Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų teisėja Irina Serafin

trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei Jolitai Viederienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovėms O. G. ir A. K. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė Jolita Viederienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad palikėjas J. B. mirė (duomenys neskelbtini) (b.t. 1, b.l. 8). J. B. turėjo du vaikus: sūnų, šioje byloje ieškovą A. B. ir dukrą, šioje byloje atsakovę O. G.. J. B. 2016 m. lapkričio 10 d. testamentu, patvirtintu Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės Jolitos Viederienės (toliau byloje - testamentas), jam priklausančią 750/1125 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2/3 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkio pastatu bei kiemo statinių dalimis, esančius (duomenys neskelbtini), paliko savo dukrai O. G., o visą kitą kilnojamąjį ir nekilnojamą turtą, kuris jam priklausys mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko susidėtų ir visą kitą turtą paliko dukterėčiai A. K. (b.t. 1, b.l. 9).

Testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus (-ės) valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Testatoriaus (-ės) valia – sudėtingas ir individualus reiškinys, kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus (-ės) fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Dėl to, nustatant tikrąją testatoriaus (-ės) valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus (-ės) būseną patvirtinantys faktai. Kai, aiškinant testamento sąlygas, taikoma sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią reikalaujama nustatyti, kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi protingi asmenys, būtina atsižvelgti į tai, kad testatoriaus valia ir jos išraiška ne visada atitinka protingo asmens elgesio standartą. Tokio pobūdžio sandoriams kaip testamentas reikšmingesni subjektyvūs, o ne bendri objektyviai egzistuojantys elgesio kriterijai, kuriems priskirtini, pavyzdžiui, atvejai, kai tėvai vaikams turtą palieka vienodai ar palieka tam vaikui, kuriam labiau reikia, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013).

Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).

Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. K. v. V. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2005, 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. ir kt. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-434/2012).

Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Testamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties neatitinka tikrosios sandorio šalies valios, galimas tik išskirtiniais atvejais, teismo išvada, jog testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik tuo atveju, jei gaunami patikimi duomenys apie asmens negebėjimą išreikšti savo valią ir (arba) išreikštosios valios neatitiktį tikrajai valiai, pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikties jo tikrajai valiai.

Ieškovas ieškinyje ir teismo posėdžio metu teigė, kad jo tėvas J. B. sunkiai sirgo, jam diagnozuota neorganinė nemiga, kraujagyslinė encefalopatija, I laipsnio hidrocefalija, Levi (Lewy) kūnelių liga, taip pat jam buvo diagnozuoti degeneraciniai smegenų pakitimai, demencija, jis vartojo stiprius vaistus, dėl ko testamento sudarymo metu jis nesuprato savo veiksmų ir jų sukeliamų padarinių. Be to, jam buvo diagnozuota glaukoma, dėl ko jis buvo aklas ir nematė teksto, todėl negalėjo pasirašyti testamento.

Tuo tarpu atsakovės teigė, kad J. B. nors ir buvo senyvo amžiaus, sirgo įvairiomis ligomis, tačiau buvo sveiko proto ir visiškai veiksnus. Taip pat nors jam ir buvo diagnozuota glaukoma, J. B. nebuvo aklas, pakankamai gerai matė ir skaitė.

Ginčo esmė yra ne tame, kad testamente yra neteisingai įrašyti paveldėtojai, ar kad notarė pati sukūrė testamento tekstą, ar kad su J. B. į notarės kontorą atvyko viena iš atsakovių, ar kad buvo pažeistos kitos imperatyvios įstatymų normos, reglamentuojančios testamento sudarymą. Ginčo esmė yra testatoriaus valia ir jo negebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dėl ligų ir aklumo.

Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), t. y. kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Įvertinęs ieškovo, atsakovių, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, notarės argumentus, išklausęs šalių nurodytų liudytojų parodymus, išanalizavęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog testamento sudarymo metu J. B. buvo tokios būklės, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Priešingai, J. B. testamente išreikšta valia atitiko jo tikrąją valią.

