- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-403/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Rova“, uždarajai akcinei bendrovei „Žemka“
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1481-553/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Rova“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Žemka“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 217 710 Lt draudimo išmoką, 6 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą kildino iš 2007 m. rugsėjo 24 d. ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Žemka“ Finansinės nuomos sutarties Nr. 20071137, iš kurios kylančias lizingo gavėjo pareigas ir teises bei finansuojamą turtą - krautuvą New Holland LB115 (toliau tekste – Daiktas) 2008 m. vasario 25 d. Susitarimu dėl skolos perkėlimo perėmė trečiasis asmuo UAB „Rova“. Trečiasis asmuo UAB „Žemka“ su atsakovu AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo naudai vienerių metų laikotarpiui sudarė Daikto draudimo sutartį, nuo daikto sugadinimo, sunaikinimo ir vagystės (Draudimo liudijime pažymėtų simboliais „K“ ir „V“). 2008 m. rugsėjo 16 d. Daiktas buvo pavogtas, apie vagystę UAB „Rova“ direktorius R. U. policijai pranešė telefonu, o į įvykio vietą atvykusiam pareigūnui perdavė Daikto registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną ir vieną komplektą raktų su signalizacijos pultu. Pasak R. U., kitas komplektas raktų liko pas UAB „Rova“ darbuotoją V. I. (V. I.) , kuris buvo išvykęs į namus, Moldovos Respublikoje. 2008 m. rugsėjo 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės svetimo turto vagystės (BK 178 str. 3 d.). 2008 m. gruodžio 16 d. raštu atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad apdraustasis asmuo neįvykdė Taisyklių II dalies 9.2.5 punkte numatyto reikalavimo – per 3 darbo dienas nuo draudiko reikalavimo perduoti transporto priemonės registravimo dokumentus, raktus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus arba oficialiais dokumentais įrodyti jų buvimą parengtinio tyrimo institucijoje. 2009 m. birželio 25 d. ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti draudimo išmoką dėl Daikto vagystės, tačiau atsakovas 2009 m. liepos 20 d., pakartodamas anksčiau siųstuose raštuose nurodytą informaciją, atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, pagal Draudimo liudijimą, draudimo išmoka 241 900 Lt mažintina Draudimo liudijime nurodyta 10 procentų išskaita, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 217 710 Lt draudimo išmoka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad apdraustasis neįvykdė pareigos perduoti draudikui per 3 darbo dienas nuo jo reikalavimo gavimo raktelių komplektus ir signalizacijos nuotolinio valdymo pultelius arba oficialiais dokumentais įrodyti jų buvimą parengtinio tyrimo institucijoje, kaip tai numato Draudimo sąlygų II dalies 9.2.5 punktas. Teismas taip pat konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga paneigia ieškovo argumentus, kad draudikas nepareikalavo pateikti antro raktelių su signalizacijos pulteliu komplekto, nes 2008 m. rugsėjo 17 d. R. U. pateiktame prašyme ieškovui dėl draudimo išmokos išmokėjimo nurodyta (baudžiamosios bylos 43-44 l.), kad rakteliai su imobilaizeriu yra pateikti policijos atstovams, o grafoje II.10, įpareigojančioje pateikti atsarginius raktelius ir apsaugos nuo vagystės valdymo pultą, o jų neturint – pateikti paaiškinimą, R. U. nenurodė jokios informacijos dėl atsarginių raktų, nors 2008 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateikęs tik vieną raktelį ir imobilaizerį. Apklausiamas liudytoju R. U. nurodė, kad perkant ekskavatorių jam buvo perduotas būtent vienas komplektas raktų su imobilaizeriu (baudžiamosios bylos 26 l.), tačiau esą vėliau paaiškėjo, kad pas V. I. yra ir antras raktas. