina ir byloje esanti kuro sunaudojimo ataskaita už 2014 m. gegužės mėnesį. Todėl sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė aiškią, logišką ir pagrįstą išvadą, kad įmonės kuro sunaudojimas ieškovo asmeninėms reikmėms be kompensavimo įmonei yra tik atsakovės teigtas, bet neįrodytas faktas.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jų nekartoja, kad byloje nenustatyta, jog ieškovas netinkamai atliko jam pavestą darbą, nevykdė darbo pareigų (DK 234 str.), todėl apeliantės argumentas, kad ieškovas pažeidė darbo drausmę dėl to, kad darbo laiku vykdė veiklą, nesusijusią su darbu, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas blogai atliko (neatliko) jam pavestą darbą, nes tokių įrodymų byloje nėra. Be to, įvertinus aplinkybę, kad ieškovas susitikime su tariamu UAB „Veromelitas“ klientu užtruko labai trumpą laiką, nesant įrodymų, kad dėl ieškovo veikos nukentėjo darbdavio turtiniai interesai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui taikyta darbo drausmės nuobauda yra nepagrįstai griežta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nagrinėjant darbuotojo (ieškovo) reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, be kitų aplinkybių, turi būti patikrintas ir DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. M. v. UAB „Emira“, bylos Nr. 3K-3-62/2013; kt.). Darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas drausminės nuobaudos paskyrimo aspektu turi būti vertinamas pagal DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus: pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad pagal susiklosčiusią bendrovėje praktiką buvo įprasta planuoti darbo ir poilsio laiką savo nuožiūra, kad dėl ieškovo nebuvimo darbo vietoje nekilo neigiamų padarinių (atsakovė neįrodinėjo, kad dėl ieškovo neatvykimo į darbą patyrė žalos), byloje nustatyta, jog ieškovui buvo paskirta nuobauda pastaba, tačiau antrosios nuobaudos parinkimui ankstesnis ieškovo padarytas pažeidimas neturėjo įtakos, ieškovo darbas atsakovės buvo vertinamas kaip tenkintinas iš dalies, 2014 metais ieškovui išmokėta piniginė premija už pusmetį (1 t., b. l. 180). Teisėjų kolegija sprendžia, kad išdėstyti bylos duomenys apie pažeidimo padarymo aplinkybes, ieškovo ankstesnį darbą atsakovės bendrovėje neleidžia daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju drausminės atsakomybės tikslus atitinka griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimas. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atsakovė, skirdama DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą drausminę nuobaudą ieškovui, pažeidė 238 straipsnį, dėl to jo atleidimas iš darbo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovės ginčo sprendimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo ir šią ieškovo reikalavimo dalį tenkino. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamo teismo sprendimo motyvų, visiškai jiems pritaria, todėl apeliantės apeliacinis skundas netenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovui A. V. (2 t., b. l. 160–161). Byloje ieškovo A. V. vardu atsiliepimą į apeliacinį skundą surašė advokatė N. K., už suteiktas teisines paslaugas (susipažinimą su patikslintu apeliaciniu skundu, atsiliepimo į patikslintą apeliacinį skundą surašymą) ieškovas 2015-02-27 advokatei sumokėjo 600 Eur pagal pinigų priėmimo–perdavimo kvitą Nr. 720297 (2 t., b. l. 160–161). CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Pažymėjo, jog pagal kasacinio teismo praktiką, CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. O atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl kasacinis teismas argumentus dėl CKP 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo turėtoms išlaidoms pripažino nepagrįstais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamo maksimalaus užmokesčio už procesinio dokumento surašymą bei kitų su atstovavimu susijusių veiksmų atlikimą, todėl, vadovaudamasi Rekomendacijų 8.11, 8.16, 8.18 punktais (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 19 d.), sprendžia, kad iš atsakovės priteistino užmokesčio dydis neviršija rekomenduojamos maksimalios sumos (832,52 Eur). Todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo nekeisti.
Priteisti iš atsakovės UAB „Robert Bosch“ (į. k. 111761933, Kaunas, Ateities pl. 79A, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) Nordea bank Finland Plc) bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinių paslaugų suteikimą apeliacinės instancijos teisme – 600 (šešis šimtus) Eur ieškovui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) Kaunas, (duomenys neskelbtini)).