Teismo posėdžio metu apklaustos atsakovės O. G. ir A. K. nurodė, kad J. B., būdamas 87 metų amžiaus, savo namuose gyveno vienas ir buvo visiškai savarankiškas tiek iki testamento sudarymo, testamento sudarymo metu ir po to, iki 2016 m. gruodžio 30 d. kai jam buvo diagnozuotas insultas ir jis buvo gydomas ligoninėje. Jis pats gaminosi maistą, kūreno krosnį, lankydavosi pas gydytojus, pirkdavosi vaistus, dalyvavo „Bočių“ kolektyvo veikloje. Jis, nors ir su lazdele, tačiau savarankiškai nueidavo į repeticijas, parduotuvę. Jis buvo visiškai protingas, turėjo gerą atmintį, nuosekliai dėstydavo mintis. J. B. silpnai matė, tačiau galėjo matyti kelią, galėjo paskaityti, pasirašyti, nenešiojo akinių. Atsakovė A. K. dažnai bendraudavo su J. B., o kita atsakovė O. G. su juo matėsi 2016 m. rugsėjo, lapkričio mėnesiais, ir joms niekada nekilo abejonių dėl jo psichikos sveikatos būklės. Nors ieškovas teigė, kad J. B. buvo reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga, pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad palikėjas turėjo specialiųjų poreikių, jam buvo nustatyta slauga ar teikiamos socialinės paslaugos į namus.

Atsakovių O. G. ir A. K. parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai.

Teismo posėdyje apklausta liudytoja D. P. su palikėju J. B. buvo pažįstami iš „Bočių“ kolektyvo. Ji nurodė, kad J. B. dalyvaudavo kolektyvo repeticijose, į jas ateidavo pats, dėvėdavo akinius ir turėdavo lupą skaitymui. 2016 m. gruodžio 29 d. jis dar dalyvavo „Bočių“ kolektyvo vakaronėje, į kurią atėjo pats. Taip pat byloje yra 2017 m. rugsėjo 29 d. rašytiniai liudytojos I. G. parodymai, patvirtinti notarine tvarka, iš kurių matyti, kad J. B. buvo labai aktyvus „Bočių“ kolektyvo narys iki pat mirties. Abejonių dėl jo proto aiškumo niekada nekilo, mintis jis dėstė aiškiai ir logiškai (b.t. 1, b.l. 59).

Liudytoja R. P. parodė, kad su J. B. jų šeimos santykiai buvo geri, draugiški, jie kartu švęsdavo religines šventes. Nuo 2010 m. jos mama atsakovė A. K. ir J. B. pradėjo bendrauti ypač artimai, kadangi su J. B. nebendravo jo vaikai ir jis jautėsi vienišas, ieškojo, kas juo pasirūpins, palaidos. J. B. atvažiuodavo pas juos į Ukmergę, jie kartu lankydavo J. B. brolio kapą. Ukmergėje A. K. padėjo jam susitvarkyti dantis, apsilankyti pas kitus gydytojus. J. B. 2016 m. gyveno pats vienas nusipirktame bute, skaitė knygas, gaminosi maistą, tvarkėsi, skalbėsi, pirko maisto produktus parduotuvėje ir t.t., atvažiavęs į Ukmergę pats savarankiškai užeidavo pas juos į svečius. Nei socialinė rūpyba, nei Caritas pas jį nesilankė.