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad ekskavatorius galėjo būti užvestas tik turint jo raktą – liudytoju apklausiami R. U. ir V. I. patvirtino, kad ekskavatoriaus svoris siekė 9 tonas, jame įrengta pusiau automatinė greičių dėžė ir norint užvesti ekskavatorių, buvo būtina pasinaudoti imobilaizeriu, todėl transporto priemonės pajudinti iš vietos neužvedus jos, nėra įmanoma (baudžiamosios bylos 26, 36 l.). Teismas nustatė, kad atrasis raktas nuo pavogtos transporto priemonės ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateiktas tik 2008 m. gruodžio 4 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo pranešimo apie vagystę, nors V. I. 2008 m. rugsėjo 19 d. liudytojo apklausos metu nurodė antrą raktą turįs namuose (baudžiamosios bylos 36 l.). Tokie draudėjo veiksmai parodo, kad jis, būdamas fiduciarinių santykių dalyviu, netinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti ir elgtis sąžiningai. Teismas pažymėjo, kad Taisyklėse numatytų nedraudiminių įvykių tarpe yra aptartas įvykis, kai transporto priemonė buvo pavogta (išskyrus vagystę plėšimo būdu), palikus atidarytus langus, neužrakintas duris, neveikiant apsaugos nuo vagysčių priemonėms ar palikus joje jos registravimo dokumentus, raktelius, signalizacijos nuotolinio valdymo pultą, imobilizatoriaus raktus (4.1.6 punktas). Teismo vertinimu, atitinkama Taisyklių nuostata atskleidžia apdraustojo pareigos, pateikti transporto priemonės raktelių pilną komplektą svarbą, nes tik tinkamas tokios pareigos vykdymas užtikrina draudimo įmonės galimybę išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes ir nuspręsti, ar įvykis pripažintinas draudiminiu ar ne. Nagrinėjamu atveju, dėl UAB „Rova“ netinkamų pareigų vykdymo atsakovas neteko galimybės nustatyti, ar ekskavatorius buvo pavogtas pasinaudojus raktu, ir įvertinti ypač reikšmingas aplinkybes, sąlygojančias draudimo įmonės pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrįstumą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo ieškinį tenkinti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovo reikalavimas priteisti 241 900 Lt draudimo sumą yra nepagrįstas ir todėl, kad pagal Taisyklių II dalies 10.2 punkto nuostatas, vagystės atveju nuostoliu laikoma transporto priemonės draudimo suma tik transporto priemonę apdraudus naujos vertės draudimo sąlygomis, o visais likusiais atvejais – transporto priemonės rinkos vertė draudiminio įvykio dieną. Šiuo atveju, Daiktas nebuvo apdraustas naujos vertės draudimo sąlygomis, be to, ir UAB „Rova“ direktorius R. U. pranešime apie vagystę nurodė tik 143 000 Lt pavogto Daikto vertę (baudžiamosios bylos 1 l. ). Teismas pritarė atsakovo argumentams dėl ieškovo reikalavimo teisės tik į 120 000 Lt sumą, t. y. į tokią sumą, kokie yra galimi ieškovo nuostoliai dėl pavogto Daikto, tačiau teismui atsisakius tenkinti ieškinį kitais pagrindais, ši aplinkybė ginčo išsprendimui neturi teisinės reikšmės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas „Nordea Finance Lithuania“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas sprendimą nepagrįstai rėmėsi Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6,7 dalių normomis, sudarančiomis teisėtą pagrindą atsakovui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes atsakovas neįrodė draudėjo UAB „Rova“ kaltės dėl 2007 m. spalio 2 d. transporto priemonių draudimo liudijimo Nr. 3072171 ir Transporto priemonių draudimo taisyklių II dalies 9.2.5 punkto sąlygų pažeidimo, taip pat neįrodė, kad yra priežastinis ryšis tarp Draudimo sutarties pažeidimo ir draudžiamojo įvykio.
2. Teismas nepagrįstai laikė, kad trečiojo asmens atstovas elgėsi nesąžiningai, neperdavė visų ekskavatoriaus raktelių ir tai atleidžia atsakovą nuo pareigos mokėti draudimo išmoką. Pagal Draudimo sutarties sąlygų I dalies 2.6.7 punkto c papunktį, draudėjas privalėjo pranešti draudikui apie draudiminį įvykį, suteikti išsamią informaciją apie visas draudėjui žinomas įvykio aplinkybes ir draudikui paprašius užpildyti draudiko nustatytos formos dokumentus. UAB „Rova“ įvykdė šias pareigas.
