Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-03-19 · Civilinė byla Nr. 2-607-516/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. B2-1145-368/2014Nutartis · 2014-12-09Šiaulių apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-03-19Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-19
Bylos Nr.
2-607-516/2015
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00421-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas
Lietuvos ir Vengrijos uždarosios akcinės bendrovės „Vianrė“
Atsakovas
Lietuvos ir Vengrijos uždarajai akcinei bendrovei „Vianrė“
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Trailer Rental“
Kategorijos
  • 127.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-607-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00421-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 127.2.; 127.9. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos ir Vengrijos uždarosios akcinės bendrovės „Vianrė“ direktoriaus A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1145-368/2015 pagal Lietuvos ir Vengrijos uždarosios akcinės bendrovės „Vianrė“ direktoriaus A. J. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovei Lietuvos ir Vengrijos uždarajai akcinei bendrovei „Vianrė“ (tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Trailer Rental“, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl atsisakymo iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos ir Vengrijos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vianrė“ direktorius A. J. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui Lietuvos ir Vengrijos UAB „Vianrė“ ir restruktūrizavimo administratoriumi paskirti A. P.. Ieškovas nurodė, kad bendrovė turi laikinų finansinių sunkumų, vėluoja atsiskaityti su kreditoriais, tačiau nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos, jai nėra iškelta bankroto byla ir per visą savo veiklos laiką 1997 metais įsteigta bendrovė neturėjo restruktūrizuojamos įmonės statuso.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui Lietuvos ir Vengrijos UAB „Vianrė“.

Teismas nustatė, kad įmonės direktorius dar 2014 m. kovo 6 d. buvo pateikęs teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau vėliau, pasikeitus bendrovės akcininkams, naujas įmonės vadovas atsisakė minėto pareiškimo. Teismas pažymėjo, kad nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės finansiniai rodikliai labai pablogėjo. Teismas nustatė, kad pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. balansą bendrovės turto vertė, palyginus su 2014 m. vasario 28 d. duomenimis, sumažėjo apie 14 procentų ir sudarė 1 256 212 Lt. Savo ruožtu pradelsti įsipareigojimai kreditoriams padidėjo 9 procentais ir pagal bendrovės vadovo pateiktus duomenis sudarė 566 555,24 Lt, t. y. kiek daugiau, nei 45 procentus įmonės turto vertės.

Teismas pažymėjo, kad didžiausią dalį įmonės ilgalaikio turto vertės (99,6 procentus) sudaro transporto priemonės (vilkikai), kurios yra įkeistos bankui, taigi iš šių transporto priemonių, be banko leidimo, negalės būti vykdomi įsipareigojimai kitiems kreditoriams, be to, šio turto vertė nuolat mažėja. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo trumpalaikio turto didžiausią dalį (apie 99,80 procentus) sudaro gautinos sumos ir nors įmonė nuolat ragina skolininkus atsiskaityti, tačiau skolos ar jų dalys nepadengtos. Teismo nuomone, atsakovo galimybės atgauti skolas yra ribotos, o įvertinant didelį R. B. skolos pradelsimą – praktiškai neįgyvendinamos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo kelių paskutinių metų pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis, įmonė veikė nuostolingai ir nors šiais finansiniais metais bendrovė deklaruoja gavusi pelną, teismo nuomone, preliminariai įvertinus bendrovės vykdomos veiklos pobūdį, pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sumą ir per šių finansinių metų ciklą mokėtinas kreditoriams sumas, įmonė realaus pelno negaus ir šio pelno nepakaks įmonės veiklai normalizuoti, kadangi įmonės pardavimo pajamos taip pat labai sumažėjo.

