- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-05
- Bylos Nr.
- eI2-2560-595/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00744-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Delta Ventus“
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Delta Ventus“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja K. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021-02-22 sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-00849 (toliau – ir Sprendimas). Prašo priteisti iš Departamento jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad 2020-02-03 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Marijampolės skyrius išdavė jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio galiojimas nustatytas iki 2022-02-03. Pareiškėja pagal nacionalinę D vizą nuo 2020-01-14 dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) ,,Delta Ventus“ (toliau – ir Darbdavys) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoja. Atsakovas, priimdamas sprendimą pareiškėjai panaikinti leidimą, vadovavosi įstatymu ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, kuris numato, kad leidimas užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas išduotas pagal įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 ir 4 (1) punktus, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams.
Teigia, kad šiuo atveju Darbdavys, kaip juridinis asmuo, nėra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Už administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir 34 straipsnio 6 dalyje, yra nubaustas Darbdavio vadovas I. B., kuriam Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-02-03 ir 2020-03-10 skyrė 2000 Eur baudą. Tokiu būdu atsakovas fizinio asmens administracinį baustumą perkėlė juridiniam asmeniui ir priėmė neteisingą, faktinių aplinkybių neatitinkantį sprendimą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, formaliai vadovavosi įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu ir neatkreipė dėmesio, kad leidimas pareiškėjai buvo išduotas dar iki teismo sprendimo skirti baudą įsiteisėjimo. Be to, darbo santykiai tarp pareiškėjos ir Darbdavio atsirado anksčiau nei buvo nubaustas Darbdavio vadovas. Atkreipia dėmesį, jog šiuo metu nuo baudų paskyrimo jau praėjo vieneri metai.
Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas negalioja į praeitį), pagal kurį teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008 išaiškino, kad pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-12-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-17-261/2017).
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjos reikalavimu nesutinka ir prašo skundą atmesti.
Nurodo, kad 2020-02-03 pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimą tuo pagrindu, kad pareiškėja ketino dirbti UAB „Delta Ventus“. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, kurie yra imperatyvūs. Nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje numatytų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą gyventi.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad Departamento turimais duomenimis, UAB „Delta Ventus“ direktorius, kaip darbdavio – UAB „Delta Ventus“ atstovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-03 ir 2020-03-10 nutarimais administracinių nusižengimų bylose pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirtos administracinės nuobaudos – baudos po 1000 eurų. Baudos sumokėtos 2020-04-01 ir 2020-06-29. UAB „Delta Ventus“ direktorių patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjos darbdavio UAB „Delta Ventus“ vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.
Departamentas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, o ne pačiam darbdaviui. Pažymi, jog subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 straipsnio 1 dalis). Nutarimų, kuriais UAB „Delta Ventus“ vadovui paskirtos nuobaudos, esmę sudaro tai, kad darbdavio atstovas, būdamas UAB „Delta Ventus“ vadovu, leido įmonėje dirbti trečiųjų šalių piliečiams, kurie pagal Departamento pateiktą informaciją turėjo nacionalines vizas ar laikinus leidimus gyventi, suteikiančius teisę dirbti kitose įmonėse, tuo nesilaikydamas norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą. Šiuo atveju vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi, galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Šiuo atveju pareiškėja neginčija, kad darbdavio UAB „Delta Ventus“ atstovas įmonės direktorius buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą.
Pažymi, kad Įstatyme numatytas imperatyvus leidimo gyventi panaikinimo pagrindas. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nors pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui (iki 2022-02-03), tai nereiškia, kad pareiškėja galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas Darbdavys, o ne pareiškėja, kuri neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjai negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą.
