- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-05
- Bylos Nr.
- 2S-333-555/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17208-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- L. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Danske Bank A
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 140.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-21583-192/2014 pagal pareiškėjos L. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Danske Bank A/S Lietuvos filialui, akcinei bendrovei SEB bankui, akcinei bendrovei Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, Lindorff Oy, akcinei bendrovei „Swedbank“, Kauno miesto savivaldybei, antstoliui Regimantui Budreikai, antstolei L. U. D., antstoliui V. K., antstolei A. A., Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl L. K. bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Valnetas“. Pareiškime nurodė, jog dėl jos buvusio draugo A. K. apgaulės ir psichologinio smurto, L. K. vardu buvo paimtos bankų kreditinės kortelės, kurių faktinis valdytojas buvo A. K., tačiau skolinga kredito įstaigoms liko L. K.. Paaiškino, kad dėl A. K. veiksmų į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nes bijo dėl savo saugumo. Su Danske Bank A/S Lietuvos filialu, AB SEB banku, AB Nordea Bank Lietuvos skyriumi, AB Swedbank kredito įstaigomis pareiškėjos vardu buvo sudarytos kreditinių kortelių sutartys. Neįvykdyti įsipareigojimai pagal šias sutartis sudaro 119 939,71 Lt, neskaitant metinių palūkanų/delspinigių nuo priteistų sumų, kreditoriui Lindorff Oy filialas priteista 942,97 Lt skola, neskaitant metinių palūkanų nuo priteistų sumų, pareiškėja skolinga ir Kauno miesto savivaldybės biudžetui 1 374,97 Lt už 2008-2010 m. nuomotą valstybinės žemės sklypą. Kreditoriai Danske Bank A/S Lietuvos filialas, AB SEB bankas, AB Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius dėl skolų išieškojimo kreipėsi į antstolius R. B., U. D. ir V. K., kuriems įsiskolinimas už vykdymo išlaidas yra 5 416,58 Lt. Pareiškėja informavo, kad šiuo metu nėra vykdomos jokios turto varžytinės iš jos turto. Nurodė, kad per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą padavimo teismui dienos nesudarė jokių sandorių, kurie pažeistų kreditorių teises ir kurie Civilinio kodekso 6.67 str. nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, neturi žalingų įpročių, nėra teista už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 str. Nurodė, kad skolininkų, grynųjų pinigų, viršijančių 1 MMA, akcijų ar kitokių vertybinių popierių ir kito turto neturi (turimo turto sąrašas pridedamas), teismuose iškeltų civilinių ar baudžiamųjų bylų nėra. Pareiškėjos L. K. skolos kreditoriams yra 196 369,77 Lt, iš jų priteistos palūkanos/delspinigiai pareiškimo dienai – 58 840,96 Lt, o tai ženkliai viršija 25 patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas, tuo tarpu mėnesinės pareiškėjos pajamos sudaro 277 Lt atskaičius mokesčius (L. K. mėnesinis darbo užmokestis sudaro 225 Lt ir dukrai G. K. skiriama pašalpa – 52 Lt). Pareiškėja nurodė, kad jai ir jos išlaikomai dukrai G. K. (gim. 2009-03-23) būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens L. K. bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos reikalinga 4 896,04 Lt, iš jų dukters papildomam ugdymui ir drabužiams – 371 Lt, likusieji – maistui, buto mokesčiams, vaistams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino, priteisė iš pareiškėjos 26,84 Lt išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas, be pareiškėjos nurodomų aplinkybių nustatė, kad pareiškėja 2010 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė M. K. pastatą-kirpyklą, adresu (duomenys neskelbtini), bei 2010 m. spalio 12 d. butą, adresu (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateiktų pirkimo pardavimo sutarčių sprendė, kad už šiuos sandorius pareiškėja gavo 200 000 Lt, kuriuos pirkėja pareiškėjai sumokėjo grynais pinigais prieš pasirašant sutartis (1 t., b. l. 37-40). Teismas šias aplinkybes vertino kaip Fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytą asmens nesąžiningumo įrodymą - t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso (CK) nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, kad lėšas, gautas iš kredito bendrovių, faktiškai ėmė ir naudojo ne ji, o jos tuometinis sugyventinis, kuris, kaip I. K. įgaliotinis, pareiškėjos vardu 2008 metais perrašė brangų nekilnojamąjį turtą, tam, kad būtų galima imti kreditus iš kredito įstaigų, kadangi pareiškėjos pajamų nebūtų pakakę kreditams gauti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos teigimu, išaugus skoloms, ji veikiama A. K. psichologinio smurto perrašė nekilnojamąjį turtą sugyventinio motinos M. K. vardu, tačiau pinigų už šį turtą realiai negavo, dėl A. K. veiksmų (apgaulės ir psichologinio smurto) į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nes bijo dėl savo saugumo. Nors teismas nustatė, kad pareiškėja atitinka įstatyme numatytą fizinio asmens nemokumo sąvoką, tačiau jos elgesys, sukėlęs nemokumo būseną, teismo nelaikytas sąžiningu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikta medžiaga ir paaiškinimai nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjos elgesys atitiko vidutiniškai protingo ir apdairaus žmogaus elgesį. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie kito asmens nesąžiningus veiksmus nulėmusius pareiškėjos nemokumą nėra paremtos įrodymais. Iš bylos medžiagoje esančių objektyvių rašytinių įrodymų teismas padarė išvadą, kad pareiškėja savo aktyviais veiksmais (sudarydama sutartis su kredito įstaigomis) prisiėmė finansinius įsipareigojimus, vėliau 2010 metais pardavė jai priklausantį turtą už 200 000 Lt, su kreditoriais neatsiskaitė ir tokiu būdu sukėlė nemokumą, o tai leidžia laikyti pareiškėją buvus nesąžininga kreditorių atžvilgiu. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja, būdama išsilavinusi, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog sudarydama skolinimosi sandorius, sunkina savo (o ne kito asmens) finansinę padėtį, o pardavusi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, galintį padengti skolas, mažina savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Teismo nuomone, neturint objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėja prieš savo valią tapo apgaulės ir/ar nusikalstamų veiksmų auka, ir kad būtent šios aplinkybės nulėmė pareiškėjos nemokumą, negalima neatsižvelgti į aukščiau nurodytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus ir suteikti teisę pareiškėjai išvengti aktyviais veiksmais prisiimtų finansinių įsipareigojimų įvykdymo, tokiu būdu pažeidžiant teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.
Skunde nurodo, kad nėra jokių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindo abejoti dėl pareiškėjos sąžiningumo teikiant pareiškimą ir nagrinėjant bylą teisme. Dėl to nekilo jokių abejonių ir teismui. Tuo tarpu dėl pareiškėjos sąžiningumo dėl nemokumo priežasčių, kaip jau minėta, galioja bendroji sąžiningumo prezumpcija, kadangi jokių LR CK 6.67 str. numatytų nesąžiningų veiksmų teismas byloje nenustatė. Todėl nesant pagrindų, dėl kurių būtų preziumuojamas pareiškėjos nesąžiningumas, suinteresuoti asmenys, abejodami jos sąžiningumu, turėjo tai įrodyti ir pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjos sąžiningumo prezumpciją, tačiau to nedarė (CPK 178 str.). CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t.y. pripažįstama, jog, esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-475-425/2014, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-77 6-567/2014). Apeliantė pažymi, kad kreditoriai nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjos sąžiningumo prezumpciją. Tai, kad kreditoriai nemokumo priežastis vertina skirtingai negu pareiškėja, negali būti įrodymu dėl pareiškėjos nesąžiningumo. Nesant įrodymų šioms kreditorių abejonėms pagrįsti, laikytina, kad teismo sprendimas dėl pareiškėjos nesąžiningumo yra grįstas prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais, o ne įrodymais. Be to, apeliantės vertinimu, pareiškėjos tariamo nesąžiningumo požymius FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. prasme teismas nustatė vertindamas „kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais“, tačiau šią išvadą motyvavo sandoriais, kurie sudaryti 2010 m. ir anksčiau, t. y. teismas išvadą dėl nesąžiningumo de