Teismas nustatė, kad bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) bankas Snoras nutraukė kredito sutartis su atsakovu, todėl vien bendrovės pradelsti įsipareigojimai bankui šiuo metu sudaro 1 296 365,93 Lt, taigi daugiau nei du kartus viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės. Teismo vertinimu, Lietuvos ir Vengrijos UAB „Vianrė“ yra faktiškai nemoki.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad restruktūrizavimo plane įmonės laikino nemokumo pagrindine priežastimi nurodytas transporto paslaugų į Rusiją sumažėjimas. Teismas sprendė, kad, šiuo metu iškilus lietuvių vežėjų įvažiavimo į Rusiją neterminuotai problemai ir bendrovei nekeičiant pagrindinės veiklos srities – krovinių vežimo į Rusiją, restruktūrizavimo procesas būtų neveiksmingas. Be to, bendrovėje liko tik penki darbuotojai, iš kurių trys – administracijos darbuotojai. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad bendrovė neturi realių galimybių normalizuoti ūkinę komercinę veiklą, ypač atsižvelgus ir į tai, jog nėra jokių duomenų apie investuotojus, bendrovės teikiamų paslaugų paklausos padidėjimą ir bendrovei realiai neturint turto, realizavus dalį kurio, būtų įmanoma optimizuoti įmonės veiklą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas Lietuvos ir Vengrijos UAB „Vianrė“ direktorius A. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nepagrįstai suabsoliutino faktą, kad 2014 m. kovo 6 d. atsakovo vadovas buvo pateikęs pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atėjus naujam akcininkui ir pasikeitus direktoriui, siekiamas įmonės veiklos tęstinumas, o restruktūrizavimo bylos iškėlimas yra ta priemonė, kuri leistų išvengti kraštutinumo – bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byla turi būti keliama tik tuomet, kai, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Atsakovo atveju finansiniai sunkumai galėtų būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu, ypač atsižvelgus į tai, kad bendrovė dirba pelningai.Skundžiamoje nutartyje padarytos prieštaraujančios viena kitai išvados, t. y. vienu atveju konstatuojama, kad įmonės įsipareigojimai neviršija pusės turto vertės, tačiau toje pat nutartyje teismas nusprendžia, jog įmonė nemoki.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vadovavosi tik ieškinį paneigiančiais, bet ne jį pagrindžiančiais, įrodymais. Pagal pateiktą 2014 m. rugsėjo 30 d. balansą pradelsti bendrovės įsipareigojimai nesudaro daugiau nei pusę įmonės turto vertės, taigi, priešingai nei konstatavo teismas, atsakovas nėra nemokus. Teismas fragmentiškai paminėjo tą aplinkybę, kad nuo 2011 metų įmonės nuostoliai mažėjo, o 2014 metais bendrovės pelnas sudarė 102 731 Lt, nors būtent tai patvirtina, jog atsakovas aktyviai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Teismas neįvertino restruktūrizavimo metmenų, iš kurių matyti, kad atsakovas restruktūrizavimo proceso metu gali generuoti pakankamai pajamų, kad galėtų išsaugoti veiklą, likviduoti skolas ir išvengti bankroto. Teismas taip pat nenurodė, kodėl ir kaip nusprendė, kad UAB Nordtransa yra nepajėgi įvykdyti savo prievolę atsakovui. Tokią pat niekuo nepagrįstą išvadą teismas padarė ir dėl galimybės išsiieškoti skolą iš R. B.. Šiuo metu atsakovo veikla yra stabili, įsiskolinimai nedidėja. Teismas negali už įmonę nuspręsti, kad pastaroji turi bankrutuoti, o ne restruktūrizuotis, nes tokiu sprendimu būtų pažeistas ūkinės laisvės principas.Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą sutarties su banku nutraukimui prieš kitus byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus. Atsakovas nesutinka su banko sprendimu nutraukti sutartis ir ketina ginti savo teises, reikalaudamas pripažinti nutraukimą neteisėtu. Be to, bankas sutartis nutraukė jau ieškovui pasikreipus į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. galbūt jau žinant apie pradėtą procesą, todėl banko siekis nutraukti sutartis vertintinas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas teise, kurios teismas neturėtų ginti.Teismas neatsižvelgė į metmenų esmę, prasmę ir tikslą, į tai, kad tikslios finansinio pajėgumo atkūrimo priemonės nustatomos jau restruktūrizavimo plane, kurį tvirtina teismas. Atsakovo metmenyse yra nurodyta visuma konkrečių ir realių ekonominių priemonių, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti restruktūrizavimo tikslus.Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas. Bylos duomenys patvirtina, kad yra visos ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytos sąlygos, remiantis kuriomis yra pagrindas pradėti restruktūrizavimo procesą. Tam, kad būtų galima atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą, iš teismui pateiktų duomenų turi būti akivaizdu, jog įmonės finansiniai sunkumai negali būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu. Teismas turėjo suteikti prioritetą įmonės, kaip verslo vieneto, išsaugojimui.

