Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-679-372/2019 Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02907-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 2.4.2.13.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

2019 m. gruodžio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. R. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-421-832/2019 pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei O. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo bei pagal atsakovės O. R. priešieškinį ieškovui M. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. M. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei O. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Teismo prašė: 1) atidalinti nekilnojamuosius daiktus iš bendrosios dalinės nuosavybės, O. R. priklausančius nekilnojamuosius daiktus – (duomenys neskelbtini), priteisti M. S., o iš M. S. priteisti O. R. piniginę kompensaciją 584 Eur; 2) nustatyti bendraturčiams M. S. ir O. R. naudojimosi nekilnojamuoju daiktu – 0.2222 ha ploto žemės sklypu (duomenys neskelbtini) tvarką pagal matininko A. B. parengtą preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą, nustatant, kad plane indeksu „A“ pažymėta žemės sklypo dalimi (1481 m²) naudosis M. S., plane indeksu „B“ pažymėta žemės sklypo dalimi (741 m²) naudosis O. R.; 3) priteisti iš atsakovės visas šioje byloje ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pagrindu nuosavybės teise valdo 5/6 pastato gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), taip pat 5/6 dalis pagalbinio ūkio statinių: tvarto, daržinės, ūkinio pastato, kalvės, ūkinio pastato bei kitų inžinerinių kiemo statinių (šulinys, lauko tualetas, tvora, kiemo aikštelė). Likusios 2/12 (arba 1/6) minėtų statinių dalys priklauso atsakovei O. R.. Ieškovas nurodė, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ieškovas bei atsakovė valdo ir namų valdos – 0,222 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šio sklypo nuosavybės teise valdomos dalys pasiskirsčiusios kitaip: 1/3 priklauso O. R. ir 2/3 M. S.. Ieškovas pažymėjo, kad tarp nekilnojamojo turto bendrasavininkių vyksta nuolatiniai nesutarimai bei konfliktai, susiję su bendrosios nuosavybės valdymu.

3. Ieškovas nurodė, kad valdo 5/6 dalis nekilnojamųjų daiktų, dėl kurių atsidalijimo keliamas ginčas, o atsakovė tik 1/6 dalį šių nekilnojamųjų daiktų. Pažymėjo, kad neturi kito gyvenamojo būsto, siekia renovuoti ginčo pastatus, gyventi gyvenamajame name, o kitus pastatus naudoti pagal paskirtį. Nurodė, kad atsakovė tame pačiame ginčo žemės sklype turi kitą gyvenamąjį namą, kuris jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl gyvenamojo būsto klausimas jai nėra aktualus. Ieškovas prašė teismo atidalinti šalių bendrai valdomus nekilnojamuosius daiktus, jam priteisiant 2/12 (1/6) atsakovės valdomų nekilnojamųjų daiktų natūra, o atsakovei iš ieškovo priteisiant piniginę kompensaciją, lygią jos valdomų nekilnojamųjų daiktų dalių rinkos vertei, kuri pagal turto vertintojo išvadą yra 584 Eur (ieškovo užsakymu turto vertintoja 2018 m. kovo 27 d. (dalyvaujant atsakovei), atlikusi statinių vertinimą, nustatė, jog 5/6 dalies M. S. priklausančių statinių vertė vertinimo dieną sudaro 2 916 Eur, o 2/12 dalies O. R. priklausančių statinių vertė sudaro 584 Eur).

4. Ieškovas nurodė, kad jo užsakymu profesionalus matininkas 2018 m. birželio 21 d. sudarė preliminarų 2222 m² (0,22ha) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi planą, kuriame simboliu „A“ pažymėta 1481 m² ploto žemės sklypo dalis, priskirtina naudotis ieškovui M. S., o simboliu „B“ pažymėta 741 m² žemės sklypo dalis, priskirtina naudotis atsakovei O. R.. Žemės sklypo dalyje, pažymėtoje simboliu „B“, yra atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, taip pat plane pažymėtas atskiras įvažiavimas į atsakovei tenkančią naudotis žemės sklypo dalį, kurio šiai dienai natūroje dar nėra. Ieškovas pažymėjo, kad šį įvažiavimą yra pasirengęs atsakovei įrengti savo lėšomis, kadangi dabar esamu bendru įvažiavimu (plane iš kairės atsakovės gyvenamojo namo atžvilgiu) šalys bendrai naudotis negali, nes dėl šio įvažiavimo nuolat kyla ginčai. Ieškovo vertinimu, jo siūloma naudojimosi bendru šalių žemės sklypu tvarka atitinka tiek protingumo ir sąžiningumo principus, tiek abiejų šalių teisėtus interesus ir nepažeidžia nei vieno iš bendraturčių teisių, todėl teismo prašė nustatyti būtent tokią naudojimosi tvarką.