Pažymi, kad UAB „Delta Ventus“ direktoriui paskirtos administracinės nuobaudos buvo sumokėtos 2020-04-01 ir 2020-06-29, vadinasi Įstatyme numatytas vienerių metų terminas nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, nėra praėjęs. Priimdamas ginčijamą sprendimą Departamentas vadovavosi aktualia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio redakcija. Tokia pati teisės norma galiojo ir anksčiau, tiek pareiškėjai teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir nutarimų, kuriais pareiškėjos Darbdavys buvo nubaustas už administracinių nusižengimų padarymą, priėmimo metu. Taigi, nėra teisinio pagrindo vertinti, kad ginčijamu Sprendimu Įstatymas buvo pritaikytas tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado iki Įstatymo (paminėtos teisės normos) įsigaliojimo. Tiek UAB „Delta Ventus“ atstovas, tiek pareiškėja privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl šių neigiamų teisinių pasekmių kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Remiantis išdėstytais argumentais, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delta Ventus“ pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad sutinka su pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais.
Teigia, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnis vienareikšmiai nustato, kad darbdavys yra įmonė ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis aiškiai nustato administracinę atsakomybę darbdaviui, o ne asmeniui dirbančiam įmonėje. Departamentas administracinę asmens atsakomybę perkėlė UAB „Delta Ventus“, kurioje dirba pareiškėja, ir priėmė neteisingą sprendimą. 2020-09-28 sprendimu Nr. (15/5)50U-04537 Departamentas jau buvo panaikinęs pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, tačiau Lietuvos vyriausiais administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2544-621/2021 2021-02-17 pareiškėjos skundą patenkino. Todėl Departamentas nutarė imtis veiksmų ir 2021-02-22 panaikino pareiškėjos leidimą kitais pagrindais.
Nurodo, kad pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo sprendimas jau buvo pavėluotas, nes nuo teismo nutarimų dėl baudos skyrimo I. B. praėjo daugiau kaip vieneri metai, Departamento sprendimas įsigaliojo per 14 dienų nuo Sprendimo įteikimo pareiškėjai dienos, t. y. nuo 2021-03-01. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, formaliai vadovavosi Įstatymu ir nekreipė dėmesio, kad leidimas išduotas iki to termino, kada teismo skirta bauda. Teisės praktikoje galioja nuostata, kad teisės normos lex retro non agit, t. y. atgaline tvarka netaikomos.
Nurodo ir tai, kad Sprendimas sukėlė neigiamas pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir UAB „Delta Ventus“. Pareiškėją vertina kaip atsakingą ir gerai atliekančią savo darbą. Jai dėl atliekamo darbo nebuvo pareikšta jokių priekaištų bei pastabų. Dirbdama tarptautinių krovinių pervežimo transporto priemonės vairuotoja, ji visada buvo drausminga ir suprantanti darbo specifiką bei prisiimtą įsipareigojimą t. y. atsakomybę. UAB „Delta Ventus“ pareiškėja visapusiškai pasitiki ir teigiamai vertina kaip asmenybę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021-02-22 sprendimo Nr. (15/5-3)50U-00849 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019-10-22 pareiškėja tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Delta Ventus“, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2020-02-03 Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2022-02-03.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-03 ir 2020-03-10 nutarimais bendrovės direktorius I. B. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą po 1000 Eur baudomis už tai, kad bendrovės vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatas. Baudos sumokėtos 2020-04-01 ir 2020-06-29.
Departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, 2021-02-22 Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu nusprendė panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja su Departamento Sprendimu nesutinka, nurodo, kad Darbdavys nėra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, baustas bendrovės vadovas – fizinis asmuo. Leidimas pareiškėjai buvo išduotas dar iki teismo sprendimo skirti baudą įsiteisėjimo. Be to, darbo santykiai tarp pareiškėjos ir Darbdavio atsirado anksčiau nei buvo nubaustas Darbdavio vadovas. Šiuo metu nuo baudų paskyrimo jau praėjo vieneri metai. Įstatymas atgal negalioja.