facto grindė nesąžiningų sandorių sudarymu. Apeliantė pabrėžia, kad minėti sandoriai buvo sudaryti daugiau kaip prieš 4 metus, todėl jie negali būti vertinami kaip specialūs ir nesąžiningi pareiškėjos veiksmai, kuriais būtų siekiama nuslėpti turimas lėšas nuo kreditorių ir išvengti prievolių vykdymo. Be to, pareiškėja piniginių lėšų už parduotą turtą negavo. Apeliantės nuomone, teismas tokio pobūdžio bylose turėtų būti aktyvesnis ir neapsiriboti pareiškėjos ar kreditorių nurodytų aplinkybių vertinimu. Teismui kylant abejonių dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjos nemokumo priežastimis, teismas turėjo teisę A. K. išsikviesti kaip liudytoją ir apklausti. Nepaisant šių objektyviai gaunamų duomenų, teismas tik formaliai įvertino jokiais įrodymais nepagrįstas suinteresuotų asmenų prielaidas dėl pareiškėjos nesąžiningumo. Be to, nesant akivaizdžių asmens piktnaudžiavimo požymių, teismui neprivalu atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo - vėlesnį tyrimą dėl asmens turtinės padėties ir nemokumo priežasčių atlieka fizinio asmens bankroto administratorius (Klaipėdos apygardos teismo nutartis c. b. Nr. 2S-738-538/2014).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas ištyrė visas bylos aplinkybes ir nepreziumavo pareiškėjos nesąžiningumo, o tokios išvados priėjo iš viso bylos konteksto.
Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas išsamiai įvertino pareiškėjos padėtį, sąžiningumo/nesąžiningumo aspektus ir priėmė pagrįstą nutartį.
Suinteresuotas asmuo Swedbank, AB atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, Kauno apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjos nesąžiningumas buvo nustatytas pagrįstai, jis pasireiškė 2010 metais pareiškėjos įvykdytu jai priklausančio turto pardavimu ir neatsiskaitymu su kreditoriais, taip pat ir veiksmais, skolinantis lėšas iš finansinių įstaigų. Nors pareiškėja teigia, kad teismas be pagrindo vertino sandorius, sudarytus daugiau nei prieš tris metus, suinteresuoto asmens nuomone būtent iš šių sandorių pareiškėja ir kildina savo nemokumą. Be to, pareiškėjos teiginys, kad dėl jos finansinės padėties kaltas A. K., suinteresuoto asmens vertinimu, nėra pagrįstas jokiais duomenimis, be to pareiškėja nežinia dėl kokių priežasčių neįgyvendina į jį jos teigimu turimos reikalavimo teisės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui, teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, teigiant, kad teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą dėl apeliantės sąžiningumo.
Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus FABĮ nustatytas išimtis (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja laikoma nesąžininga atsižvelgiant į CK 1.5 straipsnį, kuriame įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Teismas nurodė, kad iš pateiktos bylos medžiagos negalima daryti išvados, jog pareiškėjos elgesys atitiko vidutiniškai protingo ir apdairaus žmogaus elgesį, t. y. 2010 metais pareiškėja pardavė jai priklausiusį turtą už 200 000 Lt (butą ir pastatą-kirpyklą), už kurį gavusi lėšas, su kreditoriais neatsiskaitė, taigi tokias veiksmais ir tokiu būdu pati sukėlė sau nemokumą, kas vertintina kaip nesąžiningumas kreditorių atžvilgiu. Su tokiu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu pareiškėja nesutinka ir mano, kad nutartis neteisinga ir nepagrįsta.
Pažymėtina, kad FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, vertindamas pareiškėjos sudarytų sandorių (nekilnojamojo turto) perleidimo įtaką pareiškėjos nemokumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą laiko pagrįstu. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitų veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. To paties straipsnio 8 dalies 2 punktas taip pat pabrėžia, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad asmuo atliko kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Kaip jau minėta, FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo atveju gali būti preziumuojamas pareiškėjos nesąžiningumas, tačiau iš bylos aplinkybių viseto teismas sprendė, kad vis tik pareiškėja laikytina nesąžininga vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais principais.
CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Nurodyto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi.
Pareiškėja ginčo atveju laiko, kad turto perleidimo sutartys negali būti vertinamos kaip nesąžiningas pareiškėjos elgesys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nėra patikimai nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą išvadai, kad pareiškėja prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sumažino savo turimo turto masę. Pažymėtina, kad jos paaiškinimais, turtas (butas ir pastatas-kirpykla) pareiškėjai ketinant kurti šeimą su A. K., buvo perrašytas jos vardu, įforminant sandorį pirkimo-pardavimo sutartimi, o vėliau, iširus santykiams, buvo perrašytas A. K. motinos vardu sandorį įforminant taip pat pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl, pareiškėjos teigimu, ji jokio turto ar lėšų iš šių sandorių nėra gavusi. Minėtos aplinkybės nėra pagrindžiamos jokiais kitais įrodymais, tik pareiškėjos paaiškinimais. Duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl kitų asmenų (jos sugyventinio A. K.) įtakos minėtiems sandoriams, taip pat nepateikta. Tačiau byloje nėra patikimai įrodyta ir tai, jog skolininkė ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo teikiant informaciją apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat yra nurodęs, kad svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, kad egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (žr. ten pat).
Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus, netinkamai vadovavo procesui, siekiant nustatyti tiesą, įrodyti arba paneigti kreditorių teiginius, byloje turėjo būti apklaustas ir A. K.. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atskirojo skundo argumentais, pažymi, kad bankroto byloje teismas turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas, todėl konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismas, pripažindamas pareiškėją nesąžininga dėl CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų sąžiningumo principų nuostatų pažeidimo, savo nutarties tinkamai nepagrindė, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių dėl turto įgijimo ir perleidimo fakto, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad turto perleidimo sandorių teisėtumas nėra nuginčytas, taip pat nėra patvirtinta, kad šalių sudarytos sutartys yra apsimestiniai sandoriai, taigi teismas šias aplinkybes turėtų patikrinti ex officio, nes byloje egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-561/2014). Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, kad CK 6.67 str. įtvirtintų pagrindų byloje nėra, ir preziumuoti pareiškėjos nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima, turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjos veiksmai per pastaruosius trejus metus nebuvo nesąžiningi, jų negalima interpretuoti kaip siekį išvengti turto įtraukimo į pareiškėjos turto balansą bankroto byloje, nebent būtų nustatytos kitos CK 1.5 straipsnyje įvardytą sąžiningumo principą pažeidžiančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad prielaidomis teismo sprendimo grįsti negalima, o nesant akivaizdžių asmens piktnaudžiavimo požymių, teismas neprivalo atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo, kadangi vėlesnį tyrimą dėl asmens turtinės padėties ir nemokumo priežasčių atlieka fizinio asmens bankroto administratorius (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 14 punktas, 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėja jau buvo kreipusis dėl bankroto bylos jai iškėlimo, vėliau pareiškimą L. K. atsiėmė (civ. byla Nr. 2FB-14890-191/2013). Tačiau pažymėtina, kad minėtoje byloje pareiškėja buvo nurodžiusi tapačias aplinkybes, t. y. kad planuodama ateitį su savo sugyventiniu A. K. bei laukiantis vaiko, iš dukters buvo perrašytas butas ir kirpykla pareiškėjos vardu, o šiems išsiskyrus – turtas vėl perduotas sugyventinio motinai, pinigai gauti nebuvo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėja teigė jokios naudos ar turto nurodytų sandorių pagrindu nėra įgijusi. Nurodytos aplinkybės paneigia suinteresuotų asmenų teiginius apie tai, kad pareiškėja keitė savo poziciją, aplinkybes dėl turto įgijimo ir perleidimo aiškindama skirtingai.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sąžiningumo ir nemokumo kriterijai nebuvo teismo įvertinti pirmiau nurodytais aspektais, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos pareiškėjai iškėlimo pagrįstumo grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos L. K. iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.