5. A. O. R. pateikė priešieškinį, kuriame prašė: 1) priešieškinį tenkinti; 2) atidalinti ieškovą M. S. ir atsakovę O. R. iš jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų: (duomenys neskelbtini), bei ieškovui M. S. natūra priteisti: (duomenys neskelbtini), o atsakovei O. R. natūra priteisti: (duomenys neskelbtini); 3) nustatyti bendraturčiams ieškovui M. S. ir atsakovei O. R. naudojimosi nekilnojamuoju daiktu – 0,2222 ha ploto žemės sklypu, (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininko atsakovės O. R. užsakymu parengtą preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą, nustatant, kad plane indeksu „A“ pažymėta žemės sklypo dalimi (1481 m²) naudosis ieškovas M. S., o plane indeksu „B“ pažymėta žemės sklypo dalimi (741 m²) naudosis atsakovė O. R.; 4) priteisti atsakovei O. R. iš ieškovo M. S. visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas; 5) ieškovo M. S. ieškinį atsakovei O. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atmesti.

6. Atsakovė nurodė, kad ieškovo siūlomas turto atidalijimo būdas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi: 1) būtų pažeista įstatymo nuostata, kad prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui natūra (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalis), kas duotuoju atveju taip pat yra neabejotinai įmanoma; 2) būtų iš esmės pažeistos atsakovės, kaip savininkės, teisės, kadangi jos dalį bendrojoje nuosavybėje, nors ji ir yra gerokai mažesnė nei ieškovo (atitinkamai 1/6 ir 5/6 dalys), vis gi realiai yra įmanoma atidalinti; 3) atsakovei nesutinkant, kad turtas būtų atidalintas, išmokant jai už jos dalį bendrojoje nuosavybėje piniginę kompensaciją, turtas būti atidalintas natūra, t. y. pvz. paliekant jai nuosavybę į du iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų statinių – (duomenys neskelbtini); 4) turtas negali būti atidalintas, išmokant atsakovei už jos dalį piniginę kompensaciją todėl, kad ieškovo nurodyta jos dalių bendrojoje nuosavybėje rinkos vertė (584 Eur) net 37 proc. skiriasi nuo VĮ Registrų centras deklaruojamos jų vertės (798 Eur), tai yra esminis skirtumas, kas pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus; 5) atidalijant turtą iš bendrosios nuosavybės natūra, t. y. paliekant atsakovei minėtus pastatus, nebūtų pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai, nes šių pastatų bendra vertė (682 Eur) nėra didesnė už atsakovei priklausančių visų statinių 1/6 dalių bendrą vertę (798 Eur), be to, tai visiškai atitiktų atsakovės interesus turėti nors kokį ūkinės paskirties pastatą, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, nes priešingu atveju – atsakovė jokio ūkinio pastato prie savo gyvenamo namo neturėtų; 6) turtas negali būti pagal ieškinį atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant atsakovei už jos dalį ieškovo apskaičiuotą piniginę kompensaciją, todėl, kad pagal ieškovo teismui pateiktus nekilnojamojo turto registro išrašus jo prašomi kiti inžineriniai kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetas, tvora, kiemo aikštelė), esantys adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise jam nepriklauso (1/3 jų nuosavybės priklauso atsakovei).

7. Atsakovė akcentavo, jog nesutinka, kad iš bendrosios dalinės nuosavybės su ieškovu turtas būtų atidalintas, išmokant jai piniginę kompensaciją, o visas ginčo nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), natūra paliktų ieškovui; išreiškė norą, kad abi šalys iš ginčo nekilnojamojo turto būtų atidalintos natūra, kadangi tai yra neabejotinai įmanoma.