3. Prievolė perduoti transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus atsiranda tik po draudiko reikalavimo gavimo. Atsakovas nesikreipė į UAB „Rova“ dėl antrųjų raktelių perdavimo, todėl teismas nepagrįstai išaiškino, kad 2008 m. rugsėjo 17 d. R. U. pateiktas prašymas atsakovui yra laikytinas atsakovo reikalavimu Draudimo sutarties II dalies 9.2.5 punkto prasme. Šis dokumentas nėra atsakovo pasirašytas ir jame nėra išreikštas atsakovo reikalavimas perduoti jam raktelius.
4. Baudžiamosios bylos Nr. 57-1-1630-08 duomenimis, antrieji Turto rakteliai ir likę imobilizatoriai buvo trečiojo asmens darbuotojo V. I. gyvenamajame name, niekur iš jų nebuvo dingę, o jam grįžus, buvo perduoti trečiojo asmens vadovui. Šios aplinkybės nebuvo slepiamos, priešingai, apie šį faktą atsakovas raštiškai buvo informuotas dar 2008 m. spalio 1 d. V. I. raštu (baužiamosios bylos 49 l.), kurį atsakovo atstovas R. L. 2008 m. gruodžio 19 d. pateikė policijos pareigūnams, kartu su kitais dokumentais. Atsakovas tik 2008 m. gruodžio 3 d. - praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo V. I. raštiško patvirtinimo, apie antrųjų raktelių buvimo vietą, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prašydamas informuoti, kiek Turto užvedimo raktų bei signalizacijos pultelių jiems yra pateikta. Gavę tokį atsakovo paklausimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai kreipėsi į UAB „Rova“ vadovą dėl antrųjų raktų ir imobilizatorių pateikimo, nors pastarasis dar 2008 m. gruodžio 4 d. vykdydamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodymus, pateikė antruosius raktelius ir imobilizatorius. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnai tą pačią dieną atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią pažymą, kurioje nurodė, kad ikiteisminiam tyrimui pateiktas vienas raktelis su imobilizatoriumi (baudžiamosios bylos 49 l. ). Šių faktinių aplinkybių teismas netyrė ir nevertino.
5. 2008 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju R. U. išreiškė nuomonę, kad „traktorius buvo pavogtas sulaužius spyną arba persukus raktą, todėl tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad trečiasis asmuo UAB „Rova“ pažeidė Draudimo sutarties sąlygas, vienas iš esminių kriterijų — priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir padarytos žalos, neegzistuotų.
6. Atsakovas nesuformulavo aiškių Draudimo sutarties sąlygų, o įvykus draudiminiam įvykiui nesiėmė veiksmų šioms sąlygoms įvykdyti, nebendradarbiavo su trečiuoju asmeniu. Nors Draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir neaiškiai suformuluotas Draudimo sutarties sąlygas aiškino atsakovo naudai.
7. Teismas taip pat neteisingai nustatė, kad dėl UAB „Rova“ netinkamo pareigų vykdymo atsakovas neteko galimybės nustatyti, ar ekskavatorius buvo pavogtas, pasinaudojus raktu, ir įvertinti ypač reikšmingas aplinkybes, sąlygojančias draudimo įmonės pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrįstumą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų ėmęsis veiksmų šioms reikšmingoms aplinkybėms vertinti ar faktui, jog Turtas buvo pavogtas, pasinaudojus raktu, nustatyti.
Atsiliepimas
8. Atsakovas nepateikė įrodymų apie Turto vertę, mažesnę nei nurodyta Draudimo sutartyje, todėl turi būti vadovaujamasi prezumpcija, kad Turto vertė atitinka draudimo sumą ir apelianto reikalavimo dydis yra pagrįstas.