Teismo posėdžio metu apklausta notarė Jolita Viederienė vėlgi nurodė analogiškas aplinkybes, t. y. kad J. B. į jų kontorą atėjo pats, vienas. Nors ir buvo senas, bet buvo energingas senjoras. Pirmą kartą jis atėjo užsirašyti dėl testamento sudarymo, antrą kartą atėjo sudaryti testamentą. Notarė patvirtino, kad prieš sudarant testamentą ji pabendravo su testatoriumi. Pokalbio metu, kuris truko apie vieną valandą, jo psichinė sveikata abejonių nesukėlė. Ji patikrino duomenis, ar testatorius nėra įtrauktas į neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrą, ir nekilus abejonių dėl asmens gebėjimo suvokti savo veiksmus ir jų padarinius, patvirtino testatoriaus sudarytą ir pasirašytą testamentą. J. B. atėjo tvirtai žinodamas, kam kokį turtą norėjo palikti. Jo valia buvo aiški. Testamentą jis perskaitė pats, taip pat pats ant VĮ Registrų centro nekilnojamųjų turto registrų išrašų savo ranka padarė įrašus, suprato, ką perskaitė.

Abejonių dėl J. B. psichikos sveikatos būklės nekilo ir jį gydžiusiems gydytojams. Šeimos gydytoja V. G. teismo posėdžio metu parodė, kad J. B. buvo jos pacientas nuo 2015 m., lankydavosi dažnai, dažniausiai ateidavo vienas, turėjo sveikatos problemų (širdies ritmo sutrikimai, galvos svaigimas, kraujotakos sutrikimai, prastas regėjimas). Ji paaiškino, kad J. B. pas psichiatrą siųstas nebuvo, kadangi to nereikėjo. Gydytojas psichiatras A. G. teismo posėdžio metu parodė, kad palikėją pažinojo asmeniškai. J. B. pas jį lankėsi nuo 2009 m. tik dėl nemigos ir jam buvo skirti tik raminamieji vaistai. Kad J. B. būtų buvęs neadekvatus, ar turėtų demencinių požymių, liudytojas ar jo kolegos nėra pastebėjęs. Liudytojas akių ligų gydytojas P. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad 2016 m. J. B. regėjimas, įvertinus jo amžių, buvo neblogas, po atliktos operacijos buvo pagerėjęs. Tuo metu palikėjas neturėjo periferinio matymo, tačiau turėjo centrinį matymą ir galėjo matyti 12 šriftu parašytą tekstą. 2016 m. gruodžio mėn. po smegenų infarkto jo regėjimas pablogėjo ir jo matymas mediciniškai atitiko aklumą, nors J. B. dar šiek tiek matė viena akimi.

Kiti teismo posėdžio metu apklausti gydytojai: A. T. – B., D. U., R. L. bylai reikšmingų aplinkybių nenurodė, kadangi J. B. neprisiminė arba jo nematė, nes pas juos buvo atėjęs tik sūnus - ieškovas, arba gydė bylai nebeaktualiu laikotarpiu, t. y. po testamento sudarymo.

Teismo posėdyje apklausta liudytoja R. B. - ieškovo žmona iš esmės patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes dėl testatoriaus sveikatos būklės ir elgesio. Šios liudytojos parodymai iš esmės prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, todėl teismas jais nesivadovauja.

Atsakovės ir byloje apklausti liudytojai bei notarė parodė, kad testatorius buvo tvirtos valios ir blaivaus proto. Liudytojų parodymai yra nuoseklūs, aiškūs, atitinka vieni kitų parodymus, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti (CPK 185 straipsnis). Aplinkybės, kad testatorius nėra sirgęs jokia psichikos liga ir iki mirties buvo stiprus, sąmoningas, savarankiškas, turintis savo nuomonę ir poziciją, realiai suvokiantis situaciją, iš esmės patvirtina tai, jog testatorius suprato savo veiksmų reikšmę ir juos valdė (CPK 185 straipsnis).

Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingai – motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2014).