Trečiasis asmuo UAB „Baltic Trailer Rental“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Apeliantas dėsto tik filosofinius samprotavimus dėl atsakovo tariamo mokumo, pelningumo, tariamų galimybių susigrąžinti skolas ir pan., tačiau byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kaip bus užtikrinami kreditorių interesai. Apeliantas taip pat nepateikė pagrįstų atsakovo mokumo įrodymų. Iš registro duomenų matyti, kad UAB Nordtransa yra bankrutuojantis subjektas, o tai visiškai paneigia atskirajame skunde dėstomus teiginius. Taip pat nepateikti įrodymai, kad kitas skolininkas (R. B.) turi kokio nors turto ir yra galimybė išieškoti iš jo skolą. Kadangi atskirasis skundas buvo paduotas tik iš trečio karto, trečiojo asmens nuomone, taip buvo elgtasi sąmoningai, siekiant vilkinti laiką ir stabdyti įmonei kitoje byloje inicijuotą bankroto procedūrą.

Žemesnės instancijos teismas

Trečiasis asmuo BAB bankas Snoras atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsakovas su BAB banku Snoras yra sudaręs dvi kredito sutartis, kurios, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas tinkamai nevykdė įsipareigojimų, buvo 2014 m. birželio 9 d. nutrauktos. 2014 m. spalio 28 d. vykdomieji įrašai, leidžiantys priverstinai išieškoti įkeitimu užtikrintas skolinių įsipareigojimų sumas su priklausančiomis palūkanomis, 2014 m. lapkričio 4 d. pateikti vykdyti antstolės V. Š. kontorai. Taigi apelianto teiginys, kad bankas sutartis nutraukė tik apeliantui kreipusis į teismą dėl restruktūrizavimo, klaidina teismą. Atsakovo įsipareigojimai bankui atsiliepimo surašymo dieną (2015 m. vasario 2 d.) sudarė 380 255,32 Eur (1 312 945,57 Lt). Atsakovas metmenyse pripažino, kad yra nemokus, nes trumpalaikiai įsipareigojimai beveik du kartus viršija trumpalaikį turtą, prasiskolinęs, nes visi įsipareigojimai 28 procentais viršija visą atsakovo turtą. Vien tik pradelsti mokėti įsipareigojimai bankui viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės.Metmenyse nurodžius, kad numatoma didinti darbuotojų skaičių ir plėsti teikiamų paslaugų sritis ir apimtis, pajamas padidinat iki 3 mln. Lt 2015 metais, iki 4,1 mln. Lt 2016 metais ir pan., nepaaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kliūčių nebuvo padidinta bei dabar nedidinama pardavimų apimtis. Metmenyse taip pat nenurodyta, kaip bus sprendžiamos pagrindinės pajamų ir pelno mažėjimo problemos, kas pasikeis rinkos konjunktūroje, pelno maržose ir veiklos sąnaudose, kas nulemtų tokį milžinišką pardavimų augimą. Atsakovo restruktūrizavimas tik padidins kreditorių ir ypač banko nuostolius, nes pagrindinis bei bankui įkeistas atsakovo turtas (vilkikai) bus naudojamas veikloje ir per 4 metus nusidėvės. Metmenyse esantys prieštaravimai rodo, kad naujasis akcininkas ir vadovybė yra neįsigilinę į atsakovo veiklos rezultatus, tikrąją būklę, taigi ir verslo specifiką bei gebėjimą atkurti mokumą.Apeliantas, teigdamas, kad įmonės veikla yra stabili, įsiskolinimai nedidėja, 2014 metais gavo pelną ir padengė 517 019 Lt įsipareigojimus kreditoriams, visiškai neužsimina apie didžiausią kreditorių (banką) ir tai, jog bankui įsipareigojimai nevykdomi nuo 2014 m. sausio mėnesio.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