8. Atsakovė nurodė, kad ieškovo teikiamas naudojimosi su atsakove bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomu žemės sklypu tvarkos nustatymo variantas yra visiškai netinkamas ir negali būti tenkinamas, kadangi: 1) matininko parengtame preliminariame žemės sklypo naudojimosi plane yra teisingai nurodomi tik šio žemės sklypo plotai, kurie turėtų atitekti šalims, atsižvelgiant į jų nuosavybės teise valdomas dalis, tačiau yra visiškai neatsižvelgiama į tarp bendraturčių jau nusistovėjusią faktinę naudojimosi šiuo sklypu tvarką; 2) ieškovo užsakymu parengtame preliminariame žemės sklypo naudojimosi plane yra visiškai netinkamai išdėstytas atsakovei tenkančios dalies išplanavimas, kadangi tokio išplanavimo sklypo dalimi nebus visiškai įmanoma tinkamai pagal paskirtį naudotis, nebus įmanoma tokioje dalyje vykdyti ir kokią nors veiklą; 3) atsakovei pagal ieškinį tenkančioje sklypo dalyje tikrovėje nebus galima įrengti jokio atskiro įvažiavimo, nes nurodytoje vietoje yra jos sodas, be to, šalia gatvės būsimo įvažiavimo vietoje auga kiti medžiai, taip pat yra gatvės apšvietimo stulpas; 4) ieškovas šalims bendrosios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo viduryje yra pastatęs ūkinį pastatą (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos jis yra pripažintas savavališku statiniu), kurį nurodydamas plane, formuoja tik jam priimtinas žemės sklypo naudojimosi ribas; 5) ieškovo teismui teikiamas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planas - projektas, keičiantis nusistovėjusią ilgalaikę faktinę naudojimosi tvarką, be to, paliekantis atsakovę be įvažiavimo į savo kiemą, sukels atsakovei didelius nepatogumus; 6) ieškovas ieškiniu siekia patenkinti tik savo siaurus interesus, šalių ginčą siekia išspręsti pažeisdamas įstatymą bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos atitinkamos tokių ginčų nagrinėjimo praktikos; 7) kadangi turtas iš bendrosios nuosavybės teise valdomų pastatų gali būti atidalintas natūra (t. y. paliekant atsakovės nuosavybę į du iš bendrosios nuosavybės teise valdomų statinių – (duomenys neskelbtini)), tokiu atveju į tai privalo būti atsižvelgiama ir nustatant naudojimosi žemės sklypu, ant kurio stovi minėti statiniai, tvarką – į atsakovei tenkančią žemės sklypo dalį šie statiniai taip pat turėtų pateikti; 8) įvažiavimai į ieškovui ir jai tenkančias sklypo dalis gali būti projektuojami iš to paties dabartiniu metu esančio bendro šalių įvažiavimo, kas visiškai atitiktų abiejų šalių interesus, be to, jeigu ieškovo netenkina šis esantis bendras įvažiavimas, jis gali projektuoti atskirą įvažiavimą savo naudojamoje žemės sklypo dalyje, kuri su gatve turi laisvą net 17 m ilgio ribą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu nusprendė: 1) ieškovo M. S. ieškinį patenkinti, atsakovės O. R. priešieškinį atmesti; 2) atidalinti ieškovui M. S. ir atsakovei O. R. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus iš bendrosios dalinės nuosavybės ir M. S. priteisti: 2/12 dalis (duomenys neskelbtini) 2) priteisti iš ieškovo M. S. atsakovei O. R. 777,98 Eur piniginę kompensaciją už atidalintą nekilnojamąjį turtą; 3) nustatyti ieškovo M. S. ir atsakovės O. R. naudojimosi 0,2222 ha žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) tvarką: ieškovas M. S. naudojasi 1481 m² sklypo dalimi pažymėta raide „A“, o atsakovė O. R. naudojasi 741 m² sklypo dalimi plane pažymėta raide „B“, pagal matininko A. B. 2019-06-05 preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą; nustatyti, kad ieškovas M. S. ir atsakovė O. R. naudojasi esamu bendru įvažiavimu į žemės sklypą, kurio ilgis 15,87 m, plotis 4 m.; 4) priteisti ieškovui M. S. iš atsakovės O. R. 1 406 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10. Teismas nurodė, kad ieškovas įrodinėjo tai, kad jis siekia rekonstruoti jam priklausantį turtą, nori ten gyventi bei užsiimti kalvyste. Teismo nuomone, ieškovas šias aplinkybes pagrindė ir įrodė, o atsakovė, turėdama gyvenamąjį namą, niekuo nepagrindė būtinumo jai priteisti kalvę ir ūkinį pastatą, tik formaliai nurodė, kad neturi kur pasidėti daiktų, be to – šiais pastatais nesinaudoja ir niekada nesinaudojo. Teismas pažymėjo, kad visi ginčo pastatai yra vienu adresu, kas rodo, kad tai vientisa nekilnojamo turto objektų visuma; atsakovei priklauso tik 2/12 pastatų, t. y. kiek daugiau nei 4 kv. m. iš 28 kv. m. kalvės ir kiek daugiau nei 6 kv. m. iš 38 kv. m. ūkinio pastato. Teismas vertino, kad atsakovės dalis yra labai maža, todėl jai priteisti visą daiktą, turint tik mažą jo dalį, būtų nesąžininga, neproporcinga ir neteisinga.