Teismas, siekdamas nustatyti, ar palikėjas J. B., surašydamas testamentą, išreiškė savo tikrąją valią, paskyrė byloje pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę. 2019 m. birželio 12 d. – liepos 12 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kad J. B. 2016 m. lapkričio 10 d. sudarydamas testamentą, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu (demencija) ar buvo tokioje psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl kurios nebūtų galėjęs teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, suvokti sudaromo juridinio sandorio esmės ir numatyti jo pasekmių. Taip pat pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad J. B. sveikatos būklė iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir 2016 m. lapkričio 10 d. turėjo esminės įtakos jo gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti ginčijamo testamento sudarymo metu. Taip pat nėra duomenų, apie J. B. padidintą įtaigumą ar apie tai, kad jis galėjo būti lengvai įtakojamas kitų asmenų sudarant ginčijamą sandorį. J. B. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir 2016 m. lapkričio 10 d. sudarydamas testamentą, lėtiniu psichikos sutrikimu (demencija) nesirgo. J. B. diagnozuotos ligos aprašytos ir išvardintos tiriamojoje akto dalyje. Objektyvių duomenų, kad J. B. būtų sirgęs Lewy kūnelių liga nėra. Nėra duomenų, kad J. B. diagnozuotos somatinės ligos būtų turėję esminės įtakos jo gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti sudarant 2016 m. lapkričio 10 d. testamentą (b. t. 2, b.l. 122-133).

Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie galimus J. B. psichikos sutrikimus nei iki testamento sudarymo, nei 2016 m. lapkričio 10 d. ginčijamo testamento sudarymo metu. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas tik dar kartą patvirtina atsakovių ir liudytojų parodymus. Byloje nėra duomenų, dėl kurių teismas galėtų abejoti ekspertizės akte nurodytomis išvadomis, todėl teismo psichiatrijos ekspertizės aktas laikytinas patikimu įrodymu byloje.

Ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad atsakovė A. K. tyčiniais veiksmais siekė, kad testatorius sudarytų jai palankaus turinio testamentą. Kita vertus J. B. sprendimas visą savo turtą palikti ne ieškovui, arba ne tik savo vaikams, o padalinti jį skiriant turto dalį A. K. ir dukrai O. G., atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes – tai, kad būtent A. K. ir jos šeima daugybę metų prižiūrėjo testatorių, jį lankydavo, padėdavo su didesniais pirkiniais; su juo bendravo, svečiuodavosi vieni kitų namuose, sekė jo sveikatą, rūpinosi juo susirgus, padėjo akių operacijos metu, taip pat padėjo susidėti dantų protezus, į abipusį pasitikėjimą, o taip pat į tarpusavio ryšio nebuvimą tarp palikėjo ir jo sūnaus - teismo nuomone, yra protingas, racionalus ir logiškas. Vertintina ir tai, kad palikėjas savo turto tam tikrą dalį skyrė ir dukrai O. G., kuri vėlgi palaikė ryšį su tėvu, su juo pabendraudavo. Tai reiškia, kad J. B. savo turtą paskirstė apgalvojęs.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. B. buvo sudaręs iš viso tris testamentus: 1. 2001-04-17 Anykščių rajono notarų biure, notarė J. Ž., registro Nr.: (duomenys neskelbtini). Šiuo testamentu buvo nurodęs, kad jo mirties atveju visą turtą palieka dukrai G. O.; 2. 2012-09-14 Anykščių rajono savivaldybės l-ame notarų biure, notarė J. Viederienė, notarinio registro Nr.: (duomenys neskelbtini). Šiuo testamentu nurodė mirties atveju visą turtą palikti savo dukterėčiai K. A.. 3. 2016-11-10 Anykščių rajono savivaldybės l-ame notarų biure, notarė J. Viederienė, notarinio registro Nr.: (duomenys neskelbtini). Šiuo testamentu buvo nurodęs mirties atveju palikti turto dalį dukrai O. G. ir A. K. (b.t. 1, b. l. 54-56). Nei viename iš testamentų įpėdiniu nebuvo nurodytas ieškovas A. B.. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovių atsiliepimuose išdėstyta pozicija, kad palikėjo J. B. valia dėl testamento turinio valia buvo tikra, nuosekli ir sąmoningai susiformavusi nuo 2001 metų.

Tai, kad palikėjas J. B. testamento sudarymo metu sirgo įvairiomis ligomis (širdies ritmo sutrikimai, galvos svaigimas, kraujotakos sutrikimai), lankėsi pas psichiatrą dėl neorganinės nemigos, taip pat tai, kad jo regėjimas buvo silpnas, kad jis buvo senyvo amžiaus (87 metų), nerodo, kad jis negalėjo turėti savo nuomonės dėl turto palikimo ir kad testamento sudarymo metu jo tikroji valia buvo priešinga jo išreikštai valiai ir kad jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Vėlgi tai, kad asmuo lankėsi pas psichiatrą nebūtinai reiškia, kad jis nesuvokia savo veiksmų. Nagrinėjamos bylos atveju galima teigti netgi priešingai, kad palikėjas J. B. puikiai suprato savo sveikatos būklę, t. y. kad ji kankina nemiga, ir jis šią problemą su gydytoju pagalba sprendė. Pažymėtina ir tai, kad kaip jau yra nurodyta aukščiau, J. B. gydęs psichiatras nepastebėjo demencinių požymių. Be to, ekspertai ekspertizės akto apibendrinamojoje dalyje yra nurodę, kad nors 2016 m. lapkričio 10 d. J. B. pažinimo funkcijų lygis nebuvo įvertintas objektyvizuojančiais būseną testais, tačiau J. B. gydantys gydytojai (šeimos gydytojas, neurologas, psichiatras) ženklaus pažintinių funkcijų sutrikimo nestebėjo, 2017 m. sausio 6 d. (po 2016-12-29 persirgto galvos

smegenų insulto) J. B. nustatytas tik lengvą sutrikimo lygį siekiantis pažinimo funkcijų sutrikimas (Mini Mental - 22 balai), o gydymo eigoje pažintinės funkcijos pagerėjo (Mini mental 26 balai - sutrikimo nėra). Pažymėtina, kad kraujagyslinės ar degeneracinės kilmės demencija yra lėtinis psichikos sutrikimas, neturintis galimybės grįžtamajai eigai, todėl vertinant retrospektyviai, J. B. pažintinės funkcijos 2016 m. lapkričio 10 d. galėjo būti normalaus arba ne didesnio nei lengvo pažinimo sutrikimo lygmens, t. y. nesiekiančio demencijos lygio. Pažymėtina, kad tik gilūs ir pastovūs psichikos sutrikimai sutrikdo asmens gebėjimą suvokti ir išreikšti savo vidinę testamentinę valią (b.t. 2, b.l. 132-133).

Taigi nors ieškovas ir nori įtinkinti teismą, kad palikėjas J. B. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu (demencija), tačiau toks psichikos sutrikimas J. B. niekada nebuvo diagnozuotas.

Ieškovas prašo pripažinti testamentą negaliojančiu ir tuo pagrindu, jog J. B. buvo aklas, todėl negalėjo pats perskaityti ir pasirašyti ant sudaryto testamento.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimų, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Galutines išvadas teismas gali padaryti tik tada, kai, vadovaudamasis įrodymus, jų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, tinkamai nustato ir teisiškai kvalifikuoja faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011). Kadangi testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį, tai ypatinga svarba turi būti skiriama fakto, kad testatorius pats negali pasirašyti testamento, nustatymui. Atsižvelgiant į testamento teisinę prigimtį ir reikšmę, negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių. Pažymėtina, kad tiek CK 5.29 straipsnyje, tiek Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu asmuo dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių pats negali pasirašyti sandorio, t. y. testamento, tik tada už jį tai gali padaryti kiti asmenys. Šiuo atveju nustatyta, kad testatorius turėjo regėjimo trūkumų, šis faktas šalių byloje yra neginčijamas. Nepaisant to, išnagrinėjus bylą nustatyta, J. B. regėjimo trūkumai nebuvo tokio laipsnio, kad jis pats negalėtų perskaityti testamento teksto ir po juo pasirašyti. Kaip jau buvo minėta, notarė J. Viederienė apklausta teismo posėdžio metu nurodė, kad nebuvo pastebėta jokių testatoriaus psichinių ar fizinių trūkumų, nebuvo pastebėta jo regėjimo negalia, testatorius pats perskaitė testamentą, pats jį pasirašė, pats ranka parašė ant VĮ Registrų centro nekilnojamųjų turto registrų išrašų, kam ir kokį turtą palieka (b.t 1, b.l. 42-43). J. B. šeimos gydytoja V. G. parodė, kad testatorius matė silpnai, bet į gydymo įstaigą ateidavo pats, buvo visiškai orientuotas. Galiausiai ir akių ligų gydytojas P. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad 2016 m. jo regėjimas įvertinus jo amžių buvo neblogas, po atliktos operacijos buvo pagerėjęs, palikėjas neturėjo periferinio matymo, tačiau turėjo centrinį matymą ir galėjo matyti 12 šriftu parašytą tekstą. Iš 2016 m. lapkričio 10 d. testamento taip pat matyti, kad J. B. testamentą pasirašė pats. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta CK 5.29 straipsnyje įtvirtintų priežasčių, galėjusių lemti testatoriaus negalėjimą pačiam perskaityti ir pasirašyti sudaromo testamento. Juo labiau, kad byloje nėra ginčo, kad notarė suklastojo testamentą ir įrašė tai, ko testatorius nenorėjo, ar perskaitė tai, kas nebuvo parašyta testamente. Apibendrinant darytina išvada, kad testamentas netampa negaliojančiu vien todėl, kad jį pasirašė regėjimo sutrikimų turintis asmuo, galintis suvokti sandorio esmę ir padarinius. Kartu pažymėtina, kad asmens rega ir jo vidinė valia nėra tiesiogiai susiję.

Įvertinus surinktus įrodymus – teismo ekspertizės aktą, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teismui daryti išvadą, jog testatorius J. B. testamento sudarymo metu – 2016 m. lapkričio 10 d. buvo tokios būsenos, kuri neleistų jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Ekspertų išvados iš esmės sutampa tiek su teismo posėdyje apklaustų atsakovių paaiškinimais, tiek ir liudytojų parodymais. J. B. gydę gydytojai (šeimos gydytojas, neurologas, psichiatras) psichinės sveikatos sutrikimų irgi nestebėjo. Visa tai leidžia daryti teismui išvadą, kad testatorius iki savo mirties gyveno savo amžių atitinkantį normalų gyvenimą – gyveno vienas, pagal fizines galimybes rūpinosi savimi, savarankiškai lankėsi pas gydytojus, bendravo su aplinkiniais – giminaičiais, kaimynais, šventė šventes, skaitė knygas, dalyvavo „Bočių“ kolektyvo veikloje ir renginiuose. Laikytina, kad J. B. adekvačiai vertino situaciją, savo valią testamente išreiškė laisvai ir aiškiai, ir ši valia gerbtina. Tai, kad testatoriaus tikroji valia dėl įpėdinių skyrimo netenkina ieškovo, ieškovo žodžiais tariant, kad testamentu turtas paliktas svetimam žmogui, galimai yra nesusiklosčiusių testatoriaus J. B. ir ieškovo tarpusavio santykių pasekmė.

Toliau teismas pasisakys dėl kitų baigiamųjų kalbų metu iškeltų klausimų.