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Draudėjas, kaip verslininkas, turi žinoti, kiek ir kokių raktelių, kuriais pasinaudojus galima disponuoti jam priklausančių turtu, jis turi; privalo kontroliuoti ir atsakyti už savo darbuotojų veiksmus, kurių pasėkoje gali pasunkėti ar išnykti draudiminės apsaugos galiojimas; kontroliuoti, kad darbo priemonės ir darbui su jomis reikalingi papildomi daiktai būtų ne darbuotojų namuose, kur jų naudojimo kontroliuoti neįmanoma, o darbovietėje, tam, kad esant reikalui, pametus pagrindinį raktą, ar, kaip nagrinėjamu atveju, įvykus vagystei, draudėjas be jokių trukdžių galėtų tinkamai, t. y. laiku ir visa apimtimi įvykdyti savo, kaip draudėjo pareigas. Įmonėje dirbo tik du darbuotojai - direktorius R. U. ir vairuotojas (buvęs bendrasavininkas) V. I., todėl vienintelio darbuotojo nesukontroliavimas ir nežinojimas kiek Turto raktelių jis turi, laikytinas paties draudėjo nesugebėjimu tinkamai tvarkyti verslo. Aplinkybė, kad darbdavio ir verslininko pareigų draudėjas tinkamai neįvykdė, negali būti pagrindas iš to kylančias neigiamas pasekmes perkelti draudikui, kuris dėl minėtų draudėjo veiksmų negalėjo įsitikinti draudiminio įvykio, o ne sukčiavimo buvimu.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pareiga perduoti visus raktelius atsiranda tik gavus draudiko reikalavimą. Asmuo, vykdantis pareigą pranešti apie draudiminį įvykį, privalo užpildyti atitinkamą standartinio turinio prašymą, kuriame įpareigojama nurodyti policijos atstovams pateiktus transporto priemonės dokumentus, raktus, atsarginius raktus, valdymo pultelius, o jų neturint paaiškinimą. UAB „Rova“ atstovas nenurodė jokios informacijos dėl atsarginių raktelių turėjimą, nors 2008 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateikęs tik vieną raktelį ir imobilaizerį. Todėl teismas teisingai aiškino Draudimo taisyklių ir prašymo nuostatas, kaip įpareigojimą/reikalavimą pateikti visus raktelius, kuriais pasinaudojus galimas Turto užvaldymas.
3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad 2008 m. rugsėjo 17 d. atsakovui pateiktas prašymas negali būti laikomas draudiko įpareigojimu pateikti visus raktelius dėl to, kad šis nėra atsakovo pasirašytas, kadangi prašymas pildytas būtent draudėjo, o ne draudiko, todėl ir neturi būti jo pasirašytas. Prašymas draudėjui buvo pateiktas draudiko darbuotojo, o tai įrodo, kad tai yra būtent draudiko įpareigojimas/reikalavimas pateikti visus turimus raktelius.
4. Draudėjui iš draudimo sutarties kyla pareiga pateikti visus Turto raktelius. Apie susipažinimą su draudimo sutarties taisyklėmis liudija draudimo polise draudėjo parašas.
5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Draudimo sutarties sąlygos suformuluotos nepakankamai aiškiai, nes apeliantas nepateikia jokių konkrečių argumentų, įrodančių kurios būtent nuostatos ir kokia apimtimi yra neaiškios, be to, šio klausimo apeliantas ieškinyje nekėlė.
6. Apeliantas neįrodė ir neįrodinėjo, kad raktai vagystės metu ir po jos buvo vairuotojo V. I. namuose ir niekur iš jų nebuvo dingę. Turto vagystė įvyko 2008 m. rugsėjo 17 d., apie papildomų raktelių egzistavimą draudėjas pranešė tik praėjus dviem savaitėms nuo vagystės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje apeliacijoje keliami draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudimo sutarties pažeidimo pagrįstumo klausimai.
Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 str.). Turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 str. 11 d.). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje. Be to, draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo sutartis paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 str. 22 d., CK 6.992 str.). Draudimo rūšies taisyklėse gali būti nustatyti atvejai, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų; draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. PĮ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-395/2010).