11. Teismas nurodė, kad ieškovo siūlomas atidalijimo būdas yra pakankamai informatyvus, vizualizuotas, neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, įgyvendinamas techniškai, todėl šioje dalyje ieškovo ieškinį tenkintino visiškai, o atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas sprendė ieškovui priteisti daiktus natūra, o atsakovei priteisti kompensaciją. Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodyta turto vertė (584 Eur) yra per maža, tad atsakovei priteisė 777,98 Eur kompensaciją, kadangi ši suma buvo nurodyta byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, kaip atsakovei tenkančio turto vidutinė vertė.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalių situacija konfliktiška kad egzistuoja neapibrėžtumas dėl atsakovei siūlomo kito įvažiavimo, konstatavo, jog šalių siūloma naudojimosi tvarka neužtikrina to, kad ji būtų vienodai teisingai abejoms šalims, nepažeistų kitos šalies teisių, jos nevaržytų daugiau nei kitos šalies, ar nereikalautų papildomų išlaidų. Dėl šių priežasčių teismas nustatė, kad ieškovas M. S. ir atsakovė O. R. naudojasi žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) tokia tvarka: ieškovas M. S. naudojasi 1481 m² sklypo dalimi pažymėta raide „A“, o atsakovė O. R. naudojasi 741 m² sklypo dalimi plane pažymėta raide „B“, pagal matininko A. B. 2019-06-05 preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą.

13. Teismas nustatė, kad ieškovas M. S. ir atsakovė O. R. naudojasi esamu bendru įvažiavimu į žemės sklypą, ir konstatavo, kad ieškovui M. S. priskirto naudotis žemės sklypo dalis sumažėja 63,48 m², nes kitokiu būdu nustatyti naudojimosi tvarkas pagal esamus planus yra neįmanoma, o teismas neturi galimybių ir negali sudaryti kitokį planą. Nustatęs tokią naudojimosi tvarką, teismas konstatavo, kad yra tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nors ir nustatant bendrą įvažiavimo kelią, o atsakovės priešieškinis atmetamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

14. Apeliaciniame skunde atsakovė O. R. prašo patenkinti apeliacinį skundą bei Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-421-832/2019 panaikinti ir priimti šioje byloje naują sprendimą, kuriuo: 1) tenkinti atsakovės O. R. priešieškinį, o ieškovo M. S. ieškinį atmesti; 2) ieškovą M. S. ir atsakovę O. R. iš jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), atidalinti natūra bei ieškovui M. S. priteisti (duomenys neskelbtini); o atsakovei O. R. priteisti (duomenys neskelbtini); 3) nustatyti ieškovui M. S. ir atsakovei O. R. naudojimosi 0,2222 ha ploto žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininko A. B. atsakovės O. R. užsakymu parengtą žemės sklypo naudojimosi planą, ieškovui M. S. paskiriant naudotis plane indeksu „A“ pažymėta sklypo dalimi (1481 m²), o atsakovei O. R. – plane indeksu „B“ pažymėta sklypo dalimi (741 m²); 4) priteisti iš ieškovo M. S. atsakovei O. R. visas jos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso 2800 Eur.

15. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir nesivadovavo atitinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės pirmenybė turi būti teikiama atidalijimui natūra bei, kad piniginė kompensacija už dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nesant jo sutikimo, bendraturčiui gali būti priteista tik išimtiniais atvejais; pažeidė materialinės teisės normas ir nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kad sprendžiant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo vienų bendraturčių teisės negali būti įgyvendinamos per kitų bendraturčių teisių suvaržymą; kad svarbią reikšmę turi nusistovėjusi faktinė žemės sklypo naudojimosi tvarka ir pan.; pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1. Pirmenybė šiuo atveju privalomai turėjo būti teikiama atidalijimui natūra, o kompensacija už dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nesant atsakovės sutikimo, jai galėjo būti priteista tik išimtiniais atvejais. Skundžiamą sprendimą teismas priėmė, atsižvelgęs tik į ieškovo interesus, skundžiamame sprendime nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kad šalių esą nebuvo galima atidalinti natūra. Be to, neaišku, kokiu pagrindu sprendė, kad ieškovas savo reikalavimus įrodė, o atsakovė – ne. Teismas nesivadovavo ir tinkamai neįvertino atsakovės pateikto 2018 m. balandžio 5 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos tarnybos rašto Nr. VTS-90, kuriame buvo nurodyta ne tik tai, jog šalių santykiai yra konfliktiški, bet ir tai, kad ieškovas atsakovei ribojo teisę naudotis bendrais pastatais; teismas į šį įrodymą privalėjo atsižvelgti ir negalėjo teigti, kad atsakovė ginčo pastatais esą nesinaudoja. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės vieną iš pagrindinių priešieškinio argumentų, kad kalvė jai yra reikalinga bent jau kaip ūkinės paskirties pastatas, kadangi jos gyvenamajame name ir prie gyvenamojo namo nėra jokių ūkinės ar sandėliavimo paskirties patalpų, todėl savo daiktus atsakovė priversta laikyti pas kitus žmones ar lauke, nes ieškovas į jokias bendras patalpas neįleidžia. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad kalvė, į kurią savo priešieškiniu pretenduoja atsakovė, pagal VĮ Registrų centras duomenis šiuo metu apskritai yra tik ūkinės paskirties pastatas, o pagal ankstesnę savo paskirtį nebenaudojama jau nuo 1994 metų; joje jau daugelį metų yra tik sandėliuojami įvairūs likę daiktai. Teismui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad kalvėje kada nors gali būti atkurta kalvystės veikla, kadangi tokia aplinkybė, nors ji ir buvo ieškovo įrodinėjama, tačiau akivaizdžiai nebuvo įrodyta. Teismui ieškovo pateiktose gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir remonto sąmatose visiškai nebuvo nurodyta šios kalvės rekonstrukcija, be to, pateiktuose dokumentuose taip pat nurodyta, kad kalvę esą reikalinga nugriauti. Kita vertus, pagal Statybos techninio reglamento reikalavimus planuojant atkurti tokios paskirties objektus, kaip kalvė, yra privalomi ir žemės sklypo bendraturčių bei besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai, tačiau nei atsakovė, nei artimiausi šalių kaimynai su tokios paskirties objekto buvimu šalių sklype nesutinka. Skundžiame sprendime nepagrįstai nurodoma, kad jei pastatai bus atidalinti natūra, ieškovas esą patirs žalą, nors paliekant visus pastatus natūra tik ieškovui, ne tik materialinę, bet ir dvasinę skriaudą šiuo atveju patirs būtent atsakovė. Teismas nepagrindė, kodėl vertino, kad turto esą negalima atidalinti natūra, taip pat pakankamai nepagrindė, kodėl prioritetą teikė ieškovo interesams ir tenkino būtent jo ieškinį bei atsisakė tenkinti atsakovės priešieškinį. Teismas nenustatė bei skundžiamame sprendime nenurodė ir jokių išimtinių aplinkybių, kodėl netaikė šalių atidalijimo natūra būdo, nors pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką atidalijama iš bendrosios nuosavybės išmokant kompensaciją tik esant išimtiniams atvejams.

15.2. Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo teismo sprendimo dalį atsakovė taip pat laiko nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas šiuo atveju pažeidė materialinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, kasacinio teismo praktiką. Nustatydamas šalims naudojimosi tvarką jų bendrame sklype, teismas nepagrįstai neįvertino, kad ieškovo pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane dalių „A“ ir „B“ jungiamoji riba yra zigzago, sklypams nebūdingos, formos; taip pat neįvertino, kad ieškovo dalyje yra apeinamas savavališkos statybos statinys; kad atsakovei tenkančios dalies 7 m pločio juosta yra aiškiai per siaura, kad joje galima būtų užsiimti kokia nors veikla ir pan. Teismas ne tik neatsižvelgė į atsakovės išsakytus argumentus dėl naudojimosi tvarkos, bet ir nepasisakė, kodėl juos atmetė. Teismas paliko šalims šiuo metu esantį bendrą įvažiavimą, tačiau tikrovėje šis teismo priskirtas įvažiavimas yra nustatytas neteisingai. Duotuoju atveju bendro įvažiavimo žemė palieka vien tik ieškovo pusėje, ir nėra jokių garantijų, kad atsakovė, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ir šiuo metu riboja atsakovės teises naudotis bendru su juo turtu, kada nors neliks apskritai be jokio įvažiavimo, todėl bendras įvažiavimas privalėjo būti nustatytas pagal atsakovės planą.