ĮRĮ 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, jog įmonė atitinka šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas ir nebuvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnio reikalavimai. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonė laikoma nemokia, kai jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Kaip matyti iš ieškovo pateikto 2014 m. rugsėjo 30 d. balanso (1 t., 39 b. l.) atsakovo turtas 2014 metais sudarė 1 256 212 Lt, iš jų 930 670 Lt – materialus turtas, kurio 926 195 Lt sudarė transporto priemonės (1 t., 58, 90 b. l.), naudojamos įmonės veikloje ir kurių vertė (dėl nusidėvėjimo) nuolat mažėja. Likusią dalį turto (325 542 Lt) sudarė trumpalaikis turtas, kurio net 99,67 procentai, paties ieškovo teigimu, yra pirkėjų įsiskolinimas (1 t., 58 b. l.). Savo ruožtu pagal to paties balanso ir ieškovo pateiktus bendrovės kreditorių sąrašų (1 t., 41–45 b. l.) duomenis, pradelsti įsipareigojimai sudarė 565 087,91 Lt, iš jų net 81 222,49 Lt yra su darbo santykiais susiję įsipareigojimai. 2014 m. lapkričio 13 d. sudaryto bendrovės kreditorių sąrašo duomenimis (1 t., 113–117 b. l.), pradelsti įsipareigojimai dar padidėjo ir jau sudarė 566 555, 24 Lt. Pažymėtina, kad tiek pirminiame teismui pateiktame kreditorių ir pradelstų įsipareigojimų sąraše, tiek ir 2014 m. lapkričio 13 d. sąraše, į pradelstus įsipareigojimus įtraukta tik 355 000 Lt skola BAB bankui Snoras, nors dar 2014 m. birželio 9 d. bankas nutraukė kredito sutartis su atsakovu ir 2014 m. spalio 28 d. gavo vykdomuosius įrašus (2 t., 69–70 b. l.), leidžiančius priverstinai išieškoti 597 446,35 Lt ir 686 220,41 Lt sumas iš atsakovo. Kitaip tariant, apelianto akcentuojamame, neva atsakovo mokumą pagrindžiančiame, 2014 m. rugsėjo 30 d. balanse nebuvo atspindėta pradelsta bankui sumokėti 1 283 666,76 Lt skola, kuri pati savaime, net be kitų balanse paminėtų atsakovo per vienerius metus mokėtinų sumų, akivaizdžiai viršija ne tik pusę, bet visą atsakovo turimo turto vertę.

Kaip matyti iš pirmiau paminėtų notaro vykdomųjų įrašų bei banko pateiktų naujų įrodymų – pranešimų atsakovui (3 t., 27–29 b. l.), kuriuos apeliacinis teismas priima, atsižvelgdamas į tai, kad jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau (CPK 314, 338 straipsniai) (t. y. ieškovui atskirajame skunde iškėlus klausimą dėl tariamo banko piktnaudžiavimo teise), kredito sutartys, skirtingai nei teigia apeliantas, buvo nutrauktos anksčiau nei buvo pateiktas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo (pareiškimas pirmosios instancijos teisme gautas 2014 m. lapkričio 5 d., sutartys nutrauktos dar 2014 m. birželio 9 d.) ir atsakovas, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, žinojo, jog tikroji pradelstų įsipareigojimų suma yra kur kas didesnė nei nurodyta 2014 m. rugpjūčio 30 d. balanse ir jį paaiškinančiuose kreditorių sąrašuose.

Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog faktiškai bendrovė (atsakovas) yra nemoki. Pažymėtina, kad ieškovo argumento, jog jis ir atsakovas nesutinka su kredito sutarčių nuraukimo teisėtumu, savaime nepakanka teismo padarytai išvadai paneigti, ypač atsižvelgus į tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) duomenimis, bendrovė nėra pareiškusi ieškinio dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad restruktūrizavimas grindžiamas idėja, jog tiek iškeliant restruktūrizavimo bylą, tiek ir restruktūrizavimo proceso metu būtų visų suinteresuotų asmenų – įmonės dalyvių ir kreditorių – sutarimas dėl įmonės veiklos perspektyvų, nes priešingu atveju būtų sudėtinga pasiekti restruktūrizavimui keliamų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011). Taigi faktas, kad kreditoriai ir / ar pagrindinis (didžiausią reikalavimą turintis) kreditorius neketina suteikti įmonei pagalbos, leidžia teismui pagrįstai abejoti bendrovės realiomis perspektyvomis sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pagrindinis kreditorius (bankas), kuriam pradelsti įsipareigojimai (net neįtraukiant bankui mokėtinų palūkanų bei kitų banko patirtų ir atsiliepime nurodytų išlaidų) sudaro net 86 procentus visų atsakovo pradelstų skolų sumos, nesutinka su restruktūrizavimo bylos iškėlimu ir nenori suteikti jokių nuolaidų atsakovui, nors atsakovo restruktūrizavimo metmenyse numatyta siekti šio kreditoriaus nuolaidų, t. y. paskolos grąžinimo išdėstymo iki restruktūrizavimo proceso pabaigos. Paminėtina ir tai, kad Liteko duomenimis, dalis kitų atsakovo kreditorių (t. y. ne tik šioje byloje dalyvaujantys UAB „Baltic Trailer Rental“ ir BAB bankas Snoras) taip pat padavė teismui pareiškimus dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes bei tai, kad pagal ĮRĮ restruktūrizavimo plano projektui turi pritarti kreditorių susirinkimas, o kreditorių susirinkimas pritaria restruktūrizavimo plano projektui, jeigu už tai balsuoja kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-904/2011), darytina išvada, jog nėra pagrindo tikėtis sklandaus atsakovo restruktūrizavimo proceso ir prioritetą suteikti atsakovo, kaip veikiančio rinkos dalyvio, išsaugojimui. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo akivaizdų nemokumą ir kitus nagrinėjamos bylos faktinius bei teisinius aspektus, pagrįstai atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nesuabsoliutino to fakto, kad atsakovo vadovas 2014 metais buvo pateikęs pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Teismas tik atkreipė dėmesį į tai, kad nuo pareiškimo dėl bankroto bylos padavimo (ir atsiėmimo) iki pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo bendrovės finansiniai rodikliai tik pablogėjo, o tai sudaro papildomą prielaidą abejoti įmonės ateities perspektyvomis. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio taip pat matyti, kad teismas faktinę bendrovės finansinę būklę nustatė įvertinęs tiek ieškovo pateiktus finansinės atskaitomybės, tiek ir kitus byloje esančius dokumentus. Priešingai nei suprato apeliantas, nutartyje padarytos išvados nėra prieštaringos, nes teigdamas, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro kiek daugiau, nei 45 procentus įmonės turto vertės, teismas parodė ieškovo akcentuojamo 2014 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis, tačiau išanalizavęs balanso duomenis kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, teismas pagrįstai konstatavo, jog faktiškai bendrovė yra nemoki, nes, kaip jau buvo minėta ir šioje nutartyje, į balansą neįtraukti pradelsti įsipareigojimai didžiausiam kreditoriui – BAB bankui Snoras.

Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovui (apeliantui) nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar vadovavosi tik vienos šalies pateiktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net iš pačios skundžiamos nutarties turinio aiškiai matyti, jog teismas analizavo tiek ieškovo akcentuojamą 2014 m. rugsėjo 30 d. balansą, tiek jo pateiktus atsakovo kreditorių sąrašus bei restruktūrizavimo metmenis, iš kurių duomenų kaip tik ir yra nustatyta balanse nurodyto turto ir įsipareigojimų sudėtis.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovės restruktūrizavimo metmenyse nurodyta, jog 2014 m. rugsėjo 30 d. paskaičiuotas grynasis pelningumas turi būti vertinamas atsargiai, nes yra tik preliminarus ir į savikainą nėra įtrauktos išlaidos daliai atliktų darbų. Taigi pats apeliantas iš esmės patvirtino, kad minėti skaičiai yra preliminarūs ir tikroji 2014 metų situacija (įmonės finansinė būklė 2014 metais) paaiškės tik praėjus šiems metams. Nepaisant pirmiau nurodytų teiginių, apeliantas atskirajame skunde kelis kartus akcentuoja 2014 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytą gautiną pelną, tačiau nepateikia jokių tokio pelno realų gavimą patvirtinančių duomenų.