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja netinkamu Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6-7 dalių nuostatų taikymu, kurios suteikia draudimo bendrovei teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes apelianto nuomone, atsakovas neįrodė UAB „Rova“ kaltės dėl transporto priemonių draudimo taisyklių II dalies 9.2.5 punkto sąlygų pažeidimo, taip pat priežastinio ryšio tarp Draudimo sutarties pažeidimo ir draudžiamojo įvykio. Apelianto teigimu, pagal Draudimo sutarties sąlygų I dalies 2.6.7 punkto c papunktį, draudėjas privalėjo pranešti draudikui apie draudiminį įvykį, suteikti išsamią informaciją apie visas draudėjui žinomas įvykio aplinkybes ir draudikui paprašius, užpildyti draudiko nustatytos formos dokumentus. Draudėjas UAB „Rova“ įvykdė šias pareigas, o prievolė perduoti transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus, apelianto įsitikinimu, turėjo būti įvykdyta tik po draudiko reikalavimo gavimo, kurio draudimo bendrovė šiuo atveju nereiškė. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais šiuos apelianto argumentus.
Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką.
Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 II dalies 12.1.1 punktas numato draudiko teisę nemokėti ar mažinti draudimo išmoką tuo atveju, jeigu apdraustasis dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Taisyklėse nustatytas pareigas. Šių Taisyklių II dalies 9.2.5 punktu įtvirtinta apdraustojo privaloma pareiga, atsitikus draudiminiam įvykiui vagystės atveju perduoti draudikui per 3 darbo dienas nuo jo reikalavimo gavimo transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus arba oficialias dokumentais įrodyti jų buvimą parengtinio tyrimo institucijoje, išskyrus atvejus, kai transporto priemonės registravimo dokumentai, transporto priemonės ar imobilizatoriaus raktai arba signalizacijos nuotolinio valdymo pultai buvo pagrobti plėšimo būdu kartu su transporto priemone.
Baudžiamosios bylos Nr. 57-1-1630-08 medžiaga liudija, kad 2008 m. rugsėjo 16 d. UAB „Rova“ vadovas R. U. pranešė Vilniaus rajono PK KP SNTP apie 2008 m. rugsėjo 11 d. – 2008 m. rugsėjo 16 d. lizinguojamo Daikto vagystę, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. 2008 m. rugsėjo 16 d. Daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad R. U. pateikė lizinguojamos transporto priemonės dokumentus, vieną raktą ir imobilaizerį (baudžiamosios bylos 27 l.). Antrasis transporto priemonės užvedimo raktas ir imobilaizeriai pateikti tik praėjus trims mėnesiams po pranešimo apie turto vagystę (baudžiamosios bylos 30 l.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad draudėjas neįvykdė pareigos perduoti draudikui per 3 darbo dienas nuo jo reikalavimo gavimo raktelių komplektus ir signalizacijos nuotolinio valdymo pultus arba oficialiais dokumentais įrodyti jų buvimą parengtinio tyrimo institucijoje, kaip tai numato Draudimo sąlygų II dalies 9.2.5 punktas, todėl pažeidė minėtas draudimo sąlygų nuostatas. Be to, UAB „Rova“ vadovas draudimo bendrovės reikalavimu, užpildęs AB „Lietuvos draudimas” nustatytos formos dokumentus, nurodė turintis tik vieną transporto priemonės užvedimo egzempliorių, kuris pateiktas policijos atstovams. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, draudikas įrodė Draudimo sąlygų II dalies 9.2.5 punkto pažeidimą.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad apdraustojo pareiga raktelius pateikti per 3 darbo dienas nėra formalus draudiko reikalavimas, nes transporto priemonės raktas ir priedai leidžia atrakinti ir užvesti transporto priemonę jos nepažeidžiant, be to rakto ir imobilaizerio turėjimas palengvina galimybę naudotis transporto priemone bei sudaryti klaidinantį teisėto valdymo vaizdą. Kaip teisingai pažymi atsakovas, UAB „Rova“ vadovui nepateikus visų pavogtos transporto priemonės užvedimo raktelių ir imobilaizerių, leidžia abejoti draudiminio įvykio buvimu, juolab, kad ir UAB „Rova“ vadovas bei darbuotojas apklausiami ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad ekskavatorius galėjo būti užvestas tik turint jo raktą; ekskavatoriaus svoris siekė 9 tonas, jame įrengta pusiau automatinė greičių dėžė ir norint užvesti ekskavatorių, buvo būtina pasinaudoti imobilaizeriu, todėl transporto priemonės pajudinti iš vietos neužvedus jos, nebuvo įmanoma (baudžiamosios bylos 26, 36 l.). Taigi, draudimo bendrovė, nustačiusi faktines aplinkybes dėl neperduotų visų pavogtos transporto priemonės užvedimo priemonių, turėjo pakankamą pagrindą abejoti draudiminio įvykio buvimu ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad draudimo bendrovė tinkamai įvykdė CK 6.992 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pareigas (supažindino lizingo gavėją su Draudimo taisyklėmis ir įteikė jų kopijas). Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens vadovas, būdamas verslininkas, turėjo suprasti taikomos draudimo apsaugos apimtis ir įsipareigojimus pagal Draudimo sutartį, todėl apelianto argumentai dėl draudimo sutarties sąlygų neaiškumo pripažintini nepagrįstais. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo argumentais, kad ir pats apeliantas nepateikia konkrečių argumentų, kokios draudimo sąlygos draudėjui galėjo būti neaiškios.
Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tuo tarpu, apeliantas nurodo, teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp Draudimo sutarties pažeidimo ir draudžiamojo įvykio. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, nes nagrinėjamu atveju, draudimo išmoką atsisakyta išmokėti suabejojus draudžiamojo įvykio buvimu ir lizinguojamo turto gavėjo sąžiningumu. Analizuojant draudėjo kaltę draudėjo veiksmai, susiję su draudimo sutarties pažeidimu, vertintini atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio analogiškoje situacijoje kriterijų, nustatant ne tik atitinkamą draudėjo kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) bet ir nukrypimo nuo rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio analogiškoje situacijoje standarto lygmenį. Baudžiamosios bylos Nr. 57-1-1630-08 medžiaga liudija, kad UAB „Rova“ vadovas neperdavė visų transporto priemonės raktų ir imobilaizerių, nežinojo jų turimo kiekio ir laikymo vietos ir nors UAB „Rova“ darbuotojas 2008 m. spalio 1 d. informavo draudimo bendrovę apie turimus atsarginius transporto priemonės raktus, kuriuos pastarasis perdavė UAB „Rovas“ vadovui, tačiau Baudžiamosios bylos Nr. 57-1-1630-08 duomenimis, UAB „Rova“ vadovas antrąjį traktoriaus užvedimo raktą ir imobilaizerius perdavė tik 2008 m. gruodžio 4 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudėjo veiksmai, susiję su draudimo sutarties pažeidimu, itin stipriai nukrypsta nuo rūpestingo asmens elgesio analogiškoje situacijoje standarto ir pagrįstai leidžia abejoti UAB „Rova“ atstovų sąžiningumu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl UAB „Rova“ netinkamų pareigų vykdymo atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ neteko galimybės nustatyti lizinguojamo turto vagystės aplinkybių ir įvertinti ypač reikšmingų aplinkybių, todėl apelianto argumentai dėl priežastinio ryšio tarp Draudimo sutarties pažeidimo ir draudžiamojo įvykio nebuvimo, nagrinėjamu atveju yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Rova“ vadovo draudimo bendrovei 2008 m. rugsėjo 17 d. pateiktas prašymas išmokėti draudimo išmoką, be kita ko, vertintinas kaip UAB „Rova“ vadovo patvirtinimas dėl tinkamai įvykdytų Draudimo sutarties ir taisyklių reikalavimų, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju draudimo bendrovė turėjo papildomai įpareigoti ar raginti draudėjo UAB „Rova“ atstovus pateikti lizinguojamos transporto priemonės visas turimas užvedimo priemones.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.