Pažymėtina ir tai, kad J. B. pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė buvo paskirta ieškovo prašymu, klausimai ekspertams buvo suformuluoti ieškovo. Po ekspertizės akto gavimo teisme, 2019 m. rugpjūčio 6 d. atnaujinus bylos nagrinėjimą, ieškovas ir jo atstovė naujų prašymų skirti papildomas ar pakartotines ekspertizes nepateikė. 2019 m. rugsėjo 30 d. posėdžio metu, t. y. paskutinio teismo posėdžio, ieškovas ir jo atstovė pateikė prašymą dėl pomirtinės deontologinės – kompleksinės ekspertizės atlikimo. Daugiau prašymų ieškovas neturėjo. Tik netenkinus prašymo dėl ekspertizės atlikimo, ieškovas pradėjo teikti kitus prašymus (dėl ekspertų iškvietimo ir apklausos). Toks ieškovo procesinis elgesys vertinamas kaip veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, juo labiau, kad aplinkybės dėl J. B. akių ligų buvo žinomos jau nuo 2018 m. vasario 21 d. teismo posėdžio, kuomet buvo apklaustas jo akių ligų gydytojas. Tai būtų aiškus bylos vilkinimas, kadangi byla jau yra nagrinėjama dvejus metus. Aplinkybė, kad ekspertų išvados yra ne tokios, kokių tikėjosi ieškovas, nesudaro pagrindo teigti, jog ekspertizė atlikta netinkamai, ji yra negaliojanti ir juo labiau nėra pagrindas skirti kitas ekspertizes. Ieškovas siekia bylinėtis, kad būtų atsakyta į jo klausimus (taip iš jo žodžių), tačiau šioje byloje yra nagrinėjamas konkretus ginčas, tai yra ar testamento sudarymo metu J. B. galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.

Testatorius J. B. galimai paliko paaiškinimą (b.t. 1, b.l. 57), kurį surašė 2014 m. sausio 17 d., nurodęs aplinkybes, kodėl jis pakeitė 1-ąjį testamentą. Iš jo turinio matyti, kad paaiškinimas yra daugiau apie atsakovę O. G., ir apie tai, kodėl testamentas yra pakeičiamas jos nenaudai, todėl jis nėra susijęs su nagrinėjama byla ir jai esminės reikšmės neturi.

Teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti testamentą negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytą nors ir veiksnaus asmens, tačiau sandorio sudarymo metu negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Esant tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms, ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Taip pat ieškinyje ieškovas prašė atnaujinti terminą palikimui priimti po J. B. mirties. Jis nurodė, kad palikėjas mirė (duomenys neskelbtini), o 2017 m. kovo 15 d. ieškovas kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo. 2017 m. kovo 20 d. ieškovas notarės buvo informuotas, kad yra sudarytas testamentas visam turtui. Kadangi palikėjo testamente ieškovas kaip palikėjo turto įpėdinis pagal testamentą nebuvo įvardintas, notarė atsisakė priimti prašymą dėl palikėjo palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Tik 2017 m. birželio 22 d. ieškovas kreipęsis konsultacijos į teisininkus sužinojo, kad yra praleidęs įstatymų nustatytą trijų mėnesių palikimo priėmimo terminą, todėl nedelsiant prašymu/pareiškimu dėl palikėjo palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo kreipėsi į notarų biurą. Šios aplinkybės tik dar kartą įrodo, kad ieškovas suvokė, jog neturi teisės į palikimą, atsiradusį po J. B. mirties, ir todėl laiku nesikreipė dėl palikimo priėmimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas aukščiau nurodytais motyvais yra atmetamas, reikalavimas dėl termino atnaujinimo palikimui priimti plačiau nenagrinėjamas ir paliekamas nenagrinėtas.

CPK 93 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmetamas visiškai, atsakovės A. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas ir jos naudai iš ieškovo priteisiamos jos patirtos 400 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (b.t.1, b.l. 64).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais teiginiais bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Reikalavimą dėl termino atnaujinimo palikti nenagrinėtą.

Priteisti iš ieškovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Panaikinti 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - įpareigojimą Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei R. B. sustabdyti testatoriaus J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) paveldėjimo bylą, neišduoti paveldėjimo teisės liudijimų J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įpėdiniams iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.