15.3. Skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio analizė akivaizdžiai rodo, kad procesinių reikalavimų ir kasacinio teismo išaiškinimų dėl bylos įrodymų vertinimo teismas aiškiai nesilaikė, nesivadovavo ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kuriomis turėjo vadovautis, spręsdamas šalių ginčą, bei savo išvadas padarė visiškai netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikęs įrodymų pakankamumo taisyklę bei nepagrindęs padarytų išvadų visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Savo išvadas, kurių pagrindu atmetė atsakovės argumentus ir jos reikalavimus, teismas padarė visiškai neteisingai ir netinkamai įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinius bylos įrodymus ir kitus duomenis, bei tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas M. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės ieškovo šioje procesinėje stadijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas – atlygį advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (500 Eur). Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, pasisakė dėl savo išvadų pagrįstumo ir atkreipė dėmesį į visas reikšmingas aplinkybes. Teismas, priimdamas sprendimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, maksimaliai apgynė abiejų bendraturčių interesus. Dar daugiau – teismas, siekdamas galutinai išspręsti ginčą, savarankiškai pakoregavo šalių pateiktus, to paties matininko sudarytus preliminarius žemės sklypo naudojimosi planus, ir sudarė bendrą galutinį planą, kuris atitinka tiek faktiškai naudojamos žemės bei įvažiavimo ribas, tiek situaciją, kuri susidaro priėmus sprendimą pirmuoju klausimu, t. y. atidalijus nekilnojamuosius daiktus, esančius ginčo sklype. Įvažiavimą į namų valdą teismas skundžiamame sprendime numatė kaip kompromisą, labiau kompromisinio ir maksimaliai abiejų šalių interesus atitinkančio sprendimo šiuo klausimu priimti neįmanoma.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui M. S. nuosavybės teise priklauso: (duomenys neskelbtini); esančių (duomenys neskelbtini).; atsakovei O. R. priklauso likusios dalys, t. y. 2/12 minėtų pastatų. Minėti pastatai yra žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kurio 2/3 nuosavybės teise priklauso ieškovui M. S., o 1/3 nuosavybės teise priklauso atsakovei O. R..

Dėl ginčo esmės

19. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

20. Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus: (duomenys neskelbtini).

21. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendroji daikto atidalijimo taisyklė – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019).

22. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė atidalinti nekilnojamuosius daiktus iš bendrosios dalinės nuosavybės, O. R. priklausančius nekilnojamuosius daiktus – 2/12 dalis pastato gyvenamojo – namo, 2/12 dalis pastato – tvarto, 2/12 dalis pastato – daržinės, 2/12 dalis pastato – ūkinio pastato, 2/12 dalis pastato – kalvės, 2/12 pastato – ūkinio pastato priteisti M. S., o iš M. S. priteisti O. R. piniginę kompensaciją 584 Eur. Atsakovė prašė atidalinti ieškovą M. S. ir atsakovę O. R. iš jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų (pastato – gyvenamojo namo, pastato – tvarto, pastato – daržinės, pastato – ūkinio pastato, pastato – kalvės ir pastato – ūkinio pastato) ir ieškovui M. S. natūra priteisti: pastatą – gyvenamąjį namą, pastatą – tvartą, pastatą – daržinę ir pastatą – ūkinį pastatą, o atsakovei O. R. natūra priteisti: pastatą – kalvę ir pastatą – ūkinį pastatą. Teismas priėmė sprendimą atidalinti ieškovui M. S. ir atsakovei O. R. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus iš bendrosios dalinės nuosavybės ir M. S. priteisti O. R. priklausančių nekilnojamųjų daiktų 2/12 dalis bei priteisti iš ieškovo M. S. atsakovei O. R. 777,98 Eur dydžio piniginę kompensaciją už atidalintą nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant kompensaciją.

23. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014).

24. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017).

25. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad visas ginčo nekilnojamasis turtas yra adresu (duomenys neskelbtini) sav.; 5/6 jo dalys nuosavybės teise priklauso ieškovui M. S., o 2/12 – atsakovei O. R.; šalims bendrosios nuosavybės teise priklausantys statiniai yra avarinės būklės. Šalių santykiai yra konfliktiški. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovas ne kartą siekė ginčą išspręsti taikiai tiek dėl nuosavybės atidalijimo, tiek dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tačiau atsakovė su ieškovo teiktais pasiūlymais nesutiko. Ieškovas nurodė, kad neturi kito gyvenamojo būsto ir siekia renovuoti ginčo pastatus, gyventi gyvenamajame name, o kitus pastatus naudoti pagal paskirtį; į bylą pateikė preliminarų gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektą, lokalinę sąmatą numatomiems rekonstrukcijos darbams; įrodymus, patvirtinančius, jog verčiasi kalvystės amatu bei siekia atkurti senelio sodybą ir kalvę, kuri taptų (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovės deklaruota gyvenamojo vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė gyvena gyvenamajame name, kuris jai priklauso nuosavybės teise. Nesutikdama su ieškovo prašomu atidalijimo būdu, atsakovė nurodė, jog kalvė jai yra reikalinga bent jau kaip ūkinės paskirties pastatas, kadangi jos gyvenamajame name ir prie gyvenamojo namo nėra jokių ūkinės ar sandėliavimo paskirties patalpų.

26. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas siūlė savo bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantą, teikė įrodymus dėl turto vertės, dėl turto rekonstrukcijos, dėl savo ketinimų nekilnojamojo turto atžvilgiu; atsakovė, nesutikdama su ieškovo pasiūlymais, prieštaravo ieškovo siūlomam variantui, pareiškė savo poziciją nekilnojamojo turto atidalijimo klausimu, tačiau priteisti jai kalvę ir ūkinį pastatą būtinumo nepagrindė, nepateikė įrodymų dėl ieškovo pasiūlymo netinkamumo, ar įrodymų, kurie patvirtintų, kad jos siūlomas variantas nagrinėjamu atveju atitinka proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principus. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovei priklauso tik 2/12 pastatų dalis, todėl jai priteisti visą daiktą, turint tik mažą jo dalį, būtų nesąžininga, neprotinga ir neteisinga.

28. Atsižvelgiant į nurodytą šalių įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, atsakovei iš esmės nebendradarbiaujant, pasyviai ir deklaratyviai neigiant ieškovo poziciją, nepateikiant įrodymų, kad jos pasiūlymas dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo yra racionalus, būtinas bei atitinkantis bendraturčių interesų pusiausvyros principus, šalims nepavykus rasti atidalijimo natūra varianto, ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo taikytas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas pripažintinas tinkamu.

29. Dėl pirmosios instancijos teismo priteistos kompensacijos dydžio atsakovė savo apeliaciniame skunde klausimo nekėlė, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėja.

30. Ieškovas ieškinyje prašė nustatyti bendraturčiams M. S. ir O. R. naudojimosi nekilnojamuoju daiktu – 0.2222 ha ploto žemės sklypu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininko A. B. parengtą preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą, nustatant, kad plane indeksu „A“ pažymėta žemės sklypo dalimi (1481 m²) naudosis M. S., plane indeksu „B“ pažymėta žemės sklypo dalimi (741 m²) naudosis O. R. (pagal šį planą ieškovui paliekamas esamas įvažiavimas, o atsakovei projektuojamas įvažiavimas žemės sklypo dešinėje pusėje). Atsakovė priešieškinyje prašė nustatyti bendraturčiams ieškovui M. S. ir atsakovei O. R. naudojimosi nekilnojamuoju daiktu – 0,2222 ha ploto žemės sklypu, (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininko atsakovės O. R. užsakymu parengtą preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą, nustatant, kad plane indeksu „A“ pažymėta žemės sklypo dalimi (1481 m²) naudosis ieškovas M. S., o plane indeksu „B“ pažymėta žemės sklypo dalimi (741 m²) naudosis atsakovė O. R. (pagal šį planą paliekamas bendras įvažiavimas į žemės sklypą). Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nustatyti ieškovo M. S. ir atsakovės O. R. naudojimosi 0,2222 ha žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), tvarką: ieškovas M. S. naudojasi 1481 m² sklypo dalimi pažymėta raide „A“, o atsakovė O. R. naudojasi 741 m² sklypo dalimi plane pažymėta raide „B“, pagal matininko A. B. ieškovo užsakymu parengtą preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą; nustatyti, kad ieškovas M. S. ir atsakovė O. R. naudojasi esamu bendru įvažiavimu į žemės sklypą, kurio ilgis 15,87 m, plotis 4 m.

31. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

32. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nustatytos tvarkos, atsakovė akcentavo, kad nustatydamas šalims naudojimosi tvarką jų bendrame sklype, teismas nepagrįstai neįvertino, kad ieškovo pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane dalių „A“ ir „B“ jungiamoji riba yra zigzago, sklypams nebūdingos, formos; taip pat neįvertino, kad ieškovo dalyje yra apeinamas savavališkos statybos statinys; kad atsakovei tenkančios dalies 7 m pločio juosta yra aiškiai per siaura, kad joje galima būtų užsiimti kokia nors veikla; kad teismas paliko šalims šiuo metu esantį bendrą įvažiavimą, tačiau tikrovėje šis teismo priskirtas įvažiavimas yra nustatytas neteisingai.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į šalių pateiktus pasiūlymus dėl naudojimosi tvarkos, pagrįstai sprendė, kad ieškovui atidalinus visus pastatus, jam turi būti užtikrintas priėjimas prie jų, todėl nustatytina tokia naudojimosi žemės sklypu tvarka, kad šalys laisvai galėtų prieiti ir esant reikalui privažiuoti prie jiems priklausančio nekilnojamojo turto. Atsižvelgdamas į atsakovės interesus, teismas nurodė, jog jai daryti atskirą įvažiavimą, kai 4 metrų pločio įvažiavimas yra ties jos gyvenamuoju namu, yra neprotinga, toks sprendimas nepagrįstai varžytų atsakovės teises, be to – būtų nekonkretus ir neaišku, ar įvykdomas. Dėl šių priežasčių teismas ne tik nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką (pagal matininko A. B. ieškovo užsakymu parengtą preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą), bet ir, atsižvelgdamas į abiejų šalių interesus bei jų šių interesų pusiausvyrą, nustatė, kad ieškovas ir atsakovė naudojasi bendru įvažiavimu į žemės sklypą, kurio ilgis 15,87 m, o plotis – 4 m. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas turto naudojimosi tvarkos variantas yra racionalus, labiau atitinkantis abiejų šalių interesus (nei šalys buvo siūliusios), bei sudarantis galimybę ateityje išvengti konfliktų dėl naudojimosi tvarkos. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo nustatytos tvarkos ydingumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Dėl įrodymų vertinimo

34. Atsakovė apeliaciniame skunde akcentavo, jog skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio analizė akivaizdžiai rodo, kad procesinių reikalavimų ir kasacinio teismo išaiškinimų dėl bylos įrodymų vertinimo teismas aiškiai nesilaikė, nesivadovavo ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kuriomis turėjo vadovautis, spręsdamas šalių ginčą, bei savo išvadas padarė visiškai netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikęs įrodymų pakankamumo taisyklę bei nepagrindęs padarytų išvadų visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

35. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

36. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo įvertintos ir atsakovės apeliaciniame skunde akcentuotos aplinkybės (dėl pastato – kalvės esamo ir galimo naudojimo, dėl konfliktiškų šalių santykių bei jų įtakos nustatant naudojimosi tvarką, dėl šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos planų), kurias įvertinus nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

Dėl bylos procesinės baigties

37. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, spręstinas klausimas dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

39. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė teismo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (500 Eur) už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teismui pateikta 2019 m. rugsėjo 20 d. sąskaita – faktūra 500 Eur sumai bei 2019 m. rugsėjo 20 d. pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis 500 Eur dydžio sumos sumokėjimą advokatui. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

40. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, keliamus klausimus, minėtas rekomendacijas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, neviršija rekomendacijose nustatytą galimą šių išlaidų dydį, todėl ieškovo M. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės O. R. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės O. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovo M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Lina Muchtarovienė Birutė Simonaitienė Vilija Valantienė