Atsakovas nesutikimą su skundu grindžia tuo, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis imperatyviomis Įstatymo nuostatomis ir ginčui aktualia teismų praktika. Šiuo atveju vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas. Tai, kad bendrovės vadovui nuobauda skirta vėliau, nei pareiškėjai išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Administracinės nuobaudos buvo sumokėtos 2020-04-01 ir 2020-06-29, todėl Įstatyme numatytas vienerių metų terminas nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, nėra praėjęs. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).
ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, t. y. nustačius, kad bendrovės vadovas I. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-03 ir 2020-03-10 nutarimais administracinio nusižengimo bylose Nr. A5.-895-1057/2020 ir Nr. A5.-432-1013/2020 nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą, jam paskirtos administracinės nuobaudos – po 1000 Eur baudos. Nutarimai įsiteisėję, nebuvo skųsti, vadovas paskirtas baudas sumokėjo 2020-04-01 ir 2020-06-19.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (2019 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Taigi, kaip nustatyta, bendrovės vadovas teismo nutarimais nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis). Bendrovės vadovui pažeidus teisės aktų reikalavimus ir padarius administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės kilo ir pareiškėjai, nors ji bendrovėje dirbo teisėtai, o apie jos įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis ėjo bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Todėl pareiškėjos argumentai, kad nebuvo nustatytas pareiškėjos darbdavio nubaudimo faktas, taip pat tai, kad leidimas pareiškėjai laikinai gyventi buvo išduotas dar prieš teismo nutarimus skirti baudas, darbo santykiai prasidėjo anksčiau nei buvo nubaustas Darbdavio vadovas nepagrįsti, nepaneigiantys šiuo atveju Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės. Be to, tai nepažeidžia pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos principo bei teisingumo ir protingumo kriterijų. Analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi, galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (LVAT 2020 m. balandžio 22 d nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020). Įstatyme numatytas imperatyvus leidimo gyventi panaikinimo pagrindas. Įstatyme nenurodytas laikotarpis, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. kad leidimas negali būti panaikinamas po darbuotojo įdarbinimo ir pan. Nors pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui (iki 2022-02-03), tačiau pagrįstai vertinama, jog tai nereiškia, kad pareiškėja galėjo tikėtis ar turėti atitinkamų lūkesčių, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios, nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė jokių argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėja iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigia anksčiau minėtų ginčui aktualių teisės normų sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą nuoseklią teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019, 2021m. vasario 17 d. mnutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).
Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad ji turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog išnyko būtina sąlyga išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl leidimas Sprendimu buvo pagrįstai panaikintas.
Kaip jau minėta, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Byloje nustatyta, kad paskirtas baudas bendrovės vadovas sumokėjo 2020-04-01, 2020-06-29, t. y. datos, kada įvykdytos paskirtos nuobaudos. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo panaikintas 2021-02-22, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Įstatyme numatytas vienerių metų terminas yra praėjęs.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo aplinybes, nustatė ir tai, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi aktualia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio redakcija. Taip pat nustatyta, kad tokia pati teisės norma galiojo tiek pareiškėjai teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir 2020-02-03, 2020-03-10 nutarimų administracinio nusižengimo bylose priėmimo metu. Todėl pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Departamentas nesivadovavo lex retro non agit principu. Teismas sutinka su Departamento argumentais, kad tiek UAB „Delta Ventus“ atstovas, tiek pareiškėja privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes.
Teismo vertinimu, nurodyti trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad Sprendimas sukelia neigiamas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek ir bendrovei, neįtakoja Sprendimo pagrįstumo. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas nelaikytinas nei pareiškėjos, nei bendrovės nubaudimu. Tai, kad panaikinus pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jos darbdavys galbūt patirs ar patiria tam tikrus nepatogumus ir apsunkinimus, susijusius su veiklos organizavimo ar finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra pačios bendrovės vadovo administracinio nusižengimo padarymo pasekmė, lėmusi Departamento pareigą priimti ginčijamą Sprendimą.
Todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir išsamus. Todėl teisinio pagrindo jį naikinti dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų nėra. Remiantis išdėstytu, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). .
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos K. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.