Be to, paminėtina ir tai, kad restruktūrizavimo metmenyse ir preliminariame plane yra nemažai prieštaravimų bei neaiškumų: vienur teigiama, kad norima plėsti bendrovės transporto parką, tačiau vėliau pripažįstama, jog pajamoms uždirbti nepilnai išnaudojamos net turimos transporto priemonės; metmenyse pažymima, kad net pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. užsakymus darbuotojų skaičius (visų pirma vairuotojų) yra per mažas, tačiau vėliau 20 darbuotojų atleidimas įvardijamas kaip veiklos optimizavimas ir nurodoma, kad šiuo metu darbuotojų skaičius yra optimalus. Be to, kaip teisingai pastebėjo kreditoriai, metmenyse ir plane be bendro pobūdžio teiginių apie tai, kad intensyviai bus ieškoma klientų ir bus stengiamasi išnaudoti savo intelektualinį ir gamybinį potencialą, nepaaiškinta, kaip bus plečiama teikiamų paslaugų sritis ir apimtis, kodėl pardavimų apimtį iki šiol nepavyko padidinti (arba ji nebuvo didinama), o iškėlus restruktūrizavimo bylą ji būtinai padidės.

Atsakant į apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl įmonės atitikimo ĮRĮ 4 straipsnio sąlygoms, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo išaiškinta, kad kai egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, jog įmonė neatitinka kiekvienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje nurodytų sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2340/2013, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2754/2013; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1986/2014; 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-386-178/2015). Savo ruožtu konstatavus akivaizdų bendrovės nemokumą (kai pradelsti įsipareigojimai net kelis kartus viršija pusę atsakovo turto vertės), detali metmenų analizė taip pat yra netikslinga. Restruktūrizavimo metmenyse nurodytų priemonių realumo įvertinimas, t. y. ar priemonės gali padėti atstatyti įmonės normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, kad būtų išsaugomas konkurencingumas, yra svarbus būtent tuo atveju, kai iš įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio nėra akivaizdu, jog įmonė yra nemoki ir galima daryti prielaidą, kad jos finansiniai sunkumai yra tik laikino pobūdžio.

Teismas restruktūrizavimo bylą įmonei gali iškelti tik jeigu pastaroji atitinka visas ĮRĮ 4 straipsnio sąlygas ir nėra įstatymo nustatytų pagrindų (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis), dėl kurių turėtų būti atsisakyta pradėti restruktūrizavimą. Taigi teismas, kuris atsisakė kelti restruktūrizavimo bylą, vadovaudamasis ĮRĮ nuostatomis, negali būti laikomas pažeidžiančiu ūkinės laisvės principą, kaip kad mano apeliantas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo ribotos galimybės atgauti skolas iš UAB Nordtransa ir R. B.. Liteko duomenimis, UAB Nordtransa Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 29 d. Jokių duomenų, kad skolą atsakovas suspėjo susigrąžinti iki bankroto bylos UAB Nordtransa iškėlimo, ieškovas nepateikė. Savo ruožtu teismui pateikta skolos išieškojimo sutartis, sudaryta su skolų išieškojimo įmone, savaime nepagrindžia skolos išieškojimo perspektyvų iš R. B., be to, ieškovas, 2015 m. sausio 19 d. teikdamas atskirąjį skundą, nepateikė jokių duomenų apie skolos iš R. B. išieškojimo eigą, nors paties apelianto teigimu, paskutinis raginimas sumokėti skolą R. B. buvo išsiųstas dar 2014 m. rugsėjo 12 d. (2 t., 126–138 b. l.). Šiame kontekste primintina, kad būtent restruktūrizavimo siekianti įmonė turėtų pateikti įrodymus ar bent įtikinamus argumentus apie skolų atgavimo realumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1249/2014). Be to, net ir minėtų skolų atgavimas, atsižvelgiant į jų dydį, nepakeistų išvados dėl atsakovo nemokumo teisingumo.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos ginčo šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis), be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas bei